Gegužės 21 d. netekome Almos Adamkienės. Dvi kadencijas buvusi pirmoji Lietuvos ponia paliko neišdildomą pėdsaką tautiečių širdyse. Atsisveikindami daugelis minėjo, jog baigėsi ištisa kultūrinė epocha, kurią įkūnijo ponios Almos charizmatiška asmenybė. Vidaus ir išorės harmonija buvo vienas ryškiausių atmintyje išliksiančių jos bruožų.  

Pasaulyje ne tiek daug asmenybių pelniusių žmonių širdis. To neįmanoma pasiekti dirbtinai, nenusipirksi už jokius pinigus, neįgysi puikuodamasis statusu ar žinomumu. Širdžių princesės titulas lydėjo velionę Didžiosios Britanijos princesę Dianą. Tuo tarpu Lietuvoje neabejotina širdžių karalienė buvo ponia Alma. Jos šiluma, nuoširdumas, labdaringa veikla, žavi kilnumo ir paprastumo dermė pasiekė ko ne kiekvieno lietuvio širdį. Tais metais, kai ji tapo pirmąja ponia, mūsų žurnalas išrinko ponią Almą Lietuvos Metų Moterimi. Tuomet, duodama interviu LRT televizijai, ji šypsodamasi teigė nesuprantanti, už ką žmonės ją taip myli. Kuklumas, santūrumas jos asmenybėje persipynė su išskirtiniu savitumu, kurį gebėjo išreikšti ir savo įvaizdyje. Tad kur gi slypi šios visuotinės simpatijos bei asmeninio žavesio paslaptis?

Tvirta, lyg deimantas

Daugelis ją artimai pažinojusių pabrėžė, kad ji buvo skaidri ir trapi, lyg krištolas ir tuo pačiu tvirta lyg deimantas. Ponia Adamkienė neapsiribojo tik reprezentaciniu žmonos vaidmeniu, visą gyvenimą buvo aktyvi visuomenės veikėja, filantropė. Net ir ištikimai palaikydama savo vyrą ji turėjo tvirtą asmeninę poziciją. Ne viename interviu ponia Alma yra minėjusi, jog nedegė noru būti pirmąją šalies ponia ir apskritai gana sunkiai susitaikė su sutuoktinio sprendimu siekti Lietuvos prezidento posto. Tačiau gerbė šį jo pasirinkimą ir visokeriopai padėjo jo ekscelencijai einant reikšmingu valstybės vadovo keliu. Tai buvo vakarietiškos Lietuvos gimimo periodas, kuomet pirmoji šalies pora reprezentavo visą šalį ir neabejotinai įkūnijo pasaulinio lygio etaloną. Stebint Adamkus užsienio vizitų metu nejučia imdavo pasididžiavimas, nes buvo juntamas lygiavertis santykis su įtakingiausiomis pasaulio politinėmis figūromis. Pirmąjį atkurtos nepriklausomybė dešimtmetį tai buvo labai svarbu. Ir įvaizdis šiame kontekste vaidina itin reikšmingą vaidmenį, kuria visuotinai suprantamą, neverbalinį įspūdį. Ponia Alma kalbėdama apie buvimą viešu asmeniu visada akcentavo svarbą būti savimi, neleidžiant pareigoms užgožti asmenybės. Tad ir rinkdamasi drabužius nesivaikė mados, neieškojo išskirtinio dizaino, vilkėjo tai, kas jai patiko, leido gerai jaustis bei atspindėjo asmenybę. Ne viename interviu buvusi prezidentienė teigė nesureikšminanti mados. Tačiau tai ir yra tikrosios elegancijos paslaptis – gebėjimas lengva ranka pasirinkti tai, kas tobulai tinka. Natūralumas – vienas ryškiausių ponios Almos bruožų. Ji buvo tvirtai įsitikinusi, jog apsimestinis grožis ir gėris niekada neduos teigiamų rezultatų. Jos autentiškumas ir atvirumas buvo pavergiantys. Viename interviu ji prisipažino nemokanti ir nemėgstanti dažytis, makiažą priimanti kaip kaukę, kurią dienai pasibaigus skuba kuo greičiau nusivalyti. Nepaisant to, jos rafinuotas įvaizdis ir brandus grožis daugeliui buvo puikus pavyzdys.

Elegancijos kodas

Ponia Alma pasižymėjo įgimta elegancija, kurios, kaip pati teigė, išmokti neįmanoma. Nes tai – ne tik išoriniai išvaizdos bruožai, bet ir laikysena, manieros, vidinių savybių projekcija. „Kalbėdama apie stilių, kaip ir apie darnius santykius, negaliu pasakyti jokio recepto. Manau, kiekviena moteris turi įgimtą pojūtį, supratimą, kaip dera atrodyti. Aš niekada šito specialiai nesimokiau, neprašiau stilistų patarimų, man atrodė savaime suprantama, kokius drabužius ar aksesuarus pasirinkti”, taip 2013 m. “Moters” žurnalui atviravo Alma Adamkienė.

Būsimos prezidentienės stiliaus pojūtis brendo gyvenant vakaruose. 1944 metais tarybinei armijai veržiantis į Lietuvą tuomet septyniolikmetė Alma su šeima pasitraukė į Vokietiją. Tai buvo pokario nepritekliaus laikai. Viename interviu ponia Adamkienė papasakojo istoriją apie vilnos ir šilko suknelę. Ilgą laiką tai buvo vienintelis jos drabužis, kurį dėvėjo kol šis pradėjo irti per siūles. Kai suknelė tapo nevilkima, mergina iš jos pasisiuvo sijoną, iš rankovių pasidarydama petnešas (mat visada buvo labai lieso sudėjimo). Segint būtent šį sijoną ji ir susipažino su Valdu Adamkumi.

1949 m. ji persikraustė gyventi į Jungtines Valstijas. Retrospektyviai analizuojant būsimos prezidentienės stilių galima pastebėti nuo jaunų dienų būdingą orią laikyseną, puikiai pasirenkamas, dažnu atveju gana nuosaikias spalvas bei romantinę eleganciją, kuri su laiku įgavo vis daugiau klasikos elementų. Būsimai pirmajai Lietuvos porai gyvenant JAV, 1961-aisiais metais prezidentu išrenkamas J. F. Kennedys. Jo žmona Jacqueline tapo pirmosios šalies ledi etalonu, uždavusiu toną ateities politinių lyderių sutuoktinėms. Ji įkūnijo tobulos amerikietės simbolį ir tapo sektinu pavyzdžiu tautietėms. Tiesa jos mados pasirinkimai buvo kritikuojami, mat Jacqueline jautė silpnybę prancūziškai madai, bičiuliavosi su žymiais to meto dizaineriais. Tuo tarpu JAV politikai spaudė remti vietinius gamintojus ir amerikietišką madą. Veikiausiai pirmosios JAV ledi įvaizdis padarė įtaką ir ponios Almos individualiam stiliui. Pastelinio kolorito, tiesaus kirpimo trumpo švarkelio ir kelius siekiančio sijono variacijos ilgainiui tapo moters įvaizdžio baze. Kreminė, rusva, tamsiai mėlyna, juoda ir raudona buvo mėgstamiausios ponios Almos spalvos. Pagrinde dominavo vienspalviai ansambliai, retkarčiais įterpiant klasikinių raštų (langų, taškelių, dryžių ar romantinių gėlių) motyvus. Jos drabužinėje buvo ir žymių mados namų „Chanel“, „Valentino“, „Emanuel Ungaro“ modelių. Vis tik grįžus į Lietuvą užsimezgė ir graži draugystė su mūsų šalies dizaineriais.

Lietuviški akcentai

Kaip gi būtų galima apibrėžti ponios Almos stilių? Visų pirma tai nepriekaištinga, elegantiška klasika, kuriai būdinga preciziška audinių bei pasiuvimo kokybė, santūrumas ir subtilūs, kartais kiek originalesni akcentai. Reprezentacinį prezidentienės garderobą pagrinde sudarė įvairūs kostiumėliai bei suknelės, prie kurių ponia Adamkienė mėgo derinti kiek ryškesnius aksesuarus: auskarus, kaklo papuošalus, seges. Vieną jų moteris ypač mėgo ir brangino, mat buvo dovanota jo ekscelencijos 25-ųjų vestuvių metinių proga.       

Daugelis su ponia Alma dirbusių dizainerių pabrėžė, jog ponia Adamkienė turėjo ypatingą estetinį pojūtį ir aiškiai žinojo, kas jai tinka, kaip ji nori atrodyti tam tikros progos kontekste. Be abejo protokolas dažnu atveju padiktuodavo labai aiškias gaires, tačiau galutinį sprendimą ir įvaizdžio idėją visada pasirinkdavo pati ponia Alma. Jos domėjimasis mada ir Lietuvos drabužių kūrėjais atsispindėjo ir asmeniniuose pasirinkimuose bei įvaizdyje. Reprezentacinius modelius jai yra kūrę Julija Janus, Ramunė Piekautaitė, Juozas Statkevičius, su kuriuo užsimezgė artima draugystė. Kaip „Moters“ žurnalui yra pasakojusi pati A. Adamkienė, vienas pirmųjų užsakymų jam buvo suknelės ir palto pasiuvimas Prezidento priesaikos ceremonijai. 1998-aisiais Lietuvoje nebuvo tokio medžiagų pasirinkimo, kokį turime dabar. Tačiau rezultatas išpildė visus lūkesčius. Vėliau dizaineris kūrė ne vieną apdarą, papuošė ir ponios Almos mamą, jai minint šimto meto jubiliejų.

Ponia Alma nebuvo įnoringa klientė ir, kaip pasakojo „Moters“ žurnalui, visada pasitikėjo dizaineriais, kaip savo srities profesionalais: „Nei bendraudama su Juozu Statkevičiumi, nei su daugybės mano drabužių autore Julija Žilėniene (Janus), neturėdavau pastabų – nebuvo reikalo. Tiesiog išsirinkdavau medžiagą ir pasakydavau, kokio stiliaus, kokio modelio drabužio noriu. Tada kartą ar du atvažiuodavau pasimatuoti, ir viskas“. Vienas dizainerės Julijos Janus kurtas kostiumėlis turėjo ypatingą istoriją, mat buvo sukirptas iš Japonijos imperatorienės poniai Almai dovanoto šilko. Drabužis buvo skirtas priimant pirmąją Japonijos porą Lietuvoje.

Pabaigai tiktų legendinės Coco Chanel išsakyta mintis – jei po pasimatymo su moterimi prisimenate jos suknelę, vadinasi tai buvo prasta suknelė, o jei atsimenate moterį – reiškia ji vilkėjo nuostabią suknelę… Ponios Almos atveju visada atminsime ją, elegantišką ir tikrą, neapsimetančią ir neimituojančią. Jos įvaizdis tik padėjo išryškinti nuostabios asmenybės bruožus, bet niekad jų neužgožė. Juk tikroji elegancija, cituojant mados metrą Giorgio Armani, yra ne būti pastebėtam, o tapti nepamirštamam…   

Straipsnis publikuotas žurnale MOTERIS / 2023 liepa