TEKSTAI

Sumodeliuotas vyriškumas

Keliaujant po svečias šalis įprasta persivežti kelionę primenančių suvenyrų. Aš turiu įprotį aplankyti kokį įsimintiną meno renginį, kuris tampa ilgam atmintyje išliekančia išvykos iliustracija. Šįkart savaitę Londone iliustruoja nuostabi paroda apie vyriškumo kaitą madoje.

„Vyriškumo formavimas“ (angl. „Fashioning masculinities“) – viena ryškiausių šių metų mados parodų ne tik Londono “Victoria&Albert“ muziejuje, bet ir visoje Europoje. Ekspozicija tobulai apjungia vyriškos mados evoliuciją, užkoduotas prasmes bei simbolius, vyriškumo kaitą ir estetines transformacijas. Lyg interaktyviai vaikštant įtraukiančio albumo puslapiais, kiekvienas eksponatas pasakoja istoriją ir praplečia akiratį. Nenuostabu, kad parodą lydi ir puiki to paties pavadinimo knyga. Kuratoriai mėgina atsekti giją vedančią link minties, jog būtent drabužiai sukuria žmogų, vizualizuoja jo asmenybę. Per amžius vyrų mada buvo įtaigi priemonė jų statuso, galios bei individualybės išraiškai. Tai liudija istorijos eigoje kurtos didingos skulptūros, tapybos drobės, nuotraukos, kurios, šalia gausybės autentiškų skirtingų laikotarpių modelių, tapo šios parodos pagrindu. Iš esmės ekspozicija bando atsakyti į klausimą kaip, lyg koks sudėtingas drabužis, amžių tėkmėje buvo sukonstruotas vyriškumas, jo vizuali išraiška. Kokie atributai, detalės, simboliai jį išreiškė bei leido įsitvirtinti tam tikroms visuomenės nuostatoms. Įdomi ir lyg leitmotyvas besikartojanti nuolatinė grožio bei galios kova. Šiandienos kontekste vyrų mada yra itin gyvybinga, kintanti, išgyvenanti reikšmingas transformacijas. Besiplečiantis lytiškumo suvokimas bei kova už lygiateisiškumą veikia mados charakterį. Siekiama tam tikro išsilaisvinimo iš istoriškai nusistovėjusių normų ir tai akivaizdžiai regime kiekviename žingsnyje, pradedant podiumais ar gatvės mada ir baigiant raudonojo kilimo įvaizdžiais bei „Instagram“ srautu. Moterų mada šį procesą praėjo prieš 100 metų. Atėjo metas vyriškumo revoliucijai.

Nuo figos lapo iki korseto

Parodos pasakojimas logiškai pradedamas nuo apatinių, jų ypatumų skirtingomis epochomis, palaipsnio evoliucionavimo formuojant laikmečių grožio standartus bei reikšmingo sporto vaidmens judant funkcionalumo link. Tuo pačiu vizualiai aptariamas ir intymus santykis su kūnu, vyriškas erotizmas nuo figos lapo iki Andy Warholo aktų. Atsispiriant nuo graikų mitologijoje minimo Teiresijaus mito, pasakojančio apie lytį keitusį jaunuolį, eksponatų pagalba kalbama apie reikšmingą apatinių drabužių vaidmenį intymiame santykyje su žmogaus kūnu bei jo estetikos formavime. Figūros siluetas, formų išryškinimas ar maskavimas yra svarbi erotinės išraiškos dalis kalbant tiek apie moterų, tiek ir apie vyrų kūnus. Istoriški vyrai taip pat vilkėjo korsetus, mat torsas visais laikais asocijavosi su vyriška galia. Vis dėlto istoriškai įsitvirtino nuostata, kad stipriajai lyčiai svarbiau atrodyti galingai, o ne gražiai. Jėga, valdžia, ištvermė ilgainiui nukonkuravo dailumą bei erotiškumą. Tačiau sekant mados siūlą ir artėjant link XX a. juntamas laipsniškas vyriško grožio atgimimas. Parodoje tam skiriamas nemenkas dėmesys. Viena esminių grožio kūrimo priemonių – makiažas, taip pat buvo nesvetimas vyrams nuo faraonų laikų iki Karaliaus Liudviko XIV dvaro. Išties makiažas vyrų veiduose pranyko tik 1800-aisiais ir palaipsniui grįžo 1970-80 m. drauge su Glam rock muzikos srove ir tokiais atlikėjais kaip Davidas Bowie bei Mickas Jaggeris. Be išorinio grožio ne ką menkesnis vaidmuo tenka kūno kalbai, kuri taip pat įdomiai analizuojama šioje parodoje. Antai vizualiai aptariama erotiškiausia poza mene – pakeltos, virš galvos sukryžiuotos rankos. Tai ap(si)nuoginimo, atsidavimo preliudija, kurią itin mėgo savo darbuose D. Hockney ir A. Warholas. Toks vyro pateikimas tapyboje ar fotografijoje iliustruoja labiau pažeidžiamą, jautresnę vyriškumo pusę, kuri akivaizdžiai oponuoja ilgai deklaruotai galios, užkariautojo visomis prasmėmis, dominantei.

Džentelmenai ir dabitos

Parodoje lyg ant delno visa vyriškos mados istorija, liudijanti, kad vyrai tam tikrais istorijos etapais buvo ne ką menkesni puošeivos nei moterys. Gausios draperijos, kaspinai, nėriniai (rankų darbo, dažniausiai vežami iš Italijos bei Flandrijos ir kainavę kaip brangakmeniais inkrustuota juvelyrika), aksesuarai buvo akivaizdi turto bei įtakos išraiška. Ilgą laiką vyravo nuostata „daugiau yra geriau“ ir kuklumui, saikui ar santūrumui nebuvo vietos. Esminis lūžiais tapo dvi revoliucijos – Prancūzijos (nuvertusios monarchiją, sumenkinusios aristokratiją bei iškėlusios vidurinę klasę) bei pramonės (mechanizavusios gamybos procesą ir užkūrusios vis greitėjančius gyvenimo tempus). Vyrai, praktiškumo sumetimais (pramonė, besivystantis transportas generavo daug taršos) ėmė rengtis tamsiais, griežtais kostiumais, o jų gerbūvio ir turtų išraiška tapo nuo galvos iki kojų išpuoštos žmonos. XIX a. pradžioje įtakingas britų vyriškos mados diktatorius Georgas Bryanas Beau Brummellis ėmė propaguoti perfekcionistinį paprastumą, kokybę bei tobulai sukirptus kostiumus, kurie ilgainiui prigijo ir suformavo nepajudinamą kostiumo viešpatystę vyriškame garderobe. Tačiau jis nestokojo ir tam tikro dabitiškumo. Brummellio figūra bei bruožai buvo lyginami su mitinio Apolono. Preciziškas dėmesys aprangai būrė dendžių ratą – vyrų, kuriems kūno bei grožio puoselėjimas, rafinuotas skonis buvo ko ne religija ir pagrindinis egzistencijos tikslas (užtenka paminėti amžininką Oscarą Wildą ir jo kultinį kūrinį „Doriano Grėjaus portretas“). Savimylos puošeivos (dendis ilgainiui tapo bendriniu tai apibrėžiančiu žodžiu) mėgavosi damų dėmesiu ir suvedžiotojų reputacija. Būtent jie įvedė vadinamųjų „fantazijų“ arba nosinaičių viršutinėje švarko kišenėje madą, tik tuomet tai būdavo lyg trofėjai kyšančios baltos šilkinės moteriškos kelnaitės. Tuo pačiu išpuoselėtas vyriškumas tampriai siejosi ir su vyrų tarpusavio meile, kuria jie dalinosi uždaruose salonuose.

Ne ką mažiau intriguojanti ir augalinių motyvų vyrų madoje istorija. Nuo XIX a. augmenija audinių raštuose bei aksesuaruose pradėti sieti su QUEER (neheteroseksualios tapatybės) išraiška. Įdomu, jog specifinių gėlių žiedai turėjo savo informatyvią simboliką – žibutės žymėjo lesbienizmą, vėdrynai, ramunės bei našlaitės išreiškė homoseksualumą, saulėgrąžos bei lelijos sietos su vadinamuoju “grožio kultu“.

Vyriškumo spektras

Parodoje didelis dėmesys skirtas spalvų simbolikai. Ryškūs atspalviai sieti su prabanga, nes audinių dažai buvo brangūs, pigmentai vežami iš egzotiškų kraštų. Nenuostabu, kad ir dėl šios priežasties dažnai dominuodavo juoda, ji buvo praktiška ir tuo pačiu siejama su orumu, išsilavinimu, galia. Ši tendencijos įsivyravo XVI a. Ispanijoje. Tuo pačiu metu Europą iš Pietų Amerikos pasiekė ypatingi raudoni pigmentai išgaunami iš tų kraštų vabzdžių – košenilių. Raudona įsitvirtino kaip neabejotina valdžios spalva, sieta su narsa, veržlumu ir tvirtumu. Ne ką mažiau intriguojanti ir rožinės spalvos evoliucija. Tai lyg švelnesnė raudonos versija, simbolizavusi statusą bei turtą (prabangių audinių spalvinis spektras balansavo nuo lašišų iki fuksijų atspalvių). Rausva nebuvo siejama su moteriškumu (šis stereotipas susiformavo tik XX a.pr.). Galiausiai „millennial pink“ vėl suvienodino abiejų lyčių teises į rožinę, simbolizuojančią jautrumą, empatiją, pažeidžiamumą. Šios savybės integruojamos į šiuolaikines vyriškumo sampratas siekiant pažaboti ilgai vyravusį toksišką vyriškumą.

Ši paroda neabejotai padeda geriau suprasti vyriškos mados evoliuciją ir šiandien išgyvenamas jos transformacijas. Daug kam kyla pasipiktinimas, neva šiuolaikiniai vyrai virsta moterimis, praranda vyriškumą. Visa tai – ilgai skiepytų stereotipų pasekmė, kuri vertė manyti, kad grožis, puošnumas, romantika yra svetimi vyriškumui. Tačiau matant bendrą istorijos sudėliotą paveikslą regime, jog išgyvenome be galo skirtingus etapus ir teigti kas vyriška, o kas moteriška darosi itin keblu. Galiausiai visų mūsų esybės dualios, turime tiek vyriško, tiek moteriško prado elementų, skiriasi tik jų santykis ir išraiška. Ekspozicija palaipsniui mus atveda iki šių dienų. Paskutinėje salėje eksponuojama legendine tapusi GUCCI suknelė ir švarkas, kuriuos VOGUE viršelio nuotraukoje vilkėjo britų atlikėjas Harry Styles. Šalia puikuojasi ir žymi smokingo tipo pūsta aktoriaus Billy Porter vilkėta raudonojo kilimo suknelė. Ironiška, nes šie du vyrai buvo įsivėlę į ginčą dėl to heteroseksualių vyrų spekuliacijų Queer įvaizdžiais. Harry Styles laikosi pozicijos, kad drabužių tipas ar priskyrimas moterų / vyrų kategorijai neturėtų apriboti žmogaus saviraiškos. Tuo tarpu Billy Porter, ilgai kovojęs už Queer asmenų teises, teigė, kad tai nenuoširdu, veidmainiška ir tampa populistine mada, be idėjinio pagrindo.

Vieni žymiausių šių laikų mados namų GUCCI tapo pagrindiniu šios parodos mecenatu. Kaip tam tikras jos apibendrinimas nuskamba šio ženklo kūrybos vadovo Alessandro Michelle vyriškumo manifestas, kurį jis parašė sukūręs 2020-ųjų rudens/žiemos kolekciją: „Patriarchalinėje visuomenėje vyriškas identitetas nuolat formuotas pasitelkiant žiaurius, toksiškus stereotipus. Dominuojančio, laiminčio, kitus nugalinčio vyro pavyzdys skiepijamas berniukams nuo pat gimimo. Nuostatos, tam tikri išsireiškimas ir veiksmai ilgainiui ima formuoti mačio tipo vyriškumo idealą, kuriame nėra vietos pažeidžiamumui ar pasitikėjimui kitais. Bet kokios „moteriško“ elgesio apraiškos agresyviai užsipuolamos ir priimamos, kaip grėsmė dominuojančiam vyriškumo etalonui, kuris nepripažįsta įvairovės bei skirtumų. Šiame visuomenės įskiepytame modelyje nėra nieko natūralaus. Jis taip socialiai ir kultūriškai sukonstruotas, kad atmestų bet ką, kas neatitinka nustatytų normų. Todėl yra būtina ieškoti ir siūlyti alternatyvas, išlaisvinančias iš patriarchalinių dogmų. Atėjo laikas dekonstruoti istoriškai suformuotą vyriškumo modelį. Atverti įkalinantį narvą. Metas išlaisvinti vyrus ir skatinti jų socialiniais pančiais neapribotą saviraišką, kurios neįtakotų autoritarinės sankcijos bei dusinantys stereotipai“.

Publikuoti ir cituoti galima tik nurodant autorystę. Visos teisės saugomos įstatymo numatyta tvarka.

INTERVIU

Pokalbis apie dizainerį Pierre Cardin

Dizaineriui, kartais nesuprastam savo laikmečio vizionieriui Pierre’ui Cardinui 2022-aisiais būtų sukakę 100 metų. Pokalbis apie jo asmenybė bei indėlį į mados pasaulį LRT Klasika radijo laidoje “Pakeliui su vasara“. Įrašo nuoroda apačioje (pokalbis nuo 24:45 min.)

https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000223404/pakeliui-su-vasara-kaip-xx-a-vyko-masine-lietuviu-migracija-i-amerika

TEKSTAI

Prabangos spektras

Nėra tiek daug tarptautinių žodžių, kurie lietuvių kalboje nebūtų adaptuoti. Vienas tokių CHIC (matyt dėl absoliučiai priešingos reikšmės sąskambio). Artimiausias vertimas būtų “prabanga“, nors šiame mažame žodelytyje telpa ir “blizgesys“, “klasė“, “išskirtinumas“ bei kitos žavesį išreiškiančios sudedamosios. Mada ilgą laiką buvo vien apie “chic“, lyg sinonimiškos sąvokos. Tačiau šįkart – ne apie tai, o apie XX a. antroje pusėje užgimusias alternatyvas, apie prabangos spindesį ir skurdą.

Prabangos spektras ėmė ryškėti dėl XX a. vis stiprėjusios gatvės mados įtakos ir didėjančio jaunimo vaidmens. Ilgą laiką mada buvo orientuota į pasiturinčią, brandesnę auditoriją. Diktuojama estetika niekaip netenkino jaunosios kartos poreikių. Taip ilgainiui radosi vis daugiau subkultūrų, manifestuojančių ne tik alternatyvias vertybes, gyvenimo būdą, bet ir išvaizdos normas. Vieni pirmųjų į madą ženkliai įsibrovusių buvo PANKAI, kuriuos ant podiumų atvedė jų motina tituluojama britų dizainerė Vivienne Westwood. Dekonstruoti, skylėti ir sudraskyti, provokatyviais užrašais marginti drabužiai keitė nuostatą, kad madoje viskas turi būti tobula, gražu ir prabangu. Maišto idėja ir jos inspiruota estetika palaipsniui iš opozicijos tapo aktualia mados pozicija ir pagimdė visą eilę chic arba naujosios prabangos atmainų.

UGLY CHIC

Mada = grožis? Baikit, nemanau. Šiuolaikinei madai grožio kategorija yra antraplanė. Grožį suvokiame labai individualiai, o tai kas gražu visiems greičiausiai bus artima banaliai klišei. Būtent individualumo įsisamonimas ir iškėlimas į pirmą planą pakeitė šiuolaikinės mados veidą. Viena pirmųjų apie tai kūrybiškai prabilo Miuccia Prada 1996-aisiais paskelbusi ‘ugly chic’ manifestą, kaip atsaką Tom Fordo kuriamai seksualizuotai “Gucci“ estetikai. “Ugly is attractive, ugly is exciting. Maybe because it is newer,” – teigė M. Prada ir drąsiai derino iki tol nederintas spalvas, medžiagas, kirpimus, kaskart dirgindama mados analitikų ir vartotojų vaizduotes. To reikėjo XX a. pabaigos madai ir tai apibrėžė XXI a. charakterį. “Kuriu žmonėms, kurie išgyvena sunkų periodą“, teigia Miuccia papildydama, jog ‘bjaurumas’ turi daugiau potencialo, nes jis labiau žmogiškas, o grožis siejamas su tobulumu ir dažnai su realiu gyvenimu nieko bendro neturinčiais idealais. Kino, meno pasaulis tai suprato gana seniai, o madai prireikė gerokai daugiau laiko. Tai, ką laikome ‘bjauriu’ dažniausiai yra tiesiog neįprasta, tačiau ilgainiui tampa ne tik priimtina, bet ir praplečia paties grožio sampratos ribas. Tariami trūkumai palaipsniui virsta ypatumais ir privalumais.

HEROIN CHIC

XX a. pabaiga. Supermodelių era, kuomet nuo idealizuoto grožio darosi koktu. Nesibaigiantys, svaigalais besitaškantys vakarėliai, siautėjimas iki nukritimo nepamenant kas buvo ir kur atsibudai. Iš vakaro kurtas grožis ryte atrodo gerokai apvytęs, purvinas, bet savitai gražus. Tokio gyvenimo būdo ir jo išraiškos romantizavimas mados pasauliui pasirodė patrauklus. Ne gana to šalia lyg geizeris prasiveržė GRUNGE stilistika įnešusi glamūrizuotą nevalyvumą, gyvenimo mačiusius drabužius bei melancholiją. Amžių sankirta buvo pilna purvo ir nusivylimo, kurį gernialiai į savo gabalus sudėjo kultinė grupė “Nirvana“. Jos lyderis, Curtas Kobainas, nusispjovęs į įvaizdį tapo stiliaus ikona. Grunge yra vizualizuota depresija – nesirūpinimas išvaizda, tie patys, nutysę drabužiai, su kuriais miegi ir triniesi gatvėse, suplyšę džinsai ir susiburbuliavę megztiniai, tarsi vidinio skausmo ir žaizdų šašai. Kaip tai gali būti madinga? Tai prieštaravo viskam, apie ką mada kalbėjo nuo pat XX a. pradžios, atmetė taisykles ir estetikos normas. Ir pataikė tiesiai į to meto jaunimo poreikių dešimtuką. Kaip tai buvo galima ignoruoti? Kaip pankus ant podiumo atvedė V. Westwood, tai GRUNGE legalizavo Marcas Jacobsas savo 1992 m. kolekcijoje “Perry Ellis“, kuri netrukus atsidūrė elitinės mados biblija tutuluojamame amerikietiškame VOGUE.

Marc Jacobs, 1992 m. kolekcija ir VOGUE fotosesija

HOMELESS CHIC

Žvaigždžių kulto apimtoje visuomenėje tikroji prabanga – būti paprastu žmogumi. Ji neįperkama ir tuo pačiu prieinama visiems. Prabanga gali būti varžanti, įpareigojanti, nepatogi, pretenzinga. Tuo tarpu paprastumas išlaisvina, leidžia atsipalaiduoti ir nepergyventi dėl kečiupo dėmės ant džemperio. Juk būtent tas paprasto žmogaus neįpareigojantis būvis dažnai yra neįperkama daugelio žvaigždžių prabanga. Neatsilieka ir mada, drąsiai integruodama akivaizdžiai menkaverčius simbolius į savo elitinį, brangų asortimentą. Vienas ryškesnių atvejų – BALENCIAGA perimtas “Ikea“ mėlynasis krepšys, kainavęs vietoj įprastų 0,99 Ct ko ne 2000 Eur. Vėliau sekė ir šių mados namų adaptuota “Crocks“ batų versija.

Kodėl pertekliuje gyvenančios įžymybės užsigeidžia atrodyti varganai? Priežasčių galima rasti įvairių. Knygos “Who Owns Culture: Appropriation and Authenticity in American Law“ autorė Susan Scafidi teigia: „Manau, kad didžiausia socialinė priežastis yra absoliutus noras būti tikru, autentišku, siekis susitapatinti su savo gerbėjais ypač nesirengiant taip, lyg būtumėte viršesnis už juos“. Mados ženklai tokiu būdu taip pat bando susikurti autentiškumo aurą, kuri akivaizdžiai prieštarauja jų demonstruojamai prabangai. Ši prieštaravimas labiausiai dirgina ne tik elinius vartotojus, bet ir mados analitikus. Menamas “autentiškumas“ kuriamas pažeidžiamos visuomenės dalies sąskaita. Spekuliavimas ir manipuliacija reikšmėmis bei klaidinančiais įvaizdžiais kuria tam tikrą kognityvinį disonansą. Tiesa, kai kurios žvaigždės tokio įvaizdžio pagalba tarsi grįžta į savo pirminį būvį iki išgarsėjant (tikrai nemaža dalis įžymybių gimė ir augoje kuklioje, paprastoje aplinkoje).

Vienas pirmųjų “Homeless chic“ stilistiką interpretavo Johnas Galliano dar 2000-aisiais “Dior“ mados namams sukūręs Paryžiaus benamių inspiruotą aukštosios mados kolekciją. Vienas jos leitmotyvų buvo laikraščiai, kuriais apsiklodavo gatvėje miegantys valkatos. Dar XX a. pabaigoje buvo normalizuoti plėšyti ir dirbtinai purvinti džinsai. Tačiau visi suprantame, kad yra akivaizdus skirtumas, ar tie džinsai sudėvimi iki paskutinio siūlo negalint įsigyti kitų ar jie perkami tokie už apvalią sumą ir puikuojantis iškalbinga etikete. Mados istorikų teigimu, aukštuomenės mada apropriuoti prastuomenę siekia net XVIII-XIX a. Tuomet piemeniškos aprangos detalės buvo populiarios neformalioje aplinkoje, užmiesčio rezidencijose.

Toks manipuliavimas visuomenės klasėmis išties daro daug žalos, ypač kai varguoliška estetika propaguojama be jokios papildomos žinutės. Taip nuvertinama ir netgi pašiepiama pati skurdo problema, ji tampa vien dizainerių inspiracijos šaltiniu, nesigilinant, kad daliai visuomenės tai – nuolatinė būtis, kupina nežinomybės, bado ir pavojaus gyvybei. Skurdo glamūrizavimas menkina šią globalią problemą. Ne gana to mados namai pelnosi iš to nė kiek neprisidėdami prie galimo sprendimo.

Publikuoti ir cituoti galima tik nurodant autorystę. Visos teisės saugomos įstatymo numatyta tvarka.

TEKSTAI

MADOS INFEKCIJOS simptomai

Rizikuoju užsitraukti juodą debesį, kaip yra nutikę ne vienam mėginusiam kiek atviriau pasisakyti apie lietuviškos mados kūrėjus ar renginio organizatorius. Lyg apie velionį, galima kalbėti tik gerai arba nieko. Priešingu atveju pasipila lavina kaltinimų kompetencijos stoka, piktybiškumu ar menamu pavydu. Ką gi – tebūnie. Šios apžvalgos tikslas – ne kenkti vieninteliam rimtam lietuviškos mados festivaliui, bet veikiau paskatinti susimąstyti ir imtis veiksmų teigiamų pokyčių link.

Atvykus į pirmosios festivalio dienos šou tenka gerokai luktelėti, kol pateksim į pagrindinę salę. Žiūrovų kantrybės testas – jokia naujiena, bet tai leido pajusti susirinkusiųjų nuotaikas, nugirsti ironiškus pokalbius. Akies krašteliu matant pagrindinę salę, išklotą burbuline plėvele, dalis juokavo, supainiojusi datas, nes podiumas dar tik įrenginėjamas. Bet ne, ilgainiui paaiškėjo, jog tai – šių metų scenografijos idėja. Supratau šią mintį kaip aliuziją į apsaugine plėvele karo metu apvyniotus paminklus (šįkart renginys vyko Nacionaliniame taikomosios dailės ir dizaino muziejuje). Tačiau gyvename ne tik karo, bet ir ekologinės katastrofos kontekste, tad toks vienadienis didelio plastiko kiekio panaudojimas abejotinam efektui sukurti nėra įtikinantis, veikiau nuviliantis. Šiųmetis festivalis buvo persmelktas karo Ukrainoje nuotaikomis. Tai nuskambėjo ir renginio pranešime spaudai. Vis tik parama ir solidarumas apsiribojo skambiomis frazėmis, realiai niekaip neprisidedant prie paramos iniciatyvų. O juk buvo galima bent dalį pelno už parduotus bilietus (kurie šiemet kainavo net 30 Eur) skirti, pavyzdžiui, Ukrainos dizaineriams paremti. Neabejoju, kad ir žiūrovų būtų susirinkę daugiau.

Festivalis visų pirma yra jame dalyvaujantys dizaineriai. Renginio ašis – „Mados infekcijos“ iniciatorė ir kūrybinė vadovė Sandra Straukaitė. Kasmetinė renginio metu pristatoma dizainerės kolekcija užduoda toną visam festivaliui. Jaunieji kūrėjai, lyg apšildančios grupės, kurioms tai puiki proga gauti pirmą kūrybos viešinimo „skiepą“ ir tapti nuolatiniais šio festivalio šeimos nariais. Tačiau stebina, kad vis mažiau netolimoje praeityje „infekuotų“ dizainerių nebegrįžta į šį renginį ir jo turinį užpildo vis nauji, kasmet atkrenkami „Mados injekcijos“ laureatai. Ir čia yra kuo džiaugtis.

Lukas Ivanavičius / “The bigger, the better“

Drąsiai tvirtinu, jog turime stiprią lietuviškos mados mokyklą, kuri kasmet išleidžia ne vieną originalaus braižo kūrėją. Formuojasi nauja stipri dizainerių kartą, kuri turi ką pasakyti ir sako tai garsiai, be užuolankų. Lukas Ivanavičius pristatė hiperbolizuotų formų kolekciją, kurioje galima įžvelgti ir socialinių tinklų iškreipto pasaulio kritiką. Pamatysite, Lukas bus kaip jo kolekcijos pavadinimas “The bigger, the better“ (kuo didesnis, tuo geresnis). Inga Skripka savo kolekcijoje šiuolaikiškai integravo tautinį paveldą, savo siluetams pasitelkdama etnografinių audinių replikas. Tuo tarpu Adelės Burokaitės pristatymą galima vadinti manifestu. Užduodama klausima “kas aš?“ ji kūrybiškai interpretuoja tapatybės spektrą balansuojantį tarp sapno ir realybės. Nenoras fiksuotis ties viena savasties išraiška – būdingas Z kartos bruožas. Įvaizdis yra procesas, nuolatinis virsmas ir drąsi asmenybės raiška. Festivalį vainikavo Londone gyvenančio dizainerio Saimono Tartenio šou. Ir tai buvo bomba. Kūrėjas puikiai perteikė tiek dramatiškas aktualijas, tiek ir šiuolaikinių tendencijų pulsą. Pristatymo režisūra, modelių eiliškumas, garso takelis kūrė kolekcijos naratyvą. Kiekvienas modelis vizualiai pasakojo istoriją. Man ši kolekcija kiek priminė vieną ankstyvųjų mados genijaus Alexander McQueen šou “Highland rape“ (1995 m.). Karo kontekste smurto ir estetikos santykis tampa paveikia priemone. Tokios paveikios kolekcijos ant lietuviško mados podiumų jau senokai nebuvo. Saimonas Tartenis vieninetlis pakvietė į savo kolekciją brandesnio amžiaus modelį (kas vakaruose tapę madinga tendencija), tačiau įkvepia ne tik tai. Jo ir Ingos Skripka modeliai inspiruoti autorių močiučių patirčių bei įvaizdžių. Jei Saimono kuriama estetika stipriau paveiki konceptualiai bei emociškai, tai Inga žavi lietuviškų šaknų aktualizavimu, kuris vietomis priminė klasikinius „Chanel“ kostiumėlius.

Kas toliau…? Dėl dizainerių ramu. Turime rimtą pamainą, kuriai labai reikia palaikymo, visų pirma įsigyjant, viešinant, remiant jų kūrybą. O dėl festivalio – taip, tai kol kas vienintelė jaunųjų talentų arena ir išties gaila, kad tradiciniu tapęs renginys tiesiog nyksta akyse. Matant silpstantį publikos bei pačių kūrėjų susidomėjimą pokyčiai yra gyvybiškai būtini. Tad šiemetinis festivalio plakatas, nors kalbėjo apie karo nuotaikas, užkodavo paties renginio nerimastingus simptomus – lyg dūmas besisklaidantis logotipas ir remonto darbų juostą primenantis užrašas – SOS „Mados infekcija“.

Nuotraukos – Ramūno Tengurio.

Publikuoti ir cituoti galima tik nurodant autorystę. Visos teisės saugomos įstatymo numatyta tvarka.

TEKSTAI

METamorfozės

MET GALA – įvykis, kurio laukia visi mados gurmanai. Svarbiausia metų puota, organizuojama „Vogue“ žurnalo redaktorės Annos Wintour, prilyginama mados „Oskarams“. Į ją trokšta patekti visos šou pasaulio žvaigždės, o jų gerbėjai jau išvakarėse būriuojasi renginio prieigose. Praskleiskime šiųmečio renginio užkulisius.

Alessandro Michelle (GUCCI kūrybos vadovas) ir Jaredas Letto

Istorija

Niujorko Metropoliteno muziejuje jau daugiau nei 100 metų yra įsikūręs kostiumo institutas, kurio tikslas yra pristatyti madą, kaip menišką objektą ir archyvuoti vertingus istorinius kostiumus. Kasmet šis institutas surengia įspūdingas temines mados parodas. Gala puotos pradėtos rengti dar 1948 m. Jų sumanytoja – žymi mados asmenybė, Niujorko mados savaitės bei stilingiausių įžymybių sąrašų idėjos autorė Eleonora Lambert. Išskirtinės, uždaros vakarienės palaipsniui virto grandiozinėmis puotomis. Prie to ženkliai prisidėjo tuometė „Vogue“ redaktorė Diana Vreeland. Dabartinė „Vogue“ žurnalo vyriausioji redaktorė ir renginio organizatorė Anna Wintour šiemet teigė, kad kitų metų kviestinių svečių sąrašas bus pradėtas ruošti vos pasibaigus iškilmėms. Tai išduoda kaip ilgai ir preciziškai jam ruošiamasi. Iškilmingų pobūvių tikslas – rinkti lėšas kostiumo institutui (šis išlaikomas privačių rėmėjų bei mecenatų lėšomis), tad visi kviestiniai dalyviai dosniai prisideda prie kilnios labdaringos misijos. Ilgainiui šios puotos įgavo metų vakaro titulą ir papulti į jas tapo kiekvienos žvaigždės siekiamybe.

Tema

Gavus išsvajotą kvietimą visų akys ieško svarbiausios eilutės – aprangos kodo temos, kuri įprastai siejama su tuo metu eksponuojama kostiumo instituto parodos koncepcija. Šiemet paroda ir MET Gala puota buvo skirta Amerikos mados antologijai ir vadinamajam „Gilded age“ (terminas perimtas iš to paties pavadinimo Marko Twaino romano kalbančio apie 1870-90 m. aukso amžių JAV, kuomet klestėjo materializmas, sparčiai vystėsi industrija, sąlygojusi ryškų progreso proveržį bei žymiausių verslo dinastijų užgimimą). Taigi aprangos kodas pareikalavo istorinių žinių ir tuo pačiu šiuolaikinės jų interpretacijos. Užduotis ne iš lengvųjų, tad nenuostabu, kad, kaip ir kasmet, dalis žvaigždžių prašovė pro šalį. Tačiau buvo ir daugybė įdomių pavyzdžių. Tiesa, mano akis užkliuvo už pasikartojančių įvaizdžių. Kad ir seserys Kim bei Kloe Kardashian, abi pasirinkusios aukso spalvos prigludusias sukneles. Gana ženkli dalis svečių užsikabino už Amerikos mados antologijos motyvo ir savo pasirinktais įvaizdžiais interpretavo gerokai platesnį istorinį diapazoną, inspiruojantis ir iš ikoninių XX a. mados fragmentų.

Kim Kardashian sukėlė sensaciją pasidabindama legendine Merilyn Monroe suknele, kuri po šio vakaro buvo pažeista keliose vietose…

Įvaizdžiai

Ne tik pasaulio įžymiesiems maga papulti į MET Gala pobūvį. Ne ką mažesnė konkurencija vyksta ir tarp mados namų bei dizainerių, siūlančių savo originalius, teminiam aprangos kodui pritaikytus modelius. Žvaigždės pradeda bendradarbiavimą su mados kūrėjais gerokai iš anksto. Vyksta idėjos aptarimas, eskizų atranka arba jau sukurto aukštosios mados modelio korekcijos, primatavimai, šukuosenos bei makiažo bandymai, išskirtinių aksesuarų derinimas. Pasirodymas ant raudonojo kilimo išryškina ne tik žvaigždę, bet ir jos įvaizdžio autorių. Mados namai „Gucci“, „Schiaparelli“, „Valentino“, „Burberry“ bei dizaineris Thomas Browne sukūrė bene daugiausiai įvaizdžių šiųmetiniai puotai. Ko ne garsiausiai nuskambėjo išskirtinis Kim Kardashian aprangos pasirinkimas (kuris, beje, kiek nutolo nuo esminės vakaro temos). Vos kelioms valandoms jai buvo paskolinta muziejuje eksponuojama 5 mln. dolerių vertės legendinė Merilyn Monroe suknelė, kurią vilkėdama Holivudo ikona sudainavo žymųjį gimtadienio sveikinimą prezidentui J. F. Kennedy. Tiesa, Kim teko numesti virš 7 kg, ko pasekoje ji susilaukė kritikos dėl žalingo sveikatai elgesio eskalavimo. Tuo tarpu dainininkės Billie Eilish „Gucci“ mados namų kurta suknelė puikiai atspindėjo nurodytą istorinį periodą ir buvo skurta remiantis tvarios mados principais, t.y. naudojant nuo kitų modelių likusias audinių atraižas. Žodis „gilded“ išvertus iš anglų kalbos reiškia „paauksuotas“, „dengtas auksu“. Tad nenuostabu, kad auksinių motyvų buvo apstu. Modelis ir aktorė Cara Delevingne pasirinko „Dior“ mados namų kurtą aukštosios mados raudoną kelnių kostiumą, kurį vilkėjo ant auksu padengto nuogo kūno. Dar vienas reikšmingas, vis dažniau ant raudono kilimo pasirodantis vakarinio įvaizdžio atributas – juodi akiniai, kurie dermėje su istorinių kostiumų variacijomis, atrodė gana neįprastai. Apibendrinant galima teigti, kad šių metų MET Gala nebuvo itin įspūdinga, bet tuo pačiu, kaip ir kasmet, įkvėpė su nekantrumu laukti kitų metų puotos.