Projekto „Dizaino sparnai“ diskusija apie tvarumą mados sektoriuje „Ananasų odos rankinė, kelnės iš kanapių pluošto. Ar verslas ir vartotojai jau pasiruošę tvariai madai?“ festivalyje „Būtent!“, 2023. Visi vienbalsiai sutinka, kad mados pramonė – viena taršiausių pasaulyje, tačiau nepaisant visų pastangų, pasaulyje vis dar perdirbama vos 1 proc. drabužių. Vienas svarbiausių tvarios mados principų – naudoti aplinkai draugiškas medžiagas. Tačiau, neretai vartotojai pastebi, kad tokios tvarios „naujienos“ kaip pvz., ananasų oda yra mažiau patvari, neatspari karščiui ir nepralaidi orui, todėl tenka ieškoti kitų alternatyvų arba grįžti prie įprastų medžiagų. Kiek atsakomybės tenka vartotojams, kasmet Europoje drabužiams vidutiniškai išleidžiantiems 490 Eur ir greitajai madai, skatinančiai beatodairiškai sekti tendencijomis? O gal tvarumo proveržį mados srityje sukels vis labiau populiarėjanti žiedinė ekonomika, skatinanti ne išmesti, o pakartotinai naudoti, perdirbti ir kitaip panaudoti drabužius? Diskusijos dalyvės apžvelgs iššūkius, su kuriais susiduria mados pramonė ir vartotojai. Diskusiją moderuoja Justė Kubilinskaitė. Nuoroda į įrašą ↓
Mada, neturinti jokių dėvėjimo taisyklių. Dizainerė Ema Milašauskytė savo prekių ženklą „EFUKUM“ pradėjo nuo tyrimo apie tai, kaip mes dėvime drabužius ir kaip dėvėtojui būtų galima suteikti daugiau kūrybinės laisvės. Taip gimė japoniško kimono įkvėptas „kumonas“, dizainerei pelnęs Jaunojo dizainerio prizo apdovanojimą Dizaino tyrimo kategorijoje. Emos kūrybą analizuoja VDA bei VDK mados dizaino katedrų docentė Justė Kubilinskaitė – Tarvydienė. Nuoroda į įrašą ↓
Gegužės 21 d. netekome Almos Adamkienės. Dvi kadencijas buvusi pirmoji Lietuvos ponia paliko neišdildomą pėdsaką tautiečių širdyse. Atsisveikindami daugelis minėjo, jog baigėsi ištisa kultūrinė epocha, kurią įkūnijo ponios Almos charizmatiška asmenybė. Vidaus ir išorės harmonija buvo vienas ryškiausių atmintyje išliksiančių jos bruožų.
Pasaulyje ne tiek daug asmenybių pelniusių žmonių širdis. To neįmanoma pasiekti dirbtinai, nenusipirksi už jokius pinigus, neįgysi puikuodamasis statusu ar žinomumu. Širdžių princesės titulas lydėjo velionę Didžiosios Britanijos princesę Dianą. Tuo tarpu Lietuvoje neabejotina širdžių karalienė buvo ponia Alma. Jos šiluma, nuoširdumas, labdaringa veikla, žavi kilnumo ir paprastumo dermė pasiekė ko ne kiekvieno lietuvio širdį. Tais metais, kai ji tapo pirmąja ponia, mūsų žurnalas išrinko ponią Almą Lietuvos Metų Moterimi. Tuomet, duodama interviu LRT televizijai, ji šypsodamasi teigė nesuprantanti, už ką žmonės ją taip myli. Kuklumas, santūrumas jos asmenybėje persipynė su išskirtiniu savitumu, kurį gebėjo išreikšti ir savo įvaizdyje. Tad kur gi slypi šios visuotinės simpatijos bei asmeninio žavesio paslaptis?
Tvirta, lyg deimantas
Daugelis ją artimai pažinojusių pabrėžė, kad ji buvo skaidri ir trapi, lyg krištolas ir tuo pačiu tvirta lyg deimantas. Ponia Adamkienė neapsiribojo tik reprezentaciniu žmonos vaidmeniu, visą gyvenimą buvo aktyvi visuomenės veikėja, filantropė. Net ir ištikimai palaikydama savo vyrą ji turėjo tvirtą asmeninę poziciją. Ne viename interviu ponia Alma yra minėjusi, jog nedegė noru būti pirmąją šalies ponia ir apskritai gana sunkiai susitaikė su sutuoktinio sprendimu siekti Lietuvos prezidento posto. Tačiau gerbė šį jo pasirinkimą ir visokeriopai padėjo jo ekscelencijai einant reikšmingu valstybės vadovo keliu. Tai buvo vakarietiškos Lietuvos gimimo periodas, kuomet pirmoji šalies pora reprezentavo visą šalį ir neabejotinai įkūnijo pasaulinio lygio etaloną. Stebint Adamkus užsienio vizitų metu nejučia imdavo pasididžiavimas, nes buvo juntamas lygiavertis santykis su įtakingiausiomis pasaulio politinėmis figūromis. Pirmąjį atkurtos nepriklausomybė dešimtmetį tai buvo labai svarbu. Ir įvaizdis šiame kontekste vaidina itin reikšmingą vaidmenį, kuria visuotinai suprantamą, neverbalinį įspūdį. Ponia Alma kalbėdama apie buvimą viešu asmeniu visada akcentavo svarbą būti savimi, neleidžiant pareigoms užgožti asmenybės. Tad ir rinkdamasi drabužius nesivaikė mados, neieškojo išskirtinio dizaino, vilkėjo tai, kas jai patiko, leido gerai jaustis bei atspindėjo asmenybę. Ne viename interviu buvusi prezidentienė teigė nesureikšminanti mados. Tačiau tai ir yra tikrosios elegancijos paslaptis – gebėjimas lengva ranka pasirinkti tai, kas tobulai tinka. Natūralumas – vienas ryškiausių ponios Almos bruožų. Ji buvo tvirtai įsitikinusi, jog apsimestinis grožis ir gėris niekada neduos teigiamų rezultatų. Jos autentiškumas ir atvirumas buvo pavergiantys. Viename interviu ji prisipažino nemokanti ir nemėgstanti dažytis, makiažą priimanti kaip kaukę, kurią dienai pasibaigus skuba kuo greičiau nusivalyti. Nepaisant to, jos rafinuotas įvaizdis ir brandus grožis daugeliui buvo puikus pavyzdys.
Elegancijos kodas
Ponia Alma pasižymėjo įgimta elegancija, kurios, kaip pati teigė, išmokti neįmanoma. Nes tai – ne tik išoriniai išvaizdos bruožai, bet ir laikysena, manieros, vidinių savybių projekcija. „Kalbėdama apie stilių, kaip ir apie darnius santykius, negaliu pasakyti jokio recepto. Manau, kiekviena moteris turi įgimtą pojūtį, supratimą, kaip dera atrodyti. Aš niekada šito specialiai nesimokiau, neprašiau stilistų patarimų, man atrodė savaime suprantama, kokius drabužius ar aksesuarus pasirinkti”, taip 2013 m. “Moters” žurnalui atviravo Alma Adamkienė.
Būsimos prezidentienės stiliaus pojūtis brendo gyvenant vakaruose. 1944 metais tarybinei armijai veržiantis į Lietuvą tuomet septyniolikmetė Alma su šeima pasitraukė į Vokietiją. Tai buvo pokario nepritekliaus laikai. Viename interviu ponia Adamkienė papasakojo istoriją apie vilnos ir šilko suknelę. Ilgą laiką tai buvo vienintelis jos drabužis, kurį dėvėjo kol šis pradėjo irti per siūles. Kai suknelė tapo nevilkima, mergina iš jos pasisiuvo sijoną, iš rankovių pasidarydama petnešas (mat visada buvo labai lieso sudėjimo). Segint būtent šį sijoną ji ir susipažino su Valdu Adamkumi.
1949 m. ji persikraustė gyventi į Jungtines Valstijas. Retrospektyviai analizuojant būsimos prezidentienės stilių galima pastebėti nuo jaunų dienų būdingą orią laikyseną, puikiai pasirenkamas, dažnu atveju gana nuosaikias spalvas bei romantinę eleganciją, kuri su laiku įgavo vis daugiau klasikos elementų. Būsimai pirmajai Lietuvos porai gyvenant JAV, 1961-aisiais metais prezidentu išrenkamas J. F. Kennedys. Jo žmona Jacqueline tapo pirmosios šalies ledi etalonu, uždavusiu toną ateities politinių lyderių sutuoktinėms. Ji įkūnijo tobulos amerikietės simbolį ir tapo sektinu pavyzdžiu tautietėms. Tiesa jos mados pasirinkimai buvo kritikuojami, mat Jacqueline jautė silpnybę prancūziškai madai, bičiuliavosi su žymiais to meto dizaineriais. Tuo tarpu JAV politikai spaudė remti vietinius gamintojus ir amerikietišką madą. Veikiausiai pirmosios JAV ledi įvaizdis padarė įtaką ir ponios Almos individualiam stiliui. Pastelinio kolorito, tiesaus kirpimo trumpo švarkelio ir kelius siekiančio sijono variacijos ilgainiui tapo moters įvaizdžio baze. Kreminė, rusva, tamsiai mėlyna, juoda ir raudona buvo mėgstamiausios ponios Almos spalvos. Pagrinde dominavo vienspalviai ansambliai, retkarčiais įterpiant klasikinių raštų (langų, taškelių, dryžių ar romantinių gėlių) motyvus. Jos drabužinėje buvo ir žymių mados namų „Chanel“, „Valentino“, „Emanuel Ungaro“ modelių. Vis tik grįžus į Lietuvą užsimezgė ir graži draugystė su mūsų šalies dizaineriais.
Lietuviški akcentai
Kaip gi būtų galima apibrėžti ponios Almos stilių? Visų pirma tai nepriekaištinga, elegantiška klasika, kuriai būdinga preciziška audinių bei pasiuvimo kokybė, santūrumas ir subtilūs, kartais kiek originalesni akcentai. Reprezentacinį prezidentienės garderobą pagrinde sudarė įvairūs kostiumėliai bei suknelės, prie kurių ponia Adamkienė mėgo derinti kiek ryškesnius aksesuarus: auskarus, kaklo papuošalus, seges. Vieną jų moteris ypač mėgo ir brangino, mat buvo dovanota jo ekscelencijos 25-ųjų vestuvių metinių proga.
Daugelis su ponia Alma dirbusių dizainerių pabrėžė, jog ponia Adamkienė turėjo ypatingą estetinį pojūtį ir aiškiai žinojo, kas jai tinka, kaip ji nori atrodyti tam tikros progos kontekste. Be abejo protokolas dažnu atveju padiktuodavo labai aiškias gaires, tačiau galutinį sprendimą ir įvaizdžio idėją visada pasirinkdavo pati ponia Alma. Jos domėjimasis mada ir Lietuvos drabužių kūrėjais atsispindėjo ir asmeniniuose pasirinkimuose bei įvaizdyje. Reprezentacinius modelius jai yra kūrę Julija Janus, Ramunė Piekautaitė, Juozas Statkevičius, su kuriuo užsimezgė artima draugystė. Kaip „Moters“ žurnalui yra pasakojusi pati A. Adamkienė, vienas pirmųjų užsakymų jam buvo suknelės ir palto pasiuvimas Prezidento priesaikos ceremonijai. 1998-aisiais Lietuvoje nebuvo tokio medžiagų pasirinkimo, kokį turime dabar. Tačiau rezultatas išpildė visus lūkesčius. Vėliau dizaineris kūrė ne vieną apdarą, papuošė ir ponios Almos mamą, jai minint šimto meto jubiliejų.
Ponia Alma nebuvo įnoringa klientė ir, kaip pasakojo „Moters“ žurnalui, visada pasitikėjo dizaineriais, kaip savo srities profesionalais: „Nei bendraudama su Juozu Statkevičiumi, nei su daugybės mano drabužių autore Julija Žilėniene (Janus), neturėdavau pastabų – nebuvo reikalo. Tiesiog išsirinkdavau medžiagą ir pasakydavau, kokio stiliaus, kokio modelio drabužio noriu. Tada kartą ar du atvažiuodavau pasimatuoti, ir viskas“. Vienas dizainerės Julijos Janus kurtas kostiumėlis turėjo ypatingą istoriją, mat buvo sukirptas iš Japonijos imperatorienės poniai Almai dovanoto šilko. Drabužis buvo skirtas priimant pirmąją Japonijos porą Lietuvoje.
Pabaigai tiktų legendinės Coco Chanel išsakyta mintis – jei po pasimatymo su moterimi prisimenate jos suknelę, vadinasi tai buvo prasta suknelė, o jei atsimenate moterį – reiškia ji vilkėjo nuostabią suknelę… Ponios Almos atveju visada atminsime ją, elegantišką ir tikrą, neapsimetančią ir neimituojančią. Jos įvaizdis tik padėjo išryškinti nuostabios asmenybės bruožus, bet niekad jų neužgožė. Juk tikroji elegancija, cituojant mados metrą Giorgio Armani, yra ne būti pastebėtam, o tapti nepamirštamam…
Straipsnis publikuotas žurnale MOTERIS / 2023 liepa
Kartą teko dalyvauti teminiame vakarėlyje, kurio šeimininkai prašė pasipuošti taip, lyg keliautume laiku ir atklystume į draugų baliuką iš tolimos ateities. Mėginti įsivaizduoti save po penkiasdešimties ar šimto metų nebuvo taip jau paprasta. Spintoje kabantys drabužiai akimirksniu tapo pernelyg senamadiški. Nejučia tinkamo įvaizdžio idėjų imi ieškoti fantastiniuose filmuose, kuriuose herojai vilki aptakius triko, o iš galvos styro antenos. Tačiau pabandžius susikurti tokį kostiumą labiau panašėjau į teletabį, nei į viešnią iš ateities. Nenuostabu, kad susirinkusieji sunkiai vieni kitus pažino, nes į vakarėlį atkeliavo iš labai skirtingų ateities scenarijų. Vienas bičiulis lyg mumija įsikuko į terminės folijos plėvelę ir pasakojo, kad kardinaliai kintant klimatui būtent tokia apranga taps mados klyksmu. Tuo tarpu kolegė dizainerė atrodė lyg seksuali tarpgalaktinė rokerė, veidrodiniu šalmu ir balto latekso kombinezonu. Po vakarėlio vis neapleido mintis, kokia gi bus ta ateities mada, su vakarėliais kosminiuose laivuose ir kitose planetose ar liksime čia žemėje ir virtualybėje puošimės nerealiais kostiumais?
Retro futurizmas
Mada nuolat gyvena ateitimi, o tai kas „madinga“ šiandien sukurta dar vakar. Realiu laiku ji tarsi neegzistuoja, nuolat gręžiojasi į praeitį, semiasi iš ten įkvėpimo, grąžina ant podiumų naftalinu prakvipusius tėvų laikų modelius arba bloškia kažkur į šviesmečiais nutolusią ateitį, juk visiems taip maga sužinoti, kas bus toliau. Futuristinių scenarijų būta visokių – pranašiškų, absurdiškų, juokingų ir bauginančių. Tad kirba klausimas, kokiais kostiumais ateities herojus rengia šiuolaikinė mada?Svajos apie tolimą, nepažįstamą ir viliojančią ateitį žmonijos fantaziją audrina ne vieną šimtmetį. Leonardo Da Vincis dar XV-XVI a. sandūroje projektavo ateities mašinas ir kitus inžinerinius įrenginius. Stebėtina, kad dalis jų po daugelio metų virto realybe. Futurizmas, kaip meninės išraiškos forma, į madą įsisuko dar XX a. pradžioje. Prasidėjęs nuo radikalaus praeities tradicijų atmetimo, susižavėjimo industrija bei technologijų galia, ilgainiui ateities modeliavimas evoliucionavo iki hibridiškų virtualių modifikacijų. Viena pirmųjų „ateities“ sukneles ėmė kurti dizainerė-modernistė Sonia Delaunay. Jos ryškiaspalvės, iš atskirų medžiagos atraižų susiūtos tiesaus silueto suknelės priminė vaikščiojančius kubizmo stiliaus paveikslus. 1920-aisiais futurizmas visų pirma buvo siejamas su nusistovėjusių taisyklių laužymu. Tuomet vyravo gana paprasti, elegantiški siluetai, tad novatoriškumas brovėsi asimetrijos, ryškių spalvų ir funkcionalumo forma. Buvo sukurtas vadinamasis „TuTa“ kombinezonas, kuris tapo bene pirmuoju unisex t.y. abiem lytim pritaikytu modeliu. Jo kirpimas buvo itin paprastas, reikalavo nedaug medžiagos ir vos 7 sagų bei diržo, tad nenuostabu, kad kombinezono iškarpos spausdintos laikraščiuose, kas dar labiau išpopuliarino šį rūbą. Vyravo ir tamsusis futurizmas, atsispindėjęs kultiniame to meto filme „Metropolis“, kuriame aktorė Brigitte Helm vilkėjo savotišką metalo plokščių korsetą-šarvus. Kino industrija ženkliai prisidėjo skleidžiant ateities vizijas. Mada šiuo atveju buvo parankus herojų kūrimo įrankis. Antai 1968-aisia pasirodė ikoninis filmas „Barbarella“ su Jane Fonda pagrindiniame vaidmenyje. Vilkėdama seksualius futuristinius kostiumus ji įkūnijo viešnią iš ateities, kurioje Žemėje karaliauja idiliška taika. Šis įvaizdis vėliau tapo kompiuterinių žaidimų herojų prototipu. Septintajame dešimtmetyje futurizmą įkvėpė pirmosios kosminės odisėjos, kurios žymėjo vadinamosios kosminės eros pradžią. Žymūs mados dizaineriai Andre Courreges, Pacco Rabanne, Pierre Cardin buvo pagrindiniai šios stilistikos pilotai nutaikę savo asortimento kursą į tolimąjį XXI a. Jų kolekcijose, įkvėptose raketų bei satelitų dizaino, vyravo aptakūs, astronautiški siluetai derinami su aiškiomis geometrinėmis formomis bei tuomet vyravusios mini mados kirpimais. Viskas buvo baltos arba sidabrinės spalvos, siūta iš tuomet modernių ir novatoriškų medžiagų – latekso ir nailono. Septintojo dešimtmečio dizaineriai tikėjo, kad ateityje įsivyraus visus niveliuojančios uniformos, tokios kaip šiuo periodu pasirodžiusio serialo „Star trek“ veikėjų apranga. Iš esmės taip jie matė mus, gyvenančius dalinai kosminiuose laivuose ar kitose planetose. Tačiau, nors mūsų buityje ir daugėja robotų, apranga pakito ne taip radikaliai. Todėl dabar ši stilistika vadinama retro futurizmu.
Pierre Cardin / 1960
Virtuali spinta
Kaip XX a. pradžioje visa ko impulsas buvo modernizmas bei pramonės revoliucija, taip artėjant link XXI a. skaitmenizacija bei internetas formavo naują proveržį, kuris ženkliai pakoregavo ateities vizijas. Besibaigiančio amžiaus nuotaikos buvo persmelktos cyberpunk stilistikos, kompiuterinių žaidimų personažų seksualumo, kuriam būdingos išreikštos pečių linijos, aptakūs, neretai perregimi siluetai. Prisiminkite Luco Bessono mokslinės fantastikos filmą „Penktasis elementas“ (1997 m.), kuriam kostiumus kūrė žymus dizaineris Jeanas Paulis Gaultier. Jame puikiai atsispindi XXI a. pradžios futuristinė estetika bei besiformuojantis žmogaus ir dirbtinio intelekto ryšys.
Kokias ateities vizijas matome šiandien? Kosminę tematiką nukonkuravo gerokai lengviau pasiekiama virtualybės visata. Šiuolaikinis mados futurizmas siejamas su NFT – skaitmeniniais drabužiais „dėvimais“ virtualioje aplinkoje, interaktyviu turiniu ar aplinka bei sugeneruotais fizinių kūnų avatarais. Kompanijos „The Fabricant“ 2020 m. sukurta vaivorykštinė suknelė tapo pirmuoju oficialiai parduotu mados NFT produktu (9500 USD). Jos kūrėjai paskelbė ir savotišką manifestą, teigdami, jog: „Įžengiame į naują erą, kuri įgalina atitrūkti nuo fizinio pasaulio. Mūsų kūnai transformuojasi į virtualius pavidalus, kuriems aprangą kuria mūsų duomenis analizuojančios sistemos“. Gali skambėti kiek bauginančiai, bet ši ateities vizija jau iš esmės jau tapo realybe. Tad nuostabu, jog neilgai trukus iš paskos žengė ir tokie mega mados ženklai, kaip „Louis Vuitton“, „Burberry“, „Dolce & Gabbana“, „Balmain“ pradėję intensyviai kurti virtualią madą. Neabejotinai prie šio proveržio ženkliai prisidėjo pandemija, privertusi uždaryti fizines parduotuves ir atšaukti visus gyvus mados kolekcijų pristatymus. Alternatyva netruko tapti dominante, bujojančia paralelinėje Metaverse visatoje. Sparčiai populiarėja ir vadinamieji „digital twins“ – realios virtualių dizainų kopijos („Tiffany‘s“ cryptopunk pakabukai, NIKE „Cryptokicks“ sportbačiai ar net žymiosios, brangiausios pasaulyje „HERMES Birkin Bag“ rankinės replika). Ir visa tai vyksta ne tik už jūrų marių. Robertas Kalinkinas ko ne pirmasis Lietuvos dizaineris įkėlęs koją į virtualius podiumus. Skaitmeninio futurizmo vizijas nuostabiai kuria jauna dizainerė Valdemara Jasulaitytė. Ir nors šiuolaikinio žmogaus siekiamybė išmokti gyventi čia ir dabar, panašu, kad ateities projekcijoms bei virtualybei labai sunku atsispirti.
„The Fabricant“ 2020 m. sukurta vaivorykštinė suknelė
Dizaineris su dirbtiniu intelektu
AI (angl. artificial intelligence) – žmogaus intelektinius gebėjimus simuliuojančios kompiuterinės programos šiuo metu tampa nauju kūrybiniu įrankiu. Kyla aršios diskusijos, kiek tokioje kūryboje autentikos, tikrumo, kam priklauso autorystė, kuomet kompiuteris sugeneruoja vaizdą iš aibės jau esamų. AI gali imituoti stilių, braižą, techniką ir tuo pačiu kurti ne kopijas, o naujus vizualus, kuriuose persipina déjà vu jausmas ir nauja, kiek trikdanti estetika, atskleidžianti neįprastą žmogiškojo pasaulio išraišką. „Kuriant“, o gal tiksliau būtų sakyti generuojant su AI konkretūs meniniai gebėjimai net nėra būtini, pakanka lakios vaizduotės ir teisingų raktažodžių, kurie suformuoja vadinamąjį “promtą“ virstantį naujai sugeneruotu vaizdu. Dirbtinis intelektas itin sparčiai mokosi ir dar neseniai generuoti keisti, nenormalūs, akiai neįprasti paveikslai įgauna vis realistiškesnį pavidalą. Klaidų ir nukrypimų mažėja, o atskirti tikrą vaizdą nuo sugeneruoto gan sudėtinga. Mados pasaulis taip pat gręžiasi į AI. Jau kurį laiką prekiniai ženklai pasitelkia algoritmus siekdami išskaičiuoti labiausiai komerciškai sėkmingus modelius. Tačiau tuo neapsiribojama. 2020 m. menininkas-programuotojas Robbie Barrat dirbtinio intelekto pagalba išanalizavo “Balenciaga“ kolekcijas ir sugeneravo savą galimos kolekcijos versiją. Jis sėkmingai bendradarbiavo ir su “Acne Studios“, kurios kūrybos vadovas Jonny Johansson teigia: “Kurdami kolekciją turime aiškų supratimą, kaip atrodo švarkas ar kelnės, tuo tarpu dirbtinis intelektas to nežino. Jis bando mokytis iš įvairių vaizdų, o tada sukuria savo švarko idėją. Mus pernelyg veikia sukaupta patirtis, stereotipinis mąstymas, o tokie sprendimai iš to išlaisvina, nes galime sukurti modelius tarsi iš paralelinės visatos.“ Per pastaruosius metus AI akivaizdžiai patobulėjo, kuriamos drabužių bei aksesuarų simuliacijos atrodo itin realistiškos ir tuo pačiu stebina tam tikru kitoniškumu. Ar gali būti, kad ateityje šis kūrybinis metodas nustums dizainerius į antrą planą? Galimai. Tačiau reikia atminti, kad AI tėra įrankis kūrėjo rankose. Tad šiai dienai tai yra nauja priemonė atverianti ko ne beribes galimybes.
Išmanieji drabužiai
Žmogaus ir technologijų santykis įgauna vis glaudesnį ar net intymesnį charakterį. Dizaineriai glamūrizuoja kiborgišką estetiką apjungdami žmogaus anatomiją ir robotiką. Mechaniniai, kinetiniai ar elektroniniai intarpai drabužio konstrukcijoje, techno / industriniai aksesuarai bei išmanios medžiagos tampa šiuolaikinio futurizmo raiškos formomis. Paryžiaus mados savaitėje buvo pristatyti „Anrealage“ mados namų modeliai, kurie veikiami ultravioletinės šviesos iš baltų virsdavo raštuotais. Jau nebestebina ir prie kūno temperatūros prisitaikantys drabužiai. 2020-aisiais švedų greitosios mados gigantas H&M sukūrė interaktyvų džinsinį švarkelį, kurį pavadino „dėvima meile“ (angl. wearable love). Jame integruotas daviklis, kuris siunčia impulsus dėvinčiajam tuomet, kai jo artimas žmogus apie jį galvoja ir taip per atstumą tarsi jį apkabina. Viskas veikia naudojant į telefoną atsiunčiamą specialią programėlę.
Šiuolaikinis futurizmas neatsiejamas nuo ekologijos bei tvarumo klausimų. Įsisąmoninta ilgą laiką mados kurta tarša ir perteklinė gamyba, tad ateities vizijos visų pirma siejamos su gamtosauga. Gamta ne tik saugoma, ji pasitelkiama drabužių kūryboje. Formuojasi vadinamoji „bendrakūra“, kurioje mokslo pasiekimai vaidina itin svarbų vaidmenį. Šiuolaikinėje madoje dauguma inovacijų visų pirma atkeliauja iš tekstilės. Šioje srityje vyksta svarbūs pokyčiai ir nauji atradimai, kurie praplečia dizainerių kūrybinę saviraišką. Tekstiliniai pluoštai išgaunami iš pačių įvairiausių augalų bei kitų gamtinių medžiagų. Grybai pasitelkiami bioplastiko gamybai, iš kaktusų ar ananasų lapų kuriama augalinė oda, o iš apelsinų žievelių – aukštos kokybės augalinis šilkas. XX a. tai buvo galima tik įsivaizduoti. Netrūksta ir tarsi iš fantastinio filmo nužengusių technologijų. Antai pernai, mados namai „Coperni“ pristatė neeilinę suknelę, kurią pademonstravo supermodelis Bella Hadid. Ant podiumo ji pasirodė ko ne nuoga ir tuomet jos kūnas buvo išpurkštas baltu skysčiu, akimirksniu virstančiu į trikotažą panašia medžiaga. Kelios korekcijos žirklėmis ir aptaki, minimalistinio stiliaus suknelė įgavo realų, dėvimą pavidalą.
XXI a. mados futuristai neretai persmelkti distopinių nuotaikų. Tai nestebina, mat šis žanras aktualus ir dabartiniame kine, serialuose. Išgyvename sudėtingą periodą, aiškiai suvokdami mados padarytą žalą bei neišvengiamus klimato pokyčius. Daliai žmonių dabarties tikrovė yra sunkiai priimtina, tad mados siūlomos praeities nostalgijos ar virtualios ateities alternatyvos tampa puikia pabėgimo nuo realybės forma. Tendencijų įvairovė, stulbinantis vintažo pakilimas leidžia pasirinkti, kokio laikmečio estetika atitinka mūsų jauseną ir padeda prisitaikyti prie neramių laikų. Peržvelgus praeities futurizmo vizijas tampa aišku, jog mūsų fantazijos apie ateitį kartais būna labai tolimos nuo realaus scenarijaus. Jos primena vaikystės svajones tapti kosmonautais, kurios retu atveju virsta realybe, bet leidžia bent šiek tiek prisijaukinti bauginančią ir tuo pačiu viliojančią ateitį.
Pokalbis LRT radijo laidoje “Draugystė veža“ apie tai, kaip daiktai sukuria galingą socialinę normą.
Taip nutiko, kad visiems gerai pažįstamas įtaisas – akiniai, kažkada sugalvoti regėjimo korekcijai, tapo madingo įvaizdžio dalimi. Pasaulinę akiniuočių dieną, kovo 4-ąją, pokalbis apie tai, kaip daiktai sukuria galingą socialinę normą, ir apie tai, kokią naudą iš to galėtų gauti visuomenė.
Laidos viešnios: Vilniaus dailės akademijos profesorė, mados dizainerė Jolanta Talaikytė ir Vilniaus dailės akademijos ir Vilniaus dizaino kolegijos docentė, žurnalo „Moteris“ mados redaktorė Justė Kubilinskaitė-Tarvydienė. Pašnekovės pasakoja apie akinių madą, stilių, evoliuciją, kaip kūrybiškai panaudoti aksesuarus ir kaip kokį nors fizinį ypatumą paversti privalumu, stiliaus detale, galinčia pabrėžti mūsų charizmą.
antraoda.com 