PUBLIKACIJOS

Etiketės

Jei mūsų tapatybės kortelę padirbti gana sudėtinga, tai mados pasaulyje suklastoti etiketę ar logotipą vieni niekai. Prekių ženklų inicialams išlipus į paviršių atsivėrė tikra Pandoros skrynia. Ilgą laiką buvo įprasta, kad dėvimo daikto „tapatybę“ žinojo tiktai savininkas ir įgudęs mados ekspertas. Pradėjus logotipais marginti drabužius bei aksesuarus tai tapo vieša ir netgi demonstruojama informacija. Visiems tapo akivaizdu, ką vilki ir tik įgudusi mados žinovo akis gali atskirti originalas tai, ar kopija. Šioje vietoje verta retoriškai savęs paklausti – imituoju kažką kitą ar esu savimi? Atsakius neretai praeina bet koks noras dabintis kopijomis, imitacijomis, menkaverčiais plagiatais. Gal nesame tokie turtingi, kad pirktume pigius daiktus. Tačiau yra ir tam tikra rizika. Dažnai tos originalios etiketės užgožia pačią asmenybę. Sena stiliaus taisyklė byloja – ženklai negarantuoja elegancijos, o rengtis nuo galvos iki kojų vardiniais apdarais – nuobodi beskonybė. Šiuolaikinė mada reikalauja fantazijos, žaismingo praeities ir dabarties mikso, atsakingo požiūrio ir nevienadienių pasirinkimų. Įvaizdis tampa mūsų tapatybės dalimi, juo išreiškiame, kas esame, kas mums svarbu. Veganai nedėvi gyvūninės kilmės medžiagų, aktyvistai vilki šūkiais margintus marškinėlius, šiandienos visuomene nusivylę paaugliai įkvėpimo semiasi 1990-ųjų mados iškasenose. Norom nenorom esame priversti galvoti apie tai, kuo puošiamės. Ne tik dėl to, kad išsiskirti iš minios, bet ir tam, kad neprisidėti prie vis augančio mados sąvartyno. Greita mada pigi, tad ir perkame bei metame ją lengva ranka. Na ir kas kad ją kuriančios korporacijos garsiau už kitas skalambija apie tai, kaip prisideda prie medžiagų perdirbimo ir mados tvarumo. Faktas, kad originalia vardine etikete žymėtas daiktas bus gerokai brangesnis, bet į jo kainą įskaičiuota kokybė, autentiškas dizainas ir ilgaamžiškumas. Ne veltui jaunos prancūzės ar italės su pasididžiavimu nešioja savo mamų ar močiučių „Chanel“ rankines. Joms net nereikia pirkti naujų, nes senosios – lyg naujos ir dar su pridėtine verte – neįkainojama patirtimi bei sava istorija.

Mados redaktorės skiltis / MOTERIS 2019 gruodis

PUBLIKACIJOS

Uniforma

Mokykloje jos tiesiog nekenčiau. Jaučiausi lyg supakuota, o aplinkiniai atrodė tarsi štampuoti viename fabrike, kaip plytos iš kultinės „Pink floyd“ sienos. Bet tik iš pirmo žvilgsnio. Akyliau įsižiūrėjus galėjai matyti aibę subtilių skirtumų. Ir nors uniforma apribojo saviraišką ir visus suvienodino, individualybės daigai netruko prasimušti pro griežtas siūles ir sintetinio audinio klostes. Merginos, ieškodamos savitumo, eksperimentavo su apykaklėmis arba jų išvis nesisiūdavo, dėvėjo ryškias kojines bei akis badančius tušinuku aprašinėtus sportbačius. Iš tiesų apribojimai tik skatino kūrybiškumą ir norą laužyti normas. Stebėtina, kaip panaikinus uniformas dingo ir noras maištauti. Pozicijas užėmė kita, savanoriška, džinsų uniforma. Jie, mados padangėje atsiradę kaip darbo drabužiai, netruko tapti ištisų kartų jaunimo uniforma. Iki šių dienų nerasime drabužinės kurioje nebūtų bent vienos poros denimo. Kalbant apie šias dienas smagu žvilgtelėti atgal ir pasigilinti, kaip mus, tolimos ateities žmones, matė praeito amžiaus septinto dešimtmečio mados prognozuotojai. Balto latekso, metalizuotų paviršių uniforma buvo neatsiejamas futuristinio įvaizdžio elementas. Mūsų tėvų ir senelių karta XXI a. žmones įsivaizdavo pagal vieną standartą nulietais kosmonautais. Ateitis išaušo gerokai paprastesnė nei fantastiniuose filmuose. Tačiau uniforma iš kasdienio gyvenimo niekur nedingo. Šiuolaikiniai įvaizdžio kūrėjai vis dažniau prabyla apie asmeninę uniformą t.y. tobulai tinkančius, universalius ir asmenybę charakterizuojančius derinius, kurie sudaro vadinamojo „kapsulės“ principo pagrindą. Tai drabužiai, kuriuos vilkėdami jaučiamės ir atrodome geriausiai. Stilingiausia mūsų pačių versija. Ir šia prasme turėti savą uniformą yra ne tik patogu. Ji tampa mūsų portreto skiriamuoju elementu, leidžiančiu į madą pažvelgti lengvai ir savitai. Nes būtent tai mums tinka ir patinka, tad renkantis turime aiškų orientyrą.

Mados redaktorės skiltis / MOTERIS 2019 lapkritis

PUBLIKACIJOS

Baltalytis

„Oi Kastyti, baltalyti, kam žuvytes man vilioji…“ – beveik prieš 100 metų rašė Maironis. O aš nuo mokyklos laikų vis sukau galvą, kas tas „baltalytis“ ir ką čia poetas taip romantiškai apdainuoja… Pagooglinau. Virtualus žodynas išmeta abstraktų atsaką: „baltalytis“ – baltos, šviesios lyties. Baltos, lyg švarus popieriaus lapas. Hm, skamba visai šiuolaikiškai. Šiandieninė mada, lytiškumo prasme, tirpsta, kaip Antarktidos ledo lytys. Žymūs mados namai jau nebeskirsto kolekcijų į vyriškas ir moteriškas, o podiumais paeiliui žengia vaikinai ir merginos. Tiesa, kartais reikia kiek įsitempti, kad atskirtum. Kosmetikos kompanijos taip pat prabyla apie tai, jog neverta žymėti pakuočių „jai“ arba „jam“. Kvepalų pasaulyje tokie prierašai išvis atgyvena. „Kur ritasi pasaulis?“, kraupsta normalūs žmonės. Nejau nebeliks tikrų vyrų ir moterų, o seksualumas nuo šiol turės keistoką poskonį? Ir taip, ir ne. Turime susitaikyti, kad pasaulis kinta ir kiekviena nauja karta atsineša savitą požiūrį į aplinką ir save. Z karta (gimusi 1995 – 2010 m.) nenukrito iš kosmoso, ji gimė mūsų šeimose, augo mūsų puoselėjamose tradicijose, juos sukūrėme mes. Ir vis tik jie – kitokie. Kaip ir mes skyrėmės nuo savo tėvų ar, juo labiau, senelių. Matyti tame amoralumą, o ne unikalumą – kvaila. Pirmasis senatvės požymis – baisėjimasis jaunosios kartos išvaizda. Visi per tai perėjome paauglystėje, kai babytės žegnojosi pamatę ką apsirengę einame į diskoteką. Kitas svarbus momentas – atoveiksmio efektas. XX amžiuje moterys po dalelytę savinosi vyrišką garderobą. Mokslininkų teigimų mumyse persipynę vyriškas ir moteriškas pradai, turime abiejų lyčių bruožų ir vienos jų dominantę. Atėjo laikas, kai į moterišką drabužinę nusitaikė skvarbi vyriškos mados akis. Jus šokiruoja sijonuoti vyrai? Tada pasiskaitykite kokių reakcijų prieš šimtmetį susilaukdavo kelnėtos moterys. Kodėl mums galima, o vyrams, ne? Stereotipai, klišės, etiketės… Visa tai lieka praeityje.

Mados redaktorės skiltis / MOTERIS 2019 spalis

PUBLIKACIJOS

Kvailas klausimas

Norite užduoti kvailą klausimą? Paklauskite, kas dabar madinga. Pats žodis „madingas“ tampa vintažu ir turėtų likti mados istorijos knygose. Jei galvosime apie madą, kaip visuotiną tam tikro skonio, estetikos standarto dominavimą, teks konstatuoti jei ne jos mirtį, tai bent jau komą. Mados gyvybė vis dar palaikoma, prie jos prijungta daugybė aparatų ir sistemų, ventiliuojami idėjiniai plaučiai, tačiau ji jau nebe ta, kaip XX a. Kažkas iš esmės pakito. Nerealu įsivaizduoti visuomenę be mados, kaip reiškinio, jos pačios atspindžio, kaprizo, išraiškos formos. Ji tapo neatsiejama gyvenimo dalimi. Ir dabar jau sunku pasakyti, kas labiau pakito – mes ar JI. Ar kintant žmonių poreikiams mada juos vijosi ir iš paskutiniųjų stengėsi tenkinti. Ar mes, ja sekdami, pasiklydome nešančių srovių verpetuose. Kas gi nokautavo madą? Stilius. Ilgą laiką buvęs mados parankiniu, jos charakterio sudedamąja dalimi, galiausiai sulaukė savo valandos. Šiandien JIS svarbus, kaip niekad, nes atliepia šiuolaikinio žmogaus poreikius. Millennials kartai drabužiai nėra tik estetiška kūno priedanga. Jiems svarbi planetos taršos problema, mados etinė pusė, įvaizdis, kaip tam tikras konceptas. Jaunoji karta nelinkusi prisirišti prie vienos tapatybės ir siekia nevaržomos saviraiškos įvairovės. Stilius – savotiška mados demokratijos forma, pakeitus XX a. vyravusį diktatą. Tai kiekvieno asmeninė saviraiškos laisvė, balansuojanti tarp ryškių tendencijų ir anti-mados manifestų. Tai būdas sukurti save, kaip vienintelį ir nepakartojamą gyvenimo pjesės personažą. Todėl vienas iš jaunosios kartos įvaizdžio moto – gyvenimas per trumpas rengtis nuobodžiai.

Mados redaktorės skiltis / MOTERIS 2019 rugsėjis

PUBLIKACIJOS

Ir tai praeis…

Vasara jau beveik baigėsi ir darosi šiek tiek liūdna. Netrukus darganotas ruduo ir ilga kaip šimtmečiai žiema. Bet ir ji, kaip ką tik prabėgusi saulėta vasara, praeis ir vėl kartosis. Vienintelis amžinas dalykas – nuolatinė kaita. Mada, kaip niekas kitas, tai puikiai iliustruoja. Keista, kad suvokdami jos permainingą prigimtį, vis dar sekame kiekvieną pokytį ir stengiamės neatsilikti. Kartais atrodo, jog geriau būtų atsisėsti, kaip prie tekančios upės, ir stebėti pro šalį praplaukiančias sroves. Pro akis nuvilnys ne kartą matyti siluetai, o iš pažiūros nauji bus nunešti tendencijų tėkmės vos spėjus juos pasimatuoti. Kaita ir permaininga įvairovė suteikia įspūdžių ir impulsų. Tačiau šiandien esame įstrigę klastingose pinklėse. Natūralią kaitą užgožė dirbtinė, primesta vartojimo kultūros, technologijų, beprotiško gyvenimo tempo. Mus nuolat atakuoja atsinaujinimo programos ir „virusai“. Kas paseno – keičiama nauju. Jei neatnaujinsi įrangos ar modelio liksi už borto. Tačiau kasdien senstančio (o iš tiesų natūraliai kintančio) kūno taip lengvai neišmesi ir nepakeisi kitu. Kiekvienas randas ar raukšlelė liudija apie mums visiems įgimtą ir vienijantį bruožą – nuolatinę, visagalę kaitą. Puoselėti ar kovoti – du skirtingi keliai atvedantys prie skirtingų rezultatų ir emocinių būsenų. Įdomu stebėti jaunąją kartą, kuri pasidavė nostalgiškoms nuotaikoms ir žavisi tuo, kas buvo madoje prieš 20-30 metų. Jiems tai atrodo tikra, įdomu, autentiška. Daiktai turintys ir pasakojantys istorijas, kurių taip stinga šiandieniniame ekranų plokštumoje mirguliuojančiame gyvenime. Iš praeities prikeltas daiktas, tarsi rankinis stabdis, priverčia bent trumpam pajusti istorijos ir dabarties ryšį. Ir nors laikai nenumaldomai kaičiasi gera matyti šiuolaikinius paauglius, kurie, visai kaip mes savu laiku, klausosi vinilinių plokštelių, per naktis žiūri senus filmus, o atsakymus į svarbiausius klausimus randa ne Google, o pageltusiuose knygų puslapiuose…

Mados redaktorės skiltis / MOTERIS 2019 rugpjūtis