PUBLIKACIJOS

Be filtrų

Ar pastebėjote, kad jau kurį laiką į pasaulį, bent jau telefonu darytose nuotraukose, žvelgiame nebenusiimdami rožinių akinių? Ši pagražinto gyvenimo metafora tapo kasdiene būtinybe. Antai Pietų Korėjoje talpinti savo nuotraukas neapdorotas filtrais laikoma prasto tono ženklu, nekultūringu elgesiu. Internete apstu memų iliustruojančių „Instagram“ ir realybės akistatą. Kartais tikrovė ir įamžintas momentas skiriasi lyg diena ir naktis. Esame nuolatiniai buities režisieriai, dailininkai, scenografai… Ir nors mokomės gyventi lėtai, mėgautis smulkmenomis, pastebėti kasdienybės grožį, tačiau tuo pačiu sunkiai atsispiriame pagundai pagražinti fiksuojamas akimirkas. Dalis Z kartos jaunimo kategoriškai atsisako gyventi tobulos, bet iškreiptos realybės apsupty, tad sąmoningai propaguoja grubų realizmą ir „purvinos“ buities estetiką. Kodėl mus persekioja noras tobulinti(s)? Ar tikrai esam tokie patys sau nepakankami, kad nuolat siekiame viską „pakelti kvadratu“? Kalbant apie išvaizdą, pagrindinė priežastis – viduje susikurtas mūsų pačių paveikslas, kuris, dažnu atveju nesutampa su gamtos duotybe. Po gabalėlį dėliojame savo portretą, rankiodami mus imponuojančius pavyzdžius, pasiduodami įtakoms ir aplinkinių pavyzdžiui. Gyvename laikais, kai turime nebe vieną tapatybę. Mielai įsijaučiame į savotišką žmogdievio vaidmenį, kuomet virtualioje realybėje galime sukonstruoti savo avatarą, susikurti efemerišką, tobulą savęs versiją su galimybe ją nuolat atnaujinti, retušuoti, redaguojant klaidas ir trūkumus. Atsitraukiantis, veidus po kaukėmis paslėpęs karantinas leido nusimesti kai kuriuos filtrus. Oda natūraliai švyti pailsėjusi nuo makiažo (kam jis, jei pusę veido dengia apsauginis raištis?). Atostogos neretai tampa ta akimirka metuose, kai siekiame ilsėtis nuo kasdien mus persekiojančių ritualų, rolių ir įvaizdžių. Tačiau ilgai laukto poilsio įspūdžius ne ką mažiau norime pritempti iki tobulybės. Esame įsisukę į nuolatines lenktynes, kas gražiau atrodys, pagamins maistą, keliaus ar deginsis paplūdimy. Net nepajuntame, kad gainiodamiesi tobulo kadro praleidžiame svarbiausią dalyką – nebūname čia ir dabar ir iš tiesų neišgyvename akimirkos, o tik ją vaizduojame tobuluose plokščių ekranų rėmuose.

Mados redaktorės skiltis / MOTERIS 2020 liepa

PUBLIKACIJOS

Mažiau yra daugiau

Minimalizmo šūkis, madingas oksimoronas, nuvalkiota klišė… Kaip bepavadintume šią frazę, ji nesitraukia iš šiuolaikinio leksikono, o pandemijos metu įleido šaknis ir ne vieno mūsų sąmonėje bei drabužinėje. Turime nemenką besaikio vartojimo užaugintą antsvorį ir gyvename daiktų pertekliuje. Karantinas, lyg priverstinė dieta, privertė suprasti, kad galime vartoti gerokai mažesnėmis porcijomis, o kartais ir išvis apsieiti be vieno ar kito pirkinio. Ar teko girdėti apie daiktų triukšmą? Pasirodo jis vargina ir veikia ne ką silpniau nei kaimyno garsiai klausomas metalo gabalas ar su pneumatiniu kūju gatvėje besidarbuojantis kelininkas. Kuo daugiau daiktų, tuo daugiau „triukšmo“. Nė nepajuntame, kaip aplink įsivyrauja nebylus, bet varginantis chaosas. Pirmieji jo požymiai – mes neberandame, ko ieškome, mes nebežinome, ko norime ir galiausiai – klasika – nuolat „neturime“ ką apsirengti. Ir dar tas nuolatinis nuovargis… Juk net nesusimąstome, kad kiekvieną daiktą turime „aptarnauti“ – valyti dulkes, skalbti, lyginti, taisyti… Tai tampa rutina, kurią dažnas praskaidrina ne kuo kitu, o nauju, „džiuginančiu“ pirkiniu. Bet laimė trunka neilgai. Vieną dieną susivoki, kad ne tu turi daiktus, o jie tave. Pakeitus elgesio modelį pasikeičia ne tik garderobas, bet ir savijauta. Juk žinote, kas yra balastas – okupavęs mūsų aplinką jis braunasi į vidų neigiamų emocijų, streso ir nervų pavidalu. Dulkes renkantys daiktai, metų metus dienos šviesos nematantys drabužiai, iš mados išėję batai palieka savo pėdsakus mūsų mintyse ir nesąmoningoje elgsenoje. Atiduokite, išrūšiuokite, padovanokite ir pamatysite, kaip palengva aplinkui ir viduje įsivyrauja harmoninga tyla, atsiranda erdvės naujoms mintims, oro įkvėpimui ir apima malonus laisvės pojūtis. Laisvės suvokti, kad man tiesiog nereikia, kad esu pati sau pakankama ir jokios puošmenos nepadarys manęs labesne. Patikėkite, geriau turėti penkis širdžiai mielus drabužius, nei pilną spintą madingo ir bereikšmio šlamšto.

Mados redaktorės skiltis / MOTERIS 2020 birželis

INTERVIU

Pandeminė MADOS INFEKCIJA

Kas po virusinės infekcijos laukia “Mados infekcijos“? Kokią įtaką karantinas daro madoms? Ar susiliejus darbinei ir privačioms erdvėms, treningai įsitvirtins kaip pagrindinis kasdienis drabužis? Marijaus Gailiaus pokalbis su stiliste, mados redaktore Justė Kubilinskaitė ir mados festivalių organizatore Sandra Straukaite. Laidos įrašas >> https://www.ziniuradijas.lt/laidos/sitai-nera/kas-po-virusines-infekcijos-laukia-mados-infekcijos?video=1

PUBLIKACIJOS

Karantinas

„Gyvenkite įdomiais laikais“, – koks pranašiškai aktualus buvo praeitais metais lankytos Venecijos meno bienalės šūkis, su kaupu besipildantis šiandien, pasaulinio karantino kontekste. Sakysite, kas bendro tarp mados ir viruso? Akivaizdu – abu plinta greitai, masiškai, nepaisydami sienų ar finansinės padėties. Mes net „Mados infekcijos“ festivalį turime. Panašumų daug, o ir sukeliamas efektas abiem atvejais palieka ryškias, skausmingas žymes. XXI a. rykšte tapęs žalingas greitosios mados „viruso“ proveržis negailestingai ardo žemės ekosistemą. Ironiška, bet šis virusas – pirmasis atvejis naujųjų laikų istorijoje, kuomet originalas gimė Kinijoje, o kopijas paskleidė mados sostine tituluojamas Milanas. Mados pasaulis į pokyčius reaguoja žaibiškai, kartais net pranašiškai. Prisimenant praeito rudens tendencijas, jose vyravusias kaukes ir veidą dengiančias movas, supranti koks įžvalgus darinys yra mada. Išgyvename ir vartojimo karantiną, kuris atvėrė mūsų pinigines visai kito pobūdžio „madingiems“ produktams, tokiems kaip grikiai, makaronai ar tualetinis popierius. Užsidarant fabrikams jau stringa rudens ir žiemos kolekcijų gamyba. O juk mada – kaip karšta bandelė, laiku neparduota, nurašoma. Uždaromos parduotuvės, atšaukiami renginiai, snobiškus pasižmonėjimus keičia saviizoliacija namuose. Gal tai padės atrasti iki šiol nesibaigiančiuose darbuose ir rūpesčiuose švaistytą laiką? Galų gale galėsim į valias skaityti, bendrauti su artimaisiais, vakarais žiūrėti filmus ar apsigyventi sodyboje gamtos prieglobsty. Neprapulsim, interneto era įgalina mus gyventi neišeinant iš namų. Tačiau turime šį koronavirusą išnaudoti, kaip neeilinę galimybę, visus sutelkiantį šansą iš esmės pasikeisti. Tai lyg savotiškas eksperimentas, mūsų sąmoningumo išbandymas. Jei pasiseks – ilgam išmoksime tenkintis tuo, ką turime, lėtinti gyvenimo tempą, iš naujo įvertinti, kas išties svarbu, o ne tiesiog madinga. Gal būtent tokios ekstremalios sąlygos leis pagaliau žengti būtinus žingsnius švaresnės planetos link. Nėra to bloga, kas neišeitų į gerą. Vienos įtakingiausių pasaulinių tendencijų analitikių Li Edelkoort teigimu šis virusas gali paradoksaliai padėti mums išlikti kaip rūšiai. Nebegalime gyventi tokio pertekliaus, masinės produkcijos, vartojimo ir taršos sąlygomis. Turėtume galiausiai suvokti, jog tai tiesiog ydinga, amoralu ir… nemadinga.

Mados redaktorės skiltis / MOTERIS 2020 balandis

PUBLIKACIJOS

Mergina su trūkumais

Išmaniųjų ekranų amžiuje niekas nebežiūri DVD. Atėjo metas ir man atsikratyti savo juodosios dėžės, pilnos praeito šimtmečio nostalgijos. Vienas filmas privertė stabtelėti ir sugundė grįžti į 1999-uosius. Tai, beje, dabar madinga. „Mergina su trūkumais“ paveikė mano jaunatvišką sąmonę. Angelinai Jolie vaidmuo šiame filme pelnė „Auksinį gaublį“ ir iki šiol vienintelį jos Oskarą (beje jį atsiimdama žvaigždė, nepaisydama aplinkinių reakcijų, įsisiurbė savo broliui į lūpas). Jolie buvo apdovanota ne dėl tobulo grožio. Šioje juostoje ji – maištinga, nevalyva, psichiškai nestabili ir pilna kitų „defektų“. Tačiau žiūrint filmą supranti, kad normalumas – ginčitinas ir netgi pavojingas dalykas. Dauguma mūsų, užspausti visuomenės primetamų normų ir lūkesčių, tampame perfekcionistais, norime, kad viskas aplink, įskaitant mus pačius, būtų tobula. Ar bent jau taip atrodytų… Nepriekaištingos išvaizdos lenktynėse pirmi finišuoja plastikos chirurgų „ištreniruoti“ kūnai ir veidai. Minėtas filmas sukurtas tuomet, kai mados pasaulyje dominavo supermodeliai – tobulų formų gražuolės, į nepasiekiamas aukštumas užkėlusios estetinius standartus. Praėjus dvidešimčiai metų kai kas iš esmės pasikeitė. Nebėra visuotinų idealų, o pastarųjų metų mados kirčiais tapo įvairovė ir tikrumas. Užtenka žvilgtelėti į reklamas. Kad ir pernykštę, dekoratyvinės kosmetikos standartus laužančią „Gucci“ lūpų dažų kampaniją, kurios modeliu tapo modelis ir dainininkė Dani Miller. Plačios šypsenos ir retų dantų, tačiau talento ir charizmos nestokojanti žvaigždė įsitikinusi, kad savitumas – tikroji asmenybės jėga: „Atsikratykime tradicinio grožio standartų, spaudimo atitikti normas. Neįprasti bruožai yra nuostabūs ir galingi. Ignoruokite heiterius, didžiuokitės kitoniškumu ir autentiška savastimi“. Ir tai ne šiaip kokio nišinio ženklo pozicija. Tokios nuostatos iš pagrindų veikia jaunąją kartą ir verčia susimąstyti vyresniąją. Kiek esame autentiški, tikri, atviri prieš save ir pasaulį? Kitoniškumas yra tiesiausias kelias svarbios vertybės – unikalumo link. Iš prigimties esame skirtingi, tad kodėl bergždžiai bėgame nuo savęs glaistydami charakteringas ypatybes bei koreguodami tariamus trūkumus?

Mados redaktorės skiltis / MOTERIS 2020 vasaris