Vaikystėje su nerimu laukdavau metų pabaigos. Mat prieš pat Kalėdas vykdavo mokyklos kaukių balius – keista tradicija kartą metuose persirengti grybu, kosmonautu ar snaige. Vienos mamos versdavosi per galvas siūdamos ko ne teatrinius kostiumus, kitos – nesismulkindavo ir išlankstydavo blizgučiais apklijuotą popierinę karūną. Tie vaidmenys buvo tokie keisti, kad su jais tapatintis galėjo nebent nepilnapročiai. Tačiau tik vienas klasiokas atsispirdavo šiam vajui ir kasmet „vaidino“ žmogų –pasipuošdavo taip, lyg viešėtų pas senelę pietų. Vaikystė baigiasi, bet kaukių puotos išlieka. Tiesa atributika kiek pakinta. Ir kalbu ne tik apie mūsų būtį šiukšlinančią kinišką butaforiją. Paradoksalu, bet būtent per didžiąsias šventes nusimetame kaukes po kuriomis slėpėmės visus metus. Darbo vakarėliai neretai virsta atviromis išpažintimis, o šeimos vakarienės – nuoširdžiais, ne visada patogiais pokalbiais. Atrodytų, laimingiausias metų laikas – susitinkame su artimaisiais, puošiame namus, skanaujame gardžius patiekalus, tačiau tuo pačiu patiriame ir tiek streso, skubėjimo, įtampos. Kodėl? Kodėl keliame sau per aukštus reikalavimus, siekiame tobulumo, prisikuriame išankstinių lūkesčių? Juk viskas paprasčiau nei atrodo. Kam lyg bepročiui lakstyti ieškant dovanų, kai jos ranka pasiekiamos ir nieko nekainuoja. Juk net vaikui aišku, kad smagiausia ir svarbiausia yra tiesiog būti kartu. Bet pasirodo šiais laikas tas nuoširdus, betarpiškas, kokybiškas buvimas yra tikras deficitas, kurio, ačiū Dievui, Kinijoje negamina. Įvaizdis – didžiausia mūsų kaukė. Jį kuriame kasdien. Dailiname manieras, gludiname kampus, pudruojame randus. Po juo ir slepiamės, ir neva išreiškiame save. Galime būti kuo norime ar kuo mus nori matyt kiti. Rinktis patiems. Kaip tame mokykliniame maskarade.  

Mados redaktorės skiltis / MOTERIS 2018 gruodis

Karjeros pradžioje prancūzų dizaineris Jeanas Paulis Gaultier buvo pramintas Enfant terrible – siaubingu, nevaldomu mados vaikėzu. Jo maištingas, avangardinis, taisyklėms nepaklūstantis kūrybos braižas drauge ir erzino, ir traukė. Kaip ten bebūtų abejingų nepaliko. Kokia ji, ta infantili stilistika? Ji suteikia madai žaidimo pojūtį, ironijos prieskonį, atskleidžia naivų sentimentalumą ar stilistinei logikai nepavaldų kičą. Tai kūryba be rėmų ir išankstinių nuostatų. Ne veltui sakoma, jog kūrybingas žmogus yra tas, kuris išsaugojo savyje vaiką. Išties iš vaikų galima pasimokyti begalės dalykų. Jie – tikrieji mūsų mokytojai, o ne atvirkščiai. Infantilus stilius gražina mus į vaikystę, leidžia bent trumpam įsikūnyti į vaikišką būvį, kuris vilioja elgtis… lengvabūdiškai. Dažnai kvailos, juokingos idėjos būna vos per žingsnį nuo genialių. Mes pervargę nuo perdėto rimtumo, griežtos tvarkos, visuomenės primetamų apribojimų. Todėl ir ilgimės nerūpestingos vaikystės. Taip į madą nuolat grįžta vaikiškos temos – žaislus primenantys aksesuarai, animaciniais herojais marginti marškinėliai, pliušinių meškių kailio paltai, kojinės iki kelių, uniformos tipo suknelės ar darželio laikus primenančios kepurės. Mados pasaulyje žinomi vardai („Moschino“, Jeremy Scott, Agatha Ruiz de la Prada, „Comme des Garcons“, Jean Charles de Castelbajac) dažnai savo kūryboje pasitelkia infantilius elementus, spalvas, dekorą arba savitą, „animacinį“ požiūrį į įvaizdį. Kai nusimetama rimtumo kaukė ir į pasaulį pažvelgiama vaiko akimis, atviromis viskam, kas stebina, sklaido nuobodulį, skatina vaizduotę. Mes senstame, kai nustojame žaisti, stebėtis, abejoti ir klysti. Bijome apsijuokti, nes vertiname save pernelyg rimtai. Ir taip palaipsniui prarandame gyvenimo džiaugsmą, polėkį, laisvę kvailioti ir krėsti pokštus. Bet juk tai – mūsų gyvenimo razinos. Ir gera pagalvojus gal iš tiesų geriau gailėtis iškrėstos kvailystės, nei krimstis, kad jos nepadarei. Juk būtent tokie prisiminimai senatvėje kels valiūkišką šypseną.

Mados redaktorės skiltis / MOTERIS 2018 lapkritis