TEKSTAI

Adomas Ievos kostiumu

Per amžius vyrų mada buvo įtaigi priemonė jų statuso, galios bei individualybės išraiškai. Vyriškame paveiksle nuolat kovėsi galia ir grožis. Pastarasis vis labiau buvo stumiamas šalin ir taip ilgainiui susimodeliavo stereotipais apaugusi vyriškumo samprata. Liaudyje įsitvirtino nuostata, kad vyras turi būti tik šiek tiek dailesnis už beždžionę, svarbiausia – stiprus, pasitikintis, savarankiškas ir finansiškai stabilus. Tautosaka tapęs epitetas „aukštas ir gražus“ turi veikiau pašiepiančią, nei teigiamą, reprezentatyvią nuostatą. Kodėl vyriškas grožis, rūpinimasis savo išvaizda mums kelia įtarimą? Grožis ir jėga yra lyg du priešingi poliai, kurių galios taške matome vyrus, o grožio – moteris. Stiprioji lytis ir dailioji lytis. Tokia tradicinė, kultūriškai susiformavusi nuostata, kuri XXI a. kelia vis daugiau klausimų.

Nauja, tai gerai pamiršta sena…

Ne vienam tradicinių pažiūrų ir klasikinio skonio puoselėtojui šiuolaikinė mada kilsteli antakį, o kartais iš nuostabos ir plačiai atveria žandikaulį. Nors šiuolaikinių dizainerių bei mados namų kuriama naujoji vyriškumo estetika daugeliui atrodo iššaukianti, reikia pastebėti, kad mūsų istorinė atmintis apie aprangos normas yra labai trumpa. Kartais susidaro įspūdis, jog mada gimė tik XX a. Iš dalies taip ir yra. Industrija, kurią pažįstame šiandien, susiformavo per praeitą šimtmetį. Tačiau aprangos kultūra siekia istorijos gelmes. Iš jų iškyla tokie vyriško įvaizdžio „perlai“, kurie šiandienos kontekste gali pasirodyti šokiruojantys. Aukštakulniai, šilkinės kojinės, kaspinai, gausios draperijos ir net korsetai buvo neatsiejama istorinio vyriško kostiumo dalis. Ką jau kalbėti apie XVIII-XIX a. Londono bei Paryžiaus visuomenėse figūravusius puošeivas. Preciziškas dėmesys aprangai būrė vadinamųjų dendžių ratą – vyrų, kuriems kūno bei grožio puoselėjimas, rafinuotas skonis buvo ko ne religija ir pagrindinis egzistencijos tikslas (užtenka paminėti amžininką Oscarą Wildą ir jo kultinį kūrinį „Doriano Grėjaus portretas“). Savimylos dabitos (dendis ilgainiui tapo bendriniu tai apibrėžiančiu žodžiu) mėgavosi damų dėmesiu ir suvedžiotojų reputacija. Būtent jie įvedė vadinamųjų „fantazijų“ arba nosinaičių viršutinėje švarko kišenėje madą, tik tuomet jas atstodavo lyg trofėjai kyšančios baltos šilkinės moteriškos kelnaitės. Išpuoselėtas vyriškumas tampriai siejosi ir su vyrų tarpusavio meile, kuria jie dalinosi uždaruose salonuose. Tai ilgainiui suformavo stereotipą, kad išsipustęs, išvaizdus, grožį puoselėjantis vyras veikiausiai yra netradicinės orientacijos. Tuometės aukštuomenės kronikos mini ir tūlą Georgą Bryaną “Beau“ Brummellį, vaikiną „iš niekur“, kuris savo itin elegantiškos išvaizdos pagalba tapo tikra įžymybe ir taip prasibrovė į elito ratus, buvo net paties princo bičiulis. Šiandien tokius personažus galėtume vadinti inluenceriais, tais laikais tai buvo tikra įvaizdžio meistrystė, leidusi užmaskuoti prastą kilmę ir susikurti naują tapatybę. Grožis, vis tik, galinga jėga.

Net ir XX a. yra buvę ekstravagantiškų vyriškos mados epizodų. Vienas ryškesnių periodų – 1970-ieji. Londono gatvėse tuo metu vyravo vadinamoji „povų revoliucija“ (angl. peacock revolution), puošeiviška subkultūra persmelkta romantizmo ir praeities nostalgijos. Jauni, ilgaplaukiai vyrukai rengėsi „blusturgiuose“ rastais senoviniais Viktorijos laikų kostiumais, dabinosi kaspinais ir puošniais marškiniais. Britanija tuo metu išgyveno ekonominę krizę ir toks įvaizdis buvo bėgimo nuo realybės išraiška. Panaši stilistika užvaldė ir muzikos pasaulį su tokiomis glam-rocko žvaigždėmis, kaip Davidas Bowie, kuris scenoje įsikūnydavo į androginišką Ziggy Stardust personažą. Aštuntasis dešimtmetis įsirašė į mados istoriją, kaip dar vienas svarbus lyčių stereotipus laužantis etapas. Moterų madoje Yves Saint Laurentas ėmėsi kelnių kostiumų variacijų ir sukūrė žymųjį dailiosios lyties smokingą. Tuo tarpu vyrų madoje, net ir komerciniuose pramoninių drabužių kataloguose, karaliavo prigludę siluetai, dekoratyvumas, išraiškingi žabo (raukiniai puošiantys marškinių užsegimą). Aštuntajame dešimtmetyje pirmą kartą pasigirsta ir unisex terminas, mada neakcentuojanti lytinės tapatybės. XX a. pabaigoje tai tapo makro tendencija, ilgainiui pagimdžiusia ir kitas su lytiškumu susijusias variacijas (gerderfluid, genderless, genderful, gender-bender, cross-dressing ir kt.).

Lyčių rokiruotė

Šiandienos kontekste vyrų mada yra itin gyvybinga, kintanti, išgyvenanti reikšmingas transformacijas. Besiplečiantis lytiškumo suvokimas veikia mados charakterį. Siekiama išsilaisvinimo iš nusistovėjusių normų, tai akivaizdžiai regime kiekviename žingsnyje, pradedant podiumais ar gatvės mada ir baigiant raudonojo kilimo įvaizdžiais bei „Instagram“ srautu. Moterų mada panašų procesą išgyveno prieš 100 metų. Siekdamos emancipacijos jos palengva įsisavino vyrišką garderobą, taip per išvaizdą deklaruodamos savo galią bei gebėjimą persikūnyti į skirtingus, iki tol išskirtinai vyrų uzurpuotus, vaidmenis. Žvelgiant iš šiandienos perspektyvų tuometis kelnes vilkinčių dailiosios lyties atstovių smerkimas kelia mažų mažiausiai juoką. Vis dėlto anuomet juokinga nebuvo ir drąsios stileivos buvo pašiepiamos, neįleidžiamos į viešas erdves ir netgi baudžiamos įstatymu numatyta tvarka. Tačiau stereotipai ilgainiui griuvo, moterų emancipacija sulaužė ko ne visus įmanomus įvaizdžio tabu ir šiandien jau nebestebina niekas. Tik ne vyrų madoje, kurioje vyksta esminės permainos pranašaujančios naująją vyriškumo revoliuciją. Jei prieš 100 metų moterys siekė įgauti galios visuomenėje, tai dabar vyrai siekia atgauti teisę į jautrumą bei jausmingumą. Šį procesą gana taikliai 2020-aisiais įvardino kultinių mados namų GUCCI pagrindinis dizaineris Alessandro Michelle, kuris su naujausia kolekcija paskelbė vyriškumo manifestą, skambantį maždaug taip: „Patriarchalinėje visuomenėje vyriškas identitetas nuolat formuotas pasitelkiant žiaurius, toksiškus stereotipus. Dominuojančio, laiminčio, kitus nugalinčio vyro pavyzdys skiepijamas berniukams nuo pat gimimo. Nuostatos, tam tikri išsireiškimas ir veiksmai ilgainiui ima formuoti mačo tipo idealą, kuriame nėra vietos pažeidžiamumui ar pasitikėjimui kitais. Bet kokios vadinamojo „moteriško“ elgesio apraiškos agresyviai užsipuolamos ir priimamos, kaip grėsmė dominuojančiam vyriškumo etalonui, kuris nepripažįsta įvairovės bei skirtumų. Šiame visuomenės įskiepytame modelyje nėra nieko natūralaus. Jis taip socialiai ir kultūriškai sukonstruotas, kad atmestų bet ką, kas neatitinka nustatytų normų. Atėjo laikas dekonstruoti istoriškai suformuotą vyriškumo modelį ir išlaisvinti vyrus, skatinti jų socialiniais pančiais bei dusinančiais stereotipais neapribotą saviraišką“. Pop muzikos žvaigždė Harry Styles tapo tam tikru šių permainų simboliu. 2019 m. gruodį jis pasirodė ant amerikietiškojo VOGUE viršelio. Ne gana to, kad buvo pirmasis vyras papuošęs šio leidinio titulinį puslapį, bet dar ir vilkintis GUCCI suknelę. „Žymėti drabužius etiketėmis „vyriški“ ar „moteriški“ yra saviraišką apribojanti nuostata. Apranga teikia tiek džiaugsmo ir aš niekada negalvoju, kam ji skirta. Rengiuosi taip, kaip tuo metu jaučiuosi“, komentavo savo įvaizdžius Harrys. Tiesa tai sukėlė LGBTQ+ bendruomenės pasipiktinimą, nes iki tol tokia kontroversiška saviraiška buvo šios bendruomenės skiriamasis ženklas ir tam tikras manifestas. Tačiau čia ir slypi esminė transformacija, kuri veda prie stereotipų griūties. Vis daugiau vyrų nesibaimina romantizuoti savo įvaizdžio, nesibodi gėlėtų audinių ar pastelinių tonų, raukinių, kaspinų, nėrinių ar sijonų. Pratinantis visuomenės akiai tokios aprangos variacijos pamažu tolsta nuo lytinių orientacijų šablonų.

Vaikinas su perlo auskaru

Vyrų mada – lyg klasikos konservai. Ilgus metus lydintis tas pats skonis, stilius ir etiketės. Nuo pat Prancūzijos revoliucijos laikų ji ženkliai supaprastėjo, tapo santūri, o vyrų gerbūvį ir finansinę padėtį įkūnijo išpuoštos žmonos bei meilužės. Įsivyravo nuostata, jog vyrai „veikia“, o moterys „atrodo“. Kostiumas tapo etalonu ir uniforma. Uniforma, kuri ilgainiui įkalino. Kaip teigia VOGUE mados apžvalgininkas Christianas Allaire: „Vyrai ilgą laiką jautėsi mados šešėlyje. Vos įžengę į didžiąsias parduotuves jie su pavydu praeidavo pro neaprėpiamą moteriško asortimento įvairovę kol galop patekdavo į savo pilkšvą, niūrų skyrių. Aš pats asmeniškai norėdamas bent šiek tiek pagyvinti savo garderobą nekart pirkau drabužius moterų skyriuje“. Bet laikai keičiasi. Viskas prasidėjo nuo detalių, kurių reikšmingiausia – perlai. Podiumuose pasirodę dar 2016 m. jie tapo tikru naujojo vyriškumo simboliu. Ir jei žymusis XVII a. tapytojas Janas Vermejeris tapytų savo garsiąją drobę „Mergina su perlo auskaru“ dabar, jai neabejotinai pozuotų jaunuolis. Perlai tapo daugiau nei aksesuaru. Jie suteikia charakterį ir progos efektą kokią drabužių stilistiką bepasirinktumėte ar kur juos besegėtumėte: ausyje, aplink kaklą ar ant rankos. Manieringa tendencija virto norma ir šiandien perlų karolius galime išvysti ne tik žvaigždžių pavyzdžiuose, bet ir skirtingo tipažo gatvės vaikinų įvaizdžiuose. Neatsilieka ir kosmetikos pramonė. Vyrai vis uoliau įsigyja ne tik odos priežiūros priemones, bet ir dekoratyvinę kosmetiką, o nagų lakas pastaraisiais metais tapo vienu perkamiausių produktų. Kvepalai – vienas pirmųjų grožio industrijos produktų ėmusiu trinti lytim apibrėžtas ribas. Unisex aromatai išpopuliarėjo dar 1990-aisiais, o pastaruoju metu parfumeriją išvis vengiama skirstyti į vyrišką ar moterišką. Panašiai ir su dizainerių kolekcijomis. Vis dažniau podiumais žygiuoja miksuotų modelių šou, taip kreipiant vartotoją rinktis patinkantį drabužį nepaisant lyties aspektų.

Žvaigždžių pavyzdžiai užima ne paskutinę vietą masinės mados transformacijose. Jaunasis Holivudas diktuoja naujas taisykles, kurios visų pirma pasimato ant raudonojo kilimo. Vienu tokių įvaizdžio „pareiškimų“ tapo amerikiečių aktorius Timothée Chalameto apranga šiųmetiniame Venecijos kino festivalyje. Jis vilkėjo Haider Ackermann kurtą skaisčiai raudoną palaidinę atvira nugara ir to paties atspalvio siauro silueto kelnes. Įvaizdis akimirksniu tapo ikoniniu, simbolizuojančiu naują santykį su vyrišku kūnu. Žymieji mados namai tampriai bendradarbiauja su įžymybėmis, tad nenuostabu kad rezultate avangardiniai sprendimai netrunka pasiekti plačiąsias mases. Gerbėjai noriai imituoja savo dievaičių išvaizdą, o šį poreikį pajutusi greitoji mada imasi jį tenkinti už žemą kainą. Taip tai, ką vos vakar matėme žvaigždžių kronikose, šiandien tampa kasdienės mados pasirinkimais. Ir tai nėra vienadienė tendencija. Vyriškos mados pokyčiai tik įsibėgėja, tad prisisekite diržus, meskite iš galvos stereotipus ir atpalaiduokite fantaziją.

Publikuoti ir cituoti galima tik nurodant autorystę. Visos teisės saugomos įstatymo numatyta tvarka.

TEKSTAI

Issey Miyake mada – tarp meno ir gyvenimo

Šių metų rugpjūčio 5 dieną mados pasaulis neteko dar vieno genijaus – Issey Miyake. Šio dizainerio kūryba padarė didžiulę įtaką šiuolaikinės mados charakteriui, paveikė ne vieną dabar jau puikiai žinomą dizainerį. Tai įkvepia užduoti klausimą, kur slypi jo meistriškai vakarų pasaulį užbūrusios japoniškos mados magija?

Japonų kalboje yra toks žodis „monozukuri“ apibūdinantis tam tikrą autorinį gamybos būdą, meistrystę, amatą prilygstantį dvasinei praktikai. Tai ir yra tas paslaptingas japonų kūrėjų faktorius, kuris aštuntojo dešimtmečio viduryje ėmė negrįžtamai transformuoti europietišką madą. Sunku pervertint tai, ką davė rytietiškas požiūris Vakarų madai: filosofinį santykį į drabužį, netobulumo ir neišbaigtumo estetiką, monochrominio kolorito, minimalizmo ir natūralumo magiją, asimetriją, disproporcijos bei dekonstrukcijos žavesį. Japonų kūrėjai suteikė madai gylį, tam tikrą mistiką ir asketiškumą. Tai buvo nauja, netikėta ir ne iškart patrauklu, tačiau ilgainiui Vakarai ėmė godžiai svaigti Rytų burtuose: nėrė į meditaciją, užsiėmė joga, apsupo save wabi-sabi, feng-shui ir aišku japoniška mada bei kosmetika. Būtent kvapas buvo pirmoji mano tiesioginė pažintis su šiuo kūrėju. „Issey Miyake“ ženklu pažymėti kvepalai nebuvo panašūs į prancūziškus ar itališkus. Įkvėpus jų imi keliauti mintimis. Žavėjo jų lengvumas, neatpažįstamas natų charakteris ir paslaptis. Buvau vos baigusi mokyklą ir ruošiausi mados studijoms Vilniaus dailės akademijoje. Issey Miyake man buvo lyg guru, kurio meistrystę stebėjau M. Mažvydo bibliotekoje vartydama VOGUE puslapius. Japonų dizaineriai buvo kitokie, jų nedomino tobulas grožis, kuriuo buvo persisotinusi vakarietiška mada.

Hirošimos vaikas

Kazunara (toks tikrasis Miyake vardas) gimė 1938 m. Hirošimoje. Vos septynerių jis išgyveno JAV atominę ataką, kuri visam gyvenimui paliko siaubingą traumą. Netrukus nuo radioaktyvios spinduliuotės poveikio mirė berniuko mama. Vaikystėje mažasis Issey norėjo tapti šokėju. Jo meilė teatrui ir ypač šokiui neišblėso visą gyvenimą. Iš čia ir ypatingas dėmesys kūno judesiui bei drabužio vaidmeniui jį išreiškiant, papildant, pratęsiant. Lakią vaizduotę turintį berniuką itin masino sesers kaupiami vakarietiški madų žurnalai, kuriuos jis vogčia studijuodavo. Vis tik baigęs mokyklą Miyake pasirinko grafinio dizaino studijas Tokijo Tama Art universitete. Jų metu Japonijoje vyko pasaulinė dizaino konferencija, kuria Issey labai susidomėjo. Tiksliau jį suerzino viena aplinkybė – į programą nebuvo įtrauktas drabužių dizainas. Jis atviru laišku kreipėsi į organizatorius ir taip išprovokavo pokyčius sukėlusią diskusiją apie tai, kad drabužiai yra ne tik mados, bet ir dizaino elementas. Visai netrukus, 1963 metais Miyake sukūrė savo pirmuosius modelius. Tai buvo keli deriniai Toyota kalendoriaus fotosesijai, bet šios patirties pakako tam, kad vaikinas apsispręstų surišti likusį gyvenimą su mada.

Tarp dangaus ir žemės

Savo pirmąją kolekciją, poetiškų pavadinimu „Eilėraštis iš audinio ir akmens“, Issey Miyake pristatė Tokijo prekybos ir pramonės rūmuose. Jaunojo kūrėjo tikslas buvo pademonstruoti, kaip drabužiai gali būti meniškai vizualūs ir tuo pačiu absoliučiai praktiški dizaino objektai. Taip susiformavo jo kūrybinis credo įkvėpęs šį mados kūrėją balansuoti tarp meno ir funkcionalaus dizaino. Tuo pačiu pats kūrėjas kategoriškai atsiribojo nuo mados filosofijos (kurią įžvelgia vakarų analitikai) teigdamas, kad drabužiai skirti gyvenimui. Būtent Miyake pasiūlė technologijų inovatoriui ir „Apple“ steigėjui Stevui Jobsui jo firminę juodo golfo, džinsų bei sportbačių uniformą, kuriai šis buvo ištikimas iki pat gyvenimo pabaigos. Atvykęs į Europą Issey toliau gilino žinias Prancūzijos mados institute, dirbo Paryžiuje ir Niujorke. 1970-aisiais Issey Miyake įsteigia savo autorinę dizaino studiją. Čia vėl gi taiko savo ypatingą metodiką, o į kūrybinį procesą žiūri, kaip į komandinį veiksmą, kuriame „mes“ svarbiau už „aš“. Po poros metų studijos sukurti modeliai jau pristatomi Niujorke ir Paryžiuje, kur mados analitikai akimirksniu suvokia, jog tai – naujos mados eros pradžia. Issey Miyake jau tada pasiūlė novatorišką kapsulės principo idėją ir kūrė laisvai tarpusavyje derinamus bei įvairioms progoms tinkamus trikotažo modelius. Tuo pačiu jo darbai muziejuose bei teatro scenoje būdavo demonstruojami taip pat dažnai kaip ir ant podiumų. Antai 1982-aisiais dizaineris dalyvavo Masačiusetso technologijų instituto organizuotoje parodoje „Intymi architektūra: šiuolaikinis mados dizainas“, kurioje pateikė architektūriško dizaino modelius.

Ankstyvosios Issey Miyake dėvimosios mados kolekcijos buvo stipriai paveiktos japonų tradicinių tautinių kostiumų siluetų. Tuo pačiu kūrėjas linko ir į avangardinius ieškojimus. Ilgainiui vis labiau atsisakydamas tiesmukų sąsajų su gimtąja Japonija. Dizaineris stengėsi vengti savo kūrybą žymėti klišinėmis „Rytų“ ar „Vakarų“ mados etiketėmis, bandė apjungti šių skirtingų pasaulių vertybes ir to pasekoje rasti naują estetiką. Jį itin domino medžiagiškumas bei dviejų siluetų, žmogaus kūno bei drabužio, tarpusavio sąveika, kurią jis suvokė kaip tam tikrą vienovę, naujai susiformavusią erdvę, kurioje žmogus tarpsta. Medžiaga tapdavo ta jungiamąja grandimi, tarsi beore materija ir tuo pačiu struktūriška, monumentalia forma. Vis tik podiumas pilnai nepatenkino Issey užmojų. Devintajame dešimtmetyje Miyake entuziastingai tyrinėjo naujas drabužių formas, pasitelkdamas netipines medžiagas: plastiką, popierių ar vielą. Savo šio laikotarpio kūrinius jis vadino „Kūno darbais“. 1982 m. prestižinis JAV meno žurnalas „Artforum“ pirmą kartą istorijoje savo viršelyje panaudojo mados kūrinį ir tai buvo Issey Miyake iš Rotango (vijoklinių palmių rūšies) nupintas torsas.

Klostės efektas

1981 metais Issey Miyake vizionieriškai nujausdamas artėjančias mados permainas bei kintantį XX a. pabaigos žmonių gyvenimo stilių įkuria prekės ženklą „Plantation“, siūlantį drabužius, kuriuos galima dėvėti nepriklausomai nuo lyties, amžiaus ar kūno formų. Iš natūralių medžiagų sukirpti modeliai pasižymėjo minimalistiniu, laisvu dizainu, lengva prižiūra ir žaibišku populiarumu. Vis dėlto Issey Miyake vizitine kortele tapo smulkiai klostuoti modeliai (kurių pirmtakas dar XX a. pradžioje buvo italų dizaineris Mariano Fortuny). Devintojo dešimtmečio pabaigoje jis pradėjo eksperimentuoti su naujais klostymo būdais, kurie teiktų judėjimui lankstumo bei būtų lengviau gaminami ir prižiūrimi. Drabužiai pirmiausia būdavo išpjaunami pagal lekalus, susiuvami, tada lyg vėduoklė smulkiai lankstomi naudojant popierinius intarpus ir termiškai supresuojami. Vėliau šį procesą dizaineris kiek pakeitė ir sukirpdavo išdidintus modelius, kurie termiškai klostuojant susitraukdavo iki reikiamo dydžio. Ne gana to buvo naudojamos tam tikrą tekstūrinę „atmintį“ turinčios medžiagos. Taip gimdavo legendinės klostelės, kurios buvo jo viso gyvenimo aistra (dizaineris net išleido specialius kvepalus „Pleats please“). Miyake suprato, kad naujas drabužių kūrimo būdas puikiai tinka šokėjams, kurios, beje, mielai kvietėsi demonstruoti savo kolekcijų. 1993 m. dizaineris ėmėsi kūrybinės kolaboracijos su Frankfurto baleto choreografu Williamu Forsythe. Jo kurti klostuoti spektaklio kostiumai buvo skulptūriški ir tuo pačiu be galo plastiški, nevaržantys judesių. Jis taip ištobulino klosčių metodą, kad modeliai tapdavo lengvi lyg oras, tuo pat metu avangardiški ir praktiški, modernūs ir nepavaldūs laikui, hi-tech ir dvelkiantys japonų tradicija. Tuo galėjome įsitikinti ir mes, kuomet Issey Miyake netikėtai ir visai neatlygintinai 1992-aisiais vykusioms Barselonos olimpinėms žaidynėms sukūrė uniformą mūsų olimpiečių rinktinei. Tai buvo pirmoji olimpiada Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, o šiuos kostiumus japoną sukurti pakvietė komandos gydytojas dr. Edvardas Domanskis.

Mados vizionierius

Miyake visada domėjosi inovatyviomis technologijomis. Tai jam leido ištobulinti medžiagų tekstūras ir atrasti išskirtinius, iki šiol nematytus siluetus. Vis dėlto naudodamas pažangiausias to meto sintetikos apdirbimo technologijas, dizaineris nenustojo lankytis ir istoriniuose, autentiškų medžiagų gamybos regionuose, stengėsi atgaivinti tradicinį dažymą ir audimą, kurie buvo ant išnykimo slenksčio. Jis be atvangos ieškojo naujų tradicinių metodų (tokių kaip pvz. Sashiko siuvinėjimas) panaudojimo būdų, kurie galėtų atliepti šiuolaikinės mados poreikius, taip pelnydamas pasaulinį pripažinimą. Dar vienas jo pamėgtas kūrybinis metodas – drauge su kolega Dai Fujiwara

1998 m. ištobulintas drabužio kūrimas tarsi iš vientiso audinio lakšto A-POC (A Piece Of Cloth). Tai technologija, kuomet pramoninė mezgimo ar audimo mašina taip užprogramuojama, kad iš vieno siūlo gijos be papildomų siūlių sukuriama naują tekstūrą, kuri virsta sumodeliuotos formos, skirtingas variacijas turinčiu masinės gamybos drabužiu. Šiuolaikinio meno muziejus (MoMA) Niujorke turi vieną iš ankstyviausių A-POC modelių savo nuolatinėje kolekcijoje. Šie ir daugybė kitų pasiekimų 1999 m. pelnė Issey Miyake vieno iš įtakingiausių XX a. Azijos asmenybių titulą (šalia Mahatma Gandhio, Mao Zedongo, Dalai Lamos bei imperatoriaus Hirohito, kuriuos nominavo žurnalas TIME). 2004 m. dizaineris įkūrė savo vardo visuomeninį fondo, kurio tikslas – remti jaunuosius talentus bei skatinti tolimesnę, inovatyvią ir tvarią mados evoliuciją.

Kalbant apie Issey Miyake kūrybą negalima nepaminėti jo unikalios, daugiau nei dešimtmetį trukusios kūrybinės kolaboracijos su genialiu mados fotografu Irvingu Pennu. Jam pavykdavo itin įtaigiai perteikti dizainerio modelių magiją, užfiksuoti judesio laisvę ir vidinį polėkį. Įdomu tai, kad pats Miyake niekada nedalyvaudavo fotosesijose. Abu menininkai tai vadino tyliu bendravimu. I. Penno interpretacijos tryško energija ir tai nuolatos stebino dizainerį. Miyake visada įkvėpdavo vizijos, kurias jo darbai sukeldavo kitiems kūrėjams. Daugiau nei 250 fotografijų nugulė net į 7 fotoalbumus. Tai ne tik archyvas, kuriame užfiksuotas unikalus meninis bendradarbiavimas, bet ir dvasinio ryšio tarp dviejų kūrėjų, kuriuos skiria du žemynai, atspindys.

Tekstas publikuotas žurnale MOTERIS / lapkritis 2022

TEKSTAI

Sumodeliuotas vyriškumas

Keliaujant po svečias šalis įprasta persivežti kelionę primenančių suvenyrų. Aš turiu įprotį aplankyti kokį įsimintiną meno renginį, kuris tampa ilgam atmintyje išliekančia išvykos iliustracija. Šįkart savaitę Londone iliustruoja nuostabi paroda apie vyriškumo kaitą madoje.

„Vyriškumo formavimas“ (angl. „Fashioning masculinities“) – viena ryškiausių šių metų mados parodų ne tik Londono “Victoria&Albert“ muziejuje, bet ir visoje Europoje. Ekspozicija tobulai apjungia vyriškos mados evoliuciją, užkoduotas prasmes bei simbolius, vyriškumo kaitą ir estetines transformacijas. Lyg interaktyviai vaikštant įtraukiančio albumo puslapiais, kiekvienas eksponatas pasakoja istoriją ir praplečia akiratį. Nenuostabu, kad parodą lydi ir puiki to paties pavadinimo knyga. Kuratoriai mėgina atsekti giją vedančią link minties, jog būtent drabužiai sukuria žmogų, vizualizuoja jo asmenybę. Per amžius vyrų mada buvo įtaigi priemonė jų statuso, galios bei individualybės išraiškai. Tai liudija istorijos eigoje kurtos didingos skulptūros, tapybos drobės, nuotraukos, kurios, šalia gausybės autentiškų skirtingų laikotarpių modelių, tapo šios parodos pagrindu. Iš esmės ekspozicija bando atsakyti į klausimą kaip, lyg koks sudėtingas drabužis, amžių tėkmėje buvo sukonstruotas vyriškumas, jo vizuali išraiška. Kokie atributai, detalės, simboliai jį išreiškė bei leido įsitvirtinti tam tikroms visuomenės nuostatoms. Įdomi ir lyg leitmotyvas besikartojanti nuolatinė grožio bei galios kova. Šiandienos kontekste vyrų mada yra itin gyvybinga, kintanti, išgyvenanti reikšmingas transformacijas. Besiplečiantis lytiškumo suvokimas bei kova už lygiateisiškumą veikia mados charakterį. Siekiama tam tikro išsilaisvinimo iš istoriškai nusistovėjusių normų ir tai akivaizdžiai regime kiekviename žingsnyje, pradedant podiumais ar gatvės mada ir baigiant raudonojo kilimo įvaizdžiais bei „Instagram“ srautu. Moterų mada šį procesą praėjo prieš 100 metų. Atėjo metas vyriškumo revoliucijai.

Nuo figos lapo iki korseto

Parodos pasakojimas logiškai pradedamas nuo apatinių, jų ypatumų skirtingomis epochomis, palaipsnio evoliucionavimo formuojant laikmečių grožio standartus bei reikšmingo sporto vaidmens judant funkcionalumo link. Tuo pačiu vizualiai aptariamas ir intymus santykis su kūnu, vyriškas erotizmas nuo figos lapo iki Andy Warholo aktų. Atsispiriant nuo graikų mitologijoje minimo Teiresijaus mito, pasakojančio apie lytį keitusį jaunuolį, eksponatų pagalba kalbama apie reikšmingą apatinių drabužių vaidmenį intymiame santykyje su žmogaus kūnu bei jo estetikos formavime. Figūros siluetas, formų išryškinimas ar maskavimas yra svarbi erotinės išraiškos dalis kalbant tiek apie moterų, tiek ir apie vyrų kūnus. Istoriški vyrai taip pat vilkėjo korsetus, mat torsas visais laikais asocijavosi su vyriška galia. Vis dėlto istoriškai įsitvirtino nuostata, kad stipriajai lyčiai svarbiau atrodyti galingai, o ne gražiai. Jėga, valdžia, ištvermė ilgainiui nukonkuravo dailumą bei erotiškumą. Tačiau sekant mados siūlą ir artėjant link XX a. juntamas laipsniškas vyriško grožio atgimimas. Parodoje tam skiriamas nemenkas dėmesys. Viena esminių grožio kūrimo priemonių – makiažas, taip pat buvo nesvetimas vyrams nuo faraonų laikų iki Karaliaus Liudviko XIV dvaro. Išties makiažas vyrų veiduose pranyko tik 1800-aisiais ir palaipsniui grįžo 1970-80 m. drauge su Glam rock muzikos srove ir tokiais atlikėjais kaip Davidas Bowie bei Mickas Jaggeris. Be išorinio grožio ne ką menkesnis vaidmuo tenka kūno kalbai, kuri taip pat įdomiai analizuojama šioje parodoje. Antai vizualiai aptariama erotiškiausia poza mene – pakeltos, virš galvos sukryžiuotos rankos. Tai ap(si)nuoginimo, atsidavimo preliudija, kurią itin mėgo savo darbuose D. Hockney ir A. Warholas. Toks vyro pateikimas tapyboje ar fotografijoje iliustruoja labiau pažeidžiamą, jautresnę vyriškumo pusę, kuri akivaizdžiai oponuoja ilgai deklaruotai galios, užkariautojo visomis prasmėmis, dominantei.

Džentelmenai ir dabitos

Parodoje lyg ant delno visa vyriškos mados istorija, liudijanti, kad vyrai tam tikrais istorijos etapais buvo ne ką menkesni puošeivos nei moterys. Gausios draperijos, kaspinai, nėriniai (rankų darbo, dažniausiai vežami iš Italijos bei Flandrijos ir kainavę kaip brangakmeniais inkrustuota juvelyrika), aksesuarai buvo akivaizdi turto bei įtakos išraiška. Ilgą laiką vyravo nuostata „daugiau yra geriau“ ir kuklumui, saikui ar santūrumui nebuvo vietos. Esminis lūžiais tapo dvi revoliucijos – Prancūzijos (nuvertusios monarchiją, sumenkinusios aristokratiją bei iškėlusios vidurinę klasę) bei pramonės (mechanizavusios gamybos procesą ir užkūrusios vis greitėjančius gyvenimo tempus). Vyrai, praktiškumo sumetimais (pramonė, besivystantis transportas generavo daug taršos) ėmė rengtis tamsiais, griežtais kostiumais, o jų gerbūvio ir turtų išraiška tapo nuo galvos iki kojų išpuoštos žmonos. XIX a. pradžioje įtakingas britų vyriškos mados diktatorius Georgas Bryanas Beau Brummellis ėmė propaguoti perfekcionistinį paprastumą, kokybę bei tobulai sukirptus kostiumus, kurie ilgainiui prigijo ir suformavo nepajudinamą kostiumo viešpatystę vyriškame garderobe. Tačiau jis nestokojo ir tam tikro dabitiškumo. Brummellio figūra bei bruožai buvo lyginami su mitinio Apolono. Preciziškas dėmesys aprangai būrė dendžių ratą – vyrų, kuriems kūno bei grožio puoselėjimas, rafinuotas skonis buvo ko ne religija ir pagrindinis egzistencijos tikslas (užtenka paminėti amžininką Oscarą Wildą ir jo kultinį kūrinį „Doriano Grėjaus portretas“). Savimylos puošeivos (dendis ilgainiui tapo bendriniu tai apibrėžiančiu žodžiu) mėgavosi damų dėmesiu ir suvedžiotojų reputacija. Būtent jie įvedė vadinamųjų „fantazijų“ arba nosinaičių viršutinėje švarko kišenėje madą, tik tuomet tai būdavo lyg trofėjai kyšančios baltos šilkinės moteriškos kelnaitės. Tuo pačiu išpuoselėtas vyriškumas tampriai siejosi ir su vyrų tarpusavio meile, kuria jie dalinosi uždaruose salonuose.

Ne ką mažiau intriguojanti ir augalinių motyvų vyrų madoje istorija. Nuo XIX a. augmenija audinių raštuose bei aksesuaruose pradėti sieti su QUEER (neheteroseksualios tapatybės) išraiška. Įdomu, jog specifinių gėlių žiedai turėjo savo informatyvią simboliką – žibutės žymėjo lesbienizmą, vėdrynai, ramunės bei našlaitės išreiškė homoseksualumą, saulėgrąžos bei lelijos sietos su vadinamuoju “grožio kultu“.

Vyriškumo spektras

Parodoje didelis dėmesys skirtas spalvų simbolikai. Ryškūs atspalviai sieti su prabanga, nes audinių dažai buvo brangūs, pigmentai vežami iš egzotiškų kraštų. Nenuostabu, kad ir dėl šios priežasties dažnai dominuodavo juoda, ji buvo praktiška ir tuo pačiu siejama su orumu, išsilavinimu, galia. Ši tendencijos įsivyravo XVI a. Ispanijoje. Tuo pačiu metu Europą iš Pietų Amerikos pasiekė ypatingi raudoni pigmentai išgaunami iš tų kraštų vabzdžių – košenilių. Raudona įsitvirtino kaip neabejotina valdžios spalva, sieta su narsa, veržlumu ir tvirtumu. Ne ką mažiau intriguojanti ir rožinės spalvos evoliucija. Tai lyg švelnesnė raudonos versija, simbolizavusi statusą bei turtą (prabangių audinių spalvinis spektras balansavo nuo lašišų iki fuksijų atspalvių). Rausva nebuvo siejama su moteriškumu (šis stereotipas susiformavo tik XX a.pr.). Galiausiai „millennial pink“ vėl suvienodino abiejų lyčių teises į rožinę, simbolizuojančią jautrumą, empatiją, pažeidžiamumą. Šios savybės integruojamos į šiuolaikines vyriškumo sampratas siekiant pažaboti ilgai vyravusį toksišką vyriškumą.

Ši paroda neabejotai padeda geriau suprasti vyriškos mados evoliuciją ir šiandien išgyvenamas jos transformacijas. Daug kam kyla pasipiktinimas, neva šiuolaikiniai vyrai virsta moterimis, praranda vyriškumą. Visa tai – ilgai skiepytų stereotipų pasekmė, kuri vertė manyti, kad grožis, puošnumas, romantika yra svetimi vyriškumui. Tačiau matant bendrą istorijos sudėliotą paveikslą regime, jog išgyvenome be galo skirtingus etapus ir teigti kas vyriška, o kas moteriška darosi itin keblu. Galiausiai visų mūsų esybės dualios, turime tiek vyriško, tiek moteriško prado elementų, skiriasi tik jų santykis ir išraiška. Ekspozicija palaipsniui mus atveda iki šių dienų. Paskutinėje salėje eksponuojama legendine tapusi GUCCI suknelė ir švarkas, kuriuos VOGUE viršelio nuotraukoje vilkėjo britų atlikėjas Harry Styles. Šalia puikuojasi ir žymi smokingo tipo pūsta aktoriaus Billy Porter vilkėta raudonojo kilimo suknelė. Ironiška, nes šie du vyrai buvo įsivėlę į ginčą dėl to heteroseksualių vyrų spekuliacijų Queer įvaizdžiais. Harry Styles laikosi pozicijos, kad drabužių tipas ar priskyrimas moterų / vyrų kategorijai neturėtų apriboti žmogaus saviraiškos. Tuo tarpu Billy Porter, ilgai kovojęs už Queer asmenų teises, teigė, kad tai nenuoširdu, veidmainiška ir tampa populistine mada, be idėjinio pagrindo.

Vieni žymiausių šių laikų mados namų GUCCI tapo pagrindiniu šios parodos mecenatu. Kaip tam tikras jos apibendrinimas nuskamba šio ženklo kūrybos vadovo Alessandro Michelle vyriškumo manifestas, kurį jis parašė sukūręs 2020-ųjų rudens/žiemos kolekciją: „Patriarchalinėje visuomenėje vyriškas identitetas nuolat formuotas pasitelkiant žiaurius, toksiškus stereotipus. Dominuojančio, laiminčio, kitus nugalinčio vyro pavyzdys skiepijamas berniukams nuo pat gimimo. Nuostatos, tam tikri išsireiškimas ir veiksmai ilgainiui ima formuoti mačio tipo vyriškumo idealą, kuriame nėra vietos pažeidžiamumui ar pasitikėjimui kitais. Bet kokios „moteriško“ elgesio apraiškos agresyviai užsipuolamos ir priimamos, kaip grėsmė dominuojančiam vyriškumo etalonui, kuris nepripažįsta įvairovės bei skirtumų. Šiame visuomenės įskiepytame modelyje nėra nieko natūralaus. Jis taip socialiai ir kultūriškai sukonstruotas, kad atmestų bet ką, kas neatitinka nustatytų normų. Todėl yra būtina ieškoti ir siūlyti alternatyvas, išlaisvinančias iš patriarchalinių dogmų. Atėjo laikas dekonstruoti istoriškai suformuotą vyriškumo modelį. Atverti įkalinantį narvą. Metas išlaisvinti vyrus ir skatinti jų socialiniais pančiais neapribotą saviraišką, kurios neįtakotų autoritarinės sankcijos bei dusinantys stereotipai“.

Publikuoti ir cituoti galima tik nurodant autorystę. Visos teisės saugomos įstatymo numatyta tvarka.

INTERVIU

Pokalbis apie dizainerį Pierre Cardin

Dizaineriui, kartais nesuprastam savo laikmečio vizionieriui Pierre’ui Cardinui 2022-aisiais būtų sukakę 100 metų. Pokalbis apie jo asmenybė bei indėlį į mados pasaulį LRT Klasika radijo laidoje “Pakeliui su vasara“. Įrašo nuoroda apačioje (pokalbis nuo 24:45 min.)

https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000223404/pakeliui-su-vasara-kaip-xx-a-vyko-masine-lietuviu-migracija-i-amerika

TEKSTAI

Prabangos spektras

Nėra tiek daug tarptautinių žodžių, kurie lietuvių kalboje nebūtų adaptuoti. Vienas tokių CHIC (matyt dėl absoliučiai priešingos reikšmės sąskambio). Artimiausias vertimas būtų “prabanga“, nors šiame mažame žodelytyje telpa ir “blizgesys“, “klasė“, “išskirtinumas“ bei kitos žavesį išreiškiančios sudedamosios. Mada ilgą laiką buvo vien apie “chic“, lyg sinonimiškos sąvokos. Tačiau šįkart – ne apie tai, o apie XX a. antroje pusėje užgimusias alternatyvas, apie prabangos spindesį ir skurdą.

Prabangos spektras ėmė ryškėti dėl XX a. vis stiprėjusios gatvės mados įtakos ir didėjančio jaunimo vaidmens. Ilgą laiką mada buvo orientuota į pasiturinčią, brandesnę auditoriją. Diktuojama estetika niekaip netenkino jaunosios kartos poreikių. Taip ilgainiui radosi vis daugiau subkultūrų, manifestuojančių ne tik alternatyvias vertybes, gyvenimo būdą, bet ir išvaizdos normas. Vieni pirmųjų į madą ženkliai įsibrovusių buvo PANKAI, kuriuos ant podiumų atvedė jų motina tituluojama britų dizainerė Vivienne Westwood. Dekonstruoti, skylėti ir sudraskyti, provokatyviais užrašais marginti drabužiai keitė nuostatą, kad madoje viskas turi būti tobula, gražu ir prabangu. Maišto idėja ir jos inspiruota estetika palaipsniui iš opozicijos tapo aktualia mados pozicija ir pagimdė visą eilę chic arba naujosios prabangos atmainų.

UGLY CHIC

Mada = grožis? Baikit, nemanau. Šiuolaikinei madai grožio kategorija yra antraplanė. Grožį suvokiame labai individualiai, o tai kas gražu visiems greičiausiai bus artima banaliai klišei. Būtent individualumo įsisamonimas ir iškėlimas į pirmą planą pakeitė šiuolaikinės mados veidą. Viena pirmųjų apie tai kūrybiškai prabilo Miuccia Prada 1996-aisiais paskelbusi ‘ugly chic’ manifestą, kaip atsaką Tom Fordo kuriamai seksualizuotai “Gucci“ estetikai. “Ugly is attractive, ugly is exciting. Maybe because it is newer,” – teigė M. Prada ir drąsiai derino iki tol nederintas spalvas, medžiagas, kirpimus, kaskart dirgindama mados analitikų ir vartotojų vaizduotes. To reikėjo XX a. pabaigos madai ir tai apibrėžė XXI a. charakterį. “Kuriu žmonėms, kurie išgyvena sunkų periodą“, teigia Miuccia papildydama, jog ‘bjaurumas’ turi daugiau potencialo, nes jis labiau žmogiškas, o grožis siejamas su tobulumu ir dažnai su realiu gyvenimu nieko bendro neturinčiais idealais. Kino, meno pasaulis tai suprato gana seniai, o madai prireikė gerokai daugiau laiko. Tai, ką laikome ‘bjauriu’ dažniausiai yra tiesiog neįprasta, tačiau ilgainiui tampa ne tik priimtina, bet ir praplečia paties grožio sampratos ribas. Tariami trūkumai palaipsniui virsta ypatumais ir privalumais.

HEROIN CHIC

XX a. pabaiga. Supermodelių era, kuomet nuo idealizuoto grožio darosi koktu. Nesibaigiantys, svaigalais besitaškantys vakarėliai, siautėjimas iki nukritimo nepamenant kas buvo ir kur atsibudai. Iš vakaro kurtas grožis ryte atrodo gerokai apvytęs, purvinas, bet savitai gražus. Tokio gyvenimo būdo ir jo išraiškos romantizavimas mados pasauliui pasirodė patrauklus. Ne gana to šalia lyg geizeris prasiveržė GRUNGE stilistika įnešusi glamūrizuotą nevalyvumą, gyvenimo mačiusius drabužius bei melancholiją. Amžių sankirta buvo pilna purvo ir nusivylimo, kurį gernialiai į savo gabalus sudėjo kultinė grupė “Nirvana“. Jos lyderis, Curtas Kobainas, nusispjovęs į įvaizdį tapo stiliaus ikona. Grunge yra vizualizuota depresija – nesirūpinimas išvaizda, tie patys, nutysę drabužiai, su kuriais miegi ir triniesi gatvėse, suplyšę džinsai ir susiburbuliavę megztiniai, tarsi vidinio skausmo ir žaizdų šašai. Kaip tai gali būti madinga? Tai prieštaravo viskam, apie ką mada kalbėjo nuo pat XX a. pradžios, atmetė taisykles ir estetikos normas. Ir pataikė tiesiai į to meto jaunimo poreikių dešimtuką. Kaip tai buvo galima ignoruoti? Kaip pankus ant podiumo atvedė V. Westwood, tai GRUNGE legalizavo Marcas Jacobsas savo 1992 m. kolekcijoje “Perry Ellis“, kuri netrukus atsidūrė elitinės mados biblija tutuluojamame amerikietiškame VOGUE.

Marc Jacobs, 1992 m. kolekcija ir VOGUE fotosesija

HOMELESS CHIC

Žvaigždžių kulto apimtoje visuomenėje tikroji prabanga – būti paprastu žmogumi. Ji neįperkama ir tuo pačiu prieinama visiems. Prabanga gali būti varžanti, įpareigojanti, nepatogi, pretenzinga. Tuo tarpu paprastumas išlaisvina, leidžia atsipalaiduoti ir nepergyventi dėl kečiupo dėmės ant džemperio. Juk būtent tas paprasto žmogaus neįpareigojantis būvis dažnai yra neįperkama daugelio žvaigždžių prabanga. Neatsilieka ir mada, drąsiai integruodama akivaizdžiai menkaverčius simbolius į savo elitinį, brangų asortimentą. Vienas ryškesnių atvejų – BALENCIAGA perimtas “Ikea“ mėlynasis krepšys, kainavęs vietoj įprastų 0,99 Ct ko ne 2000 Eur. Vėliau sekė ir šių mados namų adaptuota “Crocks“ batų versija.

Kodėl pertekliuje gyvenančios įžymybės užsigeidžia atrodyti varganai? Priežasčių galima rasti įvairių. Knygos “Who Owns Culture: Appropriation and Authenticity in American Law“ autorė Susan Scafidi teigia: „Manau, kad didžiausia socialinė priežastis yra absoliutus noras būti tikru, autentišku, siekis susitapatinti su savo gerbėjais ypač nesirengiant taip, lyg būtumėte viršesnis už juos“. Mados ženklai tokiu būdu taip pat bando susikurti autentiškumo aurą, kuri akivaizdžiai prieštarauja jų demonstruojamai prabangai. Ši prieštaravimas labiausiai dirgina ne tik elinius vartotojus, bet ir mados analitikus. Menamas “autentiškumas“ kuriamas pažeidžiamos visuomenės dalies sąskaita. Spekuliavimas ir manipuliacija reikšmėmis bei klaidinančiais įvaizdžiais kuria tam tikrą kognityvinį disonansą. Tiesa, kai kurios žvaigždės tokio įvaizdžio pagalba tarsi grįžta į savo pirminį būvį iki išgarsėjant (tikrai nemaža dalis įžymybių gimė ir augoje kuklioje, paprastoje aplinkoje).

Vienas pirmųjų “Homeless chic“ stilistiką interpretavo Johnas Galliano dar 2000-aisiais “Dior“ mados namams sukūręs Paryžiaus benamių inspiruotą aukštosios mados kolekciją. Vienas jos leitmotyvų buvo laikraščiai, kuriais apsiklodavo gatvėje miegantys valkatos. Dar XX a. pabaigoje buvo normalizuoti plėšyti ir dirbtinai purvinti džinsai. Tačiau visi suprantame, kad yra akivaizdus skirtumas, ar tie džinsai sudėvimi iki paskutinio siūlo negalint įsigyti kitų ar jie perkami tokie už apvalią sumą ir puikuojantis iškalbinga etikete. Mados istorikų teigimu, aukštuomenės mada apropriuoti prastuomenę siekia net XVIII-XIX a. Tuomet piemeniškos aprangos detalės buvo populiarios neformalioje aplinkoje, užmiesčio rezidencijose.

Toks manipuliavimas visuomenės klasėmis išties daro daug žalos, ypač kai varguoliška estetika propaguojama be jokios papildomos žinutės. Taip nuvertinama ir netgi pašiepiama pati skurdo problema, ji tampa vien dizainerių inspiracijos šaltiniu, nesigilinant, kad daliai visuomenės tai – nuolatinė būtis, kupina nežinomybės, bado ir pavojaus gyvybei. Skurdo glamūrizavimas menkina šią globalią problemą. Ne gana to mados namai pelnosi iš to nė kiek neprisidėdami prie galimo sprendimo.

Publikuoti ir cituoti galima tik nurodant autorystę. Visos teisės saugomos įstatymo numatyta tvarka.