Keliaujant po svečias šalis įprasta persivežti kelionę primenančių suvenyrų. Aš turiu įprotį aplankyti kokį įsimintiną meno renginį, kuris tampa ilgam atmintyje išliekančia išvykos iliustracija. Šįkart savaitę Londone iliustruoja nuostabi paroda apie vyriškumo kaitą madoje.

„Vyriškumo formavimas“ (angl. „Fashioning masculinities“) – viena ryškiausių šių metų mados parodų ne tik Londono “Victoria&Albert“ muziejuje, bet ir visoje Europoje. Ekspozicija tobulai apjungia vyriškos mados evoliuciją, užkoduotas prasmes bei simbolius, vyriškumo kaitą ir estetines transformacijas. Lyg interaktyviai vaikštant įtraukiančio albumo puslapiais, kiekvienas eksponatas pasakoja istoriją ir praplečia akiratį. Nenuostabu, kad parodą lydi ir puiki to paties pavadinimo knyga. Kuratoriai mėgina atsekti giją vedančią link minties, jog būtent drabužiai sukuria žmogų, vizualizuoja jo asmenybę. Per amžius vyrų mada buvo įtaigi priemonė jų statuso, galios bei individualybės išraiškai. Tai liudija istorijos eigoje kurtos didingos skulptūros, tapybos drobės, nuotraukos, kurios, šalia gausybės autentiškų skirtingų laikotarpių modelių, tapo šios parodos pagrindu. Iš esmės ekspozicija bando atsakyti į klausimą kaip, lyg koks sudėtingas drabužis, amžių tėkmėje buvo sukonstruotas vyriškumas, jo vizuali išraiška. Kokie atributai, detalės, simboliai jį išreiškė bei leido įsitvirtinti tam tikroms visuomenės nuostatoms. Įdomi ir lyg leitmotyvas besikartojanti nuolatinė grožio bei galios kova. Šiandienos kontekste vyrų mada yra itin gyvybinga, kintanti, išgyvenanti reikšmingas transformacijas. Besiplečiantis lytiškumo suvokimas bei kova už lygiateisiškumą veikia mados charakterį. Siekiama tam tikro išsilaisvinimo iš istoriškai nusistovėjusių normų ir tai akivaizdžiai regime kiekviename žingsnyje, pradedant podiumais ar gatvės mada ir baigiant raudonojo kilimo įvaizdžiais bei „Instagram“ srautu. Moterų mada šį procesą praėjo prieš 100 metų. Atėjo metas vyriškumo revoliucijai.

Nuo figos lapo iki korseto

Parodos pasakojimas logiškai pradedamas nuo apatinių, jų ypatumų skirtingomis epochomis, palaipsnio evoliucionavimo formuojant laikmečių grožio standartus bei reikšmingo sporto vaidmens judant funkcionalumo link. Tuo pačiu vizualiai aptariamas ir intymus santykis su kūnu, vyriškas erotizmas nuo figos lapo iki Andy Warholo aktų. Atsispiriant nuo graikų mitologijoje minimo Teiresijaus mito, pasakojančio apie lytį keitusį jaunuolį, eksponatų pagalba kalbama apie reikšmingą apatinių drabužių vaidmenį intymiame santykyje su žmogaus kūnu bei jo estetikos formavime. Figūros siluetas, formų išryškinimas ar maskavimas yra svarbi erotinės išraiškos dalis kalbant tiek apie moterų, tiek ir apie vyrų kūnus. Istoriški vyrai taip pat vilkėjo korsetus, mat torsas visais laikais asocijavosi su vyriška galia. Vis dėlto istoriškai įsitvirtino nuostata, kad stipriajai lyčiai svarbiau atrodyti galingai, o ne gražiai. Jėga, valdžia, ištvermė ilgainiui nukonkuravo dailumą bei erotiškumą. Tačiau sekant mados siūlą ir artėjant link XX a. juntamas laipsniškas vyriško grožio atgimimas. Parodoje tam skiriamas nemenkas dėmesys. Viena esminių grožio kūrimo priemonių – makiažas, taip pat buvo nesvetimas vyrams nuo faraonų laikų iki Karaliaus Liudviko XIV dvaro. Išties makiažas vyrų veiduose pranyko tik 1800-aisiais ir palaipsniui grįžo 1970-80 m. drauge su Glam rock muzikos srove ir tokiais atlikėjais kaip Davidas Bowie bei Mickas Jaggeris. Be išorinio grožio ne ką menkesnis vaidmuo tenka kūno kalbai, kuri taip pat įdomiai analizuojama šioje parodoje. Antai vizualiai aptariama erotiškiausia poza mene – pakeltos, virš galvos sukryžiuotos rankos. Tai ap(si)nuoginimo, atsidavimo preliudija, kurią itin mėgo savo darbuose D. Hockney ir A. Warholas. Toks vyro pateikimas tapyboje ar fotografijoje iliustruoja labiau pažeidžiamą, jautresnę vyriškumo pusę, kuri akivaizdžiai oponuoja ilgai deklaruotai galios, užkariautojo visomis prasmėmis, dominantei.

Džentelmenai ir dabitos

     Parodoje lyg ant delno visa vyriškos mados istorija, liudijanti, kad vyrai tam tikrais istorijos etapais buvo ne ką menkesni puošeivos nei moterys. Gausios draperijos, kaspinai, nėriniai (rankų darbo, dažniausiai vežami iš Italijos bei Flandrijos ir kainavę kaip brangakmeniais inkrustuota juvelyrika), aksesuarai buvo akivaizdi turto bei įtakos išraiška. Ilgą laiką vyravo nuostata „daugiau yra geriau“ ir kuklumui, saikui ar santūrumui nebuvo vietos. Esminis lūžiais tapo dvi revoliucijos – Prancūzijos (nuvertusios monarchiją, sumenkinusios aristokratiją bei iškėlusios vidurinę klasę) bei pramonės (mechanizavusios gamybos procesą ir užkūrusios vis greitėjančius gyvenimo tempus). Vyrai, praktiškumo sumetimais (pramonė, besivystantis transportas generavo daug taršos) ėmė rengtis tamsiais, griežtais kostiumais, o jų gerbūvio ir turtų išraiška tapo nuo galvos iki kojų išpuoštos žmonos. XIX a. pradžioje įtakingas britų vyriškos mados diktatorius Georgas Bryanas Beau Brummellis ėmė propaguoti perfekcionistinį paprastumą, kokybę bei tobulai sukirptus kostiumus, kurie ilgainiui prigijo ir suformavo nepajudinamą kostiumo viešpatystę vyriškame garderobe. Tačiau jis nestokojo ir tam tikro dabitiškumo. Brummellio figūra bei bruožai buvo lyginami su mitinio Apolono. Preciziškas dėmesys aprangai būrė dendžių ratą – vyrų, kuriems kūno bei grožio puoselėjimas, rafinuotas skonis buvo ko ne religija ir pagrindinis egzistencijos tikslas (užtenka paminėti amžininką Oscarą Wildą ir jo kultinį kūrinį „Doriano Grėjaus portretas“). Savimylos puošeivos (dendis ilgainiui tapo bendriniu tai apibrėžiančiu žodžiu) mėgavosi damų dėmesiu ir suvedžiotojų reputacija. Būtent jie įvedė vadinamųjų „fantazijų“ arba nosinaičių viršutinėje švarko kišenėje madą, tik tuomet tai būdavo lyg trofėjai kyšančios baltos šilkinės moteriškos kelnaitės. Tuo pačiu išpuoselėtas vyriškumas tampriai siejosi ir su vyrų tarpusavio meile, kuria jie dalinosi uždaruose salonuose.

     Ne ką mažiau intriguojanti ir augalinių motyvų vyrų madoje istorija. Nuo XIX a. augmenija audinių raštuose bei aksesuaruose pradėti sieti su QUEER (neheteroseksualios tapatybės) išraiška. Įdomu, jog specifinių gėlių žiedai turėjo savo informatyvią simboliką – žibutės žymėjo lesbienizmą, vėdrynai, ramunės bei našlaitės išreiškė homoseksualumą, saulėgrąžos bei lelijos sietos su vadinamuoju “grožio kultu“.

Vyriškumo spektras

     Parodoje didelis dėmesys skirtas spalvų simbolikai. Ryškūs atspalviai sieti su prabanga, nes audinių dažai buvo brangūs, pigmentai vežami iš egzotiškų kraštų. Nenuostabu, kad ir dėl šios priežasties dažnai dominuodavo juoda, ji buvo praktiška ir tuo pačiu siejama su orumu, išsilavinimu, galia. Ši tendencijos įsivyravo XVI a. Ispanijoje. Tuo pačiu metu Europą iš Pietų Amerikos pasiekė ypatingi raudoni pigmentai išgaunami iš tų kraštų vabzdžių – košenilių. Raudona įsitvirtino kaip neabejotina valdžios spalva, sieta su narsa, veržlumu ir tvirtumu. Ne ką mažiau intriguojanti ir rožinės spalvos evoliucija. Tai lyg švelnesnė raudonos versija, simbolizavusi statusą bei turtą (prabangių audinių spalvinis spektras balansavo nuo lašišų iki fuksijų atspalvių). Rausva nebuvo siejama su moteriškumu (šis stereotipas susiformavo tik XX a.pr.). Galiausiai „millennial pink“ vėl suvienodino abiejų lyčių teises į rožinę, simbolizuojančią jautrumą, empatiją, pažeidžiamumą. Šios savybės integruojamos į  šiuolaikines vyriškumo sampratas siekiant pažaboti ilgai vyravusį toksišką vyriškumą.

     Ši paroda neabejotai padeda geriau suprasti vyriškos mados evoliuciją ir šiandien išgyvenamas jos transformacijas. Daug kam kyla pasipiktinimas, neva šiuolaikiniai vyrai virsta moterimis, praranda vyriškumą. Visa tai – ilgai skiepytų stereotipų pasekmė, kuri vertė manyti, kad grožis, puošnumas, romantika yra svetimi vyriškumui. Tačiau matant bendrą istorijos sudėliotą paveikslą regime, jog išgyvenome be galo skirtingus etapus ir teigti kas vyriška, o kas moteriška darosi itin keblu. Galiausiai visų mūsų esybės dualios, turime tiek vyriško, tiek moteriško prado elementų, skiriasi tik jų santykis ir išraiška. Ekspozicija palaipsniui mus atveda iki šių dienų. Paskutinėje salėje eksponuojama legendine tapusi GUCCI suknelė ir švarkas, kuriuos VOGUE viršelio nuotraukoje vilkėjo britų atlikėjas Harry Styles. Šalia puikuojasi ir žymi smokingo tipo pūsta aktoriaus Billy Porter vilkėta raudonojo kilimo suknelė. Ironiška, nes šie du vyrai buvo įsivėlę į ginčą dėl to heteroseksualių vyrų spekuliacijų Queer įvaizdžiais. Harry Styles laikosi pozicijos, kad drabužių tipas ar priskyrimas moterų / vyrų kategorijai neturėtų apriboti žmogaus saviraiškos. Tuo tarpu Billy Porter, ilgai kovojęs už Queer asmenų teises, teigė, kad tai nenuoširdu, veidmainiška ir tampa populistine mada, be idėjinio pagrindo.

     Vieni žymiausių šių laikų mados namų GUCCI tapo pagrindiniu šios parodos mecenatu. Kaip tam tikras jos apibendrinimas nuskamba šio ženklo kūrybos vadovo Alessandro Michelle vyriškumo manifestas, kurį jis parašė sukūręs 2020-ųjų rudens/žiemos kolekciją: „Patriarchalinėje visuomenėje vyriškas identitetas nuolat formuotas pasitelkiant žiaurius, toksiškus stereotipus. Dominuojančio, laiminčio, kitus nugalinčio vyro pavyzdys skiepijamas berniukams nuo pat gimimo. Nuostatos, tam tikri išsireiškimas ir veiksmai ilgainiui ima formuoti mačio tipo vyriškumo idealą, kuriame nėra vietos pažeidžiamumui ar pasitikėjimui kitais. Bet kokios „moteriško“ elgesio apraiškos agresyviai užsipuolamos ir priimamos, kaip grėsmė dominuojančiam vyriškumo etalonui, kuris nepripažįsta įvairovės bei skirtumų. Šiame visuomenės įskiepytame modelyje nėra nieko natūralaus. Jis taip socialiai ir kultūriškai sukonstruotas, kad atmestų bet ką, kas neatitinka nustatytų normų. Todėl yra būtina ieškoti ir siūlyti alternatyvas, išlaisvinančias iš patriarchalinių dogmų. Atėjo laikas dekonstruoti istoriškai suformuotą vyriškumo modelį. Atverti įkalinantį narvą. Metas išlaisvinti vyrus ir skatinti jų socialiniais pančiais neapribotą saviraišką, kurios neįtakotų autoritarinės sankcijos bei dusinantys stereotipai“.   

Publikuoti ir cituoti galima tik nurodant autorystę. Visos teisės saugomos įstatymo numatyta tvarka.