PUBLIKACIJOS

Karantinas

„Gyvenkite įdomiais laikais“, – koks pranašiškai aktualus buvo praeitais metais lankytos Venecijos meno bienalės šūkis, su kaupu besipildantis šiandien, pasaulinio karantino kontekste. Sakysite, kas bendro tarp mados ir viruso? Akivaizdu – abu plinta greitai, masiškai, nepaisydami sienų ar finansinės padėties. Mes net „Mados infekcijos“ festivalį turime. Panašumų daug, o ir sukeliamas efektas abiem atvejais palieka ryškias, skausmingas žymes. XXI a. rykšte tapęs žalingas greitosios mados „viruso“ proveržis negailestingai ardo žemės ekosistemą. Ironiška, bet šis virusas – pirmasis atvejis naujųjų laikų istorijoje, kuomet originalas gimė Kinijoje, o kopijas paskleidė mados sostine tituluojamas Milanas. Mados pasaulis į pokyčius reaguoja žaibiškai, kartais net pranašiškai. Prisimenant praeito rudens tendencijas, jose vyravusias kaukes ir veidą dengiančias movas, supranti koks įžvalgus darinys yra mada. Išgyvename ir vartojimo karantiną, kuris atvėrė mūsų pinigines visai kito pobūdžio „madingiems“ produktams, tokiems kaip grikiai, makaronai ar tualetinis popierius. Užsidarant fabrikams jau stringa rudens ir žiemos kolekcijų gamyba. O juk mada – kaip karšta bandelė, laiku neparduota, nurašoma. Uždaromos parduotuvės, atšaukiami renginiai, snobiškus pasižmonėjimus keičia saviizoliacija namuose. Gal tai padės atrasti iki šiol nesibaigiančiuose darbuose ir rūpesčiuose švaistytą laiką? Galų gale galėsim į valias skaityti, bendrauti su artimaisiais, vakarais žiūrėti filmus ar apsigyventi sodyboje gamtos prieglobsty. Neprapulsim, interneto era įgalina mus gyventi neišeinant iš namų. Tačiau turime šį koronavirusą išnaudoti, kaip neeilinę galimybę, visus sutelkiantį šansą iš esmės pasikeisti. Tai lyg savotiškas eksperimentas, mūsų sąmoningumo išbandymas. Jei pasiseks – ilgam išmoksime tenkintis tuo, ką turime, lėtinti gyvenimo tempą, iš naujo įvertinti, kas išties svarbu, o ne tiesiog madinga. Gal būtent tokios ekstremalios sąlygos leis pagaliau žengti būtinus žingsnius švaresnės planetos link. Nėra to bloga, kas neišeitų į gerą. Vienos įtakingiausių pasaulinių tendencijų analitikių Li Edelkoort teigimu šis virusas gali paradoksaliai padėti mums išlikti kaip rūšiai. Nebegalime gyventi tokio pertekliaus, masinės produkcijos, vartojimo ir taršos sąlygomis. Turėtume galiausiai suvokti, jog tai tiesiog ydinga, amoralu ir… nemadinga.

Mados redaktorės skiltis / MOTERIS 2020 balandis

PUBLIKACIJOS

Mergina su trūkumais

Išmaniųjų ekranų amžiuje niekas nebežiūri DVD. Atėjo metas ir man atsikratyti savo juodosios dėžės, pilnos praeito šimtmečio nostalgijos. Vienas filmas privertė stabtelėti ir sugundė grįžti į 1999-uosius. Tai, beje, dabar madinga. „Mergina su trūkumais“ paveikė mano jaunatvišką sąmonę. Angelinai Jolie vaidmuo šiame filme pelnė „Auksinį gaublį“ ir iki šiol vienintelį jos Oskarą (beje jį atsiimdama žvaigždė, nepaisydama aplinkinių reakcijų, įsisiurbė savo broliui į lūpas). Jolie buvo apdovanota ne dėl tobulo grožio. Šioje juostoje ji – maištinga, nevalyva, psichiškai nestabili ir pilna kitų „defektų“. Tačiau žiūrint filmą supranti, kad normalumas – ginčitinas ir netgi pavojingas dalykas. Dauguma mūsų, užspausti visuomenės primetamų normų ir lūkesčių, tampame perfekcionistais, norime, kad viskas aplink, įskaitant mus pačius, būtų tobula. Ar bent jau taip atrodytų… Nepriekaištingos išvaizdos lenktynėse pirmi finišuoja plastikos chirurgų „ištreniruoti“ kūnai ir veidai. Minėtas filmas sukurtas tuomet, kai mados pasaulyje dominavo supermodeliai – tobulų formų gražuolės, į nepasiekiamas aukštumas užkėlusios estetinius standartus. Praėjus dvidešimčiai metų kai kas iš esmės pasikeitė. Nebėra visuotinų idealų, o pastarųjų metų mados kirčiais tapo įvairovė ir tikrumas. Užtenka žvilgtelėti į reklamas. Kad ir pernykštę, dekoratyvinės kosmetikos standartus laužančią „Gucci“ lūpų dažų kampaniją, kurios modeliu tapo modelis ir dainininkė Dani Miller. Plačios šypsenos ir retų dantų, tačiau talento ir charizmos nestokojanti žvaigždė įsitikinusi, kad savitumas – tikroji asmenybės jėga: „Atsikratykime tradicinio grožio standartų, spaudimo atitikti normas. Neįprasti bruožai yra nuostabūs ir galingi. Ignoruokite heiterius, didžiuokitės kitoniškumu ir autentiška savastimi“. Ir tai ne šiaip kokio nišinio ženklo pozicija. Tokios nuostatos iš pagrindų veikia jaunąją kartą ir verčia susimąstyti vyresniąją. Kiek esame autentiški, tikri, atviri prieš save ir pasaulį? Kitoniškumas yra tiesiausias kelias svarbios vertybės – unikalumo link. Iš prigimties esame skirtingi, tad kodėl bergždžiai bėgame nuo savęs glaistydami charakteringas ypatybes bei koreguodami tariamus trūkumus?

Mados redaktorės skiltis / MOTERIS 2020 vasaris

PUBLIKACIJOS

Etiketės

Jei mūsų tapatybės kortelę padirbti gana sudėtinga, tai mados pasaulyje suklastoti etiketę ar logotipą vieni niekai. Prekių ženklų inicialams išlipus į paviršių atsivėrė tikra Pandoros skrynia. Ilgą laiką buvo įprasta, kad dėvimo daikto „tapatybę“ žinojo tiktai savininkas ir įgudęs mados ekspertas. Pradėjus logotipais marginti drabužius bei aksesuarus tai tapo vieša ir netgi demonstruojama informacija. Visiems tapo akivaizdu, ką vilki ir tik įgudusi mados žinovo akis gali atskirti originalas tai, ar kopija. Šioje vietoje verta retoriškai savęs paklausti – imituoju kažką kitą ar esu savimi? Atsakius neretai praeina bet koks noras dabintis kopijomis, imitacijomis, menkaverčiais plagiatais. Gal nesame tokie turtingi, kad pirktume pigius daiktus. Tačiau yra ir tam tikra rizika. Dažnai tos originalios etiketės užgožia pačią asmenybę. Sena stiliaus taisyklė byloja – ženklai negarantuoja elegancijos, o rengtis nuo galvos iki kojų vardiniais apdarais – nuobodi beskonybė. Šiuolaikinė mada reikalauja fantazijos, žaismingo praeities ir dabarties mikso, atsakingo požiūrio ir nevienadienių pasirinkimų. Įvaizdis tampa mūsų tapatybės dalimi, juo išreiškiame, kas esame, kas mums svarbu. Veganai nedėvi gyvūninės kilmės medžiagų, aktyvistai vilki šūkiais margintus marškinėlius, šiandienos visuomene nusivylę paaugliai įkvėpimo semiasi 1990-ųjų mados iškasenose. Norom nenorom esame priversti galvoti apie tai, kuo puošiamės. Ne tik dėl to, kad išsiskirti iš minios, bet ir tam, kad neprisidėti prie vis augančio mados sąvartyno. Greita mada pigi, tad ir perkame bei metame ją lengva ranka. Na ir kas kad ją kuriančios korporacijos garsiau už kitas skalambija apie tai, kaip prisideda prie medžiagų perdirbimo ir mados tvarumo. Faktas, kad originalia vardine etikete žymėtas daiktas bus gerokai brangesnis, bet į jo kainą įskaičiuota kokybė, autentiškas dizainas ir ilgaamžiškumas. Ne veltui jaunos prancūzės ar italės su pasididžiavimu nešioja savo mamų ar močiučių „Chanel“ rankines. Joms net nereikia pirkti naujų, nes senosios – lyg naujos ir dar su pridėtine verte – neįkainojama patirtimi bei sava istorija.

Mados redaktorės skiltis / MOTERIS 2019 gruodis

PUBLIKACIJOS

Uniforma

Mokykloje jos tiesiog nekenčiau. Jaučiausi lyg supakuota, o aplinkiniai atrodė tarsi štampuoti viename fabrike, kaip plytos iš kultinės „Pink floyd“ sienos. Bet tik iš pirmo žvilgsnio. Akyliau įsižiūrėjus galėjai matyti aibę subtilių skirtumų. Ir nors uniforma apribojo saviraišką ir visus suvienodino, individualybės daigai netruko prasimušti pro griežtas siūles ir sintetinio audinio klostes. Merginos, ieškodamos savitumo, eksperimentavo su apykaklėmis arba jų išvis nesisiūdavo, dėvėjo ryškias kojines bei akis badančius tušinuku aprašinėtus sportbačius. Iš tiesų apribojimai tik skatino kūrybiškumą ir norą laužyti normas. Stebėtina, kaip panaikinus uniformas dingo ir noras maištauti. Pozicijas užėmė kita, savanoriška, džinsų uniforma. Jie, mados padangėje atsiradę kaip darbo drabužiai, netruko tapti ištisų kartų jaunimo uniforma. Iki šių dienų nerasime drabužinės kurioje nebūtų bent vienos poros denimo. Kalbant apie šias dienas smagu žvilgtelėti atgal ir pasigilinti, kaip mus, tolimos ateities žmones, matė praeito amžiaus septinto dešimtmečio mados prognozuotojai. Balto latekso, metalizuotų paviršių uniforma buvo neatsiejamas futuristinio įvaizdžio elementas. Mūsų tėvų ir senelių karta XXI a. žmones įsivaizdavo pagal vieną standartą nulietais kosmonautais. Ateitis išaušo gerokai paprastesnė nei fantastiniuose filmuose. Tačiau uniforma iš kasdienio gyvenimo niekur nedingo. Šiuolaikiniai įvaizdžio kūrėjai vis dažniau prabyla apie asmeninę uniformą t.y. tobulai tinkančius, universalius ir asmenybę charakterizuojančius derinius, kurie sudaro vadinamojo „kapsulės“ principo pagrindą. Tai drabužiai, kuriuos vilkėdami jaučiamės ir atrodome geriausiai. Stilingiausia mūsų pačių versija. Ir šia prasme turėti savą uniformą yra ne tik patogu. Ji tampa mūsų portreto skiriamuoju elementu, leidžiančiu į madą pažvelgti lengvai ir savitai. Nes būtent tai mums tinka ir patinka, tad renkantis turime aiškų orientyrą.

Mados redaktorės skiltis / MOTERIS 2019 lapkritis

PUBLIKACIJOS

Baltalytis

„Oi Kastyti, baltalyti, kam žuvytes man vilioji…“ – beveik prieš 100 metų rašė Maironis. O aš nuo mokyklos laikų vis sukau galvą, kas tas „baltalytis“ ir ką čia poetas taip romantiškai apdainuoja… Pagooglinau. Virtualus žodynas išmeta abstraktų atsaką: „baltalytis“ – baltos, šviesios lyties. Baltos, lyg švarus popieriaus lapas. Hm, skamba visai šiuolaikiškai. Šiandieninė mada, lytiškumo prasme, tirpsta, kaip Antarktidos ledo lytys. Žymūs mados namai jau nebeskirsto kolekcijų į vyriškas ir moteriškas, o podiumais paeiliui žengia vaikinai ir merginos. Tiesa, kartais reikia kiek įsitempti, kad atskirtum. Kosmetikos kompanijos taip pat prabyla apie tai, jog neverta žymėti pakuočių „jai“ arba „jam“. Kvepalų pasaulyje tokie prierašai išvis atgyvena. „Kur ritasi pasaulis?“, kraupsta normalūs žmonės. Nejau nebeliks tikrų vyrų ir moterų, o seksualumas nuo šiol turės keistoką poskonį? Ir taip, ir ne. Turime susitaikyti, kad pasaulis kinta ir kiekviena nauja karta atsineša savitą požiūrį į aplinką ir save. Z karta (gimusi 1995 – 2010 m.) nenukrito iš kosmoso, ji gimė mūsų šeimose, augo mūsų puoselėjamose tradicijose, juos sukūrėme mes. Ir vis tik jie – kitokie. Kaip ir mes skyrėmės nuo savo tėvų ar, juo labiau, senelių. Matyti tame amoralumą, o ne unikalumą – kvaila. Pirmasis senatvės požymis – baisėjimasis jaunosios kartos išvaizda. Visi per tai perėjome paauglystėje, kai babytės žegnojosi pamatę ką apsirengę einame į diskoteką. Kitas svarbus momentas – atoveiksmio efektas. XX amžiuje moterys po dalelytę savinosi vyrišką garderobą. Mokslininkų teigimų mumyse persipynę vyriškas ir moteriškas pradai, turime abiejų lyčių bruožų ir vienos jų dominantę. Atėjo laikas, kai į moterišką drabužinę nusitaikė skvarbi vyriškos mados akis. Jus šokiruoja sijonuoti vyrai? Tada pasiskaitykite kokių reakcijų prieš šimtmetį susilaukdavo kelnėtos moterys. Kodėl mums galima, o vyrams, ne? Stereotipai, klišės, etiketės… Visa tai lieka praeityje.

Mados redaktorės skiltis / MOTERIS 2019 spalis