Šį terminą nugirdau klausydama radijo laidą apie Japoniją po pandemijos. Realybę po karantino jie vadina naująją normalybe. Matyt žodis realybė jų kalboje yra mažiau populiarus. Kita vertus yra akivaizdus skirtumas tarp to, kas realu ir kas normalu. Realybė ne visada būna normali ir tuo turėjome progos įsitikinti. Mane suintrigavo pats naujadaras ir privertė susimąstyti apie normalumo sąvoką. Nuo pat gimimo mus lydi tam tikros normos ir jomis apibrėžti rėmai. Normalus ūgis, kūno masė, kraujospūdis. Normaliai apsirengęs ir besielgiantis žmogus yra normalios visuomenės pamatinė plyta (perfrazuojant „Pink Floyd“ sieną). Normalumas yra tam tikras etalonas, standartas. Jei jis nebūtų dominuojantis, gyventume absoliučiame chaose. Tai lyg gairė, leidžianti pastebėti nukrypimus ar orientyras, stengiantis susigaudyti permainingoje šiandienos įvairovė. Tuo tarpu madoje normalumo kategorija turi gana prieštaringą reputaciją. Iš vienos pusės ji ženklina greitąją madą, kuri tapo visuomenės uniforma. Intuityviai jaučiame daugumos priimtus mados normatyvus, kurie leidžia saugiai susilieti su minia. Tuo pačiu tai tikras įžeidimas mados dizaineriams. Retas kuris norėtų sulaukti epiteto, kad ilgai kurta kolekcija yra tiesiog labai normali. Tokio komplimento potekstė – nuobodulys ir originalumo stoka. X kartos atstovai tėvų buvo ugdomi užaugti „normaliais žmonėmis“. Tuo tarpu Z kartoje normalumas yra gana miglota savybė. Privalai turėti bent vieną keistenybę. Jei neturi – sugalvok, bet žiūrėk, kad būtų įtikinama. Tuo pat metu aiškiai suvokiamas ir egzistencinis normalumo gėris – kam kažko siekti, leisti gyvenimą liejant prakaitą, kai galima gyventi sau čia ir dabar, paprastai ir normaliai. Gerai pagalvojus, visi mes nesame tokie jau unikalūs, kokiais įsivaizduojame esą. Ar žinote, kad tik 0,1% mūsų DNR yra unikali, o likę 99,9% – lyg konvejerio nulieta identiška schema? Tačiau būtent ši maža dalelytė nulemia, kad skiriamės vieni nuo kitų ir net identiški dvyniai nėra vienodi. Tad, matyt, nuo normalybės pabėgti nepavyks. O kiek esame linkę peržengti ribas ir išsišokti iš minios – kiekvieno asmeninis reikalas, nulemtas mažyčio DNR skirtumo.
Ar pastebėjote, kad jau kurį laiką į pasaulį, bent jau telefonu darytose nuotraukose, žvelgiame nebenusiimdami rožinių akinių? Ši pagražinto gyvenimo metafora tapo kasdiene būtinybe. Antai Pietų Korėjoje talpinti savo nuotraukas neapdorotas filtrais laikoma prasto tono ženklu, nekultūringu elgesiu. Internete apstu memų iliustruojančių „Instagram“ ir realybės akistatą. Kartais tikrovė ir įamžintas momentas skiriasi lyg diena ir naktis. Esame nuolatiniai buities režisieriai, dailininkai, scenografai… Ir nors mokomės gyventi lėtai, mėgautis smulkmenomis, pastebėti kasdienybės grožį, tačiau tuo pačiu sunkiai atsispiriame pagundai pagražinti fiksuojamas akimirkas. Dalis Z kartos jaunimo kategoriškai atsisako gyventi tobulos, bet iškreiptos realybės apsupty, tad sąmoningai propaguoja grubų realizmą ir „purvinos“ buities estetiką. Kodėl mus persekioja noras tobulinti(s)? Ar tikrai esam tokie patys sau nepakankami, kad nuolat siekiame viską „pakelti kvadratu“? Kalbant apie išvaizdą, pagrindinė priežastis – viduje susikurtas mūsų pačių paveikslas, kuris, dažnu atveju nesutampa su gamtos duotybe. Po gabalėlį dėliojame savo portretą, rankiodami mus imponuojančius pavyzdžius, pasiduodami įtakoms ir aplinkinių pavyzdžiui. Gyvename laikais, kai turime nebe vieną tapatybę. Mielai įsijaučiame į savotišką žmogdievio vaidmenį, kuomet virtualioje realybėje galime sukonstruoti savo avatarą, susikurti efemerišką, tobulą savęs versiją su galimybe ją nuolat atnaujinti, retušuoti, redaguojant klaidas ir trūkumus. Atsitraukiantis, veidus po kaukėmis paslėpęs karantinas leido nusimesti kai kuriuos filtrus. Oda natūraliai švyti pailsėjusi nuo makiažo (kam jis, jei pusę veido dengia apsauginis raištis?). Atostogos neretai tampa ta akimirka metuose, kai siekiame ilsėtis nuo kasdien mus persekiojančių ritualų, rolių ir įvaizdžių. Tačiau ilgai laukto poilsio įspūdžius ne ką mažiau norime pritempti iki tobulybės. Esame įsisukę į nuolatines lenktynes, kas gražiau atrodys, pagamins maistą, keliaus ar deginsis paplūdimy. Net nepajuntame, kad gainiodamiesi tobulo kadro praleidžiame svarbiausią dalyką – nebūname čia ir dabar ir iš tiesų neišgyvename akimirkos, o tik ją vaizduojame tobuluose plokščių ekranų rėmuose.
Minimalizmo šūkis, madingas oksimoronas, nuvalkiota klišė… Kaip bepavadintume šią frazę, ji nesitraukia iš šiuolaikinio leksikono, o pandemijos metu įleido šaknis ir ne vieno mūsų sąmonėje bei drabužinėje. Turime nemenką besaikio vartojimo užaugintą antsvorį ir gyvename daiktų pertekliuje. Karantinas, lyg priverstinė dieta, privertė suprasti, kad galime vartoti gerokai mažesnėmis porcijomis, o kartais ir išvis apsieiti be vieno ar kito pirkinio. Ar teko girdėti apie daiktų triukšmą? Pasirodo jis vargina ir veikia ne ką silpniau nei kaimyno garsiai klausomas metalo gabalas ar su pneumatiniu kūju gatvėje besidarbuojantis kelininkas. Kuo daugiau daiktų, tuo daugiau „triukšmo“. Nė nepajuntame, kaip aplink įsivyrauja nebylus, bet varginantis chaosas. Pirmieji jo požymiai – mes neberandame, ko ieškome, mes nebežinome, ko norime ir galiausiai – klasika – nuolat „neturime“ ką apsirengti. Ir dar tas nuolatinis nuovargis… Juk net nesusimąstome, kad kiekvieną daiktą turime „aptarnauti“ – valyti dulkes, skalbti, lyginti, taisyti… Tai tampa rutina, kurią dažnas praskaidrina ne kuo kitu, o nauju, „džiuginančiu“ pirkiniu. Bet laimė trunka neilgai. Vieną dieną susivoki, kad ne tu turi daiktus, o jie tave. Pakeitus elgesio modelį pasikeičia ne tik garderobas, bet ir savijauta. Juk žinote, kas yra balastas – okupavęs mūsų aplinką jis braunasi į vidų neigiamų emocijų, streso ir nervų pavidalu. Dulkes renkantys daiktai, metų metus dienos šviesos nematantys drabužiai, iš mados išėję batai palieka savo pėdsakus mūsų mintyse ir nesąmoningoje elgsenoje. Atiduokite, išrūšiuokite, padovanokite ir pamatysite, kaip palengva aplinkui ir viduje įsivyrauja harmoninga tyla, atsiranda erdvės naujoms mintims, oro įkvėpimui ir apima malonus laisvės pojūtis. Laisvės suvokti, kad man tiesiog nereikia, kad esu pati sau pakankama ir jokios puošmenos nepadarys manęs labesne. Patikėkite, geriau turėti penkis širdžiai mielus drabužius, nei pilną spintą madingo ir bereikšmio šlamšto.
antraoda.com 