Mokykloje jos tiesiog nekenčiau. Jaučiausi lyg supakuota, o aplinkiniai atrodė tarsi štampuoti viename fabrike, kaip plytos iš kultinės „Pink floyd“ sienos. Bet tik iš pirmo žvilgsnio. Akyliau įsižiūrėjus galėjai matyti aibę subtilių skirtumų. Ir nors uniforma apribojo saviraišką ir visus suvienodino, individualybės daigai netruko prasimušti pro griežtas siūles ir sintetinio audinio klostes. Merginos, ieškodamos savitumo, eksperimentavo su apykaklėmis arba jų išvis nesisiūdavo, dėvėjo ryškias kojines bei akis badančius tušinuku aprašinėtus sportbačius. Iš tiesų apribojimai tik skatino kūrybiškumą ir norą laužyti normas. Stebėtina, kaip panaikinus uniformas dingo ir noras maištauti. Pozicijas užėmė kita, savanoriška, džinsų uniforma. Jie, mados padangėje atsiradę kaip darbo drabužiai, netruko tapti ištisų kartų jaunimo uniforma. Iki šių dienų nerasime drabužinės kurioje nebūtų bent vienos poros denimo. Kalbant apie šias dienas smagu žvilgtelėti atgal ir pasigilinti, kaip mus, tolimos ateities žmones, matė praeito amžiaus septinto dešimtmečio mados prognozuotojai. Balto latekso, metalizuotų paviršių uniforma buvo neatsiejamas futuristinio įvaizdžio elementas. Mūsų tėvų ir senelių karta XXI a. žmones įsivaizdavo pagal vieną standartą nulietais kosmonautais. Ateitis išaušo gerokai paprastesnė nei fantastiniuose filmuose. Tačiau uniforma iš kasdienio gyvenimo niekur nedingo. Šiuolaikiniai įvaizdžio kūrėjai vis dažniau prabyla apie asmeninę uniformą t.y. tobulai tinkančius, universalius ir asmenybę charakterizuojančius derinius, kurie sudaro vadinamojo „kapsulės“ principo pagrindą. Tai drabužiai, kuriuos vilkėdami jaučiamės ir atrodome geriausiai. Stilingiausia mūsų pačių versija. Ir šia prasme turėti savą uniformą yra ne tik patogu. Ji tampa mūsų portreto skiriamuoju elementu, leidžiančiu į madą pažvelgti lengvai ir savitai. Nes būtent tai mums tinka ir patinka, tad renkantis turime aiškų orientyrą.  

Mados redaktorės skiltis / MOTERIS 2019 lapkritis