TEKSTAI

Skonio reikalas

„Žinok yra tiesioginis ryšys tarp vestuvinio torto ir nuotakos suknelės“, leptelėjo neseniai vestuvių sezoną uždariusi kolegė stilistė. Ji jau gerą dešimtmetį rūpinasi nuotakų įvaizdžiu ir švenčių dekoru. „Jei suknelė, pūsta, išdabinta gėlėmis, nėriniais ir raukiniais, lyg cukraus pudra apiberta žėrinčiais karoliukais, tai ir tuoktuvių tortas bus tarsi Versalio rūmai, skęs kremo ir cukruotų dekoracijų pertekliuje“, toliau dėstė ji. Šis trumpas pokalbis privertė susimąstyti, kaip tai, ką dedame ant savęs siejasi su tuo, ką dedame į save. Gal iš tiesų saldžių, barbiškų derinių gerbėjos negali atsispirti desertams, o odines striukes ir plėšytus džinsus vilkinčios rokerės burnoje tirpstančius morengus mielai išmainytų į dūmo skonio mėsainius? Taigi ar iš tiesų esame tai, ką valgome…?

Justė Kubilinskaitė

Gyvenime esu minimalistė. Nemėgstu perdėtai puoštis veikiausiai dėl savo darbo specifikos, mat nuolat jaučiuosi persisotinusi mada. Kaip ir dauguma mados profesionalų dievinu juodą spalvą ir… juodą šokoladą, kavą bei kartokus anyžinius saldainius. Nemėgstu saldumynų. Sutapimas? Nemanau. Man tinka viskas, kas sūru, su žiupsneliu čili pipirų arba šlakeliu laimų sulčių. Gal išties, tai, kas mūsų lėkštėje ir spintoje pasako apie mus daugiau, nei numanome…? Juk šie kasdienio gyvenimo virtuvės ingredientai nuolatos maišosi tarpusavyje. Tai mūsų esminiai, baziniai poreikiai, juk natūralu, jog nesinori nuolat būti nuogiems ir alkaniems. Tiek madą, tiek maistą vertiname per skonio prizmę. Vis tik tai – gan prieštaringa juslė, dėl kurios nors ir sutarta nesiginčyti, verda nuožmios diskusijos. Bet kokiu atveju itin sunku nustatyti vieną universalų etaloną. Tai, kas priimtina daugumai, vadinama populiariąja kultūra arba tiesiog popsu, kurį nenumaldomai lydi menkavertiškumo šešėlis. Juk kas patinka masėms, dažnai yra lėkšta, banalu, stokoja originalumo. O kur dar kičas, saldi, neretai ironiška estetika. Šiuolaikinėje kultūroje paraleliai gretinamas greito maisto ir greitosios mados vartojimas. Mados ekspertai bando nustatyti skonio kilmę – jis įgimtas ar išugdomas, geras ar blogas, autentiškas ar sąmoningai įskiepijamas? Skonio formavimąsi veikia auklėjimas, socialinė bei kultūrinė aplinka, išsilavinimas ar net socialiniuose tinkluose sekami influenceriai. Ne taip seniai, ko ne visą XX amžių, mada vaidino skonio diktatorės vaidmenį. Buvo gan paprasta susivokti, kas gražu ir tuo pačiu madinga, o kas laikoma senamadiška atgyvena. Tačiau kalbant apie šiuolaikinį mados charakterį neįmanoma remtis vienu receptu. Tai šen tai ten juntami ryškesni prieskoniai ir poskoniai, vienos ar kitos stilistinės virtuvės įtaka, tačiau pasirinkimo laisvė ir individo poreikis išreikšti savitumą garantuoja teisę net ir į “blogą“ skonį.

Mados apetitas

Mada ir maistas žadina apetitą. Valgome akimis tiek gurmanišką patiekalą, tiek stilingą praeivį. Nustatyta, jog maisto skonį pajuntame dar iki jam patenkant į burną, todėl tiek dėmesio restoranuose skiriama estetiškam patiekalų pateikimui. Nenuostabu jog maisto ir mados paralelės itin vaizdžiai išnaudojamos reklamoje, mados fotosesijose, ypač tapatinant aksesuarus su desertais. Galima rasti aibes tiesioginių inspiracijų, kaip maistas įkvepia drabužių siluetą, koloritą ar dekorą. Kur gi šios sinergijos paslaptis? Mada susijusi su rega ir lytėjimu, o maistas atsidūręs šalia, gali asociatyviai sužadinti ir tam tikrą skonį. Tai dar vienas būdas jusliškai patirti madą, teigia viena iš rugsėjį Niujorke atidarytos parodos “Food & Fashion“ kuratorių. Tuo pačiu atsiranda gana simboliškas ryšys tarp išorinės (mada) ir vidinės (maistas) mūsų esybės. “The New York Times“ paskelbė maisto motyvus audinių dizaine “naująja floristika“. Vis tik maisto ir mados tarpusavio santykių istorija siekia dar XVIII – XIX a. Tuomet gurmaniški motyvai būdavo įaudžiami į puošnių suknelių tekstilės raštus. Po gero šimtmečio 1930-aisiais žymi italų dizainerė Elsa Schiaparelli, kuri artimai bičiuliavosi su Salvadoru Dali bei žavėjosi siurrealizmu, omarais išdabino vakarinės suknelės modelį bei gausiai naudojo maisto motyvus sagų ir aksesuarų dizaine. Ji pirmoji į madą įvedė humorą ir ironiją. Tam maisto motyvai irgi puikiai tiko. Kai kurie patiekalai, prabangūs delikatesai gali simbolizuoti godumą, perteklių, tuštybę, kurių apstu ir kalbant apie mados pasaulį. Kitas nuolatinis aprangos ir mitybos kontaktas iškyla per mados diktuojamus neretai toksiškus grožio standartus, idealios figūros etalonus. Madingos dietos, siekiant kūno tobulumo, yra pastovus grožio industrijos šešėlis. Mados ir kosmetikos industrija per ilgą laiką normalizavo liekno kūno idealą. Tuo tarpu podiumų modelių standartus atitinka vos keli procentai moterų. Riba buvo peržengta tuomet, kai nuo išsekimo mirė kelios jaunos manekenės. Tai paskatino aršią kovą prieš nulinio dydžio politiką. Dabar madą demonstruojančioms merginoms taikomas nebe kūno svorio maksimumas, o minimumas. Tad sveriant per mažai teks pasistiprinti ir tik tuomet kreiptis į modelių agentūras. Ne gana to vis daugiau žymių mados namų savo kolekcijų pristatymuose demonstruoja modelius skirtus apkūnesnėms figūroms. Maisto motyvų naudojimas drabužių dizaine siekia šiuos du mums gyvybiškai svarbius gyvenimo elementus priartinti vieną prie kito, o ne supriešinti.

Mėsainio stiliaus suknelė

Mano stilistinėje praktikoje taipogi yra buvę tiesioginio sąlyčio maisto produktus verčiant aprangos elementais. 2013 m. drauge su bičiule fotografe Agne Gintalaite kūrėme „Moters“ žurnalo viršelį, kurio herojė buvo žymus modelis ir maisto kritikė Aistė Misevičiūtė. Pagrindiniam kadrui papuošiau ją žalsva „Dolce & Gabbana“ palaidine iš sultingų garbanotų salotų lapų sukūriau išraiškingą apykaklę. Iš pirmo žvilgsnio buvo net sunku įtarti, jog daržovė tapo elegantišku aksesuaru. O štai 2010 metais muzikos žvaigždė Lady Gaga per daug nesismulkino ir MTV muzikos apdovanojimuose šokiravo renginio svečius bei žiūrovus vilkėdama Franco Fernandezo kurtą tikro kumpio suknelę. Buvo priderinta net ir mėsiška rankinė bei aukštakulniai. Dėl „medžiagos“ specifikos suknelė buvo kurta be primatavimų, atgabenta į renginį specialiame šaldytuve ir užsivilkta prieš pat Lady Gagai žengiant ant raudono kilimo (dainininkė atvažiavo vilkėdama kitą apdarą). Kalbama, kad aplinkui sklido specifiškas kvapas. Skandalinga ir ekscentriška apranga garsėjusios dainininkės pasirinkimą iškart pasmerkė gyvūnų teisių gynėjai. Tačiau tai tapo ikoniškiausiu, neabejotinai į istoriją įėjusiu tų metų įvaizdžiu, nukonkuravusiu net kunigaikštienės Kate Middleton sužadėtuvių suknelę. Ir tai nebuvo pirmas kartas, kuomet žvaigždė vilkėjo mėsišką apdarą. Prieš minėtus apdovanojimus pasirodė japoniškas „Vogue“ numeris, kuriame moteris pozavo su žalios mėsos bikiniu, o kiek vėliau, reklamuodama albumą „Born this way“, vėl pasirodė su panašiu drabužiu. Argumentuodama savo MTV apdovanojimų įvaizdį (beje renginio metu ji pelnė net 8 prizus) Lady Gaga teigė, kad suknelė jokiu būdu nėra pasityčiojimas iš gyvūnų. Tai buvo politinis pareiškimas. Tokia apranga ji siekė atkreipti dėmesį į diskriminuojamus homoseksualius JAV armijos karius. Mada dažnai tarnauja kaip įtaigi manifesto forma. Vis tik tokie muzikantės veiksmai supykdė nemenką dalį veganų gerbėjų atsisakiusių pirkti taip reklamuojamą albumą.

Kita maistą ir madą derinanti žvaigždė – dainininkė Katie Perry. Tiesa kartais ji kiek perlenkia lazdą ir atrodo lyg greito maisto restoraną praeiviams reklamuojantis animatorius dešrainio kostiumu. Tačiau Katie nesureikšmina mados ir savo įvaizdžio, ji linkusi į viską žvelgti su humoru ir sveika autoironija. Jos įvaizdžių kolekcijoje yra suknelės vaizdžiai imituojančios riebų mėsainį, spragėsių kibirą, įvairius vaisius, sušius, spalvingus pyragaičius ir saldainius. Šie ekstravagantiški modeliai neretai tampa ir jos sceninio įvaizdžio dalimi.

Podiumas supermarkete

2014 ir 2018 m. maistas ir mada virė viename puode. Paralelių buvo gausu ne tik dizaino sprendimuose. Šou rengti maisto prekių parduotuvėse, restoranuose, turguje. Raf Simons, pristatydamas “Calvin Klein“ 2018 metų rudens / žiemos kolekciją, salėje išbarstė toną popkornų. Tuo tarpu 2014 m. žymūs, Karlo Lagerfeldo vadovaujami CHANEL mados namai savo kolekciją demonstravo supermarkete, kurio scenografinė imitacija buvo sukurta viename Paryžiaus muziejuje. Modeliai vaikštinėjo tarp prekių lentynų, kuriose viskas, nuo kiaušinių iki skalbimo milteliu ir bulvių traškučių, buvo pažymėta kultiniu „Chanel“ logotipu. Iš esmės taip buvo sugretinama prabanga ir kasdienybė, aukštoji mada ir mūsų gyvenimus užvaldęs vartotojiškumas. Aukštosios ir “žemosios“ arba vartojimo kultūros ryšį dar 1960-aisiais puikiai vizualizavo Poparto menininkas A. Warhol, ant savo žymiosios drobės perkėlęs pomidorų sriubos skardinę. Šis menininko akibrokštas pradžioje buvo sutiktas su panieka, tačiau neilgai trukus pelnė jam tikrąją šlovę. Iš pirmo žvilgsnio menkavertis „Campbell‘s“ sriubos skardinės atvaizdas akimirksniu virto ikoniniu, kapitalizmą ir vartojimo kultūrą šlovinančiu simboliu. Popmeno karaliumi tituluojamas A. Warholas buvo pirmasis šios stilistikos menininkas perkėlęs savo darbus ant mados gaminių. Taip dienos šviesą išvydo to meto aukštuomenės stileivoms skirtos (masiškai negamintos) sriubos skardinėmis margintos suknelės, kuriomis juos puošdavosi lankydamos parodų atidarymus. Būtent Andy Warholui turėtume būti dėkingi už prekinių logotipų virsmą dekoratyviais vakarietiškos kultūros simboliais. „Barbie“, „McDonalds“ ar „M&M‘s“ yra ikoniški populiariosios kultūros ženklai, turintys stiprų vizualinį poveikį, kurį mada meistriškai išnaudoja.

Vis tik kalbant apie mados ir maisto santykį neišvengiamas ir ironijos aspektas, šmaikštus, žaismingas ir nesureikšmintas požiūris į įvaizdį. Dizaineris Jeremy Scottas yra tikras šio žanro virtuozas. Jis ne vienerius metus buvo italų mados namų „Moschino“ pagrindinis dizaineris. Šio mados ženklo DNR neįsivaizduojamas be humoro, greito vartojimo bei prabangos prekių estetizuotos dermės. 2014 m. rudens / žiemos kolekcijoje dizaineris drabužiuose naudojo pigaus maisto pakuočių printus bei aiškiai atpažįstamą greito maisto giganto „McDonalds“ spalvinę gamą ir simboliką. Mada turi tą magišką galią transformuoti mums įprastus elementus ir suteikti jiems visai kitą kokybę. Vargu ar kas norėtų puoštis „McDobalds“ restorano darbuotojo uniforma, bet kai stilingą ir kiek ironišką jos variaciją sukuria žymus dizaineris, drabužis įgauna kitą reikšmę ir vertę. Toks įvaizdis nėra tik dekoratyvus, jis virsta tam tikru pareiškimu ir pozicija, už kurios gali slypėti sąmoninga vartotojiškumo kritika arba ironiškas santykis į save bei pačią madą.

Straipsnis publikuotas žurnale HAPPY365 / 2024

KŪRYBA

Paroda “Costume & Contemplation On Religion” (Lodzė, Lenkija)

Viename didžiausių Europoje tekstilės muziejų kovo 14 d. atidaryta tarptautinė paroda “Costume & Contemplation On Religion”. Ekspozicijoje nesiekia permąstyti religijos sampratos, o veikiau atskleisti, kiek skirtingų tikėjimų patirčių kiekvienas menininkas savyje talpina. Specialiai šiai parodai sukurti objektai reflektuoja asmenišką menininko santykį tarp sacrum ir profanum, įdaiktina patirtis, kurias sunku apibrėžti vien žodžiais. Parodos dalyviai – mados dizaino tyrėjai, dėstytojai iš Lenkijos Lodzės dailės akademijos, Slovėnijos Mariboro universiteto ir Vilniaus dailės akademijos.

Savo tyrime parodos užduota tema gilinausi į persipynusį mados ir religijos santykį formuojant estetikos bei moralės standartus, kurie istoriškai siekė pažaboti moters kūną ir sielą. Šiuolaikiniame pasaulyje mada yra tapusi religijos forma su savo kultu, pranašais, biblijomis ir ikonomis. Vienas universaliausių mados atributų – pakaba – tapo bendriniu, visą industriją žyminčiu simboliu. Šis, iš pažiūros paprastas, istoriškai vizualiai menkai pakitęs daiktas, ilgainiui įgavo papildomų kontroversiškų reikšmių. 1960-70 m., aktyvizmo prieš abortų draudimą kontekste, pakaba tapo pasirinkimo laisvės bei lygių teisių į kūną simboliu. 1990-ųjų pabaigoje madoje įsivyravus itin liesam figūros etalonui (išprovokavusiam globalią mitybos sutrikimų bangą), podiumų modeliai buvo pašaipiai pravardžiuojami „vaikščiojančiomis pakabomis“. Tragiškos išsekusių modelių mirtys demonstruojant madingas kolekcijas įkvėpė kovą už įvairovės toleranciją madoje.

Meninėje instaliacijoje (H)anger panaudotos cheminių drabužių valyklų pakabos, marionetiškai sujungtos į etnografinius sodus primenantį objektą. Tokiu būdu sukuriamas įvairiaprasmių metaforų tinklas, skatinantis žiūrovą susimąstyti apie diktuojamų estetinių bei moralinių etalonų įtaką, veikiančią mus nuo gimimo iki mirties.

Kuratoriai: Renata Maldutienė, Agnetė Voverė,
Michał Szulc, konsultantė – Magdalena Gonera.

KOLABORACIJOS

Konferencija „Asmeninio brendingo ABC: kaip aplink save susikurti stiprų ir autentišką prekės ženklą“

Verslų brendingą atsakingai kuriame, o savo pačių? Kaip savo talentus, kompetencijas ir charizmą paversti stipriu prekės ženklu, kaip sąmoningai kurti savo viešą įvaizdį ir gerą vardą, kaip išsiskirti iš konkurentų, sudominti platesnę auditoriją ir turėti didesnę įtaką savo profesijoje ir už jos ribų – apie tai dar viena „Slapto plano“ butikinė praktinė konferencija. Teorija, praktika, sėkmės istorijos, žinios ir įkvėpimai – iš ekspertų, konsultantų ir sėkmingus prekės ženklus aplink save susikūrusių jums gerai žinomų žmonių. Kaip visada, dar ir naudingos pažintys networkingo sesijos metu.

Akimirkos iš konferencijos. Organizatorių foto.

“Sutinka pagal rūbą, išlydi pagal protą – visiems žinomas posakis. Tik kažkodėl besirūpindami tuo protu dažnai pamirštame, kad tuo rūbu irgi svarbu pasirūpinti. Ir ne tik dėl pirmojo įspūdžio prieš nepažįstamuosius. Autentiškas įvaizdis kuria mūsų veidą ir charakterį, padaro mus atpažįstamais ir išskirtiniais, o teisingai sukurtas svariai prisideda ir prie visokeriopos mūsų sėkmės. Blankūs žmonės iš savęs patys atima šį pranašumą. Tikiu, kad įvaizdis yra strateginė asmeninio brendingo sudedamoji, ir sukurti savąjį gali kiekvienas, tereikia žinoti kaip.

Todėl konferencijoje „Asmeninio brendingo ABC: kaip aplink save susikurti stiprų ir autentišką prekės ženklą“ niekaip negalėjau palikti nuošalyje įvaizdžio temos, o ją pristatyti pasikviečiau mados tyrėją, Vilniaus dailės akademijos dėstytoją, buvusią ilgametę žurnalo „Moteris“ mados redaktorę doc. Justė Kubilinskaitė, kuri ne tik turi daugybę metų praktikos kaip įvaizdžio kūrėja, bet ir kaip akademikė gilinasi į mados psichologiją ir sociologiją, dėsto jas, taip pat ir stiliaus pagrindus bei šiuolaikinės mados istoriją VDA studentams. Konferencijose kalba retai, todėl ši proga išgirsti Justę yra išskirtinė.

„Kas bendro tarp Merilyn Monro ir Merilyn Mansono? Įsimintinas, autentiškai su asmenybe susietas įvaizdis, sukonstruotas tarsi formulė ir veikiantis tarsi gerai užprogramuotas algoritmas. Kas yra ikoniškumas ir kaip jis veikia asmeniniame įvaizdyje? Kodėl vienus tik pastebime, o kitus ilgam įsimename?“ – šiuos ir kitus klausimus ji atsakys jau kovo 13-ąją, taip pat vos šimtui laimingųjų pažers praktinių patarimų, kaip gi tą autentišką įvaizdį kurti praktikoje.“ – Aenordas Remeika, konferencijos organizatorius ir idėjinis vadas.

KŪRYBA

Ma(n)da(la) | 2024

mándala (skr. ratas) – Visatą simbolizuojanti geometrinė (dažniausiai apskritimų arba kvadratų) kompozicija su daugybe ornamentų ir piešinių, kurie reiškia Visatos arba jos dalių pilnatvę, dvasinę, kosminę, psichologinę tvarką. Laikoma ir mistiniu makro- bei mikrokosmoso jungties grafiniu vaizdu, simboliniu nušvitimo būsenos atvaizdu. Dėmesio sutelkimas į mandalą medituojant padeda nuraminti sąmonę ir priartėti prie nušvitimo. (visuotinė lietuvių enciklopedija)

Tęstinis meninis projektas – tyrimas, nagrinėjantis mados simbolių virsmą vartotojiškumo, estetinių standartų, autentiškumo vs masiškumo santykio metaforomis. Iš valyklų pakabų kuriamos mandalos tampa meditatyvia mados tyrinėjimo priemone, panardinančia į rituališką vartotojiškumo, “smegenų plovimo“, laikinumo ir diktuojamų etalonų kontempliaciją.

TEKSTAI

Rožiniai baubai

Spalio mėnesį pagrindinė mūsų galaktikos influencerė Kim Kardashian pasauliui pristatė savo sensacingą naujieną – jos kuriamo prekės ženklo „Skims“ skirtingų odos atspalvių pakeliančią liemenėlę su… išformuotais dailiais speneliais. Būtent šis, vos kelių centimetrų švelnus kūno lopinėlis jau ne vieną dešimtmetį kaitina puritonų kraują, yra nuolatinių diskusijų ir cenzūros taikinyje. Kim, pratusi būti skandalų ir dėmesio sūkuryje, pajuto aukso gyslą ir nutarė „baubą“ paversti pinigais. Provokuojančiame reklaminiame klipe bibliotekininkės akiniais ir „Nipple Bra“ liemenėle vilkinti naujojo „išradimo“ autorė teigia, jog priešingai nei dėl klimato kaitos nykstantys ledynai, šie speneliai ir karštyje, ir šaltyje išliks kieti ir stangrūs. Liemenėlės iššluotos lyg karštos bandelės. Norint tokią įsigyti teks užsiregistruoti į ilgą laukiančiųjų eilę. Tai paskatino užsiduoti klausimą, kur gi slypi magiška spenelių galia ir paslaptis?

Atrodytų, kas gali būti natūraliau nei kūnas. Ypač krūtinė, kuri bene pirmoji pasitinka mus atėjus į šį pasaulį, leidžia jame pasijusti saugiu ir mylimu. Ir tuo pačiu šis moteriškumo ir motinystės simbolis gali būti itin seksualizuotas, vulgarus ar net prilyginamas pornografiniam turiniui. Tai akivaizdžiai liudija socialinėse medijose įvesta cenzūra ir apribojantis krūtinės vaizdo reglamentas. Dirbtinis intelektas, generuodamas moteriškas figūras, taip pat subtiliai apeina spenelių temą. Tuo tarpu moterys vis garsiau deklaruoja prigimtines teises į savo kūnus ir jų demonstravimą. Ir ši kova tęsiasi jau daugelį matų. Prieš kiek daugiau nei dešimtmetį socialiniuose tinkluose ėmė formuotis aktyvistinis judėjimas „free the nipple“, kurį išprovokavo režisierės Linos Esco sukurtas to paties pavadinimo filmas. Įdomu tai, kad „Instagram“ tiek cenzūruoja savo turinį, kad net pats žodis „spenelis“ trikdo tinklo algoritmus. Todėl veikiausiai grotažymės #freethenipple nerasite. Tačiau judėjimas išplito po visą pasaulį. 2015 m. Adda Smaradottir į socialinį tinklą įkėlusi savo nuotrauką nuoga krūtine komentaruose buvo itin aršiai užsipulta. Tai paskatino masinę jos tautiečių Islandijoje palaikymo akciją – šimtai moterų, tame tarpe ir vyriausybės darbuotojų, skelbė savo apsinuoginusių nuotraukas.

Mažasis manifestas

Spenelio „propagandos“ atvejų apstu šiuolaikinėje pop kultūroje. 2000-aisiais rodyto kultinio serialo „Seksas ir miestas“ herojė Samanta vienoje iš serijų draugėms primygtinai rekomendavo išmėginti priklijuojamus speneliu. Serialo herojės savo pavyzdžiu pademonstravo, kaip tokia maža ir, atrodytų, vos pastebima detalė keičia moters savijautą ir varo vyrus iš proto. Tuo tarpu 2003 m. aktorė Angelina Jolie (kuri 2004 m. buvo pripažinta seksualiausia planetos moterimi) ne juokais pasipiktino, išvydusi filmo „Kapų plėšikė Lara Kroft“, kuriame ji atliko pagrindinį vaidmenį, reklaminį plakatą. Buvo retušuoti aptemptą kostiumą vilkinčios herojės speneliai. Vos matomi pikantiški „burbuliukai“ iš esmės keičia vaizdo kontekstą, o pats spenelių „demonizavimas“ daro juos patrauklius įvairioms manipuliacijoms. Šiuo atveju Kim Kardashian idėja yra tiesiog geneali. Patys speneliai nerodomi, tačiau yra apčiuopiami ir akivaizdžiai matomi, taip tapdami savotiška išlaisvinančia moteriškumo manifestacija. Liemenėlės buvo teigiamai sutiktos ir krūties vėžio asociacijos bei šią diagnozę išgyvenusių moterų, kurios minėjo, jog šie apatiniai padeda atgauti moteriškumą mastektomiją patyrusioms moterims. Vis tik naująjį produktą pašiepia feministės, pasisakančios už tikrų, o ne imitacinių spenelių reabilitaciją. Vakaruose pastaruoju metu gaji liemenėlių atsisakymo akcija, kuri paremiama ir moksliniais tyrimais apie šių apatinių žalą moters sveikatai. Moterys vis dažniau jų nebesegi, tad spenelių kontūrai tampa ne tiek šokiruojančia retenybe, kiek šiuolaikinių, emancipuotų moterų ženklu. Tai akivaizdžiai patyriau prieš kelis metus vasarą viešėdama Londone. Tiek „išlaisvintų“ krūtinių ir pro lengvus apdarus pūpsančių spenelių dar nebuvau mačiusi. Vis dėlto labiausiai Kim Kardashian buvo užsipulta klimato aktyvistų, kurie sukritikavo įžymybę dėl spekuliatyvaus ir netgi kiek sarkastiško rimtų ekologinių problemų prilyginimo speneliams ir jų išnaudojimo reklaminiame klipe. Jiems užkliuvo ir netvarios kuriamų liemenėlių medžiagos (neirus poliesteris, microfibra). Numatydama šią reakciją influencerė paskelbė 10% nuo šių liemenėlių pardavimų skirsianti aplinkosaugos organizacijoms.

Mados ir kūno santykiai

Apranga yra mūsų asmenybės kostiumas. Per drabužius išreiškiame savo charakterį, vertybes, jie tampa mūsų vidaus išraiška arba maskuojančia kauke, kuriamo personažo kostiumu. Mados ir kūno santykiai istorijos tėkmėje buvo itin intymūs ir intensyvūs. Drabužiai iš esmės nieko verti, kol nėra vilkimi, tik tada jie įgauna tikrąjį pavidalą, atsiskleidžia visu grožiu, vaidina savo vaidmenį. Vis dėlto būtent apranga ilgą laiką formavo skirtingų epochų moralines vertybes atitinkančius grožio etalonus. Ir čia ant pjedestalo puikuojasi ne vieną šimtmetį karaliavęs korsetas. Katerinos de Mediči išpopuliarintas dar 1500-aisiais, korsetas ne vienam šimtmečiui įsitvirtino, kaip privalomas moterų atributas. Ir ne tik jų. Korsetai buvo vilkimi ir vyrų, jie tapo svarbia šarvų konstrukcijos dalimi, vėliau naudoti vyriškoms figūros linijoms pabrėžti ir netgi liekninti stotą. Iki pat XX a. pradžios korsetai modeliavo ne tik drabužio konstrukciją, bet ir įmantriai lankstė moters kūno linijas. Prieš pat jų eros pabaigą Secesijos laikotarpiu, korsetų gniaužtai buvo itin stiprūs. Moterims ilgainiui net sunykdavo apatiniai šonkauliai, o kontrastas tarp krūtinės, liemens ir klubų buvo ko ne ekstremalus. Kaspinais ir virvelėmis suveržiami apatiniai pančiojo ne tik moterų figūras, bet ir jų savimonę. Tai buvo laikai, kuomet net ir aukštuomenės moterys įgydavo apribotą išsilavinimą ir neturėjo balsavimo ar kitokių savarankiškumo teisių. Išsilaisvinimas iš korseto stebėtinai sutapo su moterų teisių plėtra, pirmaisiais feminizmo judėjimais. Galiausiai tai buvo prilyginta senamadiškai atgyvenai, kuri, žmonijai žengiant į modernų, industrijos ir progreso varomą XX a., tapo praeities simboliu. Prancūzų dizaineris Paulis Pauret laikomas moterų išlaisvintoju iš korsetų vergijos ir naujų drabužių siluetų pranašu. Tačiau permainingas ir dinamiškas XX a. kiekvieną dešimtmetį pateikdavo savų akibrokštų ir naujų santykio su moters kūnu taisyklių. 1920 m. įsivyrauja jaunystės kultas ir jaunos, tarsi paaugliškos figūros etalonas. Išpopuliarėjęs la garcon (išvertus iš prancūzų „kaip berniukas“) stilius buvo absoliuti priešingybė iki tol korsetų formuotam moteriškumo idealui – smėlio laikrodžio siluetui. Juosmens linija nusileido ties klubais, o krūtinė buvo tiek nesvarbi, kad net sąmoningai maskuota ją perrišant plačiu raiščiu. 1930-1940 m. vėl grįžtama prie klasikinio moteriškumo, krūtinė savo vietoje, santūriai pabrėžta, sukuriami ir pirmieji, šiuolaikinius primenantys, liemenėlių modeliai. Kitaip nei dabar, tada nebuvo priimta viešai aptarinėti krūtinių formų, dydžių ir jų matomumo. Įdomu tai, jog pirmasis spenelių skandalas įvyko dar 1934 m. Holivude. Ir jo sūkuryje atsidūrė visai ne moteris, o žymus to meto aktorius ir širdžių ėdikas Clarkas Gable‘as. Dabar esame įpratę matyti pusnuogius vyrus, ne gana to už lygias teises kovojančios moterys šią vyrų laisvę vaikščioti apnuoginus viršutinę dalį prilygina diskriminacijai. Vis dėlto tokia scena 1934 m. filme „Tai nutiko vieną naktį“ šokiravo žiūrovus. Tais pačiais metais net keturi vyrukai buvo suimti už viešą krūtinių apnuoginimą Coney Island paplūdimyje. Įvykis išprovokavo protestų bangą, kuri privedė prie naujo įstatymo, leidžiančio vyrams viešai apsinuoginti, priėmimo. Viskas iš esmės ėmė keistis po II Pasaulinio karo.

Įkūnytas grožis

Iki 1950-ųjų metų mada niekaip nebuvo siejama su seksualumu. Bent jau apie tai nebuvo kalbama viešai. Grožis ir moteriškumas visomis įmanomomis apraiškomis buvo esminis vertinimo kriterijus ir pagrindinė mados siekiamybė. Pasibaigus II Pasauliniam karui viliojančios moteriškos formos užbūrė mados kūrėjų vaizduote ir jos vartotojų sąmonę. Putli, išreikšta krūtinė, vapsvos liemuo ir apvalūs klubai tapo dominuojančiu etalonu. Kūtinei teko pagrindinis vaidmuo. Tylant karo pabūklam madoje sproginėjo naujų tendencijų „bombos“: pokaryje, taupant audinius, sukonstruojamas seksualiausiais visų laikų bikini maudymosi kostiumėlis (idėja sukirpti keturis plonomis juostelėmis surišamus trikampius 1946 m. kilo prancūzų dizaineriui Louis Reard); Holivudo padangėje sužibus Marilyn Monroe žvaigždei gimsta „seks-bombos“ epitetas; apatinių pramonėje bestseleriu tampa vadinamoji „Bullet-Bra“, smailėjančios formos liemenėlė-kulka, lyg Kupidono strėlė pervėrusi ne vieno to meto vyriškio širdį. Kalbame apie laikus iki plastinių operacijų, kuomet siekiant tobulesnių kūno formų galėjai kliautis tik „išmaniais“ apatiniais. Ir tokių būta. Antai Amerikoje sparčiai išpopuliarėjo pripučiamos liemenėlės, kurios leido reguliuoti krūtinės dydį ir putlumą. Vis dėlto mada XX a. buvo dinamiška ir nesutramdoma. Jokia tendencija neužsibūdavo ilgiau dešimtmečio. Tad 1960-aisiais visuomenės nuostatas ir estetinius kanonus pradėjo purtyti pokario baby-boomerių karta. Jaunimo buvo daug ir jo netenkino senos mados. Vėl įsivyravo jaunystės kultas, paaugliška, laiba, netgi kiek belytė moteriška figūra. Krūtinės linkiai pranyko mini siluetuose ir užleido dėmesį ekstremaliai atidengtoms kojoms. Vis dėlto tai jau buvo seksualinės revoliucijos aušra. Natūralumas, suartėjimas su gamta, laisva, visuomenės normų nevaržoma meilė bei atviras santykis į kūną tapo šios ideologijos, kuriai itin aktyviai prijautė tuometinis hipių judėjimas, esmė. Iš to gimė ir 1970-ųjų mada – ilgi romantiški siluetai, daug sluoksnių ir perregimumo ir… jokių liemenėlių. Kai tai tampa masine tendencija – mažai ką jaudiną ir šokiruoja. Juk būtent draudimai ir apribojimai tampa maišto masalu.

Dar viena kūną iš dogmų pančių išlaisvinančia mados ikona tapo pop karaliene tituluojama Madonna. Didelė jos karjeros viršūnės atkarpa buvo paženklinta atviro seksualumo, fetišistinių elementų ir paties Jeano Paulio Gaulties sukurto sceninio korseto, kuris tapo ir dizainerio parfumerinės linijos simboliu. Muzikos žvaigždė meistriškai sužaidė klasikiniais, suvaržymą simbolizuojančiais mados atributais ir išlaisvintu, atvirai demonstruojamu seksualumu. Korsetas tapo kūną išryškinančiu ir jį efektingai demonstruojančiu rėmu.

Madingas kūno etalonas yra istoriškai besikartojantis kultūrinis konstruktas, tam tikra samprata, kurioje persipina nusistovėję stereotipai, išankstiniai lūkesčiai bei vieni kitų vertinimai. Vis dėlto šiuolaikinė mada stengiasi kratytis šių „idealų“. Vis didesnis dėmesys kreipiamas ne į etalonus, o į įvairovę. Standartus keičia ypatumai, kurie, kaip niekada anksčiau, madingi ir brangiai parduodami. Viskas, kas netobula yra unikalu, autentiška, nepakartojama. O to taip trokšta šiuolaikinis, į individualumą ir išskirtinumą orientuotas vartotojas. Mados industrijoje lyg vėliava mosuojama „pozityvaus kūniškumo“ nuostata. Mados podiumuose vis daugiau apkūnių, neįgalių, skirtingų rasių ir amžiaus modelių. Mada ilgą laiką propagavo toksiškus kūno grožio etalonus, kurie vedė jos sekėjus prie alinančių dietų, anoreksijos, depresijos ir išsekimo. Šiuo metu stengiamasi gražinti džiaugsmą ir sieti madingą aprangą su pozityviomis emocijomis ir gera savijauta. Atviras ir natūralus santykis su kūno tampa to pagrindu.

Straipsnis spausdintas HAPPY365 žurnale.