Įvaizdis – unikali žmogaus saviraiškos ir elgesio forma (joks kitas gyvis nekvaršina galvos dėl gamtos duotos išvaizdos), padedanti adaptuotis sociume bei susikurti savitą tapatybę. Apranga tampa mūsų “antrąja oda“, uniforma, afišavimosi arba maskavimosi priemone. Mada ir jos atributai tarnauja kaip šios savikūros įrankiai, kuriais naudojamės tiek apgalvotai, tiek ir nesąmoningai. Kaip teigia amerikiečių mados istorikė, kuratorė, žurnalo „Fashion Theory“ redaktorė Valerie Steele: „Mada kausto dėmesį dėl jos intymaus santykio su žmogaus fiziniu kūnu. Tuo pačiu ji yra kultūrinis darinys, kuris įkūnija žmogaus identitetą“. Žodis „įkūnija“ itin tinkamas ir tikslus. Mūsų anatominis kūnas reikalauja apsauginio sluoksnio, kuriame įsikūnijame kaip asmenybės ir be kurio akistata su sociumu sunkiai įsivaizduojama. Tai patvirtina ir šiaip mažai ką bendro su mada turėjęs Markas Twainas: “Drabužiai sukuria žmogų. Nuogaliai neturi beveik jokios įtakos visuomenėje“. Akivaizdžiai išskyrus FEMEN aktyvistes. Aprangą, kaip individualią mados adaptaciją, suvokiame dviem rakursais – intymiu (vilkėdami) ir regimu (matydami kitus, lygindamiesi su jais). Tikrasis veidrodis, ne tas kur kabo vonioje, o būtent aplinkinių reakcija ir santykis į mus. Tai padeda į(si)vertinti, kaip atrodome. Tad ko iš tiesų siekiame – patikti patys sau ar kitiems? Tiesmukai atsakyti sunku, nes mes nuolat bipoliškai blaškomės tarp noro išsiskirti, būti savimi ir poreikio pritapti prie mums aktualios grupės arba mus supančios visuomenės… „Drabužis nieko vertas, kol nėra vilkimas. Tik tada jis įgauna tikrąjį pavidalą, animuoja asmenybę, ją išryškina arba neatpažįstamai transformuoja…“ – teigė siurrealizmą dievinusi italų dizainerė Elsa Schiaparelli (1890-1973). Z. Froido suformuluota psichoanalizės teorija atvėrė naują, introspektyvų žvilgsnį į žmogaus kasdienybę. Mada ilgą laiką buvo vertinama iš estetinės, dekoratyvinės ar kultūrinės perspektyvos. Formuojantis psichoanalizės bei asmenybės psichologijos teorijoms atkreiptas dėmesys ir į rengseną (man patinka šio keisto žodžio sąskambis su elgsena), kaip ypatingą, akivaizdžiai matomą žmogaus elgesio formą, kurią galima analizuoti mikro ir makro aspektais, t.y. kaip unikalią individo saviraišką ir kaip kolektyvinę, sociumo normomis apibrėžtą elgseną. „Mada – išvaizdos meistrystė, įkvepianti atrodyti labiau nei būti“ (Michel de Montaigne, 1575 m.). Atkreipkit dėmesį į šios citatos metus. Jau XVI a. buvo juntamas neatitikimas tarp realaus, įsivaizduojamo ir idelaus AŠ. Šiuolaikinė mada žmones pavertė tikrais iliuzionistais, kuriančiais savo asmenybės iliuziją. Ir nors dauguma mūsų siekia vidaus ir išorės harmonijos, iš tiesų nėra lengva įvardinti, koks įvaizdis tobulai įkūnija asmenybę. Mados paradoksas tame, kad lengviau suvokiame, kokie nenorime pasirodyti kitiems, nei kokiais siekiame būti…