Kas bendro tarp pasaulį užvaldžiusios ankstyvų 2000-ųjų estetikos, atlikėjos Dua Lipos ir archeologės Marijos Gimbutienės? Lietuvių dizainerė Urtė Kat, vos per keletą metų tapusi viena garsiausių viso Rytų Europos regiono dizainere, kurios drabužiais prekiaujama didžiausiose mados sostinėse, o kūrybą akylai seka įtakingiausi pasaulio stilistai. Kūrėja pasakoja apie įspūdingą karjerą ir kodėl jai itin svarbu dirbti su Lietuvos amatininkais bei gamintojais, o jos kūrybą analizuoja VDA bei VDK mados dizaino katedrų docentė Justė Kubilinskaitė – Tarvydienė. Nuoroda į įrašą ↓
Kaip ieškoti originalumo tada, kai viskas madoje jau atrodo sukurta? Ir kaip įkvėpti ateities dizainerius kurti kažką naujo, kai mados industrija liūdnai garsėja savo tarša bei perprodukcija? Apie jaunų mados kūrėjų ugdymą bei mados ateities scenarijus kalbame su laidos vedėja Deimante Bulbenkaite. Nuoroda į laidos įrašą LRT mediatekoje ↓
„Žinok yra tiesioginis ryšys tarp vestuvinio torto ir nuotakos suknelės“, leptelėjo neseniai vestuvių sezoną uždariusi kolegė stilistė. Ji jau gerą dešimtmetį rūpinasi nuotakų įvaizdžiu ir švenčių dekoru. „Jei suknelė, pūsta, išdabinta gėlėmis, nėriniais ir raukiniais, lyg cukraus pudra apiberta žėrinčiais karoliukais, tai ir tuoktuvių tortas bus tarsi Versalio rūmai, skęs kremo ir cukruotų dekoracijų pertekliuje“, toliau dėstė ji. Šis trumpas pokalbis privertė susimąstyti, kaip tai, ką dedame ant savęs siejasi su tuo, ką dedame į save. Gal iš tiesų saldžių, barbiškų derinių gerbėjos negali atsispirti desertams, o odines striukes ir plėšytus džinsus vilkinčios rokerės burnoje tirpstančius morengus mielai išmainytų į dūmo skonio mėsainius? Taigi ar iš tiesų esame tai, ką valgome…?
Gyvenime esu minimalistė. Nemėgstu perdėtai puoštis veikiausiai dėl savo darbo specifikos, mat nuolat jaučiuosi persisotinusi mada. Kaip ir dauguma mados profesionalų dievinu juodą spalvą ir… juodą šokoladą, kavą bei kartokus anyžinius saldainius. Nemėgstu saldumynų. Sutapimas? Nemanau. Man tinka viskas, kas sūru, su žiupsneliu čili pipirų arba šlakeliu laimų sulčių. Gal išties, tai, kas mūsų lėkštėje ir spintoje pasako apie mus daugiau, nei numanome…? Juk šie kasdienio gyvenimo virtuvės ingredientai nuolatos maišosi tarpusavyje. Tai mūsų esminiai, baziniai poreikiai, juk natūralu, jog nesinori nuolat būti nuogiems ir alkaniems. Tiek madą, tiek maistą vertiname per skonio prizmę. Vis tik tai – gan prieštaringa juslė, dėl kurios nors ir sutarta nesiginčyti, verda nuožmios diskusijos. Bet kokiu atveju itin sunku nustatyti vieną universalų etaloną. Tai, kas priimtina daugumai, vadinama populiariąja kultūra arba tiesiog popsu, kurį nenumaldomai lydi menkavertiškumo šešėlis. Juk kas patinka masėms, dažnai yra lėkšta, banalu, stokoja originalumo. O kur dar kičas, saldi, neretai ironiška estetika. Šiuolaikinėje kultūroje paraleliai gretinamas greito maisto ir greitosios mados vartojimas. Mados ekspertai bando nustatyti skonio kilmę – jis įgimtas ar išugdomas, geras ar blogas, autentiškas ar sąmoningai įskiepijamas? Skonio formavimąsi veikia auklėjimas, socialinė bei kultūrinė aplinka, išsilavinimas ar net socialiniuose tinkluose sekami influenceriai. Ne taip seniai, ko ne visą XX amžių, mada vaidino skonio diktatorės vaidmenį. Buvo gan paprasta susivokti, kas gražu ir tuo pačiu madinga, o kas laikoma senamadiška atgyvena. Tačiau kalbant apie šiuolaikinį mados charakterį neįmanoma remtis vienu receptu. Tai šen tai ten juntami ryškesni prieskoniai ir poskoniai, vienos ar kitos stilistinės virtuvės įtaka, tačiau pasirinkimo laisvė ir individo poreikis išreikšti savitumą garantuoja teisę net ir į “blogą“ skonį.
Mados apetitas
Mada ir maistas žadina apetitą. Valgome akimis tiek gurmanišką patiekalą, tiek stilingą praeivį. Nustatyta, jog maisto skonį pajuntame dar iki jam patenkant į burną, todėl tiek dėmesio restoranuose skiriama estetiškam patiekalų pateikimui. Nenuostabu jog maisto ir mados paralelės itin vaizdžiai išnaudojamos reklamoje, mados fotosesijose, ypač tapatinant aksesuarus su desertais. Galima rasti aibes tiesioginių inspiracijų, kaip maistas įkvepia drabužių siluetą, koloritą ar dekorą. Kur gi šios sinergijos paslaptis? Mada susijusi su rega ir lytėjimu, o maistas atsidūręs šalia, gali asociatyviai sužadinti ir tam tikrą skonį. Tai dar vienas būdas jusliškai patirti madą, teigia viena iš rugsėjį Niujorke atidarytos parodos “Food & Fashion“ kuratorių. Tuo pačiu atsiranda gana simboliškas ryšys tarp išorinės (mada) ir vidinės (maistas) mūsų esybės. “The New York Times“ paskelbė maisto motyvus audinių dizaine “naująja floristika“. Vis tik maisto ir mados tarpusavio santykių istorija siekia dar XVIII – XIX a. Tuomet gurmaniški motyvai būdavo įaudžiami į puošnių suknelių tekstilės raštus. Po gero šimtmečio 1930-aisiais žymi italų dizainerė Elsa Schiaparelli, kuri artimai bičiuliavosi su Salvadoru Dali bei žavėjosi siurrealizmu, omarais išdabino vakarinės suknelės modelį bei gausiai naudojo maisto motyvus sagų ir aksesuarų dizaine. Ji pirmoji į madą įvedė humorą ir ironiją. Tam maisto motyvai irgi puikiai tiko. Kai kurie patiekalai, prabangūs delikatesai gali simbolizuoti godumą, perteklių, tuštybę, kurių apstu ir kalbant apie mados pasaulį. Kitas nuolatinis aprangos ir mitybos kontaktas iškyla per mados diktuojamus neretai toksiškus grožio standartus, idealios figūros etalonus. Madingos dietos, siekiant kūno tobulumo, yra pastovus grožio industrijos šešėlis. Mados ir kosmetikos industrija per ilgą laiką normalizavo liekno kūno idealą. Tuo tarpu podiumų modelių standartus atitinka vos keli procentai moterų. Riba buvo peržengta tuomet, kai nuo išsekimo mirė kelios jaunos manekenės. Tai paskatino aršią kovą prieš nulinio dydžio politiką. Dabar madą demonstruojančioms merginoms taikomas nebe kūno svorio maksimumas, o minimumas. Tad sveriant per mažai teks pasistiprinti ir tik tuomet kreiptis į modelių agentūras. Ne gana to vis daugiau žymių mados namų savo kolekcijų pristatymuose demonstruoja modelius skirtus apkūnesnėms figūroms. Maisto motyvų naudojimas drabužių dizaine siekia šiuos du mums gyvybiškai svarbius gyvenimo elementus priartinti vieną prie kito, o ne supriešinti.
Mėsainio stiliaus suknelė
Mano stilistinėje praktikoje taipogi yra buvę tiesioginio sąlyčio maisto produktus verčiant aprangos elementais. 2013 m. drauge su bičiule fotografe Agne Gintalaite kūrėme „Moters“ žurnalo viršelį, kurio herojė buvo žymus modelis ir maisto kritikė Aistė Misevičiūtė. Pagrindiniam kadrui papuošiau ją žalsva „Dolce & Gabbana“ palaidine iš sultingų garbanotų salotų lapų sukūriau išraiškingą apykaklę. Iš pirmo žvilgsnio buvo net sunku įtarti, jog daržovė tapo elegantišku aksesuaru. O štai 2010 metais muzikos žvaigždė Lady Gaga per daug nesismulkino ir MTV muzikos apdovanojimuose šokiravo renginio svečius bei žiūrovus vilkėdama Franco Fernandezo kurtą tikro kumpio suknelę. Buvo priderinta net ir mėsiška rankinė bei aukštakulniai. Dėl „medžiagos“ specifikos suknelė buvo kurta be primatavimų, atgabenta į renginį specialiame šaldytuve ir užsivilkta prieš pat Lady Gagai žengiant ant raudono kilimo (dainininkė atvažiavo vilkėdama kitą apdarą). Kalbama, kad aplinkui sklido specifiškas kvapas. Skandalinga ir ekscentriška apranga garsėjusios dainininkės pasirinkimą iškart pasmerkė gyvūnų teisių gynėjai. Tačiau tai tapo ikoniškiausiu, neabejotinai į istoriją įėjusiu tų metų įvaizdžiu, nukonkuravusiu net kunigaikštienės Kate Middleton sužadėtuvių suknelę. Ir tai nebuvo pirmas kartas, kuomet žvaigždė vilkėjo mėsišką apdarą. Prieš minėtus apdovanojimus pasirodė japoniškas „Vogue“ numeris, kuriame moteris pozavo su žalios mėsos bikiniu, o kiek vėliau, reklamuodama albumą „Born this way“, vėl pasirodė su panašiu drabužiu. Argumentuodama savo MTV apdovanojimų įvaizdį (beje renginio metu ji pelnė net 8 prizus) Lady Gaga teigė, kad suknelė jokiu būdu nėra pasityčiojimas iš gyvūnų. Tai buvo politinis pareiškimas. Tokia apranga ji siekė atkreipti dėmesį į diskriminuojamus homoseksualius JAV armijos karius. Mada dažnai tarnauja kaip įtaigi manifesto forma. Vis tik tokie muzikantės veiksmai supykdė nemenką dalį veganų gerbėjų atsisakiusių pirkti taip reklamuojamą albumą.
Kita maistą ir madą derinanti žvaigždė – dainininkė Katie Perry. Tiesa kartais ji kiek perlenkia lazdą ir atrodo lyg greito maisto restoraną praeiviams reklamuojantis animatorius dešrainio kostiumu. Tačiau Katie nesureikšmina mados ir savo įvaizdžio, ji linkusi į viską žvelgti su humoru ir sveika autoironija. Jos įvaizdžių kolekcijoje yra suknelės vaizdžiai imituojančios riebų mėsainį, spragėsių kibirą, įvairius vaisius, sušius, spalvingus pyragaičius ir saldainius. Šie ekstravagantiški modeliai neretai tampa ir jos sceninio įvaizdžio dalimi.
Podiumas supermarkete
2014 ir 2018 m. maistas ir mada virė viename puode. Paralelių buvo gausu ne tik dizaino sprendimuose. Šou rengti maisto prekių parduotuvėse, restoranuose, turguje. Raf Simons, pristatydamas “Calvin Klein“ 2018 metų rudens / žiemos kolekciją, salėje išbarstė toną popkornų. Tuo tarpu 2014 m. žymūs, Karlo Lagerfeldo vadovaujami CHANEL mados namai savo kolekciją demonstravo supermarkete, kurio scenografinė imitacija buvo sukurta viename Paryžiaus muziejuje. Modeliai vaikštinėjo tarp prekių lentynų, kuriose viskas, nuo kiaušinių iki skalbimo milteliu ir bulvių traškučių, buvo pažymėta kultiniu „Chanel“ logotipu. Iš esmės taip buvo sugretinama prabanga ir kasdienybė, aukštoji mada ir mūsų gyvenimus užvaldęs vartotojiškumas. Aukštosios ir “žemosios“ arba vartojimo kultūros ryšį dar 1960-aisiais puikiai vizualizavo Poparto menininkas A. Warhol, ant savo žymiosios drobės perkėlęs pomidorų sriubos skardinę. Šis menininko akibrokštas pradžioje buvo sutiktas su panieka, tačiau neilgai trukus pelnė jam tikrąją šlovę. Iš pirmo žvilgsnio menkavertis „Campbell‘s“ sriubos skardinės atvaizdas akimirksniu virto ikoniniu, kapitalizmą ir vartojimo kultūrą šlovinančiu simboliu. Popmeno karaliumi tituluojamas A. Warholas buvo pirmasis šios stilistikos menininkas perkėlęs savo darbus ant mados gaminių. Taip dienos šviesą išvydo to meto aukštuomenės stileivoms skirtos (masiškai negamintos) sriubos skardinėmis margintos suknelės, kuriomis juos puošdavosi lankydamos parodų atidarymus. Būtent Andy Warholui turėtume būti dėkingi už prekinių logotipų virsmą dekoratyviais vakarietiškos kultūros simboliais. „Barbie“, „McDonalds“ ar „M&M‘s“ yra ikoniški populiariosios kultūros ženklai, turintys stiprų vizualinį poveikį, kurį mada meistriškai išnaudoja.
CHANEL FW2014
Vis tik kalbant apie mados ir maisto santykį neišvengiamas ir ironijos aspektas, šmaikštus, žaismingas ir nesureikšmintas požiūris į įvaizdį. Dizaineris Jeremy Scottas yra tikras šio žanro virtuozas. Jis ne vienerius metus buvo italų mados namų „Moschino“ pagrindinis dizaineris. Šio mados ženklo DNR neįsivaizduojamas be humoro, greito vartojimo bei prabangos prekių estetizuotos dermės. 2014 m. rudens / žiemos kolekcijoje dizaineris drabužiuose naudojo pigaus maisto pakuočių printus bei aiškiai atpažįstamą greito maisto giganto „McDonalds“ spalvinę gamą ir simboliką. Mada turi tą magišką galią transformuoti mums įprastus elementus ir suteikti jiems visai kitą kokybę. Vargu ar kas norėtų puoštis „McDobalds“ restorano darbuotojo uniforma, bet kai stilingą ir kiek ironišką jos variaciją sukuria žymus dizaineris, drabužis įgauna kitą reikšmę ir vertę. Toks įvaizdis nėra tik dekoratyvus, jis virsta tam tikru pareiškimu ir pozicija, už kurios gali slypėti sąmoninga vartotojiškumo kritika arba ironiškas santykis į save bei pačią madą.
Gyvenimo skilimas į realybę ir virtualybę išprovokavo naujas elgesio formas. Saviprezentacija svarbi ne tik viešumoje, bet ir virtualiame sraute. Tai, ko nematome veidrodyje, galime išvysti ekrane. Kuriame savo virtualią tapatybę ją retušuodami, filtruodami bei transformuodami tik mums žinomais būdais, viešai pateikdami mūsų savimeilę tenkinančią versiją. Imame tapatintis su telefono ekrane įrėmintais autoportretais. „Modeliuodami“ save priartėjame prie vidaus diktuojamo savivaizdžio ar vis tik tolstame nuo autentiškojo AŠ? Savivaizdis kinta išgyvenant savo vertingumą, kuris virtualiame socialiniame sraute tampa nuolatiniu matmeniu. Esame reiklūs skaitmeniniams autoportretams, būdami tuo pat metu jų autoriais ir kritikais. Kiek „tiesos“ paliekame? Kiek jos reikia, kad vis dar būtume atpažįstami? Viešinimasis ir slapstymasis, kaip nuolatinė virtualybės būsena ir dilema – kiek savęs atskleisti?
Kūrybinis autoskopijos (savęs apžiūros / haliucinacijos) projektas kalba apie santykį su savimi, šiuo atveju ardant savo atvaizdą. Tas pats selfis transformuojamas naikinant foną / kontekstą, paliekant tik fragmentus, taip ir neatskleidžiant pilno, „tikro“ vaizdo. Taip manipuliuojant kuriamas vis kitas įspūdis. Hiperbolizuotas retušavimas sąmoningai vengiant natūralumo imitacijos, piešimas trintuku, kuomet naikinamas vaizdas kuria naują, autoironiškai išreiškiantį tuštumos ir turinio santykį. „Cenzūruotas“ selfis tampa virtualios veidmainystės forma ir siunčiu įvairiaprasmius ženklus.
Kai galvojame apie madą, įsivaizduojame kažką gražaus, kas padės mums atrodyti patraukliai, šiuolaikiškai, jaunatviškai ar stilingai. Tačiau ne ką mažiau svarbu, jog vilkint pasirinktą drabužį jaustumėmės gerai, gal netgi laimingai. Ar gali mada ne tik diktuoti tendencijas, bet ir gaminti laimės hormoną dopaminą?
Dopamininė apranga (angl. dopamine dressing) – 2022-aisiais įsigalėjęs terminas, kuomet išsivadavus iš pandemijos apribojimų imta kalbėti apie drabužių poveikį gerai savijautai. Karantino metu treningų bei laisvų, patogių namų drabužių pardavimai augo tiesiog astronomiškai. Taip išpopuliarėjo vadinamasis athleisure stilius, klasikinių bei sportinių drabužių deriniai (dažniausiai sportinio kostiumo ir tiesaus klasikinio palto, avint minkštus sportbačius bei užsimaukšlinus beisbolo tipo kepurę). Dopamininė aprangos tendencija išlieka aktuali ir 2023 metais. Ne gana to ji apima kur kas daugiau nei tik patogius treningus.
Norų karuselė
Laimės hormonas dopaminas yra natūralus organizme gaminamas neuromediatorius, kuris išsiskiria kai jaučiame malonius pojūčius. Jis taip pat siejamas su atpildo, motyvacijos, dėmesio bei atminties funkcijomis. Dopamino išsiskyrimas gana trumpalaikis, tačiau toks paveikus ir malonus, jog skatina norėti dar ir dar. Tai lemia tam tikrus besikartojančius elgesio modelius. Apranga, kaip viena iš kasdienių elgesio išraiškų, taip pat glaudžiai siejasi su dėmesiu, įvertinimu, savimeile bei saviverte, kurią neretai veikia aplinkinių reakcijos. Malonumo pojūtis dažnai surištas su juslėmis, kurias mada intensyviai stimuliuoja. Retai kada susimąstome, jog drabužiai bei aksesuarai veikia ne tik mūsų regą, bet ir lytėjimą, uoslę, klausą. Vis šie pojūčiai gali būti dalis aprangos teikiamo malonumo arba atvirkščiai – keltį erzelį bei nepasitenkinimą. Taigi ryšys tarp to, ką vilkime ir kaip jaučiamės yra gana akivaizdus. Ne gana to dopaminas išsiskiria net ir perkant mums patinkančius drabužius arba kai nusprendžiame pirkiniais taisyti savo prastą nuotaiką, jais guosti save išgyvenant tam tikras krizes. Tai jau tamsioji priklausomybės nuo laimės hormono pusė, sukelianti nevaldomą, impulsyvų vartojimą ir trumpalaikių beverčių daiktų perteklių mūsų namuose bei spintose. Prekybinės akcijos taip pat žaidžia dopamino pliūpsniais. Kadangi jis išsiskiria ir kaip tam tikras teigiamo atpildo, apdovanojimo pojūtis, tad kai mes sutaupome – pasijuntame puikiai. Tiesa trumpam. Nes jei įsigytas daiktas neteikia ilgalaikio džiaugsmo – jis tampa beverčiu. Ir naujoji dopamino aprangos tendencija kalba būtent apie tai. Juk visi žinome seną taisyklę, kad tai, ko norime, nebūtinai yra tai, ko mums iš tiesų reikia…
Nėra to blogo…
Hertfordshiro universiteto profesorė Karen Pine ėmėsi tirti šį reiškinį dar 2012-aisiais. Ji nustatė, kad žmonėms vilkint jiems patinkančius drabužius jų savivertė kyla. Kalbant apie dopamininę aprangą dažnai minima spalvų svarba. Jos glaudžiai siejasi su emocijų išraiška. Šią sąveiką nagrinėja spalvų psichologija. Vis tik stebint drabužių bei geros savijautos ryšį kolorito vaidmenį reikėtų vertinti labai individualiai. Mados kontekste gana įprasta, jog krizių akivaizdoje paletė tamsėja, o išsivadavus iš jų spalvos tampa ryškesnės. Todėl nenuostabu, kad antrą sezoną iš eilės podiumai raibuliuoja visomis vaivorykštės spalvomis. Ryškūs, šilti, energija pulsuojantys atspalviai skatina pozityvias emocijas, taip siekiama išjudinti karantino sąstingio paveiktą mados rinką. Vis labiau traukiantis pandemijos šešėliui galime įvertinti ne tik neigiamus jos padarinius. Akivaizdu, jog daugelis dėl karantino apribojimų bent porą sezonų negalvojo apie naujus apdarus. Dingo poreikis. Minėti treningai buvo universali išlikimo uniforma. Jie ne tik teikė komfortą, tačiau ilgainiui privertė suvokti, jog galima apsieiti ir su mažiau drabužių. Jei karantinas būtų užsitęsęs ilgėliau, tikėtina jog tai būtų iš esmės pakeitę bent dalies vartotojų įpročius. Vienas iš mados ir dopamino paradoksų – drabužių kiekis niekaip nesusijęs su laime. Būtent jų kokybė ir teikiamas džiaugsmas, laimingos patirtys ar keliami prisiminimai yra tikrasis laimingos mados šaltinis. Kitas svarbus klausimas, kalbantis apie savivertę bei pasitikėjimą savimi, ar jūsų aprangą lemia asmeniniai pasirinkimai, o gal jus labiau veikia išorės veiksniai? Mados psichologė dr. Dawnn Karen, dienraščio „The New York Times“ praminta „aprangos daktare“ teigia, kad ilgą laiką žmonės buvo linkę rengtis labiau paisydami išorės veiksnių (oro sąlygų, kitų žmonių nuomonių, gyvenimo aplinkybių/progų). Tuo tarpu pandemijos metu situacija pakito. Dėl sumažėjusio kontakto su aplinkiniais, daugelis pradėjo rengtis, taip, kaip jiems patogu ir patinka. Efekto ilgai laukti nereikėjo – žmonės mėgavosi užplūdusiu laimės bei laisvės pojūčiu, atrado naujus derinius arba galų gale pradėjo vilkėti drabužius, kuriais ilgai nedrįso puoštis. D. Karen teigimu daliai šis patirtis tapo tokia maloni, jog net ir grįžus į normalų gyvenimo ritmą paskatino teigiamus įvaizdžio pokyčius. Peršasi išvada, jog žmogui gyvybiškai svarbu išreikšti save per drabužius ir rengtis taip, kaip išties norisi. Apie panašius sprendimus kalba ir lėtosios mados šalininkai. Jų nuomone nuolat kintančios mados tendencijos ir deklaruojami grožio etalonai kelia nuolatinį stresą. Tuo tarpu žinant, kas tau tinka ir ką vilkint ne tik atrodai puikiai, bet taip ir jautiesi, pasiekiama ramybė ir laimė. Bėda tik, kad žmogaus prigimtis nuolat trokštą naujovių ir įspūdžių, kurie vėl gi didina dopamino kiekį organizmą. Todėl mados industrija, kiekvieną mūsų pėdsaką internete sekantys algoritmai neleis taip lengvai mėgautis ramybe. Pastoviai kylantys nauji lūkesčiai bei kirbančios abejonės žadina norą „medžioti“. Beje ši metafora taip pat neatsitiktinė. Mados psichologų nuomone vartojimas yra vienas iš archainės medžioklės pakaitalų. Pirmykštėse visuomenėse mūsų protėviai gyveno medžiotojų ir rinkėjų bendruomenėse, būtent šių veiklų pobūdis bei impulsai dalinai nulemia ir šiuolaikinio žmogaus vartojimo ypatumus bei pomėgius. Jei esate rinkėjo tipo jums patiks ilgai vaikščioti po parduotuves ar naršyti internete prisirenkant pilną krepšelį gėrybių. Tuo tarpu medžiotojai tyko tam tikro konkretaus, nusižiūrėto „grobio“ ir mėgaujasi jį sumedžioję. Abiem atvejais išsiskiria laimės bei atpildo hormonas dopaminas, kuriam išsisklaidžius norime procesą kartoti iš naujo. Įdomu tai, jog dopaminas skatiną norą gauti „daugiau“, o ne „geriau“. Visa tai vyksta nesąmoningame lygmenyje, tad kol nesusimąstome, kas mus skatina pirkti ir kodėl taip elgiamės – esame įkalinti uždarame, trumpalaikės laimės rate.
Jokių standartų
Mados psichologė S. Forbes-Bell iškėlė „aprengtos sąmonės“ teoriją. Anot jos mes vertiname drabužius, kaip tam tikrus mums asmeniškai reikšmingus ženklus arba simbolius. Tai, kokias reikšmes jiems suteikiame, veikia mūsų jausmus bei elgesį. Pavyzdžiui, jei geltoną džemperį siejate su laime, jį vilkint veikiausiai jausitės laimingesni. Jei ryškios spalvos – ne jums, pamėginkite vieną kitą spalvingesnį aksesuarą (rankinė, laikrodį ar batus) ir stebėkite, kaip šie akcentai veikia jūsų savijautą. Viskas be galo subjektyvu ir gali būti gana komplikuotų atvejų. Pavyzdžiui ADHD ir ADD tipo asmenys gali turėti sensorinį hiperjautrumą, tai reiškia, kad juos gali siaubingai erzinti ne tik tam tikri garsai, bet ir audinio prisilietimai prie kūno ar ryškios spalvos bei jų deriniai. Dopamininė apranga tokiems žmonėms dažnai būna „ryškiai“ pilka. Tuo tarpu daug kam būtent juoda spalva teikia daug daugiau komforto nei ryškūs atspalviai. Buvo net atlikti tyrimai, kurie nustatė, jog juodai apsirengę žmonės daro didesnę įtaką grupei, nes jie atrodo labiau autoritetingi. Tad viskas iš esmės priklauso nuo tikslų, kurių siekiate ir asmeninių simbolių bei asociacijų. Belieka išsiaiškinti, kokie drabužiai jums asmeniškai siejasi su laimingais prisiminimais arba kelia malonius pojūčius. Dar vienas svarbus ir pozityvus šiuolaikinės mados aspektas – išskirtinis dėmesys įvairovei. Žinoma, kitoniškumas taip pat įvelkamas į komercinį apvalkalą, tačiau tuo pačiu tai skatina tolerantiškesnį požiūrį į skirtingos išvaizdos asmenis. Mados industrija vis labiau kratosi stereotipų, grožio standartų, tipinių figūrų etalono. Feministės Naomi Wolf teigimu tik 1 iš 40 000 moterų absoliučiai atitinka modelių standartus. Įsišaknijusi sąvoka gražus = geras. Tai ilgą laiką vertė žmones dramatiškai keisti išvaizdą, mat juos nuolatos persekiojo nepakankamumo jausmas. Pastaruoju metu stengiamasi keisti požiūrį ir į amžių. Tradiciškai grožis buvo jaunystės sinonimas, o senatvė laikoma „bėda“ su kuria privalu kovoti. Prarasti jaunystę tolygu prarasti grožį, o kadangi jis yra viena paklausiausių prekių, tai senatvė automatiškai asocijuojasi su paklausos praradimu. Taip žmogus tarsi „suprekinamas“. Tai priveda prie rimtos, egzistencinės tapatybės ir savivertės krizės. Keičiant šį ydingą požiūrį, į brandą ir senėjimą skatinama žvelgti kaip į natūralų, neišvengiamą ir savitai gražų gyvenimo etapą. Taip prieš ko ne dešimtmetį gimė menocore stilistika bei individualios saviraiškos brandžiame amžiuje atmaina. „Meno“ duoda užuominą, kad tai specifinis įvaizdis po menopauzės, kuris balansuoja nuo laisvų siluetų ir saugaus minimalizmo iki stilistinio maksimumo, kurį puikiai įkūnija optimizmo ir drąsos nestokojanti 100-metė stiliaus ikona Iris Apfel. Impozantiški, eklektiški įvaizdžiai leidžia nesureikšminti amžiaus ir jam nepasiduoti. Dalis vyresnio amžiaus moterų (Lietuvoje, deje, labai menka) pastebi, kad amžius išlaisvina, jos įgauna daugiau pasitikėjimo ir drąsos nebepasiduoti visuomenės stereotipams. Mada tampa puikia priemone tai išreikšti. Todėl žvelgiant į perspektyvą vis dažniau kalbama apie natūralumą bei autentiškumą. Reklaminiuose plakatuose ir ant mados podiumų gausu skirtingo amžiaus, sudėjimo, rasių ir net negalią turinčių modelių. Tai ženkliai prisideda prie emaptiškesnės visuomenės ugdymo. Tad apibendrinant galima teigti, kad viena dominuojančių ateities mados tendencijų yra jaustis gerai atrodant taip, kaip nori.
antraoda.com 