„Žinok yra tiesioginis ryšys tarp vestuvinio torto ir nuotakos suknelės“, leptelėjo neseniai vestuvių sezoną uždariusi kolegė stilistė. Ji jau gerą dešimtmetį rūpinasi nuotakų įvaizdžiu ir švenčių dekoru. „Jei suknelė, pūsta, išdabinta gėlėmis, nėriniais ir raukiniais, lyg cukraus pudra apiberta žėrinčiais karoliukais, tai ir tuoktuvių tortas bus tarsi Versalio rūmai, skęs kremo ir cukruotų dekoracijų pertekliuje“, toliau dėstė ji. Šis trumpas pokalbis privertė susimąstyti, kaip tai, ką dedame ant savęs siejasi su tuo, ką dedame į save. Gal  iš tiesų saldžių, barbiškų derinių gerbėjos negali atsispirti desertams, o odines striukes ir plėšytus džinsus vilkinčios rokerės burnoje tirpstančius morengus mielai išmainytų į dūmo skonio mėsainius? Taigi ar iš tiesų esame tai, ką valgome…?

Justė Kubilinskaitė

Gyvenime esu minimalistė. Nemėgstu perdėtai puoštis veikiausiai dėl savo darbo specifikos, mat nuolat jaučiuosi persisotinusi mada. Kaip ir dauguma mados profesionalų dievinu juodą spalvą ir… juodą šokoladą, kavą bei kartokus anyžinius saldainius. Nemėgstu saldumynų. Sutapimas? Nemanau. Man tinka viskas, kas sūru, su žiupsneliu čili pipirų arba šlakeliu laimų sulčių. Gal išties, tai, kas mūsų lėkštėje ir spintoje pasako apie mus daugiau, nei numanome…? Juk šie kasdienio gyvenimo virtuvės ingredientai nuolatos maišosi tarpusavyje. Tai mūsų esminiai, baziniai poreikiai, juk natūralu, jog nesinori nuolat būti nuogiems ir alkaniems. Tiek madą, tiek maistą vertiname per skonio prizmę. Vis tik tai  – gan prieštaringa juslė, dėl kurios nors ir sutarta nesiginčyti, verda nuožmios diskusijos. Bet kokiu atveju itin sunku nustatyti vieną universalų etaloną. Tai, kas priimtina daugumai, vadinama populiariąja kultūra arba tiesiog popsu, kurį nenumaldomai lydi menkavertiškumo šešėlis. Juk kas patinka masėms, dažnai yra lėkšta, banalu, stokoja originalumo. O kur dar kičas, saldi, neretai ironiška estetika. Šiuolaikinėje kultūroje paraleliai gretinamas greito maisto ir greitosios mados vartojimas. Mados ekspertai bando nustatyti skonio kilmę – jis įgimtas ar išugdomas, geras ar blogas, autentiškas ar sąmoningai įskiepijamas? Skonio formavimąsi veikia auklėjimas, socialinė bei kultūrinė aplinka, išsilavinimas ar net socialiniuose tinkluose sekami influenceriai. Ne taip seniai, ko ne visą XX amžių, mada vaidino skonio diktatorės vaidmenį. Buvo gan paprasta susivokti, kas gražu ir tuo pačiu madinga, o kas laikoma senamadiška atgyvena. Tačiau kalbant apie šiuolaikinį mados charakterį neįmanoma remtis vienu receptu. Tai šen tai ten juntami ryškesni prieskoniai ir poskoniai, vienos ar kitos stilistinės virtuvės įtaka, tačiau pasirinkimo laisvė ir individo poreikis išreikšti savitumą garantuoja teisę net ir į “blogą“ skonį.

Mados apetitas

     Mada ir maistas žadina apetitą. Valgome akimis tiek gurmanišką patiekalą, tiek stilingą praeivį. Nustatyta, jog maisto skonį pajuntame dar iki jam patenkant į burną, todėl tiek dėmesio restoranuose skiriama estetiškam patiekalų pateikimui. Nenuostabu jog maisto ir mados  paralelės itin vaizdžiai išnaudojamos reklamoje, mados fotosesijose, ypač tapatinant aksesuarus su desertais. Galima rasti aibes tiesioginių inspiracijų, kaip maistas įkvepia drabužių siluetą, koloritą ar dekorą. Kur gi šios sinergijos paslaptis? Mada susijusi su rega ir lytėjimu, o maistas atsidūręs šalia, gali asociatyviai sužadinti ir tam tikrą skonį. Tai dar vienas būdas jusliškai patirti madą, teigia viena iš rugsėjį Niujorke atidarytos parodos “Food & Fashion“ kuratorių. Tuo pačiu atsiranda gana simboliškas ryšys tarp išorinės (mada) ir vidinės (maistas) mūsų esybės. “The New York Times“ paskelbė maisto motyvus audinių dizaine “naująja floristika“. Vis tik maisto ir mados tarpusavio santykių istorija siekia dar XVIII – XIX a. Tuomet gurmaniški motyvai būdavo įaudžiami į puošnių suknelių tekstilės raštus. Po gero šimtmečio 1930-aisiais žymi italų dizainerė Elsa Schiaparelli, kuri artimai bičiuliavosi su Salvadoru Dali bei žavėjosi siurrealizmu, omarais išdabino vakarinės suknelės modelį bei gausiai naudojo maisto motyvus sagų ir aksesuarų dizaine. Ji pirmoji į madą įvedė humorą ir ironiją. Tam maisto motyvai irgi puikiai tiko. Kai kurie patiekalai, prabangūs delikatesai gali simbolizuoti godumą, perteklių, tuštybę, kurių apstu ir kalbant apie mados pasaulį. Kitas nuolatinis aprangos ir mitybos kontaktas iškyla per mados diktuojamus neretai toksiškus grožio standartus, idealios figūros etalonus. Madingos dietos, siekiant kūno tobulumo, yra pastovus grožio industrijos šešėlis. Mados ir kosmetikos industrija per ilgą laiką normalizavo liekno kūno idealą. Tuo tarpu podiumų modelių standartus atitinka vos keli procentai moterų. Riba buvo peržengta tuomet, kai nuo išsekimo mirė kelios jaunos manekenės. Tai paskatino aršią kovą prieš nulinio dydžio politiką. Dabar madą demonstruojančioms merginoms taikomas nebe kūno svorio maksimumas, o minimumas. Tad sveriant per mažai teks pasistiprinti ir tik tuomet kreiptis į modelių agentūras. Ne gana to vis daugiau žymių mados namų savo kolekcijų pristatymuose demonstruoja modelius skirtus apkūnesnėms figūroms. Maisto motyvų naudojimas drabužių dizaine siekia šiuos du mums gyvybiškai svarbius gyvenimo elementus priartinti vieną prie kito, o ne supriešinti.    

Mėsainio stiliaus suknelė

     Mano stilistinėje praktikoje taipogi yra buvę tiesioginio sąlyčio maisto produktus verčiant aprangos elementais. 2013 m. drauge su bičiule fotografe Agne Gintalaite kūrėme „Moters“ žurnalo viršelį, kurio herojė buvo žymus modelis ir maisto kritikė Aistė Misevičiūtė. Pagrindiniam kadrui papuošiau ją žalsva „Dolce & Gabbana“ palaidine iš sultingų garbanotų salotų lapų sukūriau išraiškingą apykaklę. Iš pirmo žvilgsnio buvo net sunku įtarti, jog daržovė tapo elegantišku aksesuaru. O štai 2010 metais muzikos žvaigždė Lady Gaga per daug nesismulkino ir MTV muzikos apdovanojimuose šokiravo renginio svečius bei žiūrovus vilkėdama Franco Fernandezo kurtą tikro kumpio suknelę. Buvo priderinta net ir mėsiška rankinė bei aukštakulniai. Dėl „medžiagos“ specifikos suknelė buvo kurta be primatavimų, atgabenta į renginį specialiame šaldytuve ir užsivilkta prieš pat Lady Gagai žengiant ant raudono kilimo (dainininkė atvažiavo vilkėdama kitą apdarą). Kalbama, kad aplinkui sklido specifiškas kvapas. Skandalinga ir ekscentriška apranga garsėjusios dainininkės pasirinkimą iškart pasmerkė gyvūnų teisių gynėjai. Tačiau tai tapo ikoniškiausiu, neabejotinai į istoriją įėjusiu tų metų įvaizdžiu, nukonkuravusiu net kunigaikštienės Kate Middleton sužadėtuvių suknelę. Ir tai nebuvo pirmas kartas, kuomet žvaigždė vilkėjo mėsišką apdarą. Prieš minėtus apdovanojimus pasirodė japoniškas „Vogue“ numeris, kuriame moteris pozavo su žalios mėsos bikiniu, o kiek vėliau, reklamuodama albumą „Born this way“, vėl pasirodė su panašiu drabužiu. Argumentuodama savo MTV apdovanojimų įvaizdį (beje renginio metu ji pelnė net 8 prizus) Lady Gaga teigė, kad suknelė jokiu būdu nėra pasityčiojimas iš gyvūnų. Tai buvo politinis pareiškimas. Tokia apranga ji siekė atkreipti dėmesį į diskriminuojamus homoseksualius JAV armijos karius. Mada dažnai tarnauja kaip įtaigi manifesto forma. Vis tik tokie muzikantės veiksmai supykdė nemenką dalį veganų gerbėjų atsisakiusių pirkti taip reklamuojamą albumą.

     Kita maistą ir madą derinanti žvaigždė – dainininkė Katie Perry. Tiesa kartais ji kiek perlenkia lazdą ir atrodo lyg greito maisto restoraną praeiviams reklamuojantis animatorius dešrainio kostiumu. Tačiau Katie nesureikšmina mados ir savo įvaizdžio, ji linkusi į viską žvelgti su humoru ir sveika autoironija. Jos įvaizdžių kolekcijoje yra suknelės vaizdžiai imituojančios riebų mėsainį, spragėsių kibirą, įvairius vaisius, sušius, spalvingus pyragaičius ir saldainius. Šie ekstravagantiški modeliai neretai tampa ir jos sceninio įvaizdžio dalimi.  

Podiumas supermarkete

     2014 ir 2018 m. maistas ir mada virė viename puode. Paralelių buvo gausu ne tik dizaino sprendimuose. Šou rengti maisto prekių parduotuvėse, restoranuose, turguje. Raf Simons, pristatydamas “Calvin Klein“ 2018 metų rudens / žiemos kolekciją, salėje išbarstė toną popkornų. Tuo tarpu 2014 m. žymūs, Karlo Lagerfeldo vadovaujami CHANEL mados namai savo kolekciją demonstravo supermarkete, kurio scenografinė imitacija buvo sukurta viename Paryžiaus muziejuje. Modeliai vaikštinėjo tarp prekių lentynų, kuriose viskas, nuo kiaušinių iki skalbimo milteliu ir bulvių traškučių, buvo pažymėta kultiniu „Chanel“ logotipu. Iš esmės taip buvo sugretinama prabanga ir kasdienybė, aukštoji mada ir mūsų gyvenimus užvaldęs vartotojiškumas. Aukštosios ir “žemosios“ arba vartojimo kultūros ryšį dar 1960-aisiais puikiai vizualizavo Poparto menininkas A. Warhol, ant savo žymiosios drobės perkėlęs pomidorų sriubos skardinę. Šis menininko akibrokštas pradžioje buvo sutiktas su panieka, tačiau neilgai trukus pelnė jam tikrąją šlovę. Iš pirmo žvilgsnio menkavertis „Campbell‘s“ sriubos skardinės atvaizdas akimirksniu virto ikoniniu, kapitalizmą ir vartojimo kultūrą šlovinančiu simboliu. Popmeno karaliumi tituluojamas A. Warholas buvo pirmasis šios stilistikos menininkas perkėlęs savo darbus ant mados gaminių. Taip dienos šviesą išvydo to meto aukštuomenės stileivoms skirtos (masiškai negamintos) sriubos skardinėmis margintos suknelės, kuriomis juos puošdavosi lankydamos parodų atidarymus. Būtent Andy Warholui turėtume būti dėkingi už prekinių logotipų virsmą dekoratyviais vakarietiškos kultūros simboliais. „Barbie“, „McDonalds“ ar „M&M‘s“ yra ikoniški populiariosios kultūros ženklai, turintys stiprų vizualinį poveikį, kurį mada meistriškai išnaudoja.

     Vis tik kalbant apie mados ir maisto santykį neišvengiamas ir ironijos aspektas, šmaikštus, žaismingas ir nesureikšmintas požiūris į įvaizdį. Dizaineris Jeremy Scottas yra tikras šio žanro virtuozas. Jis ne vienerius metus buvo italų mados namų „Moschino“ pagrindinis dizaineris. Šio mados ženklo DNR neįsivaizduojamas be humoro, greito vartojimo bei prabangos prekių estetizuotos dermės. 2014 m. rudens / žiemos kolekcijoje dizaineris drabužiuose naudojo pigaus maisto pakuočių printus bei aiškiai atpažįstamą greito maisto giganto „McDonalds“ spalvinę gamą ir simboliką. Mada turi tą magišką galią transformuoti mums įprastus elementus ir suteikti jiems visai kitą kokybę. Vargu ar kas norėtų puoštis „McDobalds“ restorano darbuotojo uniforma, bet kai stilingą ir kiek ironišką jos variaciją sukuria žymus dizaineris, drabužis įgauna kitą reikšmę ir vertę. Toks įvaizdis nėra tik dekoratyvus, jis virsta tam tikru pareiškimu ir pozicija, už kurios gali slypėti sąmoninga vartotojiškumo kritika arba ironiškas santykis į save bei pačią madą.

Straipsnis publikuotas žurnale HAPPY365 / 2024