TEKSTAI

Atgal į ateitį!

Kartą teko dalyvauti teminiame vakarėlyje, kurio šeimininkai prašė pasipuošti taip, lyg keliautume laiku ir atklystume į draugų baliuką iš tolimos ateities. Mėginti įsivaizduoti save po penkiasdešimties ar šimto metų nebuvo taip jau paprasta. Spintoje kabantys drabužiai akimirksniu tapo pernelyg senamadiški. Nejučia tinkamo įvaizdžio idėjų imi ieškoti fantastiniuose filmuose, kuriuose herojai vilki aptakius triko, o iš galvos styro antenos. Tačiau pabandžius susikurti tokį kostiumą labiau panašėjau į teletabį, nei į viešnią iš ateities. Nenuostabu, kad susirinkusieji sunkiai vieni kitus pažino, nes į vakarėlį atkeliavo iš labai skirtingų ateities scenarijų. Vienas bičiulis lyg mumija įsikuko į terminės folijos plėvelę ir pasakojo, kad kardinaliai kintant klimatui būtent tokia apranga taps mados klyksmu. Tuo tarpu kolegė dizainerė atrodė lyg seksuali tarpgalaktinė rokerė, veidrodiniu šalmu ir balto latekso kombinezonu. Po vakarėlio vis neapleido mintis, kokia gi bus ta ateities mada, su vakarėliais kosminiuose laivuose ir kitose planetose ar liksime čia žemėje ir virtualybėje puošimės nerealiais kostiumais?

Retro futurizmas

Mada nuolat gyvena ateitimi, o tai kas „madinga“ šiandien sukurta dar vakar. Realiu laiku ji tarsi neegzistuoja, nuolat gręžiojasi į praeitį, semiasi iš ten įkvėpimo, grąžina ant podiumų naftalinu prakvipusius tėvų laikų modelius arba bloškia kažkur į šviesmečiais nutolusią ateitį, juk visiems taip maga sužinoti, kas bus toliau. Futuristinių scenarijų būta visokių – pranašiškų, absurdiškų, juokingų ir bauginančių. Tad kirba klausimas, kokiais kostiumais ateities herojus rengia šiuolaikinė mada?Svajos apie tolimą, nepažįstamą ir viliojančią ateitį žmonijos fantaziją audrina ne vieną šimtmetį. Leonardo Da Vincis dar XV-XVI a. sandūroje projektavo ateities mašinas ir kitus inžinerinius įrenginius. Stebėtina, kad dalis jų po daugelio metų virto realybe. Futurizmas, kaip meninės išraiškos forma, į madą įsisuko dar XX a. pradžioje. Prasidėjęs nuo radikalaus praeities tradicijų atmetimo, susižavėjimo industrija bei technologijų galia, ilgainiui ateities modeliavimas evoliucionavo iki hibridiškų virtualių modifikacijų. Viena pirmųjų „ateities“ sukneles ėmė kurti dizainerė-modernistė Sonia Delaunay. Jos ryškiaspalvės, iš atskirų medžiagos atraižų susiūtos tiesaus silueto suknelės priminė vaikščiojančius kubizmo stiliaus paveikslus. 1920-aisiais futurizmas visų pirma buvo siejamas su nusistovėjusių taisyklių laužymu. Tuomet vyravo gana paprasti, elegantiški siluetai, tad novatoriškumas brovėsi asimetrijos, ryškių spalvų ir funkcionalumo forma. Buvo sukurtas vadinamasis „TuTa“ kombinezonas, kuris tapo bene pirmuoju unisex t.y. abiem lytim pritaikytu modeliu. Jo kirpimas buvo itin paprastas, reikalavo nedaug medžiagos ir vos 7 sagų bei diržo, tad nenuostabu, kad kombinezono iškarpos spausdintos laikraščiuose, kas dar labiau išpopuliarino šį rūbą. Vyravo ir tamsusis futurizmas, atsispindėjęs kultiniame to meto filme „Metropolis“, kuriame aktorė Brigitte Helm vilkėjo savotišką metalo plokščių korsetą-šarvus. Kino industrija ženkliai prisidėjo skleidžiant ateities vizijas. Mada šiuo atveju buvo parankus herojų kūrimo įrankis. Antai 1968-aisia pasirodė ikoninis filmas „Barbarella“ su Jane Fonda pagrindiniame vaidmenyje. Vilkėdama seksualius futuristinius kostiumus ji įkūnijo viešnią iš ateities, kurioje Žemėje karaliauja idiliška taika. Šis įvaizdis vėliau tapo kompiuterinių žaidimų herojų prototipu. Septintajame dešimtmetyje futurizmą įkvėpė pirmosios kosminės odisėjos, kurios žymėjo vadinamosios kosminės eros pradžią. Žymūs mados dizaineriai Andre Courreges, Pacco Rabanne, Pierre Cardin buvo pagrindiniai šios stilistikos pilotai nutaikę savo asortimento kursą į tolimąjį XXI a. Jų kolekcijose, įkvėptose raketų bei satelitų dizaino, vyravo aptakūs, astronautiški siluetai derinami su aiškiomis geometrinėmis formomis bei tuomet vyravusios mini mados kirpimais. Viskas buvo baltos arba sidabrinės spalvos, siūta iš tuomet modernių ir novatoriškų medžiagų – latekso ir nailono. Septintojo dešimtmečio dizaineriai tikėjo, kad ateityje įsivyraus visus niveliuojančios uniformos, tokios kaip šiuo periodu pasirodžiusio serialo „Star trek“ veikėjų apranga. Iš esmės taip jie matė mus, gyvenančius dalinai kosminiuose laivuose ar kitose planetose. Tačiau, nors mūsų buityje ir daugėja robotų, apranga pakito ne taip radikaliai. Todėl dabar ši stilistika vadinama retro futurizmu.

Virtuali spinta

Kaip XX a. pradžioje visa ko impulsas buvo modernizmas bei pramonės revoliucija, taip artėjant link XXI a. skaitmenizacija bei internetas formavo naują proveržį, kuris ženkliai pakoregavo ateities vizijas. Besibaigiančio amžiaus nuotaikos buvo persmelktos cyberpunk stilistikos, kompiuterinių žaidimų personažų seksualumo, kuriam būdingos išreikštos pečių linijos, aptakūs, neretai perregimi siluetai. Prisiminkite Luco Bessono mokslinės fantastikos filmą „Penktasis elementas“ (1997 m.), kuriam kostiumus kūrė žymus dizaineris Jeanas Paulis Gaultier. Jame puikiai atsispindi XXI a. pradžios futuristinė estetika bei besiformuojantis žmogaus ir dirbtinio intelekto ryšys.

Kokias ateities vizijas matome šiandien? Kosminę tematiką nukonkuravo gerokai lengviau pasiekiama virtualybės visata. Šiuolaikinis mados futurizmas siejamas su NFT – skaitmeniniais drabužiais „dėvimais“ virtualioje aplinkoje, interaktyviu turiniu ar aplinka bei sugeneruotais fizinių kūnų avatarais. Kompanijos „The Fabricant“ 2020 m. sukurta vaivorykštinė suknelė tapo pirmuoju oficialiai parduotu mados NFT produktu (9500 USD). Jos kūrėjai paskelbė ir savotišką manifestą, teigdami, jog: „Įžengiame į naują erą, kuri įgalina atitrūkti nuo fizinio pasaulio. Mūsų kūnai transformuojasi į virtualius pavidalus, kuriems aprangą kuria mūsų duomenis analizuojančios sistemos“. Gali skambėti kiek bauginančiai, bet ši ateities vizija jau iš esmės jau tapo realybe. Tad nuostabu, jog neilgai trukus iš paskos žengė ir tokie mega mados ženklai, kaip „Louis Vuitton“, „Burberry“, „Dolce & Gabbana“, „Balmain“ pradėję intensyviai kurti virtualią madą. Neabejotinai prie šio proveržio ženkliai prisidėjo pandemija, privertusi uždaryti fizines parduotuves ir atšaukti visus gyvus mados kolekcijų pristatymus. Alternatyva netruko tapti dominante, bujojančia paralelinėje Metaverse visatoje. Sparčiai populiarėja ir vadinamieji „digital twins“ – realios virtualių dizainų kopijos („Tiffany‘s“ cryptopunk pakabukai, NIKE „Cryptokicks“ sportbačiai ar net žymiosios, brangiausios pasaulyje „HERMES Birkin Bag“ rankinės replika). Ir visa tai vyksta ne tik už jūrų marių. Robertas Kalinkinas ko ne pirmasis Lietuvos dizaineris įkėlęs koją į virtualius podiumus. Skaitmeninio futurizmo vizijas nuostabiai kuria jauna dizainerė Valdemara Jasulaitytė. Ir nors šiuolaikinio žmogaus siekiamybė išmokti gyventi čia ir dabar, panašu, kad ateities projekcijoms bei virtualybei labai sunku atsispirti.

**„The Fabricant“ 2020 m. sukurta vaivorykštinė suknelė**

Dizaineris su dirbtiniu intelektu

AI (angl. artificial intelligence) – žmogaus intelektinius gebėjimus simuliuojančios kompiuterinės programos šiuo metu tampa nauju kūrybiniu įrankiu. Kyla aršios diskusijos, kiek tokioje kūryboje autentikos, tikrumo, kam priklauso autorystė, kuomet kompiuteris sugeneruoja vaizdą iš aibės jau esamų. AI gali imituoti stilių, braižą, techniką ir tuo pačiu kurti ne kopijas, o naujus vizualus, kuriuose persipina déjà vu jausmas ir nauja, kiek trikdanti estetika, atskleidžianti neįprastą žmogiškojo pasaulio išraišką. „Kuriant“, o gal tiksliau būtų sakyti generuojant su AI konkretūs meniniai gebėjimai net nėra būtini, pakanka lakios vaizduotės ir teisingų raktažodžių, kurie suformuoja vadinamąjį “promtą“ virstantį naujai sugeneruotu vaizdu. Dirbtinis intelektas itin sparčiai mokosi ir dar neseniai generuoti keisti, nenormalūs, akiai neįprasti paveikslai įgauna vis realistiškesnį pavidalą. Klaidų ir nukrypimų mažėja, o atskirti tikrą vaizdą nuo sugeneruoto gan sudėtinga.
Mados pasaulis taip pat gręžiasi į AI. Jau kurį laiką prekiniai ženklai pasitelkia algoritmus siekdami išskaičiuoti labiausiai komerciškai sėkmingus modelius. Tačiau tuo neapsiribojama. 2020 m. menininkas-programuotojas Robbie Barrat dirbtinio intelekto pagalba išanalizavo “Balenciaga“ kolekcijas ir sugeneravo savą galimos kolekcijos versiją. Jis sėkmingai bendradarbiavo ir su “Acne Studios“, kurios kūrybos vadovas Jonny Johansson teigia: “Kurdami kolekciją turime aiškų supratimą, kaip atrodo švarkas ar kelnės, tuo tarpu dirbtinis intelektas to nežino. Jis bando mokytis iš įvairių vaizdų, o tada sukuria savo švarko idėją. Mus pernelyg veikia sukaupta patirtis, stereotipinis mąstymas, o tokie sprendimai iš to išlaisvina, nes galime sukurti modelius tarsi iš paralelinės visatos.“
Per pastaruosius metus AI akivaizdžiai patobulėjo, kuriamos drabužių bei aksesuarų simuliacijos atrodo itin realistiškos ir tuo pačiu stebina tam tikru kitoniškumu. Ar gali būti, kad ateityje šis kūrybinis metodas nustums dizainerius į antrą planą? Galimai. Tačiau reikia atminti, kad AI tėra įrankis kūrėjo rankose. Tad šiai dienai tai yra nauja priemonė atverianti ko ne beribes galimybes.

Išmanieji drabužiai

Žmogaus ir technologijų santykis įgauna vis glaudesnį ar net intymesnį charakterį. Dizaineriai glamūrizuoja kiborgišką estetiką apjungdami žmogaus anatomiją ir robotiką. Mechaniniai, kinetiniai ar elektroniniai intarpai drabužio konstrukcijoje, techno / industriniai aksesuarai bei išmanios medžiagos tampa šiuolaikinio futurizmo raiškos formomis. Paryžiaus mados savaitėje buvo pristatyti „Anrealage“ mados namų modeliai, kurie veikiami ultravioletinės šviesos iš baltų virsdavo raštuotais. Jau nebestebina ir prie kūno temperatūros prisitaikantys drabužiai. 2020-aisiais švedų greitosios mados gigantas H&M sukūrė interaktyvų džinsinį švarkelį, kurį pavadino „dėvima meile“ (angl. wearable love). Jame integruotas daviklis, kuris siunčia impulsus dėvinčiajam tuomet, kai jo artimas žmogus apie jį galvoja ir taip per atstumą tarsi jį apkabina. Viskas veikia naudojant į telefoną atsiunčiamą specialią programėlę.

Šiuolaikinis futurizmas neatsiejamas nuo ekologijos bei tvarumo klausimų. Įsisąmoninta ilgą laiką mados kurta tarša ir perteklinė gamyba, tad ateities vizijos visų pirma siejamos su gamtosauga. Gamta ne tik saugoma, ji pasitelkiama drabužių kūryboje. Formuojasi vadinamoji „bendrakūra“, kurioje mokslo pasiekimai vaidina itin svarbų vaidmenį. Šiuolaikinėje madoje dauguma inovacijų visų pirma atkeliauja iš tekstilės. Šioje srityje vyksta svarbūs pokyčiai ir nauji atradimai, kurie praplečia dizainerių kūrybinę saviraišką. Tekstiliniai pluoštai išgaunami iš pačių įvairiausių augalų bei kitų gamtinių medžiagų. Grybai pasitelkiami bioplastiko gamybai, iš kaktusų ar ananasų lapų kuriama augalinė oda, o iš apelsinų žievelių – aukštos kokybės augalinis šilkas. XX a. tai buvo galima tik įsivaizduoti. Netrūksta ir tarsi iš fantastinio filmo nužengusių technologijų. Antai pernai, mados namai „Coperni“ pristatė neeilinę suknelę, kurią pademonstravo supermodelis Bella Hadid. Ant podiumo ji pasirodė ko ne nuoga ir tuomet jos kūnas buvo išpurkštas baltu skysčiu, akimirksniu virstančiu į trikotažą panašia medžiaga. Kelios korekcijos žirklėmis ir aptaki, minimalistinio stiliaus suknelė įgavo realų, dėvimą pavidalą.

XXI a. mados futuristai neretai persmelkti distopinių nuotaikų. Tai nestebina, mat šis žanras aktualus ir dabartiniame kine, serialuose. Išgyvename sudėtingą periodą, aiškiai suvokdami mados padarytą žalą bei neišvengiamus klimato pokyčius. Daliai žmonių dabarties tikrovė yra sunkiai priimtina, tad mados siūlomos praeities nostalgijos ar virtualios ateities alternatyvos tampa puikia pabėgimo nuo realybės forma. Tendencijų įvairovė, stulbinantis vintažo pakilimas leidžia pasirinkti, kokio laikmečio estetika atitinka mūsų jauseną ir padeda prisitaikyti prie neramių laikų. Peržvelgus praeities futurizmo vizijas tampa aišku, jog mūsų fantazijos apie ateitį kartais būna labai tolimos nuo realaus scenarijaus. Jos primena vaikystės svajones tapti kosmonautais, kurios retu atveju virsta realybe, bet leidžia bent šiek tiek prisijaukinti bauginančią ir tuo pačiu viliojančią ateitį.

Straipsnis publikuotas žurnale HAPPY365

TEKSTAI

Skonio reikalas

„Žinok yra tiesioginis ryšys tarp vestuvinio torto ir nuotakos suknelės“, leptelėjo neseniai vestuvių sezoną uždariusi kolegė stilistė. Ji jau gerą dešimtmetį rūpinasi nuotakų įvaizdžiu ir švenčių dekoru. „Jei suknelė, pūsta, išdabinta gėlėmis, nėriniais ir raukiniais, lyg cukraus pudra apiberta žėrinčiais karoliukais, tai ir tuoktuvių tortas bus tarsi Versalio rūmai, skęs kremo ir cukruotų dekoracijų pertekliuje“, toliau dėstė ji. Šis trumpas pokalbis privertė susimąstyti, kaip tai, ką dedame ant savęs siejasi su tuo, ką dedame į save. Gal iš tiesų saldžių, barbiškų derinių gerbėjos negali atsispirti desertams, o odines striukes ir plėšytus džinsus vilkinčios rokerės burnoje tirpstančius morengus mielai išmainytų į dūmo skonio mėsainius? Taigi ar iš tiesų esame tai, ką valgome…?

Gyvenime esu minimalistė. Nemėgstu perdėtai puoštis veikiausiai dėl savo darbo specifikos, mat nuolat jaučiuosi persisotinusi mada. Kaip ir dauguma mados profesionalų dievinu juodą spalvą ir… juodą šokoladą, kavą bei kartokus anyžinius saldainius. Nemėgstu saldumynų. Sutapimas? Nemanau. Man tinka viskas, kas sūru, su žiupsneliu čili pipirų arba šlakeliu laimų sulčių. Gal išties, tai, kas mūsų lėkštėje ir spintoje pasako apie mus daugiau, nei numanome…? Juk šie kasdienio gyvenimo virtuvės ingredientai nuolatos maišosi tarpusavyje. Tai mūsų esminiai, baziniai poreikiai, juk natūralu, jog nesinori nuolat būti nuogiems ir alkaniems. Tiek madą, tiek maistą vertiname per skonio prizmę. Vis tik tai – gan prieštaringa juslė, dėl kurios nors ir sutarta nesiginčyti, verda nuožmios diskusijos. Bet kokiu atveju itin sunku nustatyti vieną universalų etaloną. Tai, kas priimtina daugumai, vadinama populiariąja kultūra arba tiesiog popsu, kurį nenumaldomai lydi menkavertiškumo šešėlis. Juk kas patinka masėms, dažnai yra lėkšta, banalu, stokoja originalumo. O kur dar kičas, saldi, neretai ironiška estetika. Šiuolaikinėje kultūroje paraleliai gretinamas greito maisto ir greitosios mados vartojimas. Mados ekspertai bando nustatyti skonio kilmę – jis įgimtas ar išugdomas, geras ar blogas, autentiškas ar sąmoningai įskiepijamas? Skonio formavimąsi veikia auklėjimas, socialinė bei kultūrinė aplinka, išsilavinimas ar net socialiniuose tinkluose sekami influenceriai. Ne taip seniai, ko ne visą XX amžių, mada vaidino skonio diktatorės vaidmenį. Buvo gan paprasta susivokti, kas gražu ir tuo pačiu madinga, o kas laikoma senamadiška atgyvena. Tačiau kalbant apie šiuolaikinį mados charakterį neįmanoma remtis vienu receptu. Tai šen tai ten juntami ryškesni prieskoniai ir poskoniai, vienos ar kitos stilistinės virtuvės įtaka, tačiau pasirinkimo laisvė ir individo poreikis išreikšti savitumą garantuoja teisę net ir į “blogą“ skonį.

Mados apetitas

Mada ir maistas žadina apetitą. Valgome akimis tiek gurmanišką patiekalą, tiek stilingą praeivį. Nustatyta, jog maisto skonį pajuntame dar iki jam patenkant į burną, todėl tiek dėmesio restoranuose skiriama estetiškam patiekalų pateikimui. Nenuostabu jog maisto ir mados paralelės itin vaizdžiai išnaudojamos reklamoje, mados fotosesijose, ypač tapatinant aksesuarus su desertais. Galima rasti aibes tiesioginių inspiracijų, kaip maistas įkvepia drabužių siluetą, koloritą ar dekorą. Kur gi šios sinergijos paslaptis? Mada susijusi su rega ir lytėjimu, o maistas atsidūręs šalia, gali asociatyviai sužadinti ir tam tikrą skonį. Tai dar vienas būdas jusliškai patirti madą, teigia viena iš rugsėjį Niujorke atidarytos parodos “Food & Fashion“ kuratorių. Tuo pačiu atsiranda gana simboliškas ryšys tarp išorinės (mada) ir vidinės (maistas) mūsų esybės. “The New York Times“ paskelbė maisto motyvus audinių dizaine “naująja floristika“. Vis tik maisto ir mados tarpusavio santykių istorija siekia dar XVIII – XIX a. Tuomet gurmaniški motyvai būdavo įaudžiami į puošnių suknelių tekstilės raštus. Po gero šimtmečio 1930-aisiais žymi italų dizainerė Elsa Schiaparelli, kuri artimai bičiuliavosi su Salvadoru Dali bei žavėjosi siurrealizmu, omarais išdabino vakarinės suknelės modelį bei gausiai naudojo maisto motyvus sagų ir aksesuarų dizaine. Ji pirmoji į madą įvedė humorą ir ironiją. Tam maisto motyvai irgi puikiai tiko. Kai kurie patiekalai, prabangūs delikatesai gali simbolizuoti godumą, perteklių, tuštybę, kurių apstu ir kalbant apie mados pasaulį. Kitas nuolatinis aprangos ir mitybos kontaktas iškyla per mados diktuojamus neretai toksiškus grožio standartus, idealios figūros etalonus. Madingos dietos, siekiant kūno tobulumo, yra pastovus grožio industrijos šešėlis. Mados ir kosmetikos industrija per ilgą laiką normalizavo liekno kūno idealą. Tuo tarpu podiumų modelių standartus atitinka vos keli procentai moterų. Riba buvo peržengta tuomet, kai nuo išsekimo mirė kelios jaunos manekenės. Tai paskatino aršią kovą prieš nulinio dydžio politiką. Dabar madą demonstruojančioms merginoms taikomas nebe kūno svorio maksimumas, o minimumas. Tad sveriant per mažai teks pasistiprinti ir tik tuomet kreiptis į modelių agentūras. Ne gana to vis daugiau žymių mados namų savo kolekcijų pristatymuose demonstruoja modelius skirtus apkūnesnėms figūroms. Maisto motyvų naudojimas drabužių dizaine siekia šiuos du mums gyvybiškai svarbius gyvenimo elementus priartinti vieną prie kito, o ne supriešinti.

Mėsainio stiliaus suknelė

Mano stilistinėje praktikoje taipogi yra buvę tiesioginio sąlyčio maisto produktus verčiant aprangos elementais. 2013 m. drauge su bičiule fotografe Agne Gintalaite kūrėme „Moters“ žurnalo viršelį, kurio herojė buvo žymus modelis ir maisto kritikė Aistė Misevičiūtė. Pagrindiniam kadrui papuošiau ją žalsva „Dolce & Gabbana“ palaidine iš sultingų garbanotų salotų lapų sukūriau išraiškingą apykaklę. Iš pirmo žvilgsnio buvo net sunku įtarti, jog daržovė tapo elegantišku aksesuaru. O štai 2010 metais muzikos žvaigždė Lady Gaga per daug nesismulkino ir MTV muzikos apdovanojimuose šokiravo renginio svečius bei žiūrovus vilkėdama Franco Fernandezo kurtą tikro kumpio suknelę. Buvo priderinta net ir mėsiška rankinė bei aukštakulniai. Dėl „medžiagos“ specifikos suknelė buvo kurta be primatavimų, atgabenta į renginį specialiame šaldytuve ir užsivilkta prieš pat Lady Gagai žengiant ant raudono kilimo (dainininkė atvažiavo vilkėdama kitą apdarą). Kalbama, kad aplinkui sklido specifiškas kvapas. Skandalinga ir ekscentriška apranga garsėjusios dainininkės pasirinkimą iškart pasmerkė gyvūnų teisių gynėjai. Tačiau tai tapo ikoniškiausiu, neabejotinai į istoriją įėjusiu tų metų įvaizdžiu, nukonkuravusiu net kunigaikštienės Kate Middleton sužadėtuvių suknelę. Ir tai nebuvo pirmas kartas, kuomet žvaigždė vilkėjo mėsišką apdarą. Prieš minėtus apdovanojimus pasirodė japoniškas „Vogue“ numeris, kuriame moteris pozavo su žalios mėsos bikiniu, o kiek vėliau, reklamuodama albumą „Born this way“, vėl pasirodė su panašiu drabužiu. Argumentuodama savo MTV apdovanojimų įvaizdį (beje renginio metu ji pelnė net 8 prizus) Lady Gaga teigė, kad suknelė jokiu būdu nėra pasityčiojimas iš gyvūnų. Tai buvo politinis pareiškimas. Tokia apranga ji siekė atkreipti dėmesį į diskriminuojamus homoseksualius JAV armijos karius. Mada dažnai tarnauja kaip įtaigi manifesto forma. Vis tik tokie muzikantės veiksmai supykdė nemenką dalį veganų gerbėjų atsisakiusių pirkti taip reklamuojamą albumą.

Kita maistą ir madą derinanti žvaigždė – dainininkė Katie Perry. Tiesa kartais ji kiek perlenkia lazdą ir atrodo lyg greito maisto restoraną praeiviams reklamuojantis animatorius dešrainio kostiumu. Tačiau Katie nesureikšmina mados ir savo įvaizdžio, ji linkusi į viską žvelgti su humoru ir sveika autoironija. Jos įvaizdžių kolekcijoje yra suknelės vaizdžiai imituojančios riebų mėsainį, spragėsių kibirą, įvairius vaisius, sušius, spalvingus pyragaičius ir saldainius. Šie ekstravagantiški modeliai neretai tampa ir jos sceninio įvaizdžio dalimi.

Podiumas supermarkete

2014 ir 2018 m. maistas ir mada virė viename puode. Paralelių buvo gausu ne tik dizaino sprendimuose. Šou rengti maisto prekių parduotuvėse, restoranuose, turguje. Raf Simons, pristatydamas “Calvin Klein“ 2018 metų rudens / žiemos kolekciją, salėje išbarstė toną popkornų. Tuo tarpu 2014 m. žymūs, Karlo Lagerfeldo vadovaujami CHANEL mados namai savo kolekciją demonstravo supermarkete, kurio scenografinė imitacija buvo sukurta viename Paryžiaus muziejuje. Modeliai vaikštinėjo tarp prekių lentynų, kuriose viskas, nuo kiaušinių iki skalbimo milteliu ir bulvių traškučių, buvo pažymėta kultiniu „Chanel“ logotipu. Iš esmės taip buvo sugretinama prabanga ir kasdienybė, aukštoji mada ir mūsų gyvenimus užvaldęs vartotojiškumas. Aukštosios ir “žemosios“ arba vartojimo kultūros ryšį dar 1960-aisiais puikiai vizualizavo Poparto menininkas A. Warhol, ant savo žymiosios drobės perkėlęs pomidorų sriubos skardinę. Šis menininko akibrokštas pradžioje buvo sutiktas su panieka, tačiau neilgai trukus pelnė jam tikrąją šlovę. Iš pirmo žvilgsnio menkavertis „Campbell‘s“ sriubos skardinės atvaizdas akimirksniu virto ikoniniu, kapitalizmą ir vartojimo kultūrą šlovinančiu simboliu. Popmeno karaliumi tituluojamas A. Warholas buvo pirmasis šios stilistikos menininkas perkėlęs savo darbus ant mados gaminių. Taip dienos šviesą išvydo to meto aukštuomenės stileivoms skirtos (masiškai negamintos) sriubos skardinėmis margintos suknelės, kuriomis juos puošdavosi lankydamos parodų atidarymus. Būtent Andy Warholui turėtume būti dėkingi už prekinių logotipų virsmą dekoratyviais vakarietiškos kultūros simboliais. „Barbie“, „McDonalds“ ar „M&M‘s“ yra ikoniški populiariosios kultūros ženklai, turintys stiprų vizualinį poveikį, kurį mada meistriškai išnaudoja.

Vis tik kalbant apie mados ir maisto santykį neišvengiamas ir ironijos aspektas, šmaikštus, žaismingas ir nesureikšmintas požiūris į įvaizdį. Dizaineris Jeremy Scottas yra tikras šio žanro virtuozas. Jis ne vienerius metus buvo italų mados namų „Moschino“ pagrindinis dizaineris. Šio mados ženklo DNR neįsivaizduojamas be humoro, greito vartojimo bei prabangos prekių estetizuotos dermės. 2014 m. rudens / žiemos kolekcijoje dizaineris drabužiuose naudojo pigaus maisto pakuočių printus bei aiškiai atpažįstamą greito maisto giganto „McDonalds“ spalvinę gamą ir simboliką. Mada turi tą magišką galią transformuoti mums įprastus elementus ir suteikti jiems visai kitą kokybę. Vargu ar kas norėtų puoštis „McDobalds“ restorano darbuotojo uniforma, bet kai stilingą ir kiek ironišką jos variaciją sukuria žymus dizaineris, drabužis įgauna kitą reikšmę ir vertę. Toks įvaizdis nėra tik dekoratyvus, jis virsta tam tikru pareiškimu ir pozicija, už kurios gali slypėti sąmoninga vartotojiškumo kritika arba ironiškas santykis į save bei pačią madą.

Straipsnis publikuotas žurnale HAPPY365

TEKSTAI

Dopamino mada

Kai galvojame apie madą, įsivaizduojame kažką gražaus, kas padės mums atrodyti patraukliai, šiuolaikiškai, jaunatviškai ar stilingai. Tačiau ne ką mažiau svarbu, jog vilkint pasirinktą drabužį jaustumėmės gerai, gal netgi laimingai. Ar gali mada ne tik diktuoti tendencijas, bet ir gaminti laimės hormoną dopaminą?

Dopamininė apranga (angl. dopamine dressing) – 2022-aisiais įsigalėjęs terminas, kuomet išsivadavus iš pandemijos apribojimų imta kalbėti apie drabužių poveikį gerai savijautai. Karantino metu treningų bei laisvų, patogių namų drabužių pardavimai augo tiesiog astronomiškai. Taip išpopuliarėjo vadinamasis athleisure stilius, klasikinių bei sportinių drabužių deriniai (dažniausiai sportinio kostiumo ir tiesaus klasikinio palto, avint minkštus sportbačius bei užsimaukšlinus beisbolo tipo kepurę). Dopamininė aprangos tendencija išlieka aktuali ir 2023 metais. Ne gana to ji apima kur kas daugiau nei tik patogius treningus.

Norų karuselė

Laimės hormonas dopaminas yra natūralus organizme gaminamas neuromediatorius, kuris išsiskiria kai jaučiame malonius pojūčius. Jis taip pat siejamas su atpildo, motyvacijos, dėmesio bei atminties funkcijomis. Dopamino išsiskyrimas gana trumpalaikis, tačiau toks paveikus ir malonus, jog skatina norėti dar ir dar. Tai lemia tam tikrus besikartojančius elgesio modelius. Apranga, kaip viena iš kasdienių elgesio išraiškų, taip pat glaudžiai siejasi su dėmesiu, įvertinimu, savimeile bei saviverte, kurią neretai veikia aplinkinių reakcijos. Malonumo pojūtis dažnai surištas su juslėmis, kurias mada intensyviai stimuliuoja. Retai kada susimąstome, jog drabužiai bei aksesuarai veikia ne tik mūsų regą, bet ir lytėjimą, uoslę, klausą. Vis šie pojūčiai gali būti dalis aprangos teikiamo malonumo arba atvirkščiai – keltį erzelį bei nepasitenkinimą. Taigi ryšys tarp to, ką vilkime ir kaip jaučiamės yra gana akivaizdus. Ne gana to dopaminas išsiskiria net ir perkant mums patinkančius drabužius arba kai nusprendžiame pirkiniais taisyti savo prastą nuotaiką, jais guosti save išgyvenant tam tikras krizes. Tai jau tamsioji priklausomybės nuo laimės hormono pusė, sukelianti nevaldomą, impulsyvų vartojimą ir trumpalaikių beverčių daiktų perteklių mūsų namuose bei spintose. Prekybinės akcijos taip pat žaidžia dopamino pliūpsniais. Kadangi jis išsiskiria ir kaip tam tikras teigiamo atpildo, apdovanojimo pojūtis, tad kai mes sutaupome – pasijuntame puikiai. Tiesa trumpam. Nes jei įsigytas daiktas neteikia ilgalaikio džiaugsmo – jis tampa beverčiu. Ir naujoji dopamino aprangos tendencija kalba būtent apie tai. Juk visi žinome seną taisyklę, kad tai, ko norime, nebūtinai yra tai, ko mums iš tiesų reikia…

Nėra to blogo…

Hertfordshiro universiteto profesorė Karen Pine ėmėsi tirti šį reiškinį dar 2012-aisiais. Ji nustatė, kad žmonėms vilkint jiems patinkančius drabužius jų savivertė kyla. Kalbant apie dopamininę aprangą dažnai minima spalvų svarba. Jos glaudžiai siejasi su emocijų išraiška. Šią sąveiką nagrinėja spalvų psichologija. Vis tik stebint drabužių bei geros savijautos ryšį kolorito vaidmenį reikėtų vertinti labai individualiai. Mados kontekste gana įprasta, jog krizių akivaizdoje paletė tamsėja, o išsivadavus iš jų spalvos tampa ryškesnės. Todėl nenuostabu, kad antrą sezoną iš eilės podiumai raibuliuoja visomis vaivorykštės spalvomis. Ryškūs, šilti, energija pulsuojantys atspalviai skatina pozityvias emocijas, taip siekiama išjudinti karantino sąstingio paveiktą mados rinką. Vis labiau traukiantis pandemijos šešėliui galime įvertinti ne tik neigiamus jos padarinius. Akivaizdu, jog daugelis dėl karantino apribojimų bent porą sezonų negalvojo apie naujus apdarus. Dingo poreikis. Minėti treningai buvo universali išlikimo uniforma. Jie ne tik teikė komfortą, tačiau ilgainiui privertė suvokti, jog galima apsieiti ir su mažiau drabužių. Jei karantinas būtų užsitęsęs ilgėliau, tikėtina jog tai būtų iš esmės pakeitę bent dalies vartotojų įpročius. Vienas iš mados ir dopamino paradoksų – drabužių kiekis niekaip nesusijęs su laime. Būtent jų kokybė ir teikiamas džiaugsmas, laimingos patirtys ar keliami prisiminimai yra tikrasis laimingos mados šaltinis. Kitas svarbus klausimas, kalbantis apie savivertę bei pasitikėjimą savimi, ar jūsų aprangą lemia asmeniniai pasirinkimai, o gal jus labiau veikia išorės veiksniai? Mados psichologė dr. Dawnn Karen, dienraščio „The New York Times“ praminta „aprangos daktare“ teigia, kad ilgą laiką žmonės buvo linkę rengtis labiau paisydami išorės veiksnių (oro sąlygų, kitų žmonių nuomonių, gyvenimo aplinkybių/progų). Tuo tarpu pandemijos metu situacija pakito. Dėl sumažėjusio kontakto su aplinkiniais, daugelis pradėjo rengtis, taip, kaip jiems patogu ir patinka. Efekto ilgai laukti nereikėjo – žmonės mėgavosi užplūdusiu laimės bei laisvės pojūčiu, atrado naujus derinius arba galų gale pradėjo vilkėti drabužius, kuriais ilgai nedrįso puoštis. D. Karen teigimu daliai šis patirtis tapo tokia maloni, jog net ir grįžus į normalų gyvenimo ritmą paskatino teigiamus įvaizdžio pokyčius. Peršasi išvada, jog žmogui gyvybiškai svarbu išreikšti save per drabužius ir rengtis taip, kaip išties norisi. Apie panašius sprendimus kalba ir lėtosios mados šalininkai. Jų nuomone nuolat kintančios mados tendencijos ir deklaruojami grožio etalonai kelia nuolatinį stresą. Tuo tarpu žinant, kas tau tinka ir ką vilkint ne tik atrodai puikiai, bet taip ir jautiesi, pasiekiama ramybė ir laimė. Bėda tik, kad žmogaus prigimtis nuolat trokštą naujovių ir įspūdžių, kurie vėl gi didina dopamino kiekį organizmą. Todėl mados industrija, kiekvieną mūsų pėdsaką internete sekantys algoritmai neleis taip lengvai mėgautis ramybe. Pastoviai kylantys nauji lūkesčiai bei kirbančios abejonės žadina norą „medžioti“. Beje ši metafora taip pat neatsitiktinė. Mados psichologų nuomone vartojimas yra vienas iš archainės medžioklės pakaitalų. Pirmykštėse visuomenėse mūsų protėviai gyveno medžiotojų ir rinkėjų bendruomenėse, būtent šių veiklų pobūdis bei impulsai dalinai nulemia ir šiuolaikinio žmogaus vartojimo ypatumus bei pomėgius. Jei esate rinkėjo tipo jums patiks ilgai vaikščioti po parduotuves ar naršyti internete prisirenkant pilną krepšelį gėrybių. Tuo tarpu medžiotojai tyko tam tikro konkretaus, nusižiūrėto „grobio“ ir mėgaujasi jį sumedžioję. Abiem atvejais išsiskiria laimės bei atpildo hormonas dopaminas, kuriam išsisklaidžius norime procesą kartoti iš naujo. Įdomu tai, jog dopaminas skatiną norą gauti „daugiau“, o ne „geriau“. Visa tai vyksta nesąmoningame lygmenyje, tad kol nesusimąstome, kas mus skatina pirkti ir kodėl taip elgiamės – esame įkalinti uždarame, trumpalaikės laimės rate.

Jokių standartų

Mados psichologė S. Forbes-Bell iškėlė „aprengtos sąmonės“ teoriją. Anot jos mes vertiname drabužius, kaip tam tikrus mums asmeniškai reikšmingus ženklus arba simbolius. Tai, kokias reikšmes jiems suteikiame, veikia mūsų jausmus bei elgesį. Pavyzdžiui, jei geltoną džemperį siejate su laime, jį vilkint veikiausiai jausitės laimingesni. Jei ryškios spalvos – ne jums, pamėginkite vieną kitą spalvingesnį aksesuarą (rankinė, laikrodį ar batus) ir stebėkite, kaip šie akcentai veikia jūsų savijautą. Viskas be galo subjektyvu ir gali būti gana komplikuotų atvejų. Pavyzdžiui ADHD ir ADD tipo asmenys gali turėti sensorinį hiperjautrumą, tai reiškia, kad juos gali siaubingai erzinti ne tik tam tikri garsai, bet ir audinio prisilietimai prie kūno ar ryškios spalvos bei jų deriniai. Dopamininė apranga tokiems žmonėms dažnai būna „ryškiai“ pilka. Tuo tarpu daug kam būtent juoda spalva teikia daug daugiau komforto nei ryškūs atspalviai. Buvo net atlikti tyrimai, kurie nustatė, jog juodai apsirengę žmonės daro didesnę įtaką grupei, nes jie atrodo labiau autoritetingi. Tad viskas iš esmės priklauso nuo tikslų, kurių siekiate ir asmeninių simbolių bei asociacijų. Belieka išsiaiškinti, kokie drabužiai jums asmeniškai siejasi su laimingais prisiminimais arba kelia malonius pojūčius. Dar vienas svarbus ir pozityvus šiuolaikinės mados aspektas – išskirtinis dėmesys įvairovei. Žinoma, kitoniškumas taip pat įvelkamas į komercinį apvalkalą, tačiau tuo pačiu tai skatina tolerantiškesnį požiūrį į skirtingos išvaizdos asmenis. Mados industrija vis labiau kratosi stereotipų, grožio standartų, tipinių figūrų etalono. Feministės Naomi Wolf teigimu tik 1 iš 40 000 moterų absoliučiai atitinka modelių standartus. Įsišaknijusi sąvoka gražus = geras. Tai ilgą laiką vertė žmones dramatiškai keisti išvaizdą, mat juos nuolatos persekiojo nepakankamumo jausmas. Pastaruoju metu stengiamasi keisti požiūrį ir į amžių. Tradiciškai grožis buvo jaunystės sinonimas, o senatvė laikoma „bėda“ su kuria privalu kovoti. Prarasti jaunystę tolygu prarasti grožį, o kadangi jis yra viena paklausiausių prekių, tai senatvė automatiškai asocijuojasi su paklausos praradimu. Taip žmogus tarsi „suprekinamas“. Tai priveda prie rimtos, egzistencinės tapatybės ir savivertės krizės. Keičiant šį ydingą požiūrį, į brandą ir senėjimą skatinama žvelgti kaip į natūralų, neišvengiamą ir savitai gražų gyvenimo etapą. Taip prieš ko ne dešimtmetį gimė menocore stilistika bei individualios saviraiškos brandžiame amžiuje atmaina. „Meno“ duoda užuominą, kad tai specifinis įvaizdis po menopauzės, kuris balansuoja nuo laisvų siluetų ir saugaus minimalizmo iki stilistinio maksimumo, kurį puikiai įkūnija optimizmo ir drąsos nestokojanti 100-metė stiliaus ikona Iris Apfel. Impozantiški, eklektiški įvaizdžiai leidžia nesureikšminti amžiaus ir jam nepasiduoti. Dalis vyresnio amžiaus moterų (Lietuvoje, deje, labai menka) pastebi, kad amžius išlaisvina, jos įgauna daugiau pasitikėjimo ir drąsos nebepasiduoti visuomenės stereotipams. Mada tampa puikia priemone tai išreikšti. Todėl žvelgiant į perspektyvą vis dažniau kalbama apie natūralumą bei autentiškumą. Reklaminiuose plakatuose ir ant mados podiumų gausu skirtingo amžiaus, sudėjimo, rasių ir net negalią turinčių modelių. Tai ženkliai prisideda prie emaptiškesnės visuomenės ugdymo. Tad apibendrinant galima teigti, kad viena dominuojančių ateities mados tendencijų yra jaustis gerai atrodant taip, kaip nori.

TEKSTAI

Adomas Ievos kostiumu

Per amžius vyrų mada buvo įtaigi priemonė jų statuso, galios bei individualybės išraiškai. Vyriškame paveiksle nuolat kovėsi galia ir grožis. Pastarasis vis labiau buvo stumiamas šalin ir taip ilgainiui susimodeliavo stereotipais apaugusi vyriškumo samprata. Liaudyje įsitvirtino nuostata, kad vyras turi būti tik šiek tiek dailesnis už beždžionę, svarbiausia – stiprus, pasitikintis, savarankiškas ir finansiškai stabilus. Tautosaka tapęs epitetas „aukštas ir gražus“ turi veikiau pašiepiančią, nei teigiamą, reprezentatyvią nuostatą. Kodėl vyriškas grožis, rūpinimasis savo išvaizda mums kelia įtarimą? Grožis ir jėga yra lyg du priešingi poliai, kurių galios taške matome vyrus, o grožio – moteris. Stiprioji lytis ir dailioji lytis. Tokia tradicinė, kultūriškai susiformavusi nuostata, kuri XXI a. kelia vis daugiau klausimų.

Nauja, tai gerai pamiršta sena…

Ne vienam tradicinių pažiūrų ir klasikinio skonio puoselėtojui šiuolaikinė mada kilsteli antakį, o kartais iš nuostabos ir plačiai atveria žandikaulį. Nors šiuolaikinių dizainerių bei mados namų kuriama naujoji vyriškumo estetika daugeliui atrodo iššaukianti, reikia pastebėti, kad mūsų istorinė atmintis apie aprangos normas yra labai trumpa. Kartais susidaro įspūdis, jog mada gimė tik XX a. Iš dalies taip ir yra. Industrija, kurią pažįstame šiandien, susiformavo per praeitą šimtmetį. Tačiau aprangos kultūra siekia istorijos gelmes. Iš jų iškyla tokie vyriško įvaizdžio „perlai“, kurie šiandienos kontekste gali pasirodyti šokiruojantys. Aukštakulniai, šilkinės kojinės, kaspinai, gausios draperijos ir net korsetai buvo neatsiejama istorinio vyriško kostiumo dalis. Ką jau kalbėti apie XVIII-XIX a. Londono bei Paryžiaus visuomenėse figūravusius puošeivas. Preciziškas dėmesys aprangai būrė vadinamųjų dendžių ratą – vyrų, kuriems kūno bei grožio puoselėjimas, rafinuotas skonis buvo ko ne religija ir pagrindinis egzistencijos tikslas (užtenka paminėti amžininką Oscarą Wildą ir jo kultinį kūrinį „Doriano Grėjaus portretas“). Savimylos dabitos (dendis ilgainiui tapo bendriniu tai apibrėžiančiu žodžiu) mėgavosi damų dėmesiu ir suvedžiotojų reputacija. Būtent jie įvedė vadinamųjų „fantazijų“ arba nosinaičių viršutinėje švarko kišenėje madą, tik tuomet jas atstodavo lyg trofėjai kyšančios baltos šilkinės moteriškos kelnaitės. Išpuoselėtas vyriškumas tampriai siejosi ir su vyrų tarpusavio meile, kuria jie dalinosi uždaruose salonuose. Tai ilgainiui suformavo stereotipą, kad išsipustęs, išvaizdus, grožį puoselėjantis vyras veikiausiai yra netradicinės orientacijos. Tuometės aukštuomenės kronikos mini ir tūlą Georgą Bryaną “Beau“ Brummellį, vaikiną „iš niekur“, kuris savo itin elegantiškos išvaizdos pagalba tapo tikra įžymybe ir taip prasibrovė į elito ratus, buvo net paties princo bičiulis. Šiandien tokius personažus galėtume vadinti inluenceriais, tais laikais tai buvo tikra įvaizdžio meistrystė, leidusi užmaskuoti prastą kilmę ir susikurti naują tapatybę. Grožis, vis tik, galinga jėga.

Net ir XX a. yra buvę ekstravagantiškų vyriškos mados epizodų. Vienas ryškesnių periodų – 1970-ieji. Londono gatvėse tuo metu vyravo vadinamoji „povų revoliucija“ (angl. peacock revolution), puošeiviška subkultūra persmelkta romantizmo ir praeities nostalgijos. Jauni, ilgaplaukiai vyrukai rengėsi „blusturgiuose“ rastais senoviniais Viktorijos laikų kostiumais, dabinosi kaspinais ir puošniais marškiniais. Britanija tuo metu išgyveno ekonominę krizę ir toks įvaizdis buvo bėgimo nuo realybės išraiška. Panaši stilistika užvaldė ir muzikos pasaulį su tokiomis glam-rocko žvaigždėmis, kaip Davidas Bowie, kuris scenoje įsikūnydavo į androginišką Ziggy Stardust personažą. Aštuntasis dešimtmetis įsirašė į mados istoriją, kaip dar vienas svarbus lyčių stereotipus laužantis etapas. Moterų madoje Yves Saint Laurentas ėmėsi kelnių kostiumų variacijų ir sukūrė žymųjį dailiosios lyties smokingą. Tuo tarpu vyrų madoje, net ir komerciniuose pramoninių drabužių kataloguose, karaliavo prigludę siluetai, dekoratyvumas, išraiškingi žabo (raukiniai puošiantys marškinių užsegimą). Aštuntajame dešimtmetyje pirmą kartą pasigirsta ir unisex terminas, mada neakcentuojanti lytinės tapatybės. XX a. pabaigoje tai tapo makro tendencija, ilgainiui pagimdžiusia ir kitas su lytiškumu susijusias variacijas (gerderfluid, genderless, genderful, gender-bender, cross-dressing ir kt.).

Lyčių rokiruotė

Šiandienos kontekste vyrų mada yra itin gyvybinga, kintanti, išgyvenanti reikšmingas transformacijas. Besiplečiantis lytiškumo suvokimas veikia mados charakterį. Siekiama išsilaisvinimo iš nusistovėjusių normų, tai akivaizdžiai regime kiekviename žingsnyje, pradedant podiumais ar gatvės mada ir baigiant raudonojo kilimo įvaizdžiais bei „Instagram“ srautu. Moterų mada panašų procesą išgyveno prieš 100 metų. Siekdamos emancipacijos jos palengva įsisavino vyrišką garderobą, taip per išvaizdą deklaruodamos savo galią bei gebėjimą persikūnyti į skirtingus, iki tol išskirtinai vyrų uzurpuotus, vaidmenis. Žvelgiant iš šiandienos perspektyvų tuometis kelnes vilkinčių dailiosios lyties atstovių smerkimas kelia mažų mažiausiai juoką. Vis dėlto anuomet juokinga nebuvo ir drąsios stileivos buvo pašiepiamos, neįleidžiamos į viešas erdves ir netgi baudžiamos įstatymu numatyta tvarka. Tačiau stereotipai ilgainiui griuvo, moterų emancipacija sulaužė ko ne visus įmanomus įvaizdžio tabu ir šiandien jau nebestebina niekas. Tik ne vyrų madoje, kurioje vyksta esminės permainos pranašaujančios naująją vyriškumo revoliuciją. Jei prieš 100 metų moterys siekė įgauti galios visuomenėje, tai dabar vyrai siekia atgauti teisę į jautrumą bei jausmingumą. Šį procesą gana taikliai 2020-aisiais įvardino kultinių mados namų GUCCI pagrindinis dizaineris Alessandro Michelle, kuris su naujausia kolekcija paskelbė vyriškumo manifestą, skambantį maždaug taip: „Patriarchalinėje visuomenėje vyriškas identitetas nuolat formuotas pasitelkiant žiaurius, toksiškus stereotipus. Dominuojančio, laiminčio, kitus nugalinčio vyro pavyzdys skiepijamas berniukams nuo pat gimimo. Nuostatos, tam tikri išsireiškimas ir veiksmai ilgainiui ima formuoti mačo tipo idealą, kuriame nėra vietos pažeidžiamumui ar pasitikėjimui kitais. Bet kokios vadinamojo „moteriško“ elgesio apraiškos agresyviai užsipuolamos ir priimamos, kaip grėsmė dominuojančiam vyriškumo etalonui, kuris nepripažįsta įvairovės bei skirtumų. Šiame visuomenės įskiepytame modelyje nėra nieko natūralaus. Jis taip socialiai ir kultūriškai sukonstruotas, kad atmestų bet ką, kas neatitinka nustatytų normų. Atėjo laikas dekonstruoti istoriškai suformuotą vyriškumo modelį ir išlaisvinti vyrus, skatinti jų socialiniais pančiais bei dusinančiais stereotipais neapribotą saviraišką“. Pop muzikos žvaigždė Harry Styles tapo tam tikru šių permainų simboliu. 2019 m. gruodį jis pasirodė ant amerikietiškojo VOGUE viršelio. Ne gana to, kad buvo pirmasis vyras papuošęs šio leidinio titulinį puslapį, bet dar ir vilkintis GUCCI suknelę. „Žymėti drabužius etiketėmis „vyriški“ ar „moteriški“ yra saviraišką apribojanti nuostata. Apranga teikia tiek džiaugsmo ir aš niekada negalvoju, kam ji skirta. Rengiuosi taip, kaip tuo metu jaučiuosi“, komentavo savo įvaizdžius Harrys. Tiesa tai sukėlė LGBTQ+ bendruomenės pasipiktinimą, nes iki tol tokia kontroversiška saviraiška buvo šios bendruomenės skiriamasis ženklas ir tam tikras manifestas. Tačiau čia ir slypi esminė transformacija, kuri veda prie stereotipų griūties. Vis daugiau vyrų nesibaimina romantizuoti savo įvaizdžio, nesibodi gėlėtų audinių ar pastelinių tonų, raukinių, kaspinų, nėrinių ar sijonų. Pratinantis visuomenės akiai tokios aprangos variacijos pamažu tolsta nuo lytinių orientacijų šablonų.

Vaikinas su perlo auskaru

Vyrų mada – lyg klasikos konservai. Ilgus metus lydintis tas pats skonis, stilius ir etiketės. Nuo pat Prancūzijos revoliucijos laikų ji ženkliai supaprastėjo, tapo santūri, o vyrų gerbūvį ir finansinę padėtį įkūnijo išpuoštos žmonos bei meilužės. Įsivyravo nuostata, jog vyrai „veikia“, o moterys „atrodo“. Kostiumas tapo etalonu ir uniforma. Uniforma, kuri ilgainiui įkalino. Kaip teigia VOGUE mados apžvalgininkas Christianas Allaire: „Vyrai ilgą laiką jautėsi mados šešėlyje. Vos įžengę į didžiąsias parduotuves jie su pavydu praeidavo pro neaprėpiamą moteriško asortimento įvairovę kol galop patekdavo į savo pilkšvą, niūrų skyrių. Aš pats asmeniškai norėdamas bent šiek tiek pagyvinti savo garderobą nekart pirkau drabužius moterų skyriuje“. Bet laikai keičiasi. Viskas prasidėjo nuo detalių, kurių reikšmingiausia – perlai. Podiumuose pasirodę dar 2016 m. jie tapo tikru naujojo vyriškumo simboliu. Ir jei žymusis XVII a. tapytojas Janas Vermejeris tapytų savo garsiąją drobę „Mergina su perlo auskaru“ dabar, jai neabejotinai pozuotų jaunuolis. Perlai tapo daugiau nei aksesuaru. Jie suteikia charakterį ir progos efektą kokią drabužių stilistiką bepasirinktumėte ar kur juos besegėtumėte: ausyje, aplink kaklą ar ant rankos. Manieringa tendencija virto norma ir šiandien perlų karolius galime išvysti ne tik žvaigždžių pavyzdžiuose, bet ir skirtingo tipažo gatvės vaikinų įvaizdžiuose. Neatsilieka ir kosmetikos pramonė. Vyrai vis uoliau įsigyja ne tik odos priežiūros priemones, bet ir dekoratyvinę kosmetiką, o nagų lakas pastaraisiais metais tapo vienu perkamiausių produktų. Kvepalai – vienas pirmųjų grožio industrijos produktų ėmusiu trinti lytim apibrėžtas ribas. Unisex aromatai išpopuliarėjo dar 1990-aisiais, o pastaruoju metu parfumeriją išvis vengiama skirstyti į vyrišką ar moterišką. Panašiai ir su dizainerių kolekcijomis. Vis dažniau podiumais žygiuoja miksuotų modelių šou, taip kreipiant vartotoją rinktis patinkantį drabužį nepaisant lyties aspektų.

Žvaigždžių pavyzdžiai užima ne paskutinę vietą masinės mados transformacijose. Jaunasis Holivudas diktuoja naujas taisykles, kurios visų pirma pasimato ant raudonojo kilimo. Vienu tokių įvaizdžio „pareiškimų“ tapo amerikiečių aktorius Timothée Chalameto apranga šiųmetiniame Venecijos kino festivalyje. Jis vilkėjo Haider Ackermann kurtą skaisčiai raudoną palaidinę atvira nugara ir to paties atspalvio siauro silueto kelnes. Įvaizdis akimirksniu tapo ikoniniu, simbolizuojančiu naują santykį su vyrišku kūnu. Žymieji mados namai tampriai bendradarbiauja su įžymybėmis, tad nenuostabu kad rezultate avangardiniai sprendimai netrunka pasiekti plačiąsias mases. Gerbėjai noriai imituoja savo dievaičių išvaizdą, o šį poreikį pajutusi greitoji mada imasi jį tenkinti už žemą kainą. Taip tai, ką vos vakar matėme žvaigždžių kronikose, šiandien tampa kasdienės mados pasirinkimais. Ir tai nėra vienadienė tendencija. Vyriškos mados pokyčiai tik įsibėgėja, tad prisisekite diržus, meskite iš galvos stereotipus ir atpalaiduokite fantaziją.

Publikuoti ir cituoti galima tik nurodant autorystę. Visos teisės saugomos įstatymo numatyta tvarka.

TEKSTAI

Issey Miyake mada – tarp meno ir gyvenimo

Šių metų rugpjūčio 5 dieną mados pasaulis neteko dar vieno genijaus – Issey Miyake. Šio dizainerio kūryba padarė didžiulę įtaką šiuolaikinės mados charakteriui, paveikė ne vieną dabar jau puikiai žinomą dizainerį. Tai įkvepia užduoti klausimą, kur slypi jo meistriškai vakarų pasaulį užbūrusios japoniškos mados magija?

Japonų kalboje yra toks žodis „monozukuri“ apibūdinantis tam tikrą autorinį gamybos būdą, meistrystę, amatą prilygstantį dvasinei praktikai. Tai ir yra tas paslaptingas japonų kūrėjų faktorius, kuris aštuntojo dešimtmečio viduryje ėmė negrįžtamai transformuoti europietišką madą. Sunku pervertint tai, ką davė rytietiškas požiūris Vakarų madai: filosofinį santykį į drabužį, netobulumo ir neišbaigtumo estetiką, monochrominio kolorito, minimalizmo ir natūralumo magiją, asimetriją, disproporcijos bei dekonstrukcijos žavesį. Japonų kūrėjai suteikė madai gylį, tam tikrą mistiką ir asketiškumą. Tai buvo nauja, netikėta ir ne iškart patrauklu, tačiau ilgainiui Vakarai ėmė godžiai svaigti Rytų burtuose: nėrė į meditaciją, užsiėmė joga, apsupo save wabi-sabi, feng-shui ir aišku japoniška mada bei kosmetika. Būtent kvapas buvo pirmoji mano tiesioginė pažintis su šiuo kūrėju. „Issey Miyake“ ženklu pažymėti kvepalai nebuvo panašūs į prancūziškus ar itališkus. Įkvėpus jų imi keliauti mintimis. Žavėjo jų lengvumas, neatpažįstamas natų charakteris ir paslaptis. Buvau vos baigusi mokyklą ir ruošiausi mados studijoms Vilniaus dailės akademijoje. Issey Miyake man buvo lyg guru, kurio meistrystę stebėjau M. Mažvydo bibliotekoje vartydama VOGUE puslapius. Japonų dizaineriai buvo kitokie, jų nedomino tobulas grožis, kuriuo buvo persisotinusi vakarietiška mada.

Hirošimos vaikas

Kazunara (toks tikrasis Miyake vardas) gimė 1938 m. Hirošimoje. Vos septynerių jis išgyveno JAV atominę ataką, kuri visam gyvenimui paliko siaubingą traumą. Netrukus nuo radioaktyvios spinduliuotės poveikio mirė berniuko mama. Vaikystėje mažasis Issey norėjo tapti šokėju. Jo meilė teatrui ir ypač šokiui neišblėso visą gyvenimą. Iš čia ir ypatingas dėmesys kūno judesiui bei drabužio vaidmeniui jį išreiškiant, papildant, pratęsiant. Lakią vaizduotę turintį berniuką itin masino sesers kaupiami vakarietiški madų žurnalai, kuriuos jis vogčia studijuodavo. Vis tik baigęs mokyklą Miyake pasirinko grafinio dizaino studijas Tokijo Tama Art universitete. Jų metu Japonijoje vyko pasaulinė dizaino konferencija, kuria Issey labai susidomėjo. Tiksliau jį suerzino viena aplinkybė – į programą nebuvo įtrauktas drabužių dizainas. Jis atviru laišku kreipėsi į organizatorius ir taip išprovokavo pokyčius sukėlusią diskusiją apie tai, kad drabužiai yra ne tik mados, bet ir dizaino elementas. Visai netrukus, 1963 metais Miyake sukūrė savo pirmuosius modelius. Tai buvo keli deriniai Toyota kalendoriaus fotosesijai, bet šios patirties pakako tam, kad vaikinas apsispręstų surišti likusį gyvenimą su mada.

Tarp dangaus ir žemės

Savo pirmąją kolekciją, poetiškų pavadinimu „Eilėraštis iš audinio ir akmens“, Issey Miyake pristatė Tokijo prekybos ir pramonės rūmuose. Jaunojo kūrėjo tikslas buvo pademonstruoti, kaip drabužiai gali būti meniškai vizualūs ir tuo pačiu absoliučiai praktiški dizaino objektai. Taip susiformavo jo kūrybinis credo įkvėpęs šį mados kūrėją balansuoti tarp meno ir funkcionalaus dizaino. Tuo pačiu pats kūrėjas kategoriškai atsiribojo nuo mados filosofijos (kurią įžvelgia vakarų analitikai) teigdamas, kad drabužiai skirti gyvenimui. Būtent Miyake pasiūlė technologijų inovatoriui ir „Apple“ steigėjui Stevui Jobsui jo firminę juodo golfo, džinsų bei sportbačių uniformą, kuriai šis buvo ištikimas iki pat gyvenimo pabaigos. Atvykęs į Europą Issey toliau gilino žinias Prancūzijos mados institute, dirbo Paryžiuje ir Niujorke. 1970-aisiais Issey Miyake įsteigia savo autorinę dizaino studiją. Čia vėl gi taiko savo ypatingą metodiką, o į kūrybinį procesą žiūri, kaip į komandinį veiksmą, kuriame „mes“ svarbiau už „aš“. Po poros metų studijos sukurti modeliai jau pristatomi Niujorke ir Paryžiuje, kur mados analitikai akimirksniu suvokia, jog tai – naujos mados eros pradžia. Issey Miyake jau tada pasiūlė novatorišką kapsulės principo idėją ir kūrė laisvai tarpusavyje derinamus bei įvairioms progoms tinkamus trikotažo modelius. Tuo pačiu jo darbai muziejuose bei teatro scenoje būdavo demonstruojami taip pat dažnai kaip ir ant podiumų. Antai 1982-aisiais dizaineris dalyvavo Masačiusetso technologijų instituto organizuotoje parodoje „Intymi architektūra: šiuolaikinis mados dizainas“, kurioje pateikė architektūriško dizaino modelius.

Ankstyvosios Issey Miyake dėvimosios mados kolekcijos buvo stipriai paveiktos japonų tradicinių tautinių kostiumų siluetų. Tuo pačiu kūrėjas linko ir į avangardinius ieškojimus. Ilgainiui vis labiau atsisakydamas tiesmukų sąsajų su gimtąja Japonija. Dizaineris stengėsi vengti savo kūrybą žymėti klišinėmis „Rytų“ ar „Vakarų“ mados etiketėmis, bandė apjungti šių skirtingų pasaulių vertybes ir to pasekoje rasti naują estetiką. Jį itin domino medžiagiškumas bei dviejų siluetų, žmogaus kūno bei drabužio, tarpusavio sąveika, kurią jis suvokė kaip tam tikrą vienovę, naujai susiformavusią erdvę, kurioje žmogus tarpsta. Medžiaga tapdavo ta jungiamąja grandimi, tarsi beore materija ir tuo pačiu struktūriška, monumentalia forma. Vis tik podiumas pilnai nepatenkino Issey užmojų. Devintajame dešimtmetyje Miyake entuziastingai tyrinėjo naujas drabužių formas, pasitelkdamas netipines medžiagas: plastiką, popierių ar vielą. Savo šio laikotarpio kūrinius jis vadino „Kūno darbais“. 1982 m. prestižinis JAV meno žurnalas „Artforum“ pirmą kartą istorijoje savo viršelyje panaudojo mados kūrinį ir tai buvo Issey Miyake iš Rotango (vijoklinių palmių rūšies) nupintas torsas.

Klostės efektas

1981 metais Issey Miyake vizionieriškai nujausdamas artėjančias mados permainas bei kintantį XX a. pabaigos žmonių gyvenimo stilių įkuria prekės ženklą „Plantation“, siūlantį drabužius, kuriuos galima dėvėti nepriklausomai nuo lyties, amžiaus ar kūno formų. Iš natūralių medžiagų sukirpti modeliai pasižymėjo minimalistiniu, laisvu dizainu, lengva prižiūra ir žaibišku populiarumu. Vis dėlto Issey Miyake vizitine kortele tapo smulkiai klostuoti modeliai (kurių pirmtakas dar XX a. pradžioje buvo italų dizaineris Mariano Fortuny). Devintojo dešimtmečio pabaigoje jis pradėjo eksperimentuoti su naujais klostymo būdais, kurie teiktų judėjimui lankstumo bei būtų lengviau gaminami ir prižiūrimi. Drabužiai pirmiausia būdavo išpjaunami pagal lekalus, susiuvami, tada lyg vėduoklė smulkiai lankstomi naudojant popierinius intarpus ir termiškai supresuojami. Vėliau šį procesą dizaineris kiek pakeitė ir sukirpdavo išdidintus modelius, kurie termiškai klostuojant susitraukdavo iki reikiamo dydžio. Ne gana to buvo naudojamos tam tikrą tekstūrinę „atmintį“ turinčios medžiagos. Taip gimdavo legendinės klostelės, kurios buvo jo viso gyvenimo aistra (dizaineris net išleido specialius kvepalus „Pleats please“). Miyake suprato, kad naujas drabužių kūrimo būdas puikiai tinka šokėjams, kurios, beje, mielai kvietėsi demonstruoti savo kolekcijų. 1993 m. dizaineris ėmėsi kūrybinės kolaboracijos su Frankfurto baleto choreografu Williamu Forsythe. Jo kurti klostuoti spektaklio kostiumai buvo skulptūriški ir tuo pačiu be galo plastiški, nevaržantys judesių. Jis taip ištobulino klosčių metodą, kad modeliai tapdavo lengvi lyg oras, tuo pat metu avangardiški ir praktiški, modernūs ir nepavaldūs laikui, hi-tech ir dvelkiantys japonų tradicija. Tuo galėjome įsitikinti ir mes, kuomet Issey Miyake netikėtai ir visai neatlygintinai 1992-aisiais vykusioms Barselonos olimpinėms žaidynėms sukūrė uniformą mūsų olimpiečių rinktinei. Tai buvo pirmoji olimpiada Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, o šiuos kostiumus japoną sukurti pakvietė komandos gydytojas dr. Edvardas Domanskis.

Mados vizionierius

Miyake visada domėjosi inovatyviomis technologijomis. Tai jam leido ištobulinti medžiagų tekstūras ir atrasti išskirtinius, iki šiol nematytus siluetus. Vis dėlto naudodamas pažangiausias to meto sintetikos apdirbimo technologijas, dizaineris nenustojo lankytis ir istoriniuose, autentiškų medžiagų gamybos regionuose, stengėsi atgaivinti tradicinį dažymą ir audimą, kurie buvo ant išnykimo slenksčio. Jis be atvangos ieškojo naujų tradicinių metodų (tokių kaip pvz. Sashiko siuvinėjimas) panaudojimo būdų, kurie galėtų atliepti šiuolaikinės mados poreikius, taip pelnydamas pasaulinį pripažinimą. Dar vienas jo pamėgtas kūrybinis metodas – drauge su kolega Dai Fujiwara

1998 m. ištobulintas drabužio kūrimas tarsi iš vientiso audinio lakšto A-POC (A Piece Of Cloth). Tai technologija, kuomet pramoninė mezgimo ar audimo mašina taip užprogramuojama, kad iš vieno siūlo gijos be papildomų siūlių sukuriama naują tekstūrą, kuri virsta sumodeliuotos formos, skirtingas variacijas turinčiu masinės gamybos drabužiu. Šiuolaikinio meno muziejus (MoMA) Niujorke turi vieną iš ankstyviausių A-POC modelių savo nuolatinėje kolekcijoje. Šie ir daugybė kitų pasiekimų 1999 m. pelnė Issey Miyake vieno iš įtakingiausių XX a. Azijos asmenybių titulą (šalia Mahatma Gandhio, Mao Zedongo, Dalai Lamos bei imperatoriaus Hirohito, kuriuos nominavo žurnalas TIME). 2004 m. dizaineris įkūrė savo vardo visuomeninį fondo, kurio tikslas – remti jaunuosius talentus bei skatinti tolimesnę, inovatyvią ir tvarią mados evoliuciją.

Kalbant apie Issey Miyake kūrybą negalima nepaminėti jo unikalios, daugiau nei dešimtmetį trukusios kūrybinės kolaboracijos su genialiu mados fotografu Irvingu Pennu. Jam pavykdavo itin įtaigiai perteikti dizainerio modelių magiją, užfiksuoti judesio laisvę ir vidinį polėkį. Įdomu tai, kad pats Miyake niekada nedalyvaudavo fotosesijose. Abu menininkai tai vadino tyliu bendravimu. I. Penno interpretacijos tryško energija ir tai nuolatos stebino dizainerį. Miyake visada įkvėpdavo vizijos, kurias jo darbai sukeldavo kitiems kūrėjams. Daugiau nei 250 fotografijų nugulė net į 7 fotoalbumus. Tai ne tik archyvas, kuriame užfiksuotas unikalus meninis bendradarbiavimas, bet ir dvasinio ryšio tarp dviejų kūrėjų, kuriuos skiria du žemynai, atspindys.

Tekstas publikuotas žurnale MOTERIS / lapkritis 2022