TEKSTAI

APIE KARTAS IR MADAS I

Kartų konfliktai – seni, kaip pasaulis, tarsi natūraliai užprogramuoti žmonijos evoliucijos. Palikuonys stovi laipteliu aukščiau, tačiau požiūrio kampas dažnai yra atvirkščias – vyresnė karta iš aukšto žvelgia į jaunesnę, o pastaroji laužo vyresnių primetamas normas. Mada ypač vaizdžiai atspindi skirtingų amžiaus grupių individų saviraišką ir leidžia kitu kampu paanalizuoti kartų akistatas.

Karta – tai grupė žmonių, kuriuos sieja gimimo data bei esminiai įvykiai, nutikę kritiniais jų raidos laikotarpiais. Būtent šie reiškiniai suformuoja panašias vertybių sistemas, požiūrį, gyvenimo patirtį ir lemia kartų skirtumus. Kartų problemas nagrinėja ir filosofai, ir sociologai. Pastarieji kartų teoriją vertina gana prieštaringai. Vieni tai asocijuoja su šios srities „astrologija“, laikydami ją pernelyg abstrakčia ir sunkiai moksliškai pagrindžiama. Kitiems gi tai patogi, aiški ir dėsninga visuomenės analizės forma. Žymus sociologas Karlas Mannheimas dar 1923 m. parašė studiją „Kartų problema“. Tačiau diskusijų kartų klausimais itin padaugėjo po 1991 m. išleistos ir išpopuliarėjusios Williamo Strausso ir Neilo Howe knygos „Kartos“. Mada, kaip masiškai visuomenės priimama rengsenos ar elgsenos forma, itin tinkamas kartų saviraiškos studijos laukas. Tad ypač įdomu stebėti ir tyrinėti, kaip vienos ar kitos amžiaus grupės individai linksta prie panašių įvaizdžio pasirinkimų. Tuo pačiu mada – visuomenės lakmusas, nes tendencijos formuojasi ir gimsta veikiamos globalių socialinių, kultūrinių, politinių, ekonominių reiškinių. Tačiau net ir be sociologinių kompetencijų plika akimi regime susikertančius kartų interesus, konfrontuojančias jų pasaulėžiūras, skirtingų nuomonių ir elgesio formų akistatas. Apie kartų prioritetus, poreikius ir vertybes diskutuoja personalo vadovai, reklamistai, politikai, švietimo sistemos darbuotojai ir kt. Juk perpratus tam tikros amžiaus grupės ypatumus bei elgesio modelius galima daryti jai įtaką (parduoti, sudominti, įtikinti, įtraukti ir tt.). Šiuo metu visuomenėje figūruoja keturios aktyvios kartos: bumeriai (nuo angl. termino „baby-boom“, išvertus kūdikių bumas arba pokario gimstamumo bangą), X, Y (arba milenialsai) ir Z (arba dumeriai iš angl. „doomed“ – pasmerktieji). Kiekvienos kartos formavimosi laikotarpis apibrėžiamas su maždaug 5 metų paklaida, be to didelę įtaką turi ir regionas. Viena karta užaugina kitą ir jųdviejų santykis būna intensyviausias, labiausiai įtemptas. Visi savo adresu esame girdėję frazę „na ir jaunimas šiais laikais“ ir, matyt, sulauksime dienos, kai patys ją ištarsime. Mada ir įvaizdis ypač bado akis ir pirmiausiai atsiduria vyresniųjų kritikos smaigalyje. Keičiantis kartoms kito ir mados vaidmuo. XX a. viduryje žmonės tikėjo autoritetais, tad vyravo aiškios, keletą metų aktualios, dizainerių padiktuotos tendencijos. Pakitus visuomenei, artėjant naujajam tūkstantmečiui autoritetų vaidmuo sunyko ir mada subyrėjo į daugybę besikeičiančių tendencijų. Ją diktuoti ėmė nebe autoritetai, o naujos kartos atstovai gatvėse. Bet apie viską iš eilės.

BABY-BOOMER’iai

Atsigavus po II Pasaulinio karo (kuris atėmė ~75 mln. gyvybių) visuomenė ėmė sparčiai augti. Gimstamumo bumas (dabar sakytume “burbulas“) sprogo ~1947 – 1965 m. Bumerių karta buvo ugdoma “Tyliosios“, karo siaubo traumuotos kartos (~1928 – 1946 m.). Vis tik negalime tapatinti tuometinės JAV, Europos ir juolab Lietuvos visuomenės. Kiekviena jų išgyveno skirtingas istorines peripetijas. Ir jei vakaruose šios kartos jaunimas nėra į hipišką gyvenseną, tai Sovietų okupuotoje Lietuvoje už tokį įvaizdį ir pasaulėžiūrą kalindavo areštinėse ar psichiatrinėse. Tam tikra prasme tai mūsų prarastoji karta, neturėjusi laisvės ir galimybių rinktis, patyrusi politinės sistemos priespaudą ir suvaržymus. Minėti skirtumai rodo kokia diferencijuota yra kartų teorija. Ypač kai kalbame apie iki internetinę, globalizacijos nepaveiktą visuomenę. Tuometinėje Lietuvoje žmonės rengėsi gana vienodai, standartizuotai, atitikdami tarybinio piliečio etaloną. Bumeriams šiuo metu yra nuo 56 iki 74 metų. Būtent dabartiniai 50-mečiai ir 60-mečiai itin pajuto ženklų skirtumą tarp savo tėvų ir savęs šiame amžiaus tarpsnyje. Kalbama, kad XX a. antroje pusėje gyvenimo ritmas ir sąlygos tiek pakito, kad kiekviena karta gavo bent dešimtmečio rezervą. Todėl dabartiniai penkiasdešimtmečiai aktyvūs ir pilni entuziazmo, lyg būtų vos keturiasdešimties. Ilgėjant gyvenimo trukmei, senstant visuomenei kinta ir amžiaus suvokimas. Bumerių kartos tėvai sulaukę 50-ies jau ruošėsi pensijai. Tuo tarpu dabar šio amžiaus žmonės neretai pradeda gyvenimą iš naujo ir kuria ambicingus ateities planus. Jie formavosi septintajame dešimtmetyje, kuomet didelę dalį visuomenės sudarė jaunimas, kuriam reikėjo kitokios mados nei jų tėvams. Galima teigti, kad būtent nuo 1960-ųjų ėmė ženkliai skirtis kartų elgesys ir saviraiška, sparčiai formavosi jaunatviška stilistika, būrėsi subkultūros. Tai lėmė ir pigesnės pret-a-porter (standartizuotų dydžių masinės gamybos produkcijos) bei mini mados (prie kurios bumo prisidėjo ir prekyboje pasirodę pirmosios kontraceptinės tabletės) suklestėjimą, kuris neaplenkė ir Lietuvos.

Hipių subkultūra ir stilistika – kitas ryškus, tolimesnių kartų įvaizdį paveikęs fenomenas, atnešė kosmopolitišką rytietiškų ir vakarietiškų aprangos elementų sluoksniavimą, laisvą požiūrį į kūną ir seksualumą, vyriško įvaizdžio pokyčius. Tai pacifistinių protestų, priešinimosi prieš kapitalizmą (bėgimas nuo realybės buriantis į atsiskyrėliškas komunas), kovos už žmogaus teises, o Lietuvoje – rezistencijos, karta. Ir apranga tam iš dalies pasitarnaudavo. To meto pogrindžio jaunimas slapta klausydavosi vakarietiškos muzikos, kontrabandos būdu gaudavo džinsus, o vyrukai augino ilgus plaukus ir barzdas. Tai niekaip neatitiko sovietinio modelio ir buvo laikoma maištu prieš sistemą. Kita dalis perėmė tarybinio piliečio įvaizdį, kuriam puikiai tiko darbo drabužiai. Paprasti, kuklūs, duslių spalvų kostiumai, krepdešino suknelės, kartūno palaidinės praversdavo įvairiems gyvenimo atvejams. Pasirinkimo stygius skatino šią kartą imtis rankdarbių. Ko ne kiekviena moteris mokėjo siūti bei megzti ir sava kūryba papuošdavo visą šeimą. Tai aktyviai skatino ir tuometiniai žurnalai. Tokie modeliai buvo originalumo apraiška unifikuotų įvaizdžių visuomenėje.

Baby-boomer’iai neabejotinai paklojo svarbų pamatą sekančioms kartoms. Jų skleista jaunatviška energija, maišto idėjos, idealizmas užprogramavo jaunatviško vis pasikartojantį elgesio modelį, padovanojo muzikos festivalių kultūrą (kurios pirmtaku laikomas Woodstocko festivalis 1969 m.), sukėlė seksualinę revoliuciją. Gerai pagalvojus, jų anūkai eina bumerių pramintomis pėdomis ir manifestuoja panašias idėjas (moterų teisę į kūną, pasipriešimą kariniams veiksmams, kovą prieš klimato kaitą ar rasinę diskriminaciją). Peršasi išvada, kad jaunatviškas makisimalizmas ilgainiui neatlaiko išbandymo branda, nuslobsta ir prisitaiko prie gyvenimo užleisdamas vietą naujos kartos saviraiškai…

Praplėsta ištrauka iš straipsnio publikuoto žurnale MOTERIS / 2020-02

Publikuoti ir cituoti galima tik nurodant autorystę. Visos teisės saugomos įstatymo numatyta tvarka.

TEKSTAI

APIE KARTAS IR MADAS II

PAŽYMĖTA X

Pavadinimas kilo iš šiai kartai būdingo neapibrėžtumo ir nenoro būti priskirtiems, kategorizuotiems. Tai – bumerių vaikai, kartais vadinami “baby-busters“. Kadangi šiai kategorijai priklausau ir aš, daugelį dalykų prisimenu gana autentiškai. Buvau mamos „apmegzta“ nuo galvos iki kojų, o dėdė, lyg šiuolaikinis tvaraus dizaino meistras, iš senų kontrabandinių džinsų siūdavo man pavydo vertus sijonus ir sarafanus. Dailių vaikiškų drabužių stygius skatino fantaziją – turėjau originalų iš didelių vyriškų nosinių siūtą languotą sijoną. Tai vadinamoji “rakto po kaklu karta“, kadangi vaikystėje gana anksti turėdavo tapti savarankiškais (tėvai po darbų grįždavo tik vakare), po pamokų leisdami laiką vieni ar bendraamžių kompanijose. Nemaža dalis X-sų augo išsiskyrusiose šeimose. Jie tarsi šeimos vidurinysis vaikas (apsupti bumerių ir melenialsų), kuriam lyg ir pritrūko dėmesio. Ne gana to tai skaičiumi mežesnė karta. X-sai yra bemaž daugiausiai įvairių politinių bei ekonominių sukrėtimų patyrusi karta (~ 1965-1983 m.). Šaltasis karas, ginklavimosi varžybos, auganti politinė įtampa, konkurencinė lyčių kova, AIDS protrūkis, MTV ir augantis kapitalizmas keitė jų požiūrį į pasaulį, juk viskas vyko besiformuojant šių jaunų žmonių asmenybėms. Jaunųjų X-sų nuotaikas puikiai atliepė to meto muzika (Grunge, New wave, Punk, Goth), kurią lydėjo ir atitinkama įvaizdžio stilistika. Šios kartos atstovai gana atviri religijos, seksualumo, rasės klausimais ir yra žymiai liberalesni, nei brandos sulaukę bumeriai. X kartos atstovai apibūdinami kaip individualistai, nepriklausomi, savarankiški ir kūrybingi. Tai – karjeristų karta, kuri daug dėmesio skyrė finansinei nepriklausomybei, profesiniams pasiekimams, savęs įtvirtinimui, statusui. Vis tik sulaukę brandos jie sugeba atrast balansą tarp darbo ir laisvalaikio nemažą laiko dalį skirdami asmeninio dvasinio, fizinio ar intelektinio tobulėjimo praktikoms. Jie pasitiki savimi, todėl nevengia keisti darbo, ieškoti iššūkių ir didesnės naudos sau. X kartai patinka pokyčiai ir įvairovė, o rezultatas neretai svarbiau nei pats procesas. X-sai pasižymi išreikštu kritiniu mąstymu, autoritetus vertina skeptiškai, dažnai linkę į kritiką bei aršias diskusijas. Nuo šios kartos ėmė kisti ir šeimos planavimo modelis. Anksčiau buvo įprasta vaikų susilaukti iki 25-erių. X-sai ir vėlesnės kartos gimdo vaikus įžengę į ketvirtą ar penktą dešimtmetį arba išsvis atsisako jų susilaukti. Tad galima sakyti, kad šios kartos palikuonys gali priklausyti tiek Y tiek ir Z kategorijai. Tai dabartiniai 40+ m., žmonės, kuriems aprangoje svarbi kokybė, praktiškumo ir originalumo dermė. Stilius šiai kartai svarbesnis už permainingas mados tendencijas, jie gan nuosaikūs, linkę į klasiką bei minimalizmą, be to sulaukę tokio amžiaus, kai jau žino, kas jiems tinka ir geriausiai atskleidžia jų asmenybę.

Praplėsta ištrauka iš straipsnio publikuoto žurnale MOTERIS / 2020-02

Publikuoti ir cituoti galima tik nurodant autorystę. Visos teisės saugomos įstatymo numatyta tvarka.

TEKSTAI

APIE KARTAS IR MADAS III

X + Y = Z

Tokia yra šiandien aktualių, visuomenės veidą formuojančių kartų lygtis. Tūkstantmečio arba Y karta (~1984 – 2002 m.) taip pat patyrė ryškių visuomeninių bei politinių pokyčių. Tai pirmoji gana stipriai technologijų paveikta karta, todėl jos atstovai vienu metu gali daryti daug veiklų ir kaip ir Z karta, sunkiai išlaiko dėmesį. Jie vertina bendravimą, skeptiškai žiūri į taisykles, kūrybiškai sprendžia problemas, drąsiai adaptuojasi prie greitai kintančių aplinkybių ir tendencijų. Y-kai turi tvirtas vertybes ir moralines nuostatas, jie visuomeniški ir draugiški aplinkai, jų tarpe didelis procentas vegetarų bei veganų. Tai atsakingi, ekologijai, moralei bei darbo etikai neabejingi vartotojai. Nepaisant to, greitoji mada suklestėjo būtent šios kartos formavimosi laikotarpiu. Tūkstantmečio vaikai pirmieji įsitraukė į socialinius tinklus ir tapo atsparūs tradicinei reklamai. Įprastos kampanijos jų nebeveikė, daug labiau imponavo gyvas pavyzdys, mados ženklo skleidžiama filosofija ir tiesioginis, atviras bendravimas su vartotoju. Įvaizdį jie suvokia, kaip tam tikrą žinutę. Tai paskatino ir mados ženklus imtis savų istorijų kūrimu, turinys tapo taip pat svarbu, kaip ir forma. Šiai kartai svarbu išsiskirti, akcentuoti savo individualumą, būti originaliems. Milenialsai – viena didžiausių šiandieninių vartotojų grupių, pagrinde tai dabartiniai 30+ m. asmenys. Tačiau juos dažniau sutiksite išmaniuoju telefonu naršančius interneto svetaines, nei perkančius realiose parduotuvėse. Būtent jie pradėjo keisti apsipirkimo įpročius perkaldami juos į virtualią erdvę. Y karta itin daug dėmesio skiria individualaus garderobo formavimui, stengiasi rasti savitą stilių ir juo pasidalinti savo „Instagram“ profilyje. Blogeriai, vlogeriai, influenceriai taip pat šios kartos produktas, kuris akivaizdžiai iliustruoja pakitusią vartojimo ir saviraiškos kultūrą. Šios medijos nukonkuravo tradicinę spaudą, paveikė net mados biblija tituluojamą žurnalą „Vogue“. Žymių mados ženklų kūrybos vadovų, dizainerių pozicijas vis dažniau užima būtent šios kartos atstovai. Jie diktuoja madą remdamiesi savo instinktais, sukaupta patirtimi ir žvelgdami į augančią Z amžiaus grupę. Čia ir prasideda linksmybės. Nes būtent tarp dviejų jauniausių kartų verda esminė konkurencija. Y-kai nenori užleisti dėmesio centro, tačiau kintančios gyvenimo aplinkybės (stabilios pajamos, karjera, šeima, nuosavi namai) juos stumia link brandžiojo visuomenės sluoksnio. Vos vyriausiam šios kartos atstovui stuktelėjo 40 m. Y-kai neteko jaunystės privelegijų, kurias uoliai perėmė paslaptingieji Z. Šie pasitelkią kultinį ruporą TikTok’ą laido juokelius apie pirmtakų stilių (ypač pašiepdami vadinamuosius skinny džinsus), šaiposi jų išpopuliarintų avokadų tostų, nuolat gurkšnijamos kavos išsinešimui (Z jaunimėlis renkasi avižų pieno latte), kurią vakare keičia vynas ir vis primena, kad net jų dievinami kosmetikos ženklai jau kuria linijas kovai su senėjimo požymiais. Esmė tame, kad nors Y-patingųjų kartos vartojimo galia stiprėja, jų įtaka mados tendencijoms kasmet slopsta vis labiau ryškėjant sunkiai nuspėjamiems Z-tams…

Z ERA

Nėra aiškios takoskyros tarp Y ir Z kartų, mat vyrauja skirtingos analitikų nuomonės dėl jų gimimo datų. Vieniems Z karta prasideda sulig 1995-aisiais, kietiems – ko ne 2005-aisiais. Bet kokiu atveju tai jaunuoliai iki 25-erių. Žurnalo „Vogue“ duomenimis, JAV ši amžiaus grupė sudaro trečdalį aktyvios visuomenės. Z praminė save liūdnąją arba pasmerktųjų dumerių karta (sąskambis su bumeriais neatsitiktinis, tarp šių generacijų yra netikėtų panašumų ir visų pirma į akis krinta abiems bendra protesto dvasia ir besikartojančios temos tada bei dabar – Black lives matter, kova už moterų teises, LGBT+ manifestacijos, klimato kaita). Kaip savu laiku bumeriai, taip ir dumeriai nenori suaugti (infantilumo apraiškos, tampančios charakteringa identiteto dalimi) ir priimti suaugusių pasaulio, kuris prasilenkia su jų lūkesčais bei poreikiais. Žinoma, visi anksčiau ar vėliau esame priversti suaugti. Vis tik Z kartos atstovai, nors ir būdami dar labai jauni, nėra tokie optimistiški, kaip Y, nebetiki “šviesia“ ateitimi, yra nusivylę vyresnėmis kartomis ir jų elgesiu (Gretos Thunberg fenomenas). Tai karta nepripažįstanti autoritetų. Jų pagarbą reikia užsitarnauti rimtais argumentais. Pasitelkę nuo mažumės prieinamą internetą jie gauna itin daug informacijos, yra atakuojami žinučių ir vaizdų srauto. Iš kitos pusės tai privatumą vertinanti, bendradarbiauti linkusi amžiaus grupė. Apokaliptinės nuotaikos skatina juos ieškoti paguodos praeityje. Tai iš dalies paaiškina ne pirmus metus trunkančias ryškias, dešimto praeito amžiaus dešimtmečio nostalgija persmelktas mados tendencijas. Lietuvoje galima stebėti šios amžiaus grupės jaunimo pomėgį rinktis drabužius parduotuvėse iš antrų rankų. Didžiausias šio tipo prekybos tinklas „Humana“ per pastarus metus tapo ko ne socialiniu reiškiniu ir šios kartos stilistinės saviraiškos priemone. Z jaunuoliai gana verslūs (kai kurie pradeda veiklą dar nebaigę mokyklos), racionalūs (labiau taupo, nei išlaidauja), tolerantiški, mažiau linkę atlikti tradicinius lyčių vaidmenis (paauglė iš Pakistano Malala Yousafzai – jauniausia Nobelio taikos premijos laureatė). Tai pirmoji skaitmeninė karta, kuri nepatyrė gyvenimo be moderniųjų technologijų. Tad natūralu, kad šie jaunuoliai paraleliai kuria ne tik realią, bet ir virtualią savo tapatybę. Jie puikiai pažįsta socialinius tinklus, skiria reklamą ir šlamštą. Be to jie aktyvūs dalinimosi platformų vartotojai. Z jaunuoliai itin aiškiai suvokia, kaip viskas laikina, tad kam pirkti, kai užtenka pasiskolinti, įkelti į savo socialinį profilį ir judėti toliau. Kartais susidaro įspūdis, kad šis jaunimas gyvena nuo vieno „Instagram“ įrašo iki kito. Beje, skirtingai nei Y, jie nenaudoja jokių gražinančių filtrų ir stengiasi būti maksimaliai autentiški, atviri. Nepagražinti realybė – vienas Z prioritetų. Kaip vartotojai jie tik įžengia į rinką, tačiau daugelis mados ženklų jau yra rimtai susirūpinę, ką pasiūlyti jaunajai kartai. Pastebėtos kelios rengsenos tendencijos būdingos Z jaunimui. Visų pirma – nesvarbu kaip tu atrodai, svarbu, kad jautiesi gerai. Jie itin akcentuoja komfortą, praktiškumą, mėgsta laisvus, lyg per didelius siluetus. Tai papildo ir sportinio stiliaus derinimas su kasdieniais, klasikiniais drabužiais. Antras svarbus aspektas – išsitrynę lyčių skirtumai. Skirstymas į vyrišką ar moterišką Z kartai atrodo senamadiška atgyvena. Kam apsiriboti tik savo lyties garderobu, kai gali eksperimentuoti su aibe įvairių variacijų. Kalbant apie šią kartą tai prasidėjo dar jų kūdikystės, kai įsivyravo skandinaviška mada naujagimius rengti neutralių, grafinių spalvų drabužėliais, vengiant įprastų žydrų ar rožinių. Progresyvūs mados namai jau kurį laiką pristato jungtines arba unisex kolekcijas. Bet kas iš to, jei Z atstovai nesivaiko tendencijų. Įvairovė, kitoniškumas, kurį propaguoja šių dienų jaunimas, siejasi ne tiek su itin originaliais drabužiai, kiek su poreikiu būti savimi ir nesistengti įtikti, pritapti. Normatyvūs (angl. normcore), niekuo neypatingi, bet savitai vilkimi drabužiai juos traukia labiau, nei naujausi mados vėjai.

Papildyta ištrauka iš žurnale MOTERIS / 2020-02 publikuoto straipsnio.

Publikuoti ir cituoti galima tik nurodant autorystę. Visos teisės saugomos įstatymo numatyta tvarka.

TEKSTAI

Mados kalba I

Sutinkame pagal drabužį, palydime pagal protą, byloja sena patarlė, liudijanti, kad ir vertinant istoriškai žmogaus išvaizda aplinkiniams suteikdavo daug informacijos. Šiuolaikiniai mokslininkai nustatė, kad vos per penkias sekundes susikuriame pirminę nuomonę apie nepažįstamąjį. Taigi mūsų drabužiai iš tiesų prabyla anksčiau nei mes patys.

Tai vadinama neverbaline (neišreikšta žodžiu) komunikacija. Simboliai, ženklai, susiformavę stereotipai veikia mūsų suvokimą apie pasaulį ir kuria daugybę išankstinių nuostatų. Pavyzdžiui, raudoni aukštakulniai automatiškai siejasi su seksualumu, moteriškumu, gundymu. Remdamiesi gyvenime įgyta patirtimi, matytais pavyzdžiais, lengviau orientuojamės kasdienėje aplinkoje. Smegenys nuolat priverstos apdoroti begalę informacijos, tad tokie išankstiniai vertinimai padeda taupyti jų laiką ir energiją.

Įvaizdis yra kiekvieno mūsų tapatybės išraiška, tad sąmoningai arba nesąmoningai juo daug pasakome apie save. Sutiktus žmones taip pat akimirksniu įvertiname ir priskiriame vienai arba kitai grupei, nors ką tik minėta patarlė lyg ir moko, kad pirminis įspūdis gali ir klaidinti. Vis tik tokie dalykai, kaip drabužių faktūra, siluetas, būklė, sujungti su žmogaus kūno kalba ir laikysena, dažnu atveju yra gana objektyvūs ženklai – juk retai sutiksime respektabilų nevalyvai atrodantį individą.

Žinoma, tai visai nereiškia, kad prabanga turėtų būti siejama su prestižu ir tam tikru statusu visuomenėje. Anaiptol. Užtenka prisiminti tokį ikoninį pavyzdį, kaip turtuolis vizionierius Steve’as Jobsas, turėjęs šimtus vienodų „Levi’s 501“ modelio mėlynų džinsų, juodų marškinėlių ir „New Balance“ sportbačių porų. Verslininkas galėjo įsigyti ką panorėjęs, bet būtent svarstymus apie tai, ką rengtis, laikė didžiausiu laiko švaistymu. Dėl tos priežasties kasdien vilkėdavo savo „uniformą“ ir kiekvieną sutaupytą minutę skirdavo smegenų veiklai išnaudoti.

Kad ir kaip būtų, net ignoruodami madą nuo jos visiškai nepabėgame ir susikuriame savitą įvaizdį, siunčiantį atpažįstamus signalus. Kaip teigė žymus šmaikščiomis įžvalgomis pagarsėjęs amerikiečių rašytojas Markas Twainas, „drabužiai sukuria žmogų – nuogaliai visuomenėje nėra svarbūs ar įtakingi“. Tačiau kiekvienas kraštutinumas išduoda tam tikrus asmeninius kompleksus. Anot psichologų, pernelyg išpuoselėtas, prekių ženklais nusėtas įvaizdis dažnai signalizuoja apie menką asmens savivertę, nevisavertiškumo kompleksą. Demonstratyviai prabangi apranga neretai tampa vidinės tuštumos priedanga.

Įvaizdžio svarba išaugo XX a. devintajame dešimtmetyje, kuomet vyravo radikalus materializmas, klestėjo kapitalizmas, amerikietiškos svajonės siekis, karjeros kultas. Statusas būdavo siejamas su einamomis pareigomis, turtu ir stipriu įvaizdžiu (dominavo vadinamasis power dressing – dalykinio stiliaus apranga ryškiai išreikštais pečiais). O štai šiandieniniame pasaulyje kortos persimaišė. Vienas ryškių lūžio taškų – 2008-ųjų finansinė krizė, per kurią nemaža dalis turtingųjų nustojo demonstruoti prabangą ir statusą, taip solidarizuodamiesi su sunkmetį išgyvenančia vidurine klase. Prisidėjo ir globalios ekologijos problemos, toksiškas vartotojiškumas, skurdo ir bado apraiškos, paskatinusios persvarstyti vertybes. Taigi šiandieninė prabanga ilgainiui imta sieti su kokybe, paprastumu, laiko patikrinta klasika arba vintažu.

Šou pasaulyje įsivyravo dar radikalesnė – homeless chic – tendencija. Milijonieriai, atrodantys kaip vargetos ir taip demonstruojantys savitą, kiek ironišką požiūrį į statusą, prabangą ir įvaizdį, vis dažniau papuola į paparacų akiratį. Taigi įvaizdžiu XXI a. manipuliuojama įvairiai, nors mados svarba, estetikai bei vartotojų santykiui su ja visgi kintant, dėl to nė kiek nemenksta. Per XX a. susiformavo nemažai gajų stereotipų, kurie plačiai paplito ir leidžia apibendrinti tam tikrų drabužių simboliką. Apie tai sekančiuose šios temos įrašuose. (ištrauka iš MOTERIS/2021-08 žurnale publikuoto straipsnio).

Publikuoti ir cituoti galima tik nurodant autorystę. Visos teisės saugomos įstatymo numatyta tvarka.

TEKSTAI

Mados kalba II / DŽINSAI

Denimo istorija prasidėjo darbininkų drabužinėje, aukso karštinei pasiekus viršūnę XIX a. pabaigoje. Patogus, patvarus audinys puikiai tiko darbo drabužiams. Imigrantas iš Bavarijos Levis Straussas, nugirdęs auksakasių skundus dėl nepatogių kelnių, pasiuvo pirmuosius džinsus. Beje, džinsų pavadinimas susijęs su Genujos miestu Italijoje, kur buvo pradėtas gaminti šis medvilninis audinys, o sinonimiškas denimo pavadinimas kildinamas iš Prancūzijos mieste Nime sukurto, itališką audinį imitavusio standaus audinio serge de Nîmes pavadinimo.

Kurį laiką džinsai buvo kalinių bei juodadarbių aprangos atributu ir tik po Antrojo pasaulinio karo pradėjo savo kelią į kasdienės aprangos lentynas. Galima teigti, kad džinsai buvo savotiškai “įkrauti“ papildomomis prasmėmis, kadangi ilgainiui juos savo įvaizdyje ėmė savintis menininkai, vėliau – kairiojo sparno politiniai veikėjai, aktyvistai ir galiausiai rokerių gaujos. Jie tapo opozicijos esamai status quo simboliu. Ženkliai prisidėjo ir 1950-ųjų Holivudo filmai. Vienas jų – “Rebel without a cause” (“Maištininkas be priežasties”), kuriame vaidino publikos numylėtinis ir tuometis sekso simbolis Jamesas Deanas. Jo atliekami maištingo žavaus blogiuko vaidmuo prilipdė pirmąją simbolinę džinsų etiketę, o patys džinsai tapo kasdienės maištingo jaunimo aprangos dalimi. Visuomenėje vis labiau įsitvirtinant Baby-boomer’ių kartai vidurinysis sluoksnis siekė atrodyti jaunatviškai ir progresyviai. Džinsai tapo lengviausiai prieinama priemone šį tikslą pasiekti. Yves Saint Laurent’as buvo ko ne pirmasis aukštosios mados dizaineris 1966-aisiais panaudojęs džinsus savo mados kolekcijoje. Tuo tarpu tuometinėje Sovietų Sąjungoje džinsai simbolizavo Vakarų kultūrą, oficialiai buvo draudžiami, o nelegaliai – vilkimi kaip savita rezistencijos išraiška.

Kiek vėliau, 1970-aisiais, džinsai aiškiai atskyrė kartas, virsdami masinės, pigios jaunimo aprangos dalimi. Čia paminėtinas faktas, kad kiekviena karta, pradedant bumeriais, linko į savitą džinsų siluetą. Net pavadinimas hipiai turi sąsajų su tuo metu madingais į apačią smarkiai platėjančiais džinsais iki klubų pažeminta juosmens linija (angl. hipsters).

Visgi ne tik anuomet, bet ir XXI a. mėgstamas džinsų kirpimas padeda atskirti kartas. Socialiniuose tinkluose jau senokai įsižiebęs milenialsų ir Z kartos ginčas dėl šių kelnių. Minėtas generacijas skiria būtent mėgstamų charakteringų modelių pasirinkimas. Y karta, arba milenialsai, vilki siaurus, vadinamuosius skinny džinsus, o Z karta nostalgiškai žvalgosi į XX a. dešimtąjį dešimtmetį ir renkasi tuo metu populiarius vintažinius ar juos imituojančius modelius.

Apskritai reikia pasakyti, kad prie šiuolaikinių džinsų evoliucijos ženkliai prisidėjo skirtingi muzikos žanrai ir atlikėjai. Štai už plėšytų džinsų madą turėtume dėkoti pankams (taip jie demonstravo savo maištą prieš kapitalistinę visuomenę), o purvinto denimo modeliai išpopuliarėjo drauge su grunge muzikos žanru ir subkultūra. Antai platūs, apsmukę, apatinius demonstruojantys lenarai yra hiphopo bei reivo subkultūrų indėlis. Per didelių, vadinamųjų oversized drabužių mada glaudžiai siejasi su šiais judėjimais ir taip pat turi tam tikrą reikšmę. Tuometiniai jaunuoliai, vilkintys apsmukusius, per didelius drabužius, siųsdavo signalą, kad turi vyresnį brolį (kurio išaugtus drabužius ir vilki) bei rimtą užnugarį gatvėje.

Taigi turtinga džinsų istorija suteikė jiems visuotinai atpažįstamų simbolinių prasmių. Kad ir kuriame pasaulio krašte būtumėte, visur denimo kelnės asocijuosis su jaunatviškumu, laisva dvasia, demokratišku, tolerantišku požiūriu, neformalia apranga, savitu kietumu ir universalumu (juk džinsus galima vilkėti tiek darbe, tiek laisvalaikiu). Tokioms kelnėms būdinga unikali savybė visus žmones tarsi sulyginti, panaikinti socialinius ar kultūrinius skirtumus. Tai – bene mėgstamiausias ir populiariausias drabužis pasaulyje, kurio siunčiamus signalus visi suprantame ir vertiname panašiai.

(ištrauka iš MOTERIS / 2021-08 žurnale publikuoto straipsnio)

Publikuoti ir cituoti galima tik nurodant autorystę. Visos teisės saugomos įstatymo numatyta tvarka.