Kai galvojame apie madą, įsivaizduojame kažką gražaus, kas padės mums atrodyti patraukliai, šiuolaikiškai, jaunatviškai ar stilingai. Tačiau ne ką mažiau svarbu, jog vilkint pasirinktą drabužį jaustumėmės gerai, gal netgi laimingai. Ar gali mada ne tik diktuoti tendencijas, bet ir gaminti laimės hormoną dopaminą?

Dopamininė apranga (angl. dopamine dressing) – 2022-aisiais įsigalėjęs terminas, kuomet išsivadavus iš pandemijos apribojimų imta kalbėti apie drabužių poveikį gerai savijautai. Karantino metu treningų bei laisvų, patogių namų drabužių pardavimai augo tiesiog astronomiškai. Taip išpopuliarėjo vadinamasis athleisure stilius, klasikinių bei sportinių drabužių deriniai (dažniausiai sportinio kostiumo ir tiesaus klasikinio palto, avint minkštus sportbačius bei užsimaukšlinus beisbolo tipo kepurę). Dopamininė aprangos tendencija išlieka aktuali ir 2023 metais. Ne gana to ji apima kur kas daugiau nei tik patogius treningus.

Norų karuselė

Laimės hormonas dopaminas yra natūralus organizme gaminamas neuromediatorius, kuris išsiskiria kai jaučiame malonius pojūčius. Jis taip pat siejamas su atpildo, motyvacijos, dėmesio bei atminties funkcijomis. Dopamino išsiskyrimas gana trumpalaikis, tačiau toks paveikus ir malonus, jog skatina norėti dar ir dar. Tai lemia tam tikrus besikartojančius elgesio modelius. Apranga, kaip viena iš kasdienių elgesio išraiškų, taip pat glaudžiai siejasi su dėmesiu, įvertinimu, savimeile bei saviverte, kurią neretai veikia aplinkinių reakcijos. Malonumo pojūtis dažnai surištas su juslėmis, kurias mada intensyviai stimuliuoja. Retai kada susimąstome, jog drabužiai bei aksesuarai veikia ne tik mūsų regą, bet ir lytėjimą, uoslę, klausą. Vis šie pojūčiai gali būti dalis aprangos teikiamo malonumo arba atvirkščiai – keltį erzelį bei nepasitenkinimą. Taigi ryšys tarp to, ką vilkime ir kaip jaučiamės yra gana akivaizdus. Ne gana to dopaminas išsiskiria net ir perkant mums patinkančius drabužius arba kai nusprendžiame pirkiniais taisyti savo prastą nuotaiką, jais guosti save išgyvenant tam tikras krizes. Tai jau tamsioji priklausomybės nuo laimės hormono pusė, sukelianti nevaldomą, impulsyvų vartojimą ir trumpalaikių beverčių daiktų perteklių mūsų namuose bei spintose. Prekybinės akcijos taip pat žaidžia dopamino pliūpsniais. Kadangi jis išsiskiria ir kaip tam tikras teigiamo atpildo, apdovanojimo pojūtis, tad kai mes sutaupome –  pasijuntame puikiai. Tiesa trumpam. Nes jei įsigytas daiktas neteikia ilgalaikio džiaugsmo – jis tampa beverčiu. Ir naujoji dopamino aprangos tendencija kalba būtent apie tai. Juk visi žinome seną taisyklę, kad tai, ko norime, nebūtinai yra tai, ko mums iš tiesų reikia…

Nėra to blogo…

Hertfordshiro universiteto profesorė Karen Pine ėmėsi tirti šį reiškinį dar 2012-aisiais. Ji nustatė, kad žmonėms vilkint jiems patinkančius drabužius jų savivertė kyla. Kalbant apie dopamininę aprangą dažnai minima spalvų svarba. Jos glaudžiai siejasi su emocijų išraiška. Šią sąveiką nagrinėja spalvų psichologija. Vis tik stebint drabužių bei geros savijautos ryšį kolorito vaidmenį reikėtų vertinti labai individualiai. Mados kontekste gana įprasta, jog krizių akivaizdoje paletė tamsėja, o išsivadavus iš jų spalvos tampa ryškesnės. Todėl nenuostabu, kad antrą sezoną iš eilės podiumai raibuliuoja visomis vaivorykštės spalvomis. Ryškūs, šilti, energija pulsuojantys atspalviai skatina pozityvias emocijas, taip siekiama išjudinti karantino sąstingio paveiktą mados rinką. Vis labiau traukiantis pandemijos šešėliui galime įvertinti ne tik neigiamus jos padarinius. Akivaizdu, jog daugelis dėl karantino apribojimų bent porą sezonų negalvojo apie naujus apdarus. Dingo poreikis. Minėti treningai buvo universali išlikimo uniforma. Jie ne tik teikė komfortą, tačiau ilgainiui privertė suvokti, jog galima apsieiti ir su mažiau drabužių. Jei karantinas būtų užsitęsęs ilgėliau, tikėtina jog tai būtų iš esmės pakeitę bent dalies vartotojų įpročius.  Vienas iš mados ir dopamino paradoksų – drabužių kiekis niekaip nesusijęs su laime. Būtent jų kokybė ir teikiamas džiaugsmas, laimingos patirtys ar keliami prisiminimai yra tikrasis laimingos mados šaltinis. Kitas svarbus klausimas, kalbantis apie savivertę bei pasitikėjimą savimi, ar jūsų aprangą lemia asmeniniai pasirinkimai, o gal jus labiau veikia išorės veiksniai?  Mados psichologė dr. Dawnn Karen, dienraščio „The New York Times“ praminta „aprangos daktare“ teigia, kad ilgą laiką žmonės buvo linkę rengtis labiau paisydami išorės veiksnių (oro sąlygų, kitų žmonių nuomonių, gyvenimo aplinkybių/progų). Tuo tarpu pandemijos metu situacija pakito. Dėl sumažėjusio kontakto su aplinkiniais, daugelis pradėjo rengtis, taip, kaip jiems patogu ir patinka. Efekto ilgai laukti nereikėjo – žmonės mėgavosi užplūdusiu laimės bei laisvės pojūčiu, atrado naujus derinius arba galų gale pradėjo vilkėti drabužius, kuriais ilgai nedrįso puoštis. D. Karen teigimu daliai šis patirtis tapo tokia maloni, jog net ir grįžus į normalų gyvenimo ritmą paskatino teigiamus įvaizdžio pokyčius. Peršasi išvada, jog žmogui gyvybiškai svarbu išreikšti save per drabužius ir rengtis taip, kaip išties norisi. Apie panašius sprendimus kalba ir lėtosios mados šalininkai. Jų nuomone nuolat kintančios mados tendencijos ir deklaruojami grožio etalonai kelia nuolatinį stresą. Tuo tarpu žinant, kas tau tinka ir ką vilkint ne tik atrodai puikiai, bet taip ir jautiesi, pasiekiama ramybė ir laimė. Bėda tik, kad žmogaus prigimtis nuolat trokštą naujovių ir įspūdžių, kurie vėl gi didina dopamino kiekį organizmą. Todėl mados industrija, kiekvieną mūsų pėdsaką internete sekantys algoritmai neleis taip lengvai mėgautis ramybe. Pastoviai kylantys nauji lūkesčiai bei kirbančios abejonės žadina norą „medžioti“. Beje ši metafora taip pat neatsitiktinė. Mados psichologų nuomone vartojimas yra vienas iš archainės medžioklės pakaitalų. Pirmykštėse visuomenėse mūsų protėviai gyveno medžiotojų ir rinkėjų bendruomenėse, būtent šių veiklų pobūdis bei impulsai dalinai nulemia ir šiuolaikinio žmogaus vartojimo ypatumus bei pomėgius. Jei esate rinkėjo tipo jums patiks ilgai vaikščioti po parduotuves ar naršyti internete prisirenkant pilną krepšelį gėrybių. Tuo tarpu medžiotojai tyko tam tikro konkretaus, nusižiūrėto „grobio“ ir mėgaujasi jį sumedžioję. Abiem atvejais išsiskiria laimės bei atpildo hormonas dopaminas, kuriam išsisklaidžius norime procesą kartoti iš naujo. Įdomu tai, jog dopaminas skatiną norą gauti „daugiau“, o ne „geriau“. Visa tai vyksta nesąmoningame lygmenyje, tad kol nesusimąstome, kas mus skatina pirkti ir kodėl taip elgiamės – esame įkalinti uždarame, trumpalaikės laimės rate.

Jokių standartų

Mados psichologė S. Forbes-Bell iškėlė „aprengtos sąmonės“ teoriją. Anot jos mes vertiname drabužius, kaip tam tikrus mums asmeniškai reikšmingus ženklus arba simbolius. Tai, kokias reikšmes jiems suteikiame, veikia mūsų jausmus bei elgesį. Pavyzdžiui, jei geltoną džemperį siejate su laime, jį vilkint veikiausiai jausitės laimingesni. Jei ryškios spalvos – ne jums, pamėginkite vieną kitą spalvingesnį aksesuarą (rankinė, laikrodį ar batus) ir stebėkite, kaip šie akcentai veikia jūsų savijautą. Viskas be galo subjektyvu ir gali būti gana komplikuotų atvejų. Pavyzdžiui ADHD ir ADD tipo asmenys gali turėti sensorinį hiperjautrumą, tai reiškia, kad juos gali siaubingai erzinti ne tik tam tikri garsai, bet ir audinio prisilietimai prie kūno ar ryškios spalvos bei jų deriniai. Dopamininė apranga tokiems žmonėms dažnai būna „ryškiai“ pilka. Tuo tarpu daug kam būtent juoda spalva teikia daug daugiau komforto nei ryškūs atspalviai. Buvo net atlikti tyrimai, kurie nustatė, jog juodai apsirengę žmonės daro didesnę įtaką grupei, nes jie atrodo labiau autoritetingi. Tad viskas iš esmės priklauso nuo tikslų, kurių siekiate ir asmeninių simbolių bei asociacijų. Belieka išsiaiškinti, kokie drabužiai jums asmeniškai siejasi su laimingais prisiminimais arba kelia malonius pojūčius.  Dar vienas svarbus ir pozityvus šiuolaikinės mados aspektas – išskirtinis dėmesys įvairovei. Žinoma, kitoniškumas taip pat įvelkamas į komercinį apvalkalą, tačiau tuo pačiu tai skatina tolerantiškesnį požiūrį į skirtingos išvaizdos asmenis. Mados industrija vis labiau kratosi stereotipų, grožio standartų, tipinių figūrų etalono. Feministės Naomi Wolf teigimu tik 1 iš 40 000 moterų absoliučiai atitinka modelių standartus. Įsišaknijusi sąvoka gražus = geras. Tai ilgą laiką vertė žmones dramatiškai keisti išvaizdą, mat juos nuolatos persekiojo nepakankamumo jausmas. Pastaruoju metu stengiamasi keisti požiūrį ir į amžių. Tradiciškai grožis buvo jaunystės sinonimas, o senatvė laikoma „bėda“ su kuria privalu kovoti. Prarasti jaunystę tolygu prarasti grožį, o kadangi jis yra viena paklausiausių prekių, tai senatvė automatiškai asocijuojasi su paklausos praradimu. Taip žmogus tarsi „suprekinamas“. Tai priveda prie rimtos, egzistencinės tapatybės ir savivertės krizės. Keičiant šį ydingą požiūrį, į brandą ir senėjimą skatinama žvelgti kaip į natūralų, neišvengiamą ir savitai gražų gyvenimo etapą. Taip prieš ko ne dešimtmetį gimė menocore stilistika bei individualios saviraiškos brandžiame amžiuje atmaina. „Meno“ duoda užuominą, kad tai specifinis įvaizdis po menopauzės, kuris balansuoja nuo laisvų siluetų ir saugaus minimalizmo iki stilistinio maksimumo, kurį puikiai įkūnija optimizmo ir drąsos nestokojanti 100-metė stiliaus ikona Iris Apfel. Impozantiški, eklektiški įvaizdžiai leidžia nesureikšminti amžiaus ir jam nepasiduoti. Dalis vyresnio amžiaus moterų (Lietuvoje, deje, labai menka) pastebi, kad amžius išlaisvina, jos įgauna daugiau pasitikėjimo ir drąsos nebepasiduoti visuomenės stereotipams. Mada tampa puikia priemone tai išreikšti. Todėl žvelgiant į perspektyvą vis dažniau kalbama apie natūralumą bei autentiškumą. Reklaminiuose plakatuose ir ant mados podiumų gausu skirtingo amžiaus, sudėjimo, rasių ir net negalią turinčių modelių. Tai ženkliai prisideda prie emaptiškesnės visuomenės ugdymo. Tad apibendrinant galima teigti, kad viena dominuojančių ateities mados tendencijų yra jaustis gerai atrodant taip, kaip nori.