Mados festivaliai nepriklausomoje Lietuvoje pradėti organizuoti praėjus vos keliems mėnesiams po Sausio 13 d. įvykių, o net kelios stiprios dizainerių kartos yra vadinamos viso Baltijos regiono pažibomis. Vis tik Vilnius, priešingai nei Ryga ar Talinas, neturi savo mados savaitės, o mūsų mados festivaliai retai suteikia realias komercines ar net sklaidos galimybes. Apie komplikuotą lietuviškų mados renginių istoriją – pokalbis su VDA docente ir mados dizaino magistrantūros programos vadove Juste Kubilinskaite-Tarvydiene.
Viename didžiausių Europoje tekstilės muziejų kovo 14 d. atidaryta tarptautinė paroda “Costume & Contemplation On Religion”. Ekspozicijoje nesiekia permąstyti religijos sampratos, o veikiau atskleisti, kiek skirtingų tikėjimų patirčių kiekvienas menininkas savyje talpina. Specialiai šiai parodai sukurti objektai reflektuoja asmenišką menininko santykį tarp sacrum ir profanum, įdaiktina patirtis, kurias sunku apibrėžti vien žodžiais. Parodos dalyviai – mados dizaino tyrėjai, dėstytojai iš Lenkijos Lodzės dailės akademijos, Slovėnijos Mariboro universiteto ir Vilniaus dailės akademijos.
Savo tyrime parodos užduota tema gilinausi į persipynusį mados ir religijos santykį formuojant estetikos bei moralės standartus, kurie istoriškai siekė pažaboti moters kūną ir sielą. Šiuolaikiniame pasaulyje mada yra tapusi religijos forma su savo kultu, pranašais, biblijomis ir ikonomis. Vienas universaliausių mados atributų – pakaba – tapo bendriniu, visą industriją žyminčiu simboliu. Šis, iš pažiūros paprastas, istoriškai vizualiai menkai pakitęs daiktas, ilgainiui įgavo papildomų kontroversiškų reikšmių. 1960-70 m., aktyvizmo prieš abortų draudimą kontekste, pakaba tapo pasirinkimo laisvės bei lygių teisių į kūną simboliu. 1990-ųjų pabaigoje madoje įsivyravus itin liesam figūros etalonui (išprovokavusiam globalią mitybos sutrikimų bangą), podiumų modeliai buvo pašaipiai pravardžiuojami „vaikščiojančiomis pakabomis“. Tragiškos išsekusių modelių mirtys demonstruojant madingas kolekcijas įkvėpė kovą už įvairovės toleranciją madoje.
Meninėje instaliacijoje (H)anger panaudotos cheminių drabužių valyklų pakabos, marionetiškai sujungtos į etnografinius sodus primenantį objektą. Tokiu būdu sukuriamas įvairiaprasmių metaforų tinklas, skatinantis žiūrovą susimąstyti apie diktuojamų estetinių bei moralinių etalonų įtaką, veikiančią mus nuo gimimo iki mirties.
mándala (skr. ratas) – Visatą simbolizuojanti geometrinė (dažniausiai apskritimų arba kvadratų) kompozicija su daugybe ornamentų ir piešinių, kurie reiškia Visatos arba jos dalių pilnatvę, dvasinę, kosminę, psichologinę tvarką. Laikoma ir mistiniu makro- bei mikrokosmoso jungties grafiniu vaizdu, simboliniu nušvitimo būsenos atvaizdu. Dėmesio sutelkimas į mandalą medituojant padeda nuraminti sąmonę ir priartėti prie nušvitimo. (visuotinė lietuvių enciklopedija)
Tęstinis meninis projektas – tyrimas, nagrinėjantis mados simbolių virsmą vartotojiškumo, estetinių standartų, autentiškumo vs masiškumo santykio metaforomis. Iš valyklų pakabų kuriamos mandalos tampa meditatyvia mados tyrinėjimo priemone, panardinančia į rituališką vartotojiškumo, “smegenų plovimo“, laikinumo ir diktuojamų etalonų kontempliaciją.
Spalio mėnesį pagrindinė mūsų galaktikos influencerė Kim Kardashian pasauliui pristatė savo sensacingą naujieną – jos kuriamo prekės ženklo „Skims“ skirtingų odos atspalvių pakeliančią liemenėlę su… išformuotais dailiais speneliais. Būtent šis, vos kelių centimetrų švelnus kūno lopinėlis jau ne vieną dešimtmetį kaitina puritonų kraują, yra nuolatinių diskusijų ir cenzūros taikinyje. Kim, pratusi būti skandalų ir dėmesio sūkuryje, pajuto aukso gyslą ir nutarė „baubą“ paversti pinigais. Provokuojančiame reklaminiame klipe bibliotekininkės akiniais ir „Nipple Bra“ liemenėle vilkinti naujojo „išradimo“ autorė teigia, jog priešingai nei dėl klimato kaitos nykstantys ledynai, šie speneliai ir karštyje, ir šaltyje išliks kieti ir stangrūs. Liemenėlės iššluotos lyg karštos bandelės. Norint tokią įsigyti teks užsiregistruoti į ilgą laukiančiųjų eilę. Tai paskatino užsiduoti klausimą, kur gi slypi magiška spenelių galia ir paslaptis?
pexels.com
Atrodytų, kas gali būti natūraliau nei kūnas. Ypač krūtinė, kuri bene pirmoji pasitinka mus atėjus į šį pasaulį, leidžia jame pasijusti saugiu ir mylimu. Ir tuo pačiu šis moteriškumo ir motinystės simbolis gali būti itin seksualizuotas, vulgarus ar net prilyginamas pornografiniam turiniui. Tai akivaizdžiai liudija socialinėse medijose įvesta cenzūra ir apribojantis krūtinės vaizdo reglamentas. Dirbtinis intelektas, generuodamas moteriškas figūras, taip pat subtiliai apeina spenelių temą. Tuo tarpu moterys vis garsiau deklaruoja prigimtines teises į savo kūnus ir jų demonstravimą. Ir ši kova tęsiasi jau daugelį matų. Prieš kiek daugiau nei dešimtmetį socialiniuose tinkluose ėmė formuotis aktyvistinis judėjimas „free the nipple“, kurį išprovokavo režisierės Linos Esco sukurtas to paties pavadinimo filmas. Įdomu tai, kad „Instagram“ tiek cenzūruoja savo turinį, kad net pats žodis „spenelis“ trikdo tinklo algoritmus. Todėl veikiausiai grotažymės #freethenipple nerasite. Tačiau judėjimas išplito po visą pasaulį. 2015 m. Adda Smaradottir į socialinį tinklą įkėlusi savo nuotrauką nuoga krūtine komentaruose buvo itin aršiai užsipulta. Tai paskatino masinę jos tautiečių Islandijoje palaikymo akciją – šimtai moterų, tame tarpe ir vyriausybės darbuotojų, skelbė savo apsinuoginusių nuotraukas.
Mažasis manifestas
Spenelio „propagandos“ atvejų apstu šiuolaikinėje pop kultūroje. 2000-aisiais rodyto kultinio serialo „Seksas ir miestas“ herojė Samanta vienoje iš serijų draugėms primygtinai rekomendavo išmėginti priklijuojamus speneliu. Serialo herojės savo pavyzdžiu pademonstravo, kaip tokia maža ir, atrodytų, vos pastebima detalė keičia moters savijautą ir varo vyrus iš proto. Tuo tarpu 2003 m. aktorė Angelina Jolie (kuri 2004 m. buvo pripažinta seksualiausia planetos moterimi) ne juokais pasipiktino, išvydusi filmo „Kapų plėšikė Lara Kroft“, kuriame ji atliko pagrindinį vaidmenį, reklaminį plakatą. Buvo retušuoti aptemptą kostiumą vilkinčios herojės speneliai. Vos matomi pikantiški „burbuliukai“ iš esmės keičia vaizdo kontekstą, o pats spenelių „demonizavimas“ daro juos patrauklius įvairioms manipuliacijoms. Šiuo atveju Kim Kardashian idėja yra tiesiog geneali. Patys speneliai nerodomi, tačiau yra apčiuopiami ir akivaizdžiai matomi, taip tapdami savotiška išlaisvinančia moteriškumo manifestacija. Liemenėlės buvo teigiamai sutiktos ir krūties vėžio asociacijos bei šią diagnozę išgyvenusių moterų, kurios minėjo, jog šie apatiniai padeda atgauti moteriškumą mastektomiją patyrusioms moterims. Vis tik naująjį produktą pašiepia feministės, pasisakančios už tikrų, o ne imitacinių spenelių reabilitaciją. Vakaruose pastaruoju metu gaji liemenėlių atsisakymo akcija, kuri paremiama ir moksliniais tyrimais apie šių apatinių žalą moters sveikatai. Moterys vis dažniau jų nebesegi, tad spenelių kontūrai tampa ne tiek šokiruojančia retenybe, kiek šiuolaikinių, emancipuotų moterų ženklu. Tai akivaizdžiai patyriau prieš kelis metus vasarą viešėdama Londone. Tiek „išlaisvintų“ krūtinių ir pro lengvus apdarus pūpsančių spenelių dar nebuvau mačiusi. Vis dėlto labiausiai Kim Kardashian buvo užsipulta klimato aktyvistų, kurie sukritikavo įžymybę dėl spekuliatyvaus ir netgi kiek sarkastiško rimtų ekologinių problemų prilyginimo speneliams ir jų išnaudojimo reklaminiame klipe. Jiems užkliuvo ir netvarios kuriamų liemenėlių medžiagos (neirus poliesteris, microfibra). Numatydama šią reakciją influencerė paskelbė 10% nuo šių liemenėlių pardavimų skirsianti aplinkosaugos organizacijoms.
pexels.com
Mados ir kūno santykiai
Apranga yra mūsų asmenybės kostiumas. Per drabužius išreiškiame savo charakterį, vertybes, jie tampa mūsų vidaus išraiška arba maskuojančia kauke, kuriamo personažo kostiumu. Mados ir kūno santykiai istorijos tėkmėje buvo itin intymūs ir intensyvūs. Drabužiai iš esmės nieko verti, kol nėra vilkimi, tik tada jie įgauna tikrąjį pavidalą, atsiskleidžia visu grožiu, vaidina savo vaidmenį. Vis dėlto būtent apranga ilgą laiką formavo skirtingų epochų moralines vertybes atitinkančius grožio etalonus. Ir čia ant pjedestalo puikuojasi ne vieną šimtmetį karaliavęs korsetas. Katerinos de Mediči išpopuliarintas dar 1500-aisiais, korsetas ne vienam šimtmečiui įsitvirtino, kaip privalomas moterų atributas. Ir ne tik jų. Korsetai buvo vilkimi ir vyrų, jie tapo svarbia šarvų konstrukcijos dalimi, vėliau naudoti vyriškoms figūros linijoms pabrėžti ir netgi liekninti stotą. Iki pat XX a. pradžios korsetai modeliavo ne tik drabužio konstrukciją, bet ir įmantriai lankstė moters kūno linijas. Prieš pat jų eros pabaigą Secesijos laikotarpiu, korsetų gniaužtai buvo itin stiprūs. Moterims ilgainiui net sunykdavo apatiniai šonkauliai, o kontrastas tarp krūtinės, liemens ir klubų buvo ko ne ekstremalus. Kaspinais ir virvelėmis suveržiami apatiniai pančiojo ne tik moterų figūras, bet ir jų savimonę. Tai buvo laikai, kuomet net ir aukštuomenės moterys įgydavo apribotą išsilavinimą ir neturėjo balsavimo ar kitokių savarankiškumo teisių. Išsilaisvinimas iš korseto stebėtinai sutapo su moterų teisių plėtra, pirmaisiais feminizmo judėjimais. Galiausiai tai buvo prilyginta senamadiškai atgyvenai, kuri, žmonijai žengiant į modernų, industrijos ir progreso varomą XX a., tapo praeities simboliu. Prancūzų dizaineris Paulis Pauret laikomas moterų išlaisvintoju iš korsetų vergijos ir naujų drabužių siluetų pranašu. Tačiau permainingas ir dinamiškas XX a. kiekvieną dešimtmetį pateikdavo savų akibrokštų ir naujų santykio su moters kūnu taisyklių. 1920 m. įsivyrauja jaunystės kultas ir jaunos, tarsi paaugliškos figūros etalonas. Išpopuliarėjęs la garcon (išvertus iš prancūzų „kaip berniukas“) stilius buvo absoliuti priešingybė iki tol korsetų formuotam moteriškumo idealui – smėlio laikrodžio siluetui. Juosmens linija nusileido ties klubais, o krūtinė buvo tiek nesvarbi, kad net sąmoningai maskuota ją perrišant plačiu raiščiu. 1930-1940 m. vėl grįžtama prie klasikinio moteriškumo, krūtinė savo vietoje, santūriai pabrėžta, sukuriami ir pirmieji, šiuolaikinius primenantys, liemenėlių modeliai. Kitaip nei dabar, tada nebuvo priimta viešai aptarinėti krūtinių formų, dydžių ir jų matomumo. Įdomu tai, jog pirmasis spenelių skandalas įvyko dar 1934 m. Holivude. Ir jo sūkuryje atsidūrė visai ne moteris, o žymus to meto aktorius ir širdžių ėdikas Clarkas Gable‘as. Dabar esame įpratę matyti pusnuogius vyrus, ne gana to už lygias teises kovojančios moterys šią vyrų laisvę vaikščioti apnuoginus viršutinę dalį prilygina diskriminacijai. Vis dėlto tokia scena 1934 m. filme „Tai nutiko vieną naktį“ šokiravo žiūrovus. Tais pačiais metais net keturi vyrukai buvo suimti už viešą krūtinių apnuoginimą Coney Island paplūdimyje. Įvykis išprovokavo protestų bangą, kuri privedė prie naujo įstatymo, leidžiančio vyrams viešai apsinuoginti, priėmimo. Viskas iš esmės ėmė keistis po II Pasaulinio karo.
Įkūnytas grožis
Iki 1950-ųjų metų mada niekaip nebuvo siejama su seksualumu. Bent jau apie tai nebuvo kalbama viešai. Grožis ir moteriškumas visomis įmanomomis apraiškomis buvo esminis vertinimo kriterijus ir pagrindinė mados siekiamybė. Pasibaigus II Pasauliniam karui viliojančios moteriškos formos užbūrė mados kūrėjų vaizduote ir jos vartotojų sąmonę. Putli, išreikšta krūtinė, vapsvos liemuo ir apvalūs klubai tapo dominuojančiu etalonu. Kūtinei teko pagrindinis vaidmuo. Tylant karo pabūklam madoje sproginėjo naujų tendencijų „bombos“: pokaryje, taupant audinius, sukonstruojamas seksualiausiais visų laikų bikini maudymosi kostiumėlis (idėja sukirpti keturis plonomis juostelėmis surišamus trikampius 1946 m. kilo prancūzų dizaineriui Louis Reard); Holivudo padangėje sužibus Marilyn Monroe žvaigždei gimsta „seks-bombos“ epitetas; apatinių pramonėje bestseleriu tampa vadinamoji „Bullet-Bra“, smailėjančios formos liemenėlė-kulka, lyg Kupidono strėlė pervėrusi ne vieno to meto vyriškio širdį. Kalbame apie laikus iki plastinių operacijų, kuomet siekiant tobulesnių kūno formų galėjai kliautis tik „išmaniais“ apatiniais. Ir tokių būta. Antai Amerikoje sparčiai išpopuliarėjo pripučiamos liemenėlės, kurios leido reguliuoti krūtinės dydį ir putlumą. Vis dėlto mada XX a. buvo dinamiška ir nesutramdoma. Jokia tendencija neužsibūdavo ilgiau dešimtmečio. Tad 1960-aisiais visuomenės nuostatas ir estetinius kanonus pradėjo purtyti pokario baby-boomerių karta. Jaunimo buvo daug ir jo netenkino senos mados. Vėl įsivyravo jaunystės kultas, paaugliška, laiba, netgi kiek belytė moteriška figūra. Krūtinės linkiai pranyko mini siluetuose ir užleido dėmesį ekstremaliai atidengtoms kojoms. Vis dėlto tai jau buvo seksualinės revoliucijos aušra. Natūralumas, suartėjimas su gamta, laisva, visuomenės normų nevaržoma meilė bei atviras santykis į kūną tapo šios ideologijos, kuriai itin aktyviai prijautė tuometinis hipių judėjimas, esmė. Iš to gimė ir 1970-ųjų mada – ilgi romantiški siluetai, daug sluoksnių ir perregimumo ir… jokių liemenėlių. Kai tai tampa masine tendencija – mažai ką jaudiną ir šokiruoja. Juk būtent draudimai ir apribojimai tampa maišto masalu.
Bullet-bra 1950s
Dar viena kūną iš dogmų pančių išlaisvinančia mados ikona tapo pop karaliene tituluojama Madonna. Didelė jos karjeros viršūnės atkarpa buvo paženklinta atviro seksualumo, fetišistinių elementų ir paties Jeano Paulio Gaulties sukurto sceninio korseto, kuris tapo ir dizainerio parfumerinės linijos simboliu. Muzikos žvaigždė meistriškai sužaidė klasikiniais, suvaržymą simbolizuojančiais mados atributais ir išlaisvintu, atvirai demonstruojamu seksualumu. Korsetas tapo kūną išryškinančiu ir jį efektingai demonstruojančiu rėmu.
Madingas kūno etalonas yra istoriškai besikartojantis kultūrinis konstruktas, tam tikra samprata, kurioje persipina nusistovėję stereotipai, išankstiniai lūkesčiai bei vieni kitų vertinimai. Vis dėlto šiuolaikinė mada stengiasi kratytis šių „idealų“. Vis didesnis dėmesys kreipiamas ne į etalonus, o į įvairovę. Standartus keičia ypatumai, kurie, kaip niekada anksčiau, madingi ir brangiai parduodami. Viskas, kas netobula yra unikalu, autentiška, nepakartojama. O to taip trokšta šiuolaikinis, į individualumą ir išskirtinumą orientuotas vartotojas. Mados industrijoje lyg vėliava mosuojama „pozityvaus kūniškumo“ nuostata. Mados podiumuose vis daugiau apkūnių, neįgalių, skirtingų rasių ir amžiaus modelių. Mada ilgą laiką propagavo toksiškus kūno grožio etalonus, kurie vedė jos sekėjus prie alinančių dietų, anoreksijos, depresijos ir išsekimo. Šiuo metu stengiamasi gražinti džiaugsmą ir sieti madingą aprangą su pozityviomis emocijomis ir gera savijauta. Atviras ir natūralus santykis su kūno tampa to pagrindu.
Gegužės 21 d. netekome Almos Adamkienės. Dvi kadencijas buvusi pirmoji Lietuvos ponia paliko neišdildomą pėdsaką tautiečių širdyse. Atsisveikindami daugelis minėjo, jog baigėsi ištisa kultūrinė epocha, kurią įkūnijo ponios Almos charizmatiška asmenybė. Vidaus ir išorės harmonija buvo vienas ryškiausių atmintyje išliksiančių jos bruožų.
Pasaulyje ne tiek daug asmenybių pelniusių žmonių širdis. To neįmanoma pasiekti dirbtinai, nenusipirksi už jokius pinigus, neįgysi puikuodamasis statusu ar žinomumu. Širdžių princesės titulas lydėjo velionę Didžiosios Britanijos princesę Dianą. Tuo tarpu Lietuvoje neabejotina širdžių karalienė buvo ponia Alma. Jos šiluma, nuoširdumas, labdaringa veikla, žavi kilnumo ir paprastumo dermė pasiekė ko ne kiekvieno lietuvio širdį. Tais metais, kai ji tapo pirmąja ponia, mūsų žurnalas išrinko ponią Almą Lietuvos Metų Moterimi. Tuomet, duodama interviu LRT televizijai, ji šypsodamasi teigė nesuprantanti, už ką žmonės ją taip myli. Kuklumas, santūrumas jos asmenybėje persipynė su išskirtiniu savitumu, kurį gebėjo išreikšti ir savo įvaizdyje. Tad kur gi slypi šios visuotinės simpatijos bei asmeninio žavesio paslaptis?
Tvirta, lyg deimantas
Daugelis ją artimai pažinojusių pabrėžė, kad ji buvo skaidri ir trapi, lyg krištolas ir tuo pačiu tvirta lyg deimantas. Ponia Adamkienė neapsiribojo tik reprezentaciniu žmonos vaidmeniu, visą gyvenimą buvo aktyvi visuomenės veikėja, filantropė. Net ir ištikimai palaikydama savo vyrą ji turėjo tvirtą asmeninę poziciją. Ne viename interviu ponia Alma yra minėjusi, jog nedegė noru būti pirmąją šalies ponia ir apskritai gana sunkiai susitaikė su sutuoktinio sprendimu siekti Lietuvos prezidento posto. Tačiau gerbė šį jo pasirinkimą ir visokeriopai padėjo jo ekscelencijai einant reikšmingu valstybės vadovo keliu. Tai buvo vakarietiškos Lietuvos gimimo periodas, kuomet pirmoji šalies pora reprezentavo visą šalį ir neabejotinai įkūnijo pasaulinio lygio etaloną. Stebint Adamkus užsienio vizitų metu nejučia imdavo pasididžiavimas, nes buvo juntamas lygiavertis santykis su įtakingiausiomis pasaulio politinėmis figūromis. Pirmąjį atkurtos nepriklausomybė dešimtmetį tai buvo labai svarbu. Ir įvaizdis šiame kontekste vaidina itin reikšmingą vaidmenį, kuria visuotinai suprantamą, neverbalinį įspūdį. Ponia Alma kalbėdama apie buvimą viešu asmeniu visada akcentavo svarbą būti savimi, neleidžiant pareigoms užgožti asmenybės. Tad ir rinkdamasi drabužius nesivaikė mados, neieškojo išskirtinio dizaino, vilkėjo tai, kas jai patiko, leido gerai jaustis bei atspindėjo asmenybę. Ne viename interviu buvusi prezidentienė teigė nesureikšminanti mados. Tačiau tai ir yra tikrosios elegancijos paslaptis – gebėjimas lengva ranka pasirinkti tai, kas tobulai tinka. Natūralumas – vienas ryškiausių ponios Almos bruožų. Ji buvo tvirtai įsitikinusi, jog apsimestinis grožis ir gėris niekada neduos teigiamų rezultatų. Jos autentiškumas ir atvirumas buvo pavergiantys. Viename interviu ji prisipažino nemokanti ir nemėgstanti dažytis, makiažą priimanti kaip kaukę, kurią dienai pasibaigus skuba kuo greičiau nusivalyti. Nepaisant to, jos rafinuotas įvaizdis ir brandus grožis daugeliui buvo puikus pavyzdys.
Elegancijos kodas
Ponia Alma pasižymėjo įgimta elegancija, kurios, kaip pati teigė, išmokti neįmanoma. Nes tai – ne tik išoriniai išvaizdos bruožai, bet ir laikysena, manieros, vidinių savybių projekcija. „Kalbėdama apie stilių, kaip ir apie darnius santykius, negaliu pasakyti jokio recepto. Manau, kiekviena moteris turi įgimtą pojūtį, supratimą, kaip dera atrodyti. Aš niekada šito specialiai nesimokiau, neprašiau stilistų patarimų, man atrodė savaime suprantama, kokius drabužius ar aksesuarus pasirinkti”, taip 2013 m. “Moters” žurnalui atviravo Alma Adamkienė.
Būsimos prezidentienės stiliaus pojūtis brendo gyvenant vakaruose. 1944 metais tarybinei armijai veržiantis į Lietuvą tuomet septyniolikmetė Alma su šeima pasitraukė į Vokietiją. Tai buvo pokario nepritekliaus laikai. Viename interviu ponia Adamkienė papasakojo istoriją apie vilnos ir šilko suknelę. Ilgą laiką tai buvo vienintelis jos drabužis, kurį dėvėjo kol šis pradėjo irti per siūles. Kai suknelė tapo nevilkima, mergina iš jos pasisiuvo sijoną, iš rankovių pasidarydama petnešas (mat visada buvo labai lieso sudėjimo). Segint būtent šį sijoną ji ir susipažino su Valdu Adamkumi.
1949 m. ji persikraustė gyventi į Jungtines Valstijas. Retrospektyviai analizuojant būsimos prezidentienės stilių galima pastebėti nuo jaunų dienų būdingą orią laikyseną, puikiai pasirenkamas, dažnu atveju gana nuosaikias spalvas bei romantinę eleganciją, kuri su laiku įgavo vis daugiau klasikos elementų. Būsimai pirmajai Lietuvos porai gyvenant JAV, 1961-aisiais metais prezidentu išrenkamas J. F. Kennedys. Jo žmona Jacqueline tapo pirmosios šalies ledi etalonu, uždavusiu toną ateities politinių lyderių sutuoktinėms. Ji įkūnijo tobulos amerikietės simbolį ir tapo sektinu pavyzdžiu tautietėms. Tiesa jos mados pasirinkimai buvo kritikuojami, mat Jacqueline jautė silpnybę prancūziškai madai, bičiuliavosi su žymiais to meto dizaineriais. Tuo tarpu JAV politikai spaudė remti vietinius gamintojus ir amerikietišką madą. Veikiausiai pirmosios JAV ledi įvaizdis padarė įtaką ir ponios Almos individualiam stiliui. Pastelinio kolorito, tiesaus kirpimo trumpo švarkelio ir kelius siekiančio sijono variacijos ilgainiui tapo moters įvaizdžio baze. Kreminė, rusva, tamsiai mėlyna, juoda ir raudona buvo mėgstamiausios ponios Almos spalvos. Pagrinde dominavo vienspalviai ansambliai, retkarčiais įterpiant klasikinių raštų (langų, taškelių, dryžių ar romantinių gėlių) motyvus. Jos drabužinėje buvo ir žymių mados namų „Chanel“, „Valentino“, „Emanuel Ungaro“ modelių. Vis tik grįžus į Lietuvą užsimezgė ir graži draugystė su mūsų šalies dizaineriais.
Lietuviški akcentai
Kaip gi būtų galima apibrėžti ponios Almos stilių? Visų pirma tai nepriekaištinga, elegantiška klasika, kuriai būdinga preciziška audinių bei pasiuvimo kokybė, santūrumas ir subtilūs, kartais kiek originalesni akcentai. Reprezentacinį prezidentienės garderobą pagrinde sudarė įvairūs kostiumėliai bei suknelės, prie kurių ponia Adamkienė mėgo derinti kiek ryškesnius aksesuarus: auskarus, kaklo papuošalus, seges. Vieną jų moteris ypač mėgo ir brangino, mat buvo dovanota jo ekscelencijos 25-ųjų vestuvių metinių proga.
Daugelis su ponia Alma dirbusių dizainerių pabrėžė, jog ponia Adamkienė turėjo ypatingą estetinį pojūtį ir aiškiai žinojo, kas jai tinka, kaip ji nori atrodyti tam tikros progos kontekste. Be abejo protokolas dažnu atveju padiktuodavo labai aiškias gaires, tačiau galutinį sprendimą ir įvaizdžio idėją visada pasirinkdavo pati ponia Alma. Jos domėjimasis mada ir Lietuvos drabužių kūrėjais atsispindėjo ir asmeniniuose pasirinkimuose bei įvaizdyje. Reprezentacinius modelius jai yra kūrę Julija Janus, Ramunė Piekautaitė, Juozas Statkevičius, su kuriuo užsimezgė artima draugystė. Kaip „Moters“ žurnalui yra pasakojusi pati A. Adamkienė, vienas pirmųjų užsakymų jam buvo suknelės ir palto pasiuvimas Prezidento priesaikos ceremonijai. 1998-aisiais Lietuvoje nebuvo tokio medžiagų pasirinkimo, kokį turime dabar. Tačiau rezultatas išpildė visus lūkesčius. Vėliau dizaineris kūrė ne vieną apdarą, papuošė ir ponios Almos mamą, jai minint šimto meto jubiliejų.
Ponia Alma nebuvo įnoringa klientė ir, kaip pasakojo „Moters“ žurnalui, visada pasitikėjo dizaineriais, kaip savo srities profesionalais: „Nei bendraudama su Juozu Statkevičiumi, nei su daugybės mano drabužių autore Julija Žilėniene (Janus), neturėdavau pastabų – nebuvo reikalo. Tiesiog išsirinkdavau medžiagą ir pasakydavau, kokio stiliaus, kokio modelio drabužio noriu. Tada kartą ar du atvažiuodavau pasimatuoti, ir viskas“. Vienas dizainerės Julijos Janus kurtas kostiumėlis turėjo ypatingą istoriją, mat buvo sukirptas iš Japonijos imperatorienės poniai Almai dovanoto šilko. Drabužis buvo skirtas priimant pirmąją Japonijos porą Lietuvoje.
Pabaigai tiktų legendinės Coco Chanel išsakyta mintis – jei po pasimatymo su moterimi prisimenate jos suknelę, vadinasi tai buvo prasta suknelė, o jei atsimenate moterį – reiškia ji vilkėjo nuostabią suknelę… Ponios Almos atveju visada atminsime ją, elegantišką ir tikrą, neapsimetančią ir neimituojančią. Jos įvaizdis tik padėjo išryškinti nuostabios asmenybės bruožus, bet niekad jų neužgožė. Juk tikroji elegancija, cituojant mados metrą Giorgio Armani, yra ne būti pastebėtam, o tapti nepamirštamam…
Straipsnis publikuotas žurnale MOTERIS / 2023 liepa