Kas yra mada – būdas susilieti su minia ar iš jos išsiskirti? Ji neįmanoma be masiškumo. Juk būtent tai, kas patinka tam tikrai daugumai tampa tendencija, sektinu pavyzdžiu, kopijuojamu, tiražuojamu elementu. Tačiau begaliniame mados asortimente randame ir tai, kas mums padeda identifikuoti save ir savitą stilių. Esame ypatingos rūšies gyvūnai, turintys savas džiungles ir prerijas, kuriose turime adaptuotis, pritapti, saugiai jaustis. Tam mada mums siūlo aibes įrankių. Šį sezoną egzotiškų plėšrūnų raštų tendencija leidžia rinktis į kokį gyvį įsikūnyti. Tuo pat metu madinga kūno spalva, kuri lyg antra oda nugula ant mūsų kurdama tarsi nuogą įvaizdį. Vieniems pasitikėjimo prideda grobuoniški akcentai, kietiems – natūralumas ir subtiliai išreikšta savastis. Meistriškai suderinę 50 pilkų atspalvių pasislepiame didmiesčio džiunglėse, pranykstame betono miškuose. Spalvomis trykštanti asmenybė lyg chameleonas įsipaišo gatvių grafičių fone. Bėgdami į gamtą griebiamės jos įkvėpto kolorito ir vėl gi harmoningai susiliejame su aplinka. Svarbiausia jaustis savame kailyje. Drabužiai mus dengia, sukuria apsaugą, šildo ir padeda išryškinti asmenybę. Tai mūsų „kailis“ ir šarvai, mūsų ginklai ir kaukės. Kartais net nesusimąstome, kiek daug pasakome apie save apsirengę vieną ar kitą daiktą, pasirinkę spalvą ar faktūrą. Sunku paprieštarauti žymiajam Markui Twainui, kuris daugiau nei prieš šimtmetį šmaikštavo: „Drabužis sukuria žmogų, juk nuogi asmenys nedaro beveik jokios įtakos visuomenei“. Tik kartais sunku suprasti, ar tikrai patys kuriame save, o gal nejučia pasiduodame aplinkos poveikiui? Išvengti mados – neįmanoma misija. Juk net ją ignoruodami tampame alternatyvių tendencijų šalininkais.    

Mados redaktorės skiltis / MOTERIS 2019 birželis

Vaikystėje su nerimu laukdavau metų pabaigos. Mat prieš pat Kalėdas vykdavo mokyklos kaukių balius – keista tradicija kartą metuose persirengti grybu, kosmonautu ar snaige. Vienos mamos versdavosi per galvas siūdamos ko ne teatrinius kostiumus, kitos – nesismulkindavo ir išlankstydavo blizgučiais apklijuotą popierinę karūną. Tie vaidmenys buvo tokie keisti, kad su jais tapatintis galėjo nebent nepilnapročiai. Tačiau tik vienas klasiokas atsispirdavo šiam vajui ir kasmet „vaidino“ žmogų –pasipuošdavo taip, lyg viešėtų pas senelę pietų. Vaikystė baigiasi, bet kaukių puotos išlieka. Tiesa atributika kiek pakinta. Ir kalbu ne tik apie mūsų būtį šiukšlinančią kinišką butaforiją. Paradoksalu, bet būtent per didžiąsias šventes nusimetame kaukes po kuriomis slėpėmės visus metus. Darbo vakarėliai neretai virsta atviromis išpažintimis, o šeimos vakarienės – nuoširdžiais, ne visada patogiais pokalbiais. Atrodytų, laimingiausias metų laikas – susitinkame su artimaisiais, puošiame namus, skanaujame gardžius patiekalus, tačiau tuo pačiu patiriame ir tiek streso, skubėjimo, įtampos. Kodėl? Kodėl keliame sau per aukštus reikalavimus, siekiame tobulumo, prisikuriame išankstinių lūkesčių? Juk viskas paprasčiau nei atrodo. Kam lyg bepročiui lakstyti ieškant dovanų, kai jos ranka pasiekiamos ir nieko nekainuoja. Juk net vaikui aišku, kad smagiausia ir svarbiausia yra tiesiog būti kartu. Bet pasirodo šiais laikas tas nuoširdus, betarpiškas, kokybiškas buvimas yra tikras deficitas, kurio, ačiū Dievui, Kinijoje negamina. Įvaizdis – didžiausia mūsų kaukė. Jį kuriame kasdien. Dailiname manieras, gludiname kampus, pudruojame randus. Po juo ir slepiamės, ir neva išreiškiame save. Galime būti kuo norime ar kuo mus nori matyt kiti. Rinktis patiems. Kaip tame mokykliniame maskarade.  

Mados redaktorės skiltis / MOTERIS 2018 gruodis