Sutinkame pagal drabužį, palydime pagal protą, byloja sena patarlė, liudijanti, kad ir vertinant istoriškai žmogaus išvaizda aplinkiniams suteikdavo daug informacijos. Šiuolaikiniai mokslininkai nustatė, kad vos per penkias sekundes susikuriame pirminę nuomonę apie nepažįstamąjį. Taigi mūsų drabužiai iš tiesų prabyla anksčiau nei mes patys.

Tai vadinama neverbaline (neišreikšta žodžiu) komunikacija. Simboliai, ženklai, susiformavę stereotipai veikia mūsų suvokimą apie pasaulį ir kuria daugybę išankstinių nuostatų. Pavyzdžiui, raudoni aukštakulniai automatiškai siejasi su seksualumu, moteriškumu, gundymu. Remdamiesi gyvenime įgyta patirtimi, matytais pavyzdžiais, lengviau orientuojamės kasdienėje aplinkoje. Smegenys nuolat priverstos apdoroti begalę informacijos, tad tokie išankstiniai vertinimai padeda taupyti jų laiką ir energiją.

Įvaizdis yra kiekvieno mūsų tapatybės išraiška, tad sąmoningai arba nesąmoningai juo daug pasakome apie save. Sutiktus žmones taip pat akimirksniu įvertiname ir priskiriame vienai arba kitai grupei, nors ką tik minėta patarlė lyg ir moko, kad pirminis įspūdis gali ir klaidinti. Vis tik tokie dalykai, kaip drabužių faktūra, siluetas, būklė, sujungti su žmogaus kūno kalba ir laikysena, dažnu atveju yra gana objektyvūs ženklai – juk retai sutiksime respektabilų nevalyvai atrodantį individą.

Žinoma, tai visai nereiškia, kad prabanga turėtų būti siejama su prestižu ir tam tikru statusu visuomenėje. Anaiptol. Užtenka prisiminti tokį ikoninį pavyzdį, kaip turtuolis vizionierius Steve’as Jobsas, turėjęs šimtus vienodų „Levi’s 501“ modelio mėlynų džinsų, juodų marškinėlių ir „New Balance“ sportbačių porų. Verslininkas galėjo įsigyti ką panorėjęs, bet būtent svarstymus apie tai, ką rengtis, laikė didžiausiu laiko švaistymu. Dėl tos priežasties kasdien vilkėdavo savo „uniformą“ ir kiekvieną sutaupytą minutę skirdavo smegenų veiklai išnaudoti.

Kad ir kaip būtų, net ignoruodami madą nuo jos visiškai nepabėgame ir susikuriame savitą įvaizdį, siunčiantį atpažįstamus signalus. Kaip teigė žymus šmaikščiomis įžvalgomis pagarsėjęs amerikiečių rašytojas Markas Twainas, „drabužiai sukuria žmogų – nuogaliai visuomenėje nėra svarbūs ar įtakingi“. Tačiau kiekvienas kraštutinumas išduoda tam tikrus asmeninius kompleksus. Anot psichologų, pernelyg išpuoselėtas, prekių ženklais nusėtas įvaizdis dažnai signalizuoja apie menką asmens savivertę, nevisavertiškumo kompleksą. Demonstratyviai prabangi apranga neretai tampa vidinės tuštumos priedanga.

Įvaizdžio svarba išaugo XX a. devintajame dešimtmetyje, kuomet vyravo radikalus materializmas, klestėjo kapitalizmas, amerikietiškos svajonės siekis, karjeros kultas. Statusas būdavo siejamas su einamomis pareigomis, turtu ir stipriu įvaizdžiu (dominavo vadinamasis power dressing – dalykinio stiliaus apranga ryškiai išreikštais pečiais). O štai šiandieniniame pasaulyje kortos persimaišė. Vienas ryškių lūžio taškų – 2008-ųjų finansinė krizė, per kurią nemaža dalis turtingųjų nustojo demonstruoti prabangą ir statusą, taip solidarizuodamiesi su sunkmetį išgyvenančia vidurine klase. Prisidėjo ir globalios ekologijos problemos, toksiškas vartotojiškumas, skurdo ir bado apraiškos, paskatinusios persvarstyti vertybes. Taigi šiandieninė prabanga ilgainiui imta sieti su kokybe, paprastumu, laiko patikrinta klasika arba vintažu.

Šou pasaulyje įsivyravo dar radikalesnė – homeless chic – tendencija. Milijonieriai, atrodantys kaip vargetos ir taip demonstruojantys savitą, kiek ironišką požiūrį į statusą, prabangą ir įvaizdį, vis dažniau papuola į paparacų akiratį. Taigi įvaizdžiu XXI a. manipuliuojama įvairiai, nors mados svarba, estetikai bei vartotojų santykiui su ja visgi kintant, dėl to nė kiek nemenksta. Per XX a. susiformavo nemažai gajų stereotipų, kurie plačiai paplito ir leidžia apibendrinti tam tikrų drabužių simboliką. Apie tai sekančiuose šios temos įrašuose. (ištrauka iš MOTERIS/2021-08 žurnale publikuoto straipsnio).

Publikuoti ir cituoti galima tik nurodant autorystę. Visos teisės saugomos įstatymo numatyta tvarka.