Nėra tiek daug tarptautinių žodžių, kurie lietuvių kalboje nebūtų adaptuoti. Vienas tokių CHIC (matyt dėl absoliučiai priešingos reikšmės sąskambio). Artimiausias vertimas būtų “prabanga“, nors šiame mažame žodelytyje telpa ir “blizgesys“, “klasė“, “išskirtinumas“ bei kitos žavesį išreiškiančios sudedamosios. Mada ilgą laiką buvo vien apie “chic“, lyg sinonimiškos sąvokos. Tačiau šįkart – ne apie tai, o apie XX a. antroje pusėje užgimusias alternatyvas, apie prabangos spindesį ir skurdą.

Prabangos spektras ėmė ryškėti dėl XX a. vis stiprėjusios gatvės mados įtakos ir didėjančio jaunimo vaidmens. Ilgą laiką mada buvo orientuota į pasiturinčią, brandesnę auditoriją. Diktuojama estetika niekaip netenkino jaunosios kartos poreikių. Taip ilgainiui radosi vis daugiau subkultūrų, manifestuojančių ne tik alternatyvias vertybes, gyvenimo būdą, bet ir išvaizdos normas. Vieni pirmųjų į madą ženkliai įsibrovusių buvo PANKAI, kuriuos ant podiumų atvedė jų motina tituluojama britų dizainerė Vivienne Westwood. Dekonstruoti, skylėti ir sudraskyti, provokatyviais užrašais marginti drabužiai keitė nuostatą, kad madoje viskas turi būti tobula, gražu ir prabangu. Maišto idėja ir jos inspiruota estetika palaipsniui iš opozicijos tapo aktualia mados pozicija ir pagimdė visą eilę chic arba naujosios prabangos atmainų.

UGLY CHIC

Mada = grožis? Baikit, nemanau. Šiuolaikinei madai grožio kategorija yra antraplanė. Grožį suvokiame labai individualiai, o tai kas gražu visiems greičiausiai bus artima banaliai klišei. Būtent individualumo įsisamonimas ir iškėlimas į pirmą planą pakeitė šiuolaikinės mados veidą. Viena pirmųjų apie tai kūrybiškai prabilo Miuccia Prada 1996-aisiais paskelbusi ‘ugly chic’ manifestą, kaip atsaką Tom Fordo kuriamai seksualizuotai “Gucci“ estetikai. “Ugly is attractive, ugly is exciting. Maybe because it is newer,” – teigė M. Prada ir drąsiai derino iki tol nederintas spalvas, medžiagas, kirpimus, kaskart dirgindama mados analitikų ir vartotojų vaizduotes. To reikėjo XX a. pabaigos madai ir tai apibrėžė XXI a. charakterį. “Kuriu žmonėms, kurie išgyvena sunkų periodą“, teigia Miuccia papildydama, jog ‘bjaurumas’ turi daugiau potencialo, nes jis labiau žmogiškas, o grožis siejamas su tobulumu ir dažnai su realiu gyvenimu nieko bendro neturinčiais idealais. Kino, meno pasaulis tai suprato gana seniai, o madai prireikė gerokai daugiau laiko. Tai, ką laikome ‘bjauriu’ dažniausiai yra tiesiog neįprasta, tačiau ilgainiui tampa ne tik priimtina, bet ir praplečia paties grožio sampratos ribas. Tariami trūkumai palaipsniui virsta ypatumais ir privalumais.

HEROIN CHIC

XX a. pabaiga. Supermodelių era, kuomet nuo idealizuoto grožio darosi koktu. Nesibaigiantys, svaigalais besitaškantys vakarėliai, siautėjimas iki nukritimo nepamenant kas buvo ir kur atsibudai. Iš vakaro kurtas grožis ryte atrodo gerokai apvytęs, purvinas, bet savitai gražus. Tokio gyvenimo būdo ir jo išraiškos romantizavimas mados pasauliui pasirodė patrauklus. Ne gana to šalia lyg geizeris prasiveržė GRUNGE stilistika įnešusi glamūrizuotą nevalyvumą, gyvenimo mačiusius drabužius bei melancholiją. Amžių sankirta buvo pilna purvo ir nusivylimo, kurį gernialiai į savo gabalus sudėjo kultinė grupė “Nirvana“. Jos lyderis, Curtas Kobainas, nusispjovęs į įvaizdį tapo stiliaus ikona. Grunge yra vizualizuota depresija – nesirūpinimas išvaizda, tie patys, nutysę drabužiai, su kuriais miegi ir triniesi gatvėse, suplyšę džinsai ir susiburbuliavę megztiniai, tarsi vidinio skausmo ir žaizdų šašai. Kaip tai gali būti madinga? Tai prieštaravo viskam, apie ką mada kalbėjo nuo pat XX a. pradžios, atmetė taisykles ir estetikos normas. Ir pataikė tiesiai į to meto jaunimo poreikių dešimtuką. Kaip tai buvo galima ignoruoti? Kaip pankus ant podiumo atvedė V. Westwood, tai GRUNGE legalizavo Marcas Jacobsas savo 1992 m. kolekcijoje “Perry Ellis“, kuri netrukus atsidūrė elitinės mados biblija tutuluojamame amerikietiškame VOGUE.

HOMELESS CHIC

Žvaigždžių kulto apimtoje visuomenėje tikroji prabanga – būti paprastu žmogumi. Ji neįperkama ir tuo pačiu prieinama visiems. Prabanga gali būti varžanti, įpareigojanti, nepatogi, pretenzinga. Tuo tarpu paprastumas išlaisvina, leidžia atsipalaiduoti ir nepergyventi dėl kečiupo dėmės ant džemperio. Juk būtent tas paprasto žmogaus neįpareigojantis būvis dažnai yra neįperkama daugelio žvaigždžių prabanga. Neatsilieka ir mada, drąsiai integruodama akivaizdžiai menkaverčius simbolius į savo elitinį, brangų asortimentą. Vienas ryškesnių atvejų – BALENCIAGA perimtas “Ikea“ mėlynasis krepšys, kainavęs vietoj įprastų 0,99 Ct ko ne 2000 Eur. Vėliau sekė ir šių mados namų adaptuota “Crocks“ batų versija.

Kodėl pertekliuje gyvenančios įžymybės užsigeidžia atrodyti varganai? Priežasčių galima rasti įvairių. Knygos “Who Owns Culture: Appropriation and Authenticity in American Law“ autorė Susan Scafidi teigia: „Manau, kad didžiausia socialinė priežastis yra absoliutus noras būti tikru, autentišku, siekis susitapatinti su savo gerbėjais ypač nesirengiant taip, lyg būtumėte viršesnis už juos“. Mados ženklai tokiu būdu taip pat bando susikurti autentiškumo aurą, kuri akivaizdžiai prieštarauja jų demonstruojamai prabangai. Ši prieštaravimas labiausiai dirgina ne tik elinius vartotojus, bet ir mados analitikus. Menamas “autentiškumas“ kuriamas pažeidžiamos visuomenės dalies sąskaita. Spekuliavimas ir manipuliacija reikšmėmis bei klaidinančiais įvaizdžiais kuria tam tikrą kognityvinį disonansą. Tiesa, kai kurios žvaigždės tokio įvaizdžio pagalba tarsi grįžta į savo pirminį būvį iki išgarsėjant (tikrai nemaža dalis įžymybių gimė ir augoje kuklioje, paprastoje aplinkoje).

Vienas pirmųjų “Homeless chic“ stilistiką interpretavo Johnas Galliano dar 2000-aisiais “Dior“ mados namams sukūręs Paryžiaus benamių inspiruotą aukštosios mados kolekciją. Vienas jos leitmotyvų buvo laikraščiai, kuriais apsiklodavo gatvėje miegantys valkatos. Dar XX a. pabaigoje buvo normalizuoti plėšyti ir dirbtinai purvinti džinsai. Tačiau visi suprantame, kad yra akivaizdus skirtumas, ar tie džinsai sudėvimi iki paskutinio siūlo negalint įsigyti kitų ar jie perkami tokie už apvalią sumą ir puikuojantis iškalbinga etikete. Mados istorikų teigimu, aukštuomenės mada apropriuoti prastuomenę siekia net XVIII-XIX a. Tuomet piemeniškos aprangos detalės buvo populiarios neformalioje aplinkoje, užmiesčio rezidencijose.

Toks manipuliavimas visuomenės klasėmis išties daro daug žalos, ypač kai varguoliška estetika propaguojama be jokios papildomos žinutės. Taip nuvertinama ir netgi pašiepiama pati skurdo problema, ji tampa vien dizainerių inspiracijos šaltiniu, nesigilinant, kad daliai visuomenės tai – nuolatinė būtis, kupina nežinomybės, bado ir pavojaus gyvybei. Skurdo glamūrizavimas menkina šią globalią problemą. Ne gana to mados namai pelnosi iš to nė kiek neprisidėdami prie galimo sprendimo.

Publikuoti ir cituoti galima tik nurodant autorystę. Visos teisės saugomos įstatymo numatyta tvarka.