TEKSTAI

In memoriam – Širdžių dama

Gegužės 21 d. netekome Almos Adamkienės. Dvi kadencijas buvusi pirmoji Lietuvos ponia paliko neišdildomą pėdsaką tautiečių širdyse. Atsisveikindami daugelis minėjo, jog baigėsi ištisa kultūrinė epocha, kurią įkūnijo ponios Almos charizmatiška asmenybė. Vidaus ir išorės harmonija buvo vienas ryškiausių atmintyje išliksiančių jos bruožų.

Pasaulyje ne tiek daug asmenybių pelniusių žmonių širdis. To neįmanoma pasiekti dirbtinai, nenusipirksi už jokius pinigus, neįgysi puikuodamasis statusu ar žinomumu. Širdžių princesės titulas lydėjo velionę Didžiosios Britanijos princesę Dianą. Tuo tarpu Lietuvoje neabejotina širdžių karalienė buvo ponia Alma. Jos šiluma, nuoširdumas, labdaringa veikla, žavi kilnumo ir paprastumo dermė pasiekė ko ne kiekvieno lietuvio širdį. Tais metais, kai ji tapo pirmąja ponia, mūsų žurnalas išrinko ponią Almą Lietuvos Metų Moterimi. Tuomet, duodama interviu LRT televizijai, ji šypsodamasi teigė nesuprantanti, už ką žmonės ją taip myli. Kuklumas, santūrumas jos asmenybėje persipynė su išskirtiniu savitumu, kurį gebėjo išreikšti ir savo įvaizdyje. Tad kur gi slypi šios visuotinės simpatijos bei asmeninio žavesio paslaptis?

Tvirta, lyg deimantas

Daugelis ją artimai pažinojusių pabrėžė, kad ji buvo skaidri ir trapi, lyg krištolas ir tuo pačiu tvirta lyg deimantas. Ponia Adamkienė neapsiribojo tik reprezentaciniu žmonos vaidmeniu, visą gyvenimą buvo aktyvi visuomenės veikėja, filantropė. Net ir ištikimai palaikydama savo vyrą ji turėjo tvirtą asmeninę poziciją. Ne viename interviu ponia Alma yra minėjusi, jog nedegė noru būti pirmąją šalies ponia ir apskritai gana sunkiai susitaikė su sutuoktinio sprendimu siekti Lietuvos prezidento posto. Tačiau gerbė šį jo pasirinkimą ir visokeriopai padėjo jo ekscelencijai einant reikšmingu valstybės vadovo keliu. Tai buvo vakarietiškos Lietuvos gimimo periodas, kuomet pirmoji šalies pora reprezentavo visą šalį ir neabejotinai įkūnijo pasaulinio lygio etaloną. Stebint Adamkus užsienio vizitų metu nejučia imdavo pasididžiavimas, nes buvo juntamas lygiavertis santykis su įtakingiausiomis pasaulio politinėmis figūromis. Pirmąjį atkurtos nepriklausomybė dešimtmetį tai buvo labai svarbu. Ir įvaizdis šiame kontekste vaidina itin reikšmingą vaidmenį, kuria visuotinai suprantamą, neverbalinį įspūdį. Ponia Alma kalbėdama apie buvimą viešu asmeniu visada akcentavo svarbą būti savimi, neleidžiant pareigoms užgožti asmenybės. Tad ir rinkdamasi drabužius nesivaikė mados, neieškojo išskirtinio dizaino, vilkėjo tai, kas jai patiko, leido gerai jaustis bei atspindėjo asmenybę. Ne viename interviu buvusi prezidentienė teigė nesureikšminanti mados. Tačiau tai ir yra tikrosios elegancijos paslaptis – gebėjimas lengva ranka pasirinkti tai, kas tobulai tinka. Natūralumas – vienas ryškiausių ponios Almos bruožų. Ji buvo tvirtai įsitikinusi, jog apsimestinis grožis ir gėris niekada neduos teigiamų rezultatų. Jos autentiškumas ir atvirumas buvo pavergiantys. Viename interviu ji prisipažino nemokanti ir nemėgstanti dažytis, makiažą priimanti kaip kaukę, kurią dienai pasibaigus skuba kuo greičiau nusivalyti. Nepaisant to, jos rafinuotas įvaizdis ir brandus grožis daugeliui buvo puikus pavyzdys.

Elegancijos kodas

Ponia Alma pasižymėjo įgimta elegancija, kurios, kaip pati teigė, išmokti neįmanoma. Nes tai – ne tik išoriniai išvaizdos bruožai, bet ir laikysena, manieros, vidinių savybių projekcija. „Kalbėdama apie stilių, kaip ir apie darnius santykius, negaliu pasakyti jokio recepto. Manau, kiekviena moteris turi įgimtą pojūtį, supratimą, kaip dera atrodyti. Aš niekada šito specialiai nesimokiau, neprašiau stilistų patarimų, man atrodė savaime suprantama, kokius drabužius ar aksesuarus pasirinkti”, taip 2013 m. “Moters” žurnalui atviravo Alma Adamkienė.

Būsimos prezidentienės stiliaus pojūtis brendo gyvenant vakaruose. 1944 metais tarybinei armijai veržiantis į Lietuvą tuomet septyniolikmetė Alma su šeima pasitraukė į Vokietiją. Tai buvo pokario nepritekliaus laikai. Viename interviu ponia Adamkienė papasakojo istoriją apie vilnos ir šilko suknelę. Ilgą laiką tai buvo vienintelis jos drabužis, kurį dėvėjo kol šis pradėjo irti per siūles. Kai suknelė tapo nevilkima, mergina iš jos pasisiuvo sijoną, iš rankovių pasidarydama petnešas (mat visada buvo labai lieso sudėjimo). Segint būtent šį sijoną ji ir susipažino su Valdu Adamkumi.

1949 m. ji persikraustė gyventi į Jungtines Valstijas. Retrospektyviai analizuojant būsimos prezidentienės stilių galima pastebėti nuo jaunų dienų būdingą orią laikyseną, puikiai pasirenkamas, dažnu atveju gana nuosaikias spalvas bei romantinę eleganciją, kuri su laiku įgavo vis daugiau klasikos elementų. Būsimai pirmajai Lietuvos porai gyvenant JAV, 1961-aisiais metais prezidentu išrenkamas J. F. Kennedys. Jo žmona Jacqueline tapo pirmosios šalies ledi etalonu, uždavusiu toną ateities politinių lyderių sutuoktinėms. Ji įkūnijo tobulos amerikietės simbolį ir tapo sektinu pavyzdžiu tautietėms. Tiesa jos mados pasirinkimai buvo kritikuojami, mat Jacqueline jautė silpnybę prancūziškai madai, bičiuliavosi su žymiais to meto dizaineriais. Tuo tarpu JAV politikai spaudė remti vietinius gamintojus ir amerikietišką madą. Veikiausiai pirmosios JAV ledi įvaizdis padarė įtaką ir ponios Almos individualiam stiliui. Pastelinio kolorito, tiesaus kirpimo trumpo švarkelio ir kelius siekiančio sijono variacijos ilgainiui tapo moters įvaizdžio baze. Kreminė, rusva, tamsiai mėlyna, juoda ir raudona buvo mėgstamiausios ponios Almos spalvos. Pagrinde dominavo vienspalviai ansambliai, retkarčiais įterpiant klasikinių raštų (langų, taškelių, dryžių ar romantinių gėlių) motyvus. Jos drabužinėje buvo ir žymių mados namų „Chanel“, „Valentino“, „Emanuel Ungaro“ modelių. Vis tik grįžus į Lietuvą užsimezgė ir graži draugystė su mūsų šalies dizaineriais.

Lietuviški akcentai

Kaip gi būtų galima apibrėžti ponios Almos stilių? Visų pirma tai nepriekaištinga, elegantiška klasika, kuriai būdinga preciziška audinių bei pasiuvimo kokybė, santūrumas ir subtilūs, kartais kiek originalesni akcentai. Reprezentacinį prezidentienės garderobą pagrinde sudarė įvairūs kostiumėliai bei suknelės, prie kurių ponia Adamkienė mėgo derinti kiek ryškesnius aksesuarus: auskarus, kaklo papuošalus, seges. Vieną jų moteris ypač mėgo ir brangino, mat buvo dovanota jo ekscelencijos 25-ųjų vestuvių metinių proga.

Daugelis su ponia Alma dirbusių dizainerių pabrėžė, jog ponia Adamkienė turėjo ypatingą estetinį pojūtį ir aiškiai žinojo, kas jai tinka, kaip ji nori atrodyti tam tikros progos kontekste. Be abejo protokolas dažnu atveju padiktuodavo labai aiškias gaires, tačiau galutinį sprendimą ir įvaizdžio idėją visada pasirinkdavo pati ponia Alma. Jos domėjimasis mada ir Lietuvos drabužių kūrėjais atsispindėjo ir asmeniniuose pasirinkimuose bei įvaizdyje. Reprezentacinius modelius jai yra kūrę Julija Janus, Ramunė Piekautaitė, Juozas Statkevičius, su kuriuo užsimezgė artima draugystė. Kaip „Moters“ žurnalui yra pasakojusi pati A. Adamkienė, vienas pirmųjų užsakymų jam buvo suknelės ir palto pasiuvimas Prezidento priesaikos ceremonijai. 1998-aisiais Lietuvoje nebuvo tokio medžiagų pasirinkimo, kokį turime dabar. Tačiau rezultatas išpildė visus lūkesčius. Vėliau dizaineris kūrė ne vieną apdarą, papuošė ir ponios Almos mamą, jai minint šimto meto jubiliejų.

Ponia Alma nebuvo įnoringa klientė ir, kaip pasakojo „Moters“ žurnalui, visada pasitikėjo dizaineriais, kaip savo srities profesionalais: „Nei bendraudama su Juozu Statkevičiumi, nei su daugybės mano drabužių autore Julija Žilėniene (Janus), neturėdavau pastabų – nebuvo reikalo. Tiesiog išsirinkdavau medžiagą ir pasakydavau, kokio stiliaus, kokio modelio drabužio noriu. Tada kartą ar du atvažiuodavau pasimatuoti, ir viskas“. Vienas dizainerės Julijos Janus kurtas kostiumėlis turėjo ypatingą istoriją, mat buvo sukirptas iš Japonijos imperatorienės poniai Almai dovanoto šilko. Drabužis buvo skirtas priimant pirmąją Japonijos porą Lietuvoje.

Pabaigai tiktų legendinės Coco Chanel išsakyta mintis – jei po pasimatymo su moterimi prisimenate jos suknelę, vadinasi tai buvo prasta suknelė, o jei atsimenate moterį – reiškia ji vilkėjo nuostabią suknelę… Ponios Almos atveju visada atminsime ją, elegantišką ir tikrą, neapsimetančią ir neimituojančią. Jos įvaizdis tik padėjo išryškinti nuostabios asmenybės bruožus, bet niekad jų neužgožė. Juk tikroji elegancija, cituojant mados metrą Giorgio Armani, yra ne būti pastebėtam, o tapti nepamirštamam…

Straipsnis publikuotas žurnale MOTERIS / 2023 liepa

KŪRYBA

Tarptautinė paroda „Mados dizaino pasakojimai” | 2021

2021 m. švenčiamos simbolinės VDA Mados dizaino katedros (buvęs pavadinimas Kostiumo dizaino) 30 metų sukaktuvės. Tarptautinė paroda „Mados dizaino pasakojimai” praskleidžia katedros absolventų ir dėstytojų kūrybinio kelio bei karjeros užkulisius nuo 1991 m. iki dabar.

Parodoje pristatyta retrospektyvi mano kurtų MOTERS žurnalų viršelių kompiliacija, atspindinti mados spaudos kaitą per pastaruosius 15 metų. Viršelis, tarsi žurnalo veidas, reprezentuoja ir jo kismą, seniausio Lietuvoje žurnalo (leidžiamo nuo 1920 m.) transformaciją į vakarietiškus etalonus atitinkančio leidinio pavidalą.

Parodos dalyviai: Sandra Straukaitė, Giedrius Paulauskas, Agnė Kuzmickaitė, Egidijus Rainys, Eglė Žiemytė, Egidijus Sidaras, Seržas Gandžumianas, Rūta Kvaščevičiūtė, Ieva Šlaičiūnaitė, Emilija Poplavskytė, Lilija Larionova, Jolanta Talaikytė, Alevtina Ščepanova, Edita Sabockytė-Skudienė, (Between), Justina Semčenkaitė, Ieva Tamutytė, Rytis Beiga, Jolanta Vazalinskienė, Ruslanas Rybakovas, 3.14, Ramunė Strazdaitė, Renata Maldutienė, Justė Kubilinskaitė Tarvydienė, Liepa Aliukaitė, Jolanta Rimkutė, Ieva Ševiakovaitė, Vidmina Stasiulytė (Švedija), Sonja Šterman (Slovėnija), Lodzės dailės akademija / Mados institutas (Lenkija).

Parodos kuratorės: prof. dr. Renata Maldutienė, Agnetė Voverė

Partneriai: Lenkijos institutas Vilniuje, Lodzės dailės akademija / Mados institutas
Organizatorius: Vilniaus dailės akademija

PUBLIKACIJOS

Normalybė

Šį terminą nugirdau klausydama radijo laidą apie Japoniją po pandemijos. Realybę po karantino jie vadina naująją normalybe. Matyt žodis realybė jų kalboje yra mažiau populiarus. Kita vertus yra akivaizdus skirtumas tarp to, kas realu ir kas normalu. Realybė ne visada būna normali ir tuo turėjome progos įsitikinti. Mane suintrigavo pats naujadaras ir privertė susimąstyti apie normalumo sąvoką. Nuo pat gimimo mus lydi tam tikros normos ir jomis apibrėžti rėmai. Normalus ūgis, kūno masė, kraujospūdis. Normaliai apsirengęs ir besielgiantis žmogus yra normalios visuomenės pamatinė plyta (perfrazuojant „Pink Floyd“ sieną). Normalumas yra tam tikras etalonas, standartas. Jei jis nebūtų dominuojantis, gyventume absoliučiame chaose. Tai lyg gairė, leidžianti pastebėti nukrypimus ar orientyras, stengiantis susigaudyti permainingoje šiandienos įvairovė. Tuo tarpu madoje normalumo kategorija turi gana prieštaringą reputaciją. Iš vienos pusės ji ženklina greitąją madą, kuri tapo visuomenės uniforma. Intuityviai jaučiame daugumos priimtus mados normatyvus, kurie leidžia saugiai susilieti su minia. Tuo pačiu tai tikras įžeidimas mados dizaineriams. Retas kuris norėtų sulaukti epiteto, kad ilgai kurta kolekcija yra tiesiog labai normali. Tokio komplimento potekstė – nuobodulys ir originalumo stoka. X kartos atstovai tėvų buvo ugdomi užaugti „normaliais žmonėmis“. Tuo tarpu Z kartoje normalumas yra gana miglota savybė. Privalai turėti bent vieną keistenybę. Jei neturi – sugalvok, bet žiūrėk, kad būtų įtikinama. Tuo pat metu aiškiai suvokiamas ir egzistencinis normalumo gėris – kam kažko siekti, leisti gyvenimą liejant prakaitą, kai galima gyventi sau čia ir dabar, paprastai ir normaliai. Gerai pagalvojus, visi mes nesame tokie jau unikalūs, kokiais įsivaizduojame esą. Ar žinote, kad tik 0,1% mūsų DNR yra unikali, o likę 99,9% – lyg konvejerio nulieta identiška schema? Tačiau būtent ši maža dalelytė nulemia, kad skiriamės vieni nuo kitų ir net identiški dvyniai nėra vienodi. Tad, matyt, nuo normalybės pabėgti nepavyks. O kiek esame linkę peržengti ribas ir išsišokti iš minios – kiekvieno asmeninis reikalas, nulemtas mažyčio DNR skirtumo.

Mados redaktorės skiltis / MOTERIS 2020 rugpjūtis

PUBLIKACIJOS

Be filtrų

Ar pastebėjote, kad jau kurį laiką į pasaulį, bent jau telefonu darytose nuotraukose, žvelgiame nebenusiimdami rožinių akinių? Ši pagražinto gyvenimo metafora tapo kasdiene būtinybe. Antai Pietų Korėjoje talpinti savo nuotraukas neapdorotas filtrais laikoma prasto tono ženklu, nekultūringu elgesiu. Internete apstu memų iliustruojančių „Instagram“ ir realybės akistatą. Kartais tikrovė ir įamžintas momentas skiriasi lyg diena ir naktis. Esame nuolatiniai buities režisieriai, dailininkai, scenografai… Ir nors mokomės gyventi lėtai, mėgautis smulkmenomis, pastebėti kasdienybės grožį, tačiau tuo pačiu sunkiai atsispiriame pagundai pagražinti fiksuojamas akimirkas. Dalis Z kartos jaunimo kategoriškai atsisako gyventi tobulos, bet iškreiptos realybės apsupty, tad sąmoningai propaguoja grubų realizmą ir „purvinos“ buities estetiką. Kodėl mus persekioja noras tobulinti(s)? Ar tikrai esam tokie patys sau nepakankami, kad nuolat siekiame viską „pakelti kvadratu“? Kalbant apie išvaizdą, pagrindinė priežastis – viduje susikurtas mūsų pačių paveikslas, kuris, dažnu atveju nesutampa su gamtos duotybe. Po gabalėlį dėliojame savo portretą, rankiodami mus imponuojančius pavyzdžius, pasiduodami įtakoms ir aplinkinių pavyzdžiui. Gyvename laikais, kai turime nebe vieną tapatybę. Mielai įsijaučiame į savotišką žmogdievio vaidmenį, kuomet virtualioje realybėje galime sukonstruoti savo avatarą, susikurti efemerišką, tobulą savęs versiją su galimybe ją nuolat atnaujinti, retušuoti, redaguojant klaidas ir trūkumus. Atsitraukiantis, veidus po kaukėmis paslėpęs karantinas leido nusimesti kai kuriuos filtrus. Oda natūraliai švyti pailsėjusi nuo makiažo (kam jis, jei pusę veido dengia apsauginis raištis?). Atostogos neretai tampa ta akimirka metuose, kai siekiame ilsėtis nuo kasdien mus persekiojančių ritualų, rolių ir įvaizdžių. Tačiau ilgai laukto poilsio įspūdžius ne ką mažiau norime pritempti iki tobulybės. Esame įsisukę į nuolatines lenktynes, kas gražiau atrodys, pagamins maistą, keliaus ar deginsis paplūdimy. Net nepajuntame, kad gainiodamiesi tobulo kadro praleidžiame svarbiausią dalyką – nebūname čia ir dabar ir iš tiesų neišgyvename akimirkos, o tik ją vaizduojame tobuluose plokščių ekranų rėmuose.

Mados redaktorės skiltis / MOTERIS 2020 liepa

PUBLIKACIJOS

Mergina su trūkumais

Išmaniųjų ekranų amžiuje niekas nebežiūri DVD. Atėjo metas ir man atsikratyti savo juodosios dėžės, pilnos praeito šimtmečio nostalgijos. Vienas filmas privertė stabtelėti ir sugundė grįžti į 1999-uosius. Tai, beje, dabar madinga. „Mergina su trūkumais“ paveikė mano jaunatvišką sąmonę. Angelinai Jolie vaidmuo šiame filme pelnė „Auksinį gaublį“ ir iki šiol vienintelį jos Oskarą (beje jį atsiimdama žvaigždė, nepaisydama aplinkinių reakcijų, įsisiurbė savo broliui į lūpas). Jolie buvo apdovanota ne dėl tobulo grožio. Šioje juostoje ji – maištinga, nevalyva, psichiškai nestabili ir pilna kitų „defektų“. Tačiau žiūrint filmą supranti, kad normalumas – ginčitinas ir netgi pavojingas dalykas. Dauguma mūsų, užspausti visuomenės primetamų normų ir lūkesčių, tampame perfekcionistais, norime, kad viskas aplink, įskaitant mus pačius, būtų tobula. Ar bent jau taip atrodytų… Nepriekaištingos išvaizdos lenktynėse pirmi finišuoja plastikos chirurgų „ištreniruoti“ kūnai ir veidai. Minėtas filmas sukurtas tuomet, kai mados pasaulyje dominavo supermodeliai – tobulų formų gražuolės, į nepasiekiamas aukštumas užkėlusios estetinius standartus. Praėjus dvidešimčiai metų kai kas iš esmės pasikeitė. Nebėra visuotinų idealų, o pastarųjų metų mados kirčiais tapo įvairovė ir tikrumas. Užtenka žvilgtelėti į reklamas. Kad ir pernykštę, dekoratyvinės kosmetikos standartus laužančią „Gucci“ lūpų dažų kampaniją, kurios modeliu tapo modelis ir dainininkė Dani Miller. Plačios šypsenos ir retų dantų, tačiau talento ir charizmos nestokojanti žvaigždė įsitikinusi, kad savitumas – tikroji asmenybės jėga: „Atsikratykime tradicinio grožio standartų, spaudimo atitikti normas. Neįprasti bruožai yra nuostabūs ir galingi. Ignoruokite heiterius, didžiuokitės kitoniškumu ir autentiška savastimi“. Ir tai ne šiaip kokio nišinio ženklo pozicija. Tokios nuostatos iš pagrindų veikia jaunąją kartą ir verčia susimąstyti vyresniąją. Kiek esame autentiški, tikri, atviri prieš save ir pasaulį? Kitoniškumas yra tiesiausias kelias svarbios vertybės – unikalumo link. Iš prigimties esame skirtingi, tad kodėl bergždžiai bėgame nuo savęs glaistydami charakteringas ypatybes bei koreguodami tariamus trūkumus?

Mados redaktorės skiltis / MOTERIS 2020 vasaris