TEKSTAI

Plaukuosenos

Vasarą paplūdimyje nugirdau motinos ir senelės pokalbį. Jos aptarinėjo jauniausią šeimos narę, gal dvidešimties merginą, gyrė jos grožį ir protą, didžiavosi akademiniais pasiekimais. Staiga, pagyras nutraukė senelės pastaba: „gaila, tik, kad vyrą sunkiai ras su neskustomis pažastimis“. Tada prisiminiau savo šios vasaros kelionę į Londoną ir į akis kritusią natūralizmo tendenciją – Vakaruose vis daugiau jaunų merginų išbraukia depiliaciją iš savo kasdienės rutinos. Tai paskatino pastudijuoti plaukų auginimo, priežiūros ir šalinimo madas, įpročius bei istoriją.

Justė Kubilinskaitė

Yra toks posakis: “per Marytės plauką“, bylojantis apie itin ploną ribą kažko siekiant. Tuo pačiu jis puikiai iliustruoja ir subtilią liniją, kertančią dvi skirtingo požiūrio į plaukų priežiūros estetiką stovyklas. Todėl iškart noriu pasakyti, kad šiuo straipsniu neadvokatauju nei vienai jų. Tikiu pasirinkimo laisve ir manau, kad santykis su savo kūnu ir gera savijauta jame yra kiekvieno asmeninė, intymi ir gerbtina pasirinkimo teisė. Tautosakoje turime aibę posakių susijusių su plaukais (pvz. ilgas plaukas – trumpas protas; žilė galvom – velnias uodegon), kurie nuo seno formavo gana toksiškus stereotipus. Ši kūno puošmena visada buvo dėmesio centre, siejosi ne tik su vieno ar kito laikotarpio grožio samprata, bet ir su sveikata, mistiniais prietarais, statuso ženklais ar netgi bausmėmis. Plaukų spalva visada turėjo simbolinę reikšmę ir šiuo atveju pasisekė blondinams, o raudonplaukiams teko sunkiausia dalia. Plaukų šalinimas irgi turi ilgą istoriją, nuo įšventinimo ritualų iki grožio etalonų. Bet apie viską iš eilės.

Ilgo plauko istorija

Taip vadinosi 2010 m. „Disney“ studijos animacinis filmas apie auksaplaukę ir jos nerealaus grožio ilgus plaukus, kuriuose slypėjo magiškos galios. Siužetą veikiausiai inspiravo ne vienos tautos pasakojimuose pasikartojančios istorijos ir mitai apie plaukus. Vienas seniausių byloja apie biblijinį personažą stipruolį Samasoną. Šis įsimylėjo filistinę Delilą, kuri klasta išgavo Samsono paslaptį apie jo plaukuose slypinčią galią ir jam miegant slapta nukirpo sruogą. Samsonas, netekęs galios, pateko į filistinų nelaisvę. Plaukams ataugus Samsonas atgavo galią, užmušė apie 3000 filistinų, bet žuvo ir pats. Panašus siužetas pasakojamas ir Gilgamešo epe ar mituose apie Heraklį. Šie pasakojimai liudiją, kad plaukų ilgio ir grožio sąsaja buvo būdinga abiems lytims. Būtent pagal šukuosenas ar perukų madas skiriame skirtingus istorinius periodus. Tačiau visais laikais plaukų ilgis ir grožis buvo geros sveikatos, jaunystės ir žavesio simbolis. Senovėje žmonės ilgus plaukus laikė laisvės ir išdidumo išraiška, todėl vergams ar pasmerktiesiems mirti pirmiausia nukirpdavo barzdas, ūsus ir plaukus. Jų netekti reikšdavo didžiulę gėdą, o kitais atvejais bausmę arba pasišventimo ir atsiskyrimo nuo žemiškų gėrybių ženklą. Viduramžiais moterims, įtariamoms santuokine neištikimybe ar raganavimu, be gailesčio nurėždavo garbanas. Tuo tarpu vienuolės, duodamos įžadus ir atsisakydamos pasaulietinio gyvenimo tuštybės, skusdavo plaukus, kaip nuolankumo ir atsidavimo Dievui ženklą. Žvelgiant iš krikščionybės perspektyvų ilgi, palaidi plaukai turėjo dvejopą prasmę. Jie galėjo simbolizuoti nekaltybę ir šventumą (visuose atvaizduose švenčiausioji mergelė Marija vaizduojama ilgais, nuometu pridengtais plaukais), bet tuo pačiu kituose kontekstuose buvo šėtoniškų pagundų ir nuodėmės išraiška (puolusia moterimi laikyta šventoji Marija Magdalietė atgailaudama savo ilgais plaukais plovė Kristui pėdas). Gal būtent iš šių biblijinių pavyzdžių ir gimė posakiai apie Marytės plauką…

Pagal plaukus buvo sprendžiama ir apie moters statusą – netekėjusios nekaltos merginos galėjo puikuotis palaidais plaukais (simbolizuojančiais jų laisvę, sveikatą, vaisingumą ir jaunystę). Tuo tarpu vedusioms moterims buvo privalu plaukus rišti formuojant įvairias šukuosenas. Ilgainiui išeiti į viešumą nepridengta galva buvo tiesiog nepadoru. Tokia mada tęsėsi iki pat 1960-ųjų. Panašiu metu sužibo ir žymiosios kino aktorės Merilyn Monroe žvaigždė. Ne paslaptis, kad jos įvaizdis buvo kruopščiai apgalvotas ir tarsi sukonstruotas iš įsimintinų, ikoniškų detalių. Iš prigimties tamsiaplaukė Norma Jeane Mortenson (toks tikrasis aktorės vardas) prodiuserių sumanymu buvo transformuota į šviesiaplaukę žavią blondinę, prisirpusiomis raudomis lūpomis, valiūkiškai primerktomis akimis ir koketišku apgamu ant skruosto. Sukurtas tipažas tapo itin geidžiamas to meto kino industrijoje. Daugumai Merilyn įkūnytų herojų buvo būdingi pasikartojantys bruožai: linksmas žavesys, tam tikras naivumas, seksualumas ir, pavadinkim, paprastumas. Tai ne tik formavo vieną iš to meto moters etalonų, bet ir sukūrė mūsų dienas pasiekusį mitą apie „kvailas blondines“.

Tik ne plikė

Plaukų sureikšminimas gimdė ir kūrybiškus sprendimus jų netekus. Perukai nešioti jau Senovės Egipte. Tuomet jie buvo gaminti ne tik iš natūralių plaukų, bet ir avių vilnos, šilkinių siūlų, virvelių, jūržolių ar kito augalinio pluošto, dažyti tamsiai ruda arba juoda spalva, tepti aromatiniais aliejais. Perukas saugojo galvą nuo kaitrios saulės, jo dydis ir žaliava priklausė nuo žmogaus socialinės kilmės. Perukai nešioti ir senovės Graikijoje bei Romoje. Kartais madas išprovokuoja labai netikėti dalykai, kaip antai 1580 m. Europą ištikusi sifilio epidemija, didžiausia nuo juodojo maro laikų. Lytiniu keliu plintanti liga turėjo itin nemalonias pasekmes – atviras žaizdas, bėrimus ir plaukų slinkimą. Tais laikais ilgi, išpuoselėti plaukai buvo statuso ženklas, tad jų netekus reputacija ženkliai sušlubuodabo. Perukai ne tik imitavo plaukus, bet ir atliko dezodoranto funkcijas, mat buvo pudruojami bei kvėpinami levandomis ar apelsinais tam, kad maskuotų nemalonius, nuo savininko sklindančius ligos paliesto kūno kvapus. Sifilis paskatino perukų gamybą, tačiau charakteringais laikmečio mados atributais juos pavertė pirmuoju mados diktatoriumi tituluojamas Karalius Saulė (Liudvikas XIV). Dėl genetinio ypatumo monarchas vos septyniolikos pradėjo sparčiai plikti. Savo išvaizdos puoselėjimui jis pasamdė 48 perukų gamintojus. Neilgai trukus dvariškiai ir aristokratai ėmė masiškai kopijuoti valdovo įvaizdį, perukų kainos išaugo ir tapo statuso simboliu. To meto aristokratai nepasižymėjo uolia higiena, tad daugelio puošeivų galvose knibždėjo utelės. Čia irgi pravertė perukų mada, mat kovojant su parazitais aristokratai, nepaisant lyties, skusdavosi plikai. Tuo tarpu XX a. pradžioje įsivyravo kita gana pikantiška, su minėta lytine liga susijusi perukų mada. Tačiau tai buvo ne galvos, o intymių vietų perukui, kurie kurtizanėms ir viešnamių darbuotojoms leido nuslėpti galimos ligos požymius.

Savame kailyje

Skustis ar neskusti, štai kur klausimas. Taip būtų galima perfrazuoti Hamleto monologą svarstant plaukų depiliacijos ypatumus bei požiūrį į šią, daugeliui įprastą grožio procedūrą. Lyginant su kitais gyvūnais iš pažiūros atrodome beveik pliki. Vis dėlto net 95% mūsų kūno dengia skirtingų tipo plaukai, kurių yra apie 5 milijonus (iš jų 100 000 – 200 000 galvos plote). Ir jei galvos plaukus esame linkę puoselėti, tai santykis su kitų kūno vietų „augmenija“ yra intymus ir asmeniškas klausimas. Čia istoriškai irgi būta įdomybių. Daug kas priklauso ir nuo regiono. Antai islamo šalyse moterys kruopščiai depiliuoja kūno plaukus. Jų depiliacija gliaudžiai siejasi su idealaus kūno grožio samprata. Kaip žinia estetiniai etalonai linkę kisti, o pastaruoju metu apkritai stengiamasi jų vengti akcentuojant įvairovės ir savitumo svarbą. Jei plaukai auga įvairiose kūno vietose, vadinasi tam yra svarbios fiziologinės priežastys. Naujosios natūralizmo estetikos šalininkės atkreipia į tai dėmesį ir kalba apie pop-kultūros (kino filmų, reklamos, mados) įtaką suformavusią ištisų moterų kartų elgesio įpročius. Birmingemo universiteto profesorės Heather Widdows teigimu, nemenka dalis moterų pripažįsta jog imasi depiliacijos ne tiek dėl asmeninių paskatų, kiek dėl nusistovėjusių ar primestų visuomenės normų. Mat priešingas elgesys būtų nepriimtinas ir gėdingas. Vis dėlto dalis jaunosios kartos atstovių su tuo nesutinka ir drąsiai formuoja alternatyvų požiūrį į moters kūno estetiką.

Tačiau depiliacija nėra šių laikų išradimas. Kūno plaukai būdavo šalinami dar senovės Egipte, Graikijoje ir Romoje, tam naudojant jūrų kriaukles, bičių vašką ir kitas priemones. Victoria Sharrow yra parašiusi knygą „Plaukų enciklopedija: kultūros istorija“, kurioje teigia, jog senovėje depiliacija buvo veikiau higienos, nei grožio procedūra. Senovės Romoje tai buvo ir visuomeninės padėties ženklas – kuo švelnesnė oda, tuo aukštesnės padėties persona. Viduramžiais uolios katalikės privalėjo puoselėti viso kūno plaukus, kaip vaisingumo ir moteriškumo ženklą. Moterims nepriimtinas buvo tik veido plaukuotumas, pavyzdžiui ūsai. Karalienė Elžbieta I savo pavyzdžiu įvedė išpešiotų antakių ir išskustos itin aukštos kaktos madą (tai simbolizavo kilnumą ir išmintį). Natūralus požiūris į kūno plaukuotumą vyravo ir Azijoje. Bikini srities plaukai ilgą laiką buvo laikyti vaisingumo ir sveikatos ženklu. Korėjoje jie puoselėjami iki šiol, kai kurios moterys net ryžtasi šios srities plaukų transplantacijoms.

Skustuvo ašmenimis

1760 m. prancūzas Jacques Perret išranda skustuvą ir XIX a. pradžioje Amerikoje ir Europoje plaukų skutimas tampa kasdienės grožio rutinos dalimi. Šiame laikotarpyje įdomi ir paties evoliucijos teorijos tėvo Charleso Darwino teorija, kurią jis 1871 m. išdėstė veikale „Žmogaus kilmė“. Raidos prasme plaukuotumas siejamas su branda, įžengimu į suaugusių pasaulį. Tačiau Darwinas kūno plaukuotumą tapatino su primityviais, menkiau išsivysčiusio pirmykščio žmogaus bruožais. Jis akcentavo, jog lygi moters oda yra evoliucijos ir didesnio seksualinio patrauklumo išraiška. Populiarėjant šio mokslininko idėjoms jas pasigavo ir amžininkai medikai, susieję plaukuotumą su įvairaus pobūdžio ligomis bei nukrypimais. Įdomu tai, kad dauguma šių nuostatų buvo orientuotos būtent į moteris. Tuo laikotarpiu joms vis aktyviau besireiškiant visuomenėje kilo poreikis kurti tam tikrus jų kontrolės ir valdymo mechanizmus. Propaguojamas „teisingas“, priimtinas, standartizuojantis požiūris į kūną tapo vienu jų. Todėl nenuostabu, kad XX a. pradžioje dauguma baltaodžių aukštesnės klasės moterų kūno plaukuotumą laikė gėdingu, apsileidimo ir prastos kilmės ženklu.

Drabužių mada taip pat įtakojo kūno estetikos sampratą. 1915 m. žurnalas „Harpers Bazaar“ pirmą kartą publikavo reklaminę kampaniją apie būtinybę skustis pažastis. Tai buvo siejama su vis labiau populiarėjančiomis berankovėmis suknelėmis. Ta proga pradėti gaminti ir moteriški skustuvai, kurie, anot tuomečių reklamų, yra naujas privalomas tualetinio stalelio atributas, padedantis išspręsti visas „gėdingas problemas“. Tuo tarpu 1930-40 m. palaipsniui trumpėjant sijonams iškilo ir kojų estetikos klausimas. Antrojo pasaulinio karo metu moteris ištiko nailoninių kojinių krizė. Taip susiformavo poreikis depiliuoti kojas, ne gana to jos buvo tonuojamos įvairiais augaliniais tirpalais taip imituojant kojines.

1946 m. sukuriamas bikini maudymosi kostiumėlis priverčia susirūpinti ir to paties pavadinimo plaukų ploto estetinis klausimas. Tiesa didysis proveržis bikini depiliacijos madose įvyko 1953 m. kuomet spaudoje pasirodė pirmasis žurnalo „Playboy“ numeris, pradėjęs formuoti naujus grožio ir geidžiamo kūno standartus. Trumpas atokvėpis siejamas tik su 1960-70 m. kilusia antrąja feminizmo banga bei paraleliai besireiškiančia Hipių subkultūra. Tuomet plaukuotumas buvo siejamas su moterų išsilaisvinimu ir lygiomis teisėmis į savo kūną. Lemiamas smūgis natūralizmo estetikai suduotas devintajame XX a. dešimtmetyje. Sparčiai auganti ir populiarėjanti porno industrija propagavo totalią depiliaciją. 1987 m. brazilės seserys pasivadinusios „J Sisters“ atidaro pirmąjį pilnos braziliškos depiliacijos saloną Niujorke ir sulaukia neregėtos sėkmės. Pas jas lankėsi būrys įžymybių, tokių kaip Gwyneth Paltrow ar Naomi Campbell. O paskui jas ir tūkstančiai naujų klienčių. Taip depiliaciją iš asmeninio pasirinkimo virto visuotine norma.

Teisė rinktis

Straipsnio pradžioje mano minėtas nugristas pokalbis kalba apie šiuo metu vykstančius reikšmingus pokyčius. Čia vėl gi galime įžvelgti kartų konfliktą bei kintančias madas. Jaunosios Z kartos moterys linkę priimti savo kūnus su visais natūraliais jų ypatumais. INSTAGRAM platformoje juntama stipri kūno plaukuotumą reabilituojanti tendencija. Tai, kas vieniems rėžia akį, kitiems tampa naujosios išlaisvinančios estetikos gairėmis. Juntamas ir menkesnis noras įtikti vyriškam žvilgsniui, atitikti jo lūkesčius pagal nusistovėjusias normas. Tai augina ir naują vyrų kartą, kurie suvokia moters kūno vertinimo ir standartizavimo žalą. Džiugina, jog šį judėjimą palaiko ir komerciniai projektai. Antai nauji moteriškų skutimosi priemonių ženklai „The flamingo razor“ ar „Billie“ savo reklaminėse kampanijose šlovina pasirinkimo laivę.

Kaip jau tikėtina supratote iš mano pateiktų pavyzdžių ir istorijų, plaukai vaidina svarbų simbolinį vaidmenį. Ir šiandien jie, kaip ir 1970-aisiais, simbolizuoja jaunų moterų poreikį pozityviai žiūrėti į savo kūną, turėti į jį nevaržomą, jokiomis estetinėmis ar moralinėmis normomis nereglamentuojamą teisę. Moters kūno vertimas objektu, jo komentavimas ir vertinimas vis labiau laikoma nepriimtinu elgesiu. Jaunos šių dienų moterys siekia suprasti ankstesnių toksiškų praktikų prigimtį ir keisti atgyvenusias nuostatas. Labai svarbu, kad kistų ir vyriškas žvilgsnis bei požiūris į moteris. Šį klausimą nagrinėjo ir Arizonos universiteto profesorė Breanne Fahs. 2008 m. ji drauge su savo studentais atliko eksperimentą, kurio metu merginų paprašė auginti kūno plaukus ir aprašyti savo patirtį. Tuo tarpu vaikinų buvo paprašyta skustis kojas, pažastis ir bikinį sritį bei taip pat raštu reflektuoti potyrius. Eksperimentas patvirtino daugybę negatyvių nuostatų susijusių su kūno plaukuotumu. Jo dalyviai patyrė stiprų savivertės nuosmukį, susidūrė su gėdinimu, užgauliojimu ar net agresija, tapatinimu su seksualinėmis mažumomis bei atstūmimu net artimųjų rate. Moteris, šiuo atžvilgiu, visuomenės ir artimos aplinkos normos bei lūkesčiai slegia gerokai labiau nei vyrus. Tuo pačiu iki šių dienų tęsiamą eksperimentą iniciavusi profesorė pastebėjo ir kylantį pačių dalyvių norą priešintis ir ginti savo teises į kūną. Akivaizdi akistata su primetamomis normomis verčia susimąstyti, kiek esame savarankiški ir laisvi santykyje su savimi.

Straipsnis publikuotas žurnale HAPPY365 / 2024

TEKSTAI

Rožiniai nostalgijos akiniai

Dažnai girdžiu klausimą, kurio labai nemėgstu – „kas dabar madoje?“. Nemėgstu, nes nežinau ką atsakyti. Senais gerais laikais buvo kur kas paprasčiau įvardinti mados kaprizus, nes konkrečiais dešimtmečiais vyravo aiškus dominuojantis siluetas, spalvų paletė, visiems viena etaloninė šukuosena ir madingas makiažas. Pala pala…, iš kur tie sentimentai ir nusivylimas, ar tik nebus čia man kokia amžiaus vidurio egzistencinė krizė…? Taip besvarstant topteli, jog pati nostalgija šiuo metu yra labai madinga, jos apstu visur – drabužių spintose, muzikos ritmuose, „Instagram“ nuotraukų filtruose ar šiuolaikiniuose serialuose. Vis dėlto mada yra gerokai sudėtingesnis dalykas, nei vien dominuojanti estetika. Ji yra visuomenės nuotaikų veidrodis. Tad ir nostalgijos suvešėjimas liudija daugybę įdomių ir intriguojančių priežasčių, kurias šįkart nusprendžiau išsiaiškinti.

Justė Kubilinskaitė

Praeities, tarsi didžiulė talpi kuprinė, kuri nuo gimimo užgula mūsų pečius. Joje kaupiasi asmenybę formuojantys prisiminimai, patirtys, įspūdžiai. Ir nors filosofai neretai teigia, kad nei praeitis, nei ateitis neegzistuoja ir reali yra tik dabartis, patirtys bei išgyventos istorijos daro mums neabejotiną įtaką. Sentimentai snaudžia mumyse ir yra lengvai pažadinami vaizdų, skonių ar kvapų. Pastarieji turi ypatingą raktą, atrakinantį praeities Narnijos duris. Antai per Velykas tėvų namuose radau savo paauglystės laikų kvepalus. Nosį kuteno vos juntamas salsvas aromatas akimirksniu nukėlęs į mano septynioliktą pavasarį. Tai privertė prisiminti dar vieną istoriją, kurią kadaise skaičiau moksliniame žurnale. Straipsnyje buvo pasakojama apie indėnų gentis ir jose nuo seno vyraujantį prisiminimų kūrimo ritualą. Reikšmingų įvykių metu žiniuonės iš įvairių augalų užmaišydavo kvapnių esencijų talpas, kurias susirinkusieji leisdavo per rankas uostydami. Pasibaigus ceremonijai talpos būdavo užsandarinamos ir padedamos saugoti prisiminimų saugykloje. Praėjus ilgesniam laikui bet kas galėdavo ateiti, išsitraukti vieno ar kito įvykio talpą ir uostant ją mintimis grįžti į reikšmingą dieną. Panašiai elgiamės ir mes, tarsi iš didelės drabužinės traukdami skirtingų laikmečių apdarus ir juos prikeldami naujam gyvenimui.

Esu pastebėjusi, kad kartojasi gretimų kartų sentimentai. Jaunystėje žavėjausi ir mielai vilkėjau tėvų hipiškus drabužius. Tuo tarpu mano dukros dievina 1990-ųjų stilistiką, kuri iki skausmo primena mano pačios paauglystę. Manau daugelis mūsų esame išgyvenę panašius įvaizdžio formavimosi periodus. Madoje dažniausiai jaučiame nostalgiją ne savo pačių praeičiai, o tai, kurios nė nepatyrėme. Būtent dėl to vintažas įgauna viliojančio žavesio, sukuria apčiuopiamą idealizuoto laikmečio iliuziją ir tarsi leidžia ją pasimatuoti. Praeities stilistikos niekada negrįžta identiška forma, mat atsiranda naujas santykis, laiko perspektyvos filtras, kontekstas, kuris į vieną ar kitą laikotarpį įgalina pažvelgti kitaip ir jį interpretuoti atliepiant šiuolaikines aktualijas. Kartais būtent ta skirtingų laikmečių akistata, retro estetikos aktualizavimas esamojo laiko aplinkybėse, tampa puikiu, skirtingas kartas jungiančiu mados dialogu. Iš kitos pusės, išaugus vartotojiškumui mados kūrėjai priversti būti hiperproduktyvūs, kurti ne 2, o bent 4 kolekcijas per metus. XX a. mados meistrai galėjo mėgautis lėta aukštosios mados prabanga, ramiai kontempliuojant siluetus, kurie kito ne kas sezoną, o bent jau kas penkmetį. Šiuolaikiniai dizaineriai griebiasi nostalgijos šiaudo stengdamiesi įtikti įnoringam vartotojui, sužadinti jo prisiminimus ir taip emociškai suvilioti „nauja“ tendencija. Žmonės – iš esmės nostalgiškos būtybės, tad natūralu, jog mada, būdama intymiausia dizaino forma, atspindi jų natūrą ir gyvenimo būdą. Todėl laiko patikrinta stilistika dažnai sėkmingai atgimsta naujam sezonui.

Nuo diagnozės iki tendencijos

Bandydama suprasti nostalgijos prigimtį neriu į pačią pradžią, atsiverčiu virtualų visuotinės lietuvių enciklopedijos puslapį ir randu, jog nostalgija (gr. nostos – grįžimas + algos – kančia, skausmas) yra tėvynės ilgesys arba ilgesingas idealizuotas praeities prisiminimas, persmelktas apgailestavimo. Skamba liūdnokai ir verčia susimąstyti, ar tikrai nostalgija yra negatyvus jausmas? Taip, dažnu atveju tai yra reakcija į netektį, asmeninių ryšių, emociškai reikšmingų vietų, kultūros ar istorijos vertybių praradimą. Tačiau nostalgija kyla ir dėl to, kad žmonės praeitį linkę prisiminti ją idealizuodami, supriešindami su permaininga ir komplikuota dabartimi. Tokiu būdu ji tampa pabėgimo nuo realybės priemone. O priežasčių, kodėl norėtųsi nuo jos bėgti, ilgai ieškoti nereikia, pakanka prisiminti ką tik prasiautusią pandemiją ir izoliuojantį karantiną, besitęsiantį karą ir baimę dėl jo grėsmės, technologijų sukeltą priklausomybę ir tarpusavio susvetimėjimą…

Pirmą kartą nostalgiją poetiškai apdainuota Homero epe „Odisėja“. Tiesa, nors pats žodis yra graikų kilmės, klasiko eilėse jis neminimas, nes tuo metu tiesiog dar nebuvo sukurtas. Terminą 1688 m. įvedė šveicarų medikas J. Hoferis, parašęs „Disertaciją apie nostalgiją arba tėvynės ilgesį“. Jis nagrinėjo keistą kareivių elgesį, tam tikrą juos apėmusią melancholiją, kurią sužadino kalnuose besiganiusių karvių varinių skambalų garsai, nesąmoningai jiems priminę gimtuosius namus. Slogutis taip įsimetė jaunuolių gretose, kad kai kurie neva net mirė iš ilgesio. Šis šveicarų mokslininkas užčiuopė garsų poveikį prisiminimams. Panašiai, kaip ir kvapai, sentimentalios melodijos dirgina mūsų atmintį, leidžia mintimis keliauti į širdžiai brangias praeities akimirkas. Vis tik iki pat XX a. vidurio nostalgija laikyta psichine, depresijai artima diagnoze, dažna kareivių tarpe. Tačiau ilgainiui nepaaiškinamas namų ilgesys įgavo ir bendrinės būsenos apibrėžimą. Juk namai yra ne tik vieta. Tai ir tam tikras saugumo, šilumos, savasties jausmas, kurio taip siekiame kasdieniame gyvenime. Įdomu, jog nostalgijos jausmą geba jausti net septynmečiai vaikai. Šis faktas priminė, kaip mano dukros, kurios kaip ir dauguma vaikų, darželyje nekentė popiečio miego, eidamos į pradines klases su ilgesiu prisimindavo darželio dienotvarkės rutiną. Praeitis yra ta saugi sala, į kurią bėgame, kai aplink pasidaro neramu ir baugu. Ne gana to, šiuolaikinių technologijų pagalbą mes, kaip tie indėnai, gyvenimo akimirkas konservuojame telefonų nuotraukų galerijose. Susidaro įspūdis, jog tampa svarbiau ryškius gyvenimo momentus nufotografuoti, nei juos realiai patirti, o jų nenufotografavus prisiminimas tarsi prarandamas. Kalti ir socialiniai tinklai, kurie įtraukia į nepaliaujamą įspūdžių dalijimosi ritualą, kurį stebint apima toksiškas FOMO (angl. fear of missing out – baimė kažką gyvenime praleisti) jausmas, jog visi aplinkui gyvena, o aš tik egzistuoju pilkoje kasdienybėje. Išmanieji telefonai palaipsniui virsta mūsų išorinėmis smegenimis, už mus prisimenančiomis ne tik telefonų numerius, bet ir artimųjų gimtadienius ar netolimos praeities įvykius. Kyla bauginantis klausimas, ar ilgainiui apskritai neprarasime gebėjimo prisiminti be telefono pagalbos…? Šis nerimas išprovokavo kitą, psichologų teigimu gerokai sveikesnę JOMO (angl. joy of missing out – džiaugsmas atsispyrus dalyvavimui) nuostatą. Tai būsena, kai žmonės pilnai įsitraukia į tai, kas iš tikrųjų vyksta jų gyvenime, o ne nuolat lygina save su kitais. Šis išsilaisvinimas mažina toksišką pavydą ir leidžia sąmoningai mėgautis ir pasitenkinti tuo, ką turime.

Nauja – gerai pamiršta sena

Mada ir nostalgija ilgą laiką buvo absoliučiai priešingos sąvokos. Istoriškai mada buvo naujumo, progreso, pažangos ir galios simbolis. Kintant laikams kito ir mados, o senamadiškumas turėjo neigiamą, pašiepiamą, ydingą reikšmę. Mada buvo kuriama praeities normų laužymo ar transformavimo principu. Netgi teritorijos ir tautos būdavo užkariaujamos primetant nugalėtojų madą. Žinoma, kultūriškai susiformavo tam tikri nepajudami etalonai, kuriuos vadiname klasika, kurios kertiniu pamatu tapo Antika. Apie sąmoningą nostalgijos įtraukimą į mados raidą ir estetiką galime kalbėti nuo XIX a. Tuo metu įsivyravęs Ampyro stilius įkvėpimo sėmėsi iš senovės civilizacijų (etruskų, Egipto, Romos imperijos). Kiek anksčiau, Romantizmo periodu, buvo juntamas nusivylimas civilizacijos technologizacija, sumaterialėjimu ir susvetimėjimu, tad imtasi aistringai poetizuoti istoriją ir gamtą. Kažkur girdėta…? Išties, galime įžvelgti intriguojančią paralele su šiuolaikybe. Per pastaruosius porą šimtų metų visuomenė išgyveno dvi svarbias, gyvenimą keičiančias revoliucijas – pramoninę ir skaitmenizacijos. Ir į jas abi buvo juntamas pasipriešinantis atsakas žvalgantis į „idealią praeitį“. Psichologijoje toks reiškinys kartais aiškinamas poreikiu pabėgti nuo įtampų ir nežinios kupinos realybės. Tai, kas nauja, nepatirta siejasi su rizika, pavojumi, nerimu. Tuo tarpu praeitis yra aiški, apibrėžta, nekintanti, į ją įsitvėrus tarsi įgauname stabilumo nežinomybės blaškomoje dabartyje. Tai – saugi zona, kurianti lėtesnio laiko iliuziją. Tad dalinai retro tendencijos yra ir pasipriešinimas technologijoms, kurios vis labiau užvaldo mūsų kasdienybę.

Dalis mados dizainerių istorines interpretacijas pavertė savo kūrybinio braižo pamatu. Pavyzdžiui legendinė britų dizainerė Vivienne Westwood. Ji meistriškai apjungė provokuojančią, revoliucingą ir nesutramdomą pankų subkultūros estetiką su transformuotais istorinio kostiumo elementais. Mada užprogramuota lyg švytuoklė balansuoti tarp praeities ir ateities. Vis tik futuristinės estetikos prognozės, kuriomis buvo itin susižavėta 1960-aisiais pasidėjus kosminei erai, nepasitvirtino. Tuomečių mados kūrėjų vizijos apie XXI a. žmones (t.y. mus) kelia lengvą šypsnį. Taip gimė praeitį ir ateitį apjungiantis retro-furizmo terminas, tapęs gyvu įrodymu ir pavyzdžiu, jog įsivaizduoti ateitį nėra taip paprasta ir daugelis dalykų kinta visai kitaip nei prognozuota. Todėl ir praeities interpretacijos šiuolaikinėje madoje dažnesnės bei saugesnės nei ateities vizijos. Mados kūrėjai neretai reflektuoja laikotarpį, kurio metu jie patys formavosi, kaip asmenybės. Tai tampa organiška jų tapatybės dalimi ir tuo pačiu modeliuoja tam tikros kartos identitetą. Bendra kultūrinė patirtis, kaip ir vyraujanti mada, turi apjungiantį efektą, kuria bendrystės jausmą. Gyvename itin vizualioje kultūroje, kurioje vis sunkiau sukurti kažką absoliučiai naujo, nematyto, stebinančio. Ilgą laiką būtent tradicijų laužymas buvo naujų formų kūrimo įrankis. Vis dėlto praktiškai naujas dizainas prigyja tada, kai jame persipina 50 proc. atpažįstamumo ir 50 proc. novatoriškumo. Pastaruoju metu juntamas ryškus amatų, tautodailės atgimimas juos jungiant su šiuolaikiniu mados dizainu. Atrodytų, viską turėtų užvaldyti technologijos, dirbtinio intelekto generuotos idėjos, bet tam atsvara tampa autentiškas rankų darbas. Kad ir vadinamieji „granny square“ mezginiai, primenantys močiutės antklodes, tapę ryškia šiuolaikinės mados tendencija.

Seni geri laikai…

Jau užsiminiau, kad nostalgija neretai siejama su amžiumi. Laikui bėgant praeitis atrodo vis svaresnė, labiau artima, ten kaupiasi vis daugiau laimingų akimirkų, lyg pasakiškoje Niekados šalyje išdykauja vaikystė, vėliau romantiškai įsikuria jaunystė… Filosofiškai svarstant, amžėjimas (naujas alternatyvus terminas keičiantis negatyviai skambančią „senatvę“) yra mums visiems bendra tendencija. Ir visai nesvarbu koks jūsų skonis ar požiūris į madą, kurios santykis su amžiumi yra ganėtinai iškreiptas. Mada ilgą laiką buvo orientuota į jaunystę, kaip tam tikrą įpareigojantį estetinį etaloną. Ir tai nė kiek nestebina. Jaunystė lengvai parduodama, ją “išsaugojančios“ priemonės yra milžiniška industrija (jaunas=gražus=vertingas). Vis dėlto jau kurį laiką socialiniai tinklai gaudo plintančias alternatyvias nuostatas. Brandesnė auditorija pradėjo gana aktyviai reikštis socialinėje medijoje. Ji, lyginant su bendraamžiais prieš 10-20 metų jaučiasi, “jaunesnė“, aktyvesnė, priimanti senėjimą, kaip privalumą, tam tikrą autentiškumą, neišvengiamą procesą, kurio nemato prasmės stabdyti ar gražinti. Jis turi būti priimamas natūraliai, kaip brendimas paauglystėje.
Mada jaučia šiuos pokyčius ir akimirksniu reaguoja. Tiesa kartais gan absurdiškai. Štai jau kurį laiką jaunimo tarpe plinta granny-chic įvaizdžiai, inspiruoti babyčių aprangos. Ilgą laiką minimalizmą dievinę ir nenorėję subręsti millenialsai su savo kintančiu amžiumi taikosi per grandmillennial stilistiką. Todėl kinta ir madingo vintažo charakteris – 90-uosius keičia 70-ieji.
Kodėl jaunimas nori atrodyti, kaip „senimas“? Iš dalies šią tendenciją išprovokavo pandemijos karantinas, kuomet iš naujo atradome paprastų, patogių, nepretenzingų drabužių žavesį. Ekstremali situacija aktyvavo normalumo poreikį. Kita vertus žávi ir tam tikras atsainumas, kuris įvaizdžiui suteikia lengvumo ir natūralumo. Norisi mažiau streso. Gal vartotojai pervargo nuo įnoringos ir nuolat kintančios mados? Net šou verslo elitas, kuris neretai “įgyvendina“ ir “įkūnija“ podiumines tendencijas, rengiasi “kaip pensininkai“. Tačiau yra ir kita medalio pusė. Vakaruose girdimas vyresnės kartos nepasitenkinimas dėl kėsinimosi į jų amžių. Dabar tarsi “madinga“ matuotis “senatvę“, kai tau 30 ar 40, taip teisinant savo gyvenimo ar skonio pokyčius. Gal tai ir būdas jaukintis amžių, tačiau šis paviršutiniškas flirtas su amžėjimu jį tarsi nepelnytai nuvertina. Senatvę reikia “užsidirbti“, tik tada ji tampa natūraliai žavinga, autentiška ir imponuojanti.

Straipsnis publikuotas žurnale HAPPY365 / 2024

INTERVIU

Mums liko tik… praeitis?

Kaip gyvenimą užvaldė nostalgijos troškimas / Juta Kiudė (straipsnio ištrauka)

Sėdžiu su kūdikiu namuose, buvau nusiteikusi, kad kurį laiką kultūrinio gyvenimo patirčių daug nebus. Įsisupusi į chalatą per ekraną stebiu, kas vyksta, ką praleidžiu. Arenose koncertuoja „Dinamika“, „Mokinukės“, „Hiperbolė“ ir „69 danguje“. „Netflixo“ žiūrimiausiųjų sąraše – serialas „Draugai“, o praėjusio amžiaus pabaigos filmams sukurta atskira sekcija pavadinimu „Nostalgic 90s“. Populiarumo smaigalyje esančios žvaigždės demonstruoja džinsinių kostiumėlių madas, primindami man Britney ir Timberlake’ą iš 2001 metų. Panašu, kad jeigu ką ir praleidžiu, tai nebent programos pakartojimą.

Populiariosios kultūros kanaluose nostalgijos upė liejasi iš krantų – visur siūloma grįžti atgal, dar ir dar pasišildyti praeities vaizdeliuose. Kodėl mados, muzikos ir kino vizionieriai neišsiperka panašaus dydžio reklaminių plotų?! Pasidalinau šiuo nepakeliamu rūpesčiu su interneto draugais. Iš karto sureagavo įžvalgi fotografė Neringa Rekašiūtė – pasiūlė perskaityti sociologo Zygmunto Baumano „Retrotopiją“. Na, ką gi, vieną sekundę jaučiausi atradusi nepažintą ir neaptartą visuomenės reiškinį, bet, aišku, Z. Baumanas apie tai jau yra parašęs knygą. Joje glaustai ir paveikiai kalbama apie mūsų romaną su praeitimi. Kokie saldūs ir vilties teikiantys tie prisiminimai, kai utopijomis patikėti darosi vis sunkiau, o ateitis žada tik rūpesčius ir nestabilumą. Nostalgiški dalykai tampa priešnuodžiu nerimui dėl ateities.

Klaipėdos universiteto sociologas Liutauras Kraniauskas tvirtina, kad nostalgiško turinio per pastaruosius 15 metų padaugėjo: „Anksčiau didieji žinių sklaidos kanalai kontroliuodavo tai, kokios kultūros naujienos mus pasiekia. Jie spręsdavo, ką verta atsiminti, o kas amžiams nuguls archyvuose. Šiandien informaciniame lauke veikia žymiai daugiau ekonominių grupių, kurios užsiima nostalgiškų kūrinių sklaida.“

Gerai, bet kodėl ta sklaida tokia plati, srauni ir nesibaigianti? Ar tos „ekonominės grupės“ negalėtų sukurti ko nors naujo, irgi guodžiančio?

Kas naujo, t. y. kas seno, muzikoje?

Didžiulius pasirodymus įvairiose Lietuvos arenose organizuoja nostalgijos degalų užsipylusios grupės, o Natalija Bunkė čia muša visus rekordus ir jau suaugusias damas kviečia kartu dainuoti vaikystės hitą „Paukšteli, padangių paukšteli“. Ar viskas jau sudainuota, liko tik skanduoti „pakartot“ ir iš tikrųjų kartoti? Į pagalbą atskuba Loranas Vaitkus, muzikos leidybos kompanijos „Universal Music Group“ atstovas Lietuvoje. Loranas į mano nerimą žiūri su atlaidžia šypsenėle – nieko čia naujo, viskas sukasi spirale, muzikos istorija yra cikliška, o žmonėms patinka sentimentai.

„Nostalgija muzikoje visada yra svarbi korta, keičiasi tik karta, į kurią prisiminimas nukreipiamas. Šiandien tai labiau krenta į akį, nes nostalgiški koncertai įgavo naują formatą. Prieš 10 metų buvo nedidelių tribute pasirodymų mažose koncertų salėse bumas, o šiandien anksčiau populiarios grupės jau renka arenas. Atlikėjams patogu, nereikia važinėti po visą Lietuvą, bet ir reklamos reikia daugiau. O karta, kuriai nostalgiška 2000-ųjų muzika, šiandien turi didelę perkamąją galią ir investuoja į savo sentimentus“, – aiškina L. Vaitkus.

Bet… Visada yra „bet“! Sentimentuose paskendęs žmogus gali ir visai pamiršti, kad gyvenimas toliau juda į priekį. L. Vaitkus tvirtina, kad senų gerų laikų ištroškusiai auditorijai vis sunkiau pristatyti naują muziką. Šiuolaikiniai atlikėjai sukasi iš padėties perdirbdami senas dainas ar kurdami naujus hitus kartu su atlikėjais, kurie, pasiekę savo karjeros zenitą, dalyvavo „Bravo“ muzikiniuose apdovanojimuose.

„Kita vertus, suprantu tingumą muzikos naujienų atžvilgiu. Žmonės, kuriems dabar 30, 40 ir daugiau metų ir taip turi ką veikti – darbai, vaikai, paskolos, atostogos, kiti reikalai. Mažiausiai ko norisi, tai ieškoti naujo turinio. Reikia kažko patikimo ir pažįstamo“, – mums atlaidus išlieka L. Vaitkus.

Kaip kaimynų bute padaužytas radiatorius linksmai suskamba ir jūsų namuose, taip ir mano pašnekovai kalba lyg susitarę. Štai ką prisipažino sociologas L. Kraniauskas: „Pagaunu save, kad vis grįžtu prie savo paauglystės, maždaug 1986 m., muzikinių įrašų. Vėl ir vėl pašvilpauju klausydamasis tų dainų, bet tuo pačiu bandau ir suvokti kontekstą, pamatyti save tuometinėje visuomenėje. Toks grįžimas atgal man padeda suprasti, prie kokių kultūrinių tendencijų tuo metu prisiliečiau.“

Ir štai netikėtas posūkis – Liutauras aiškina, kad dėl visko kaltas… ego: „Tam, kad kultūros produktas būtų nostalgiškas, vartotojas jau turi kažką žinoti, t. y. jo smegenyse dar gyvi atsiminimai. Šie atsiminimai ir sudaro mūsų savastį, ego, kurį išlaikome visą gyvenimą. Tarkime, jeigu augau su „Mokinukių“ muzika, tai ir dabar galiu jų paklausyti, net jeigu šiandien suprantu, kad tai buvo visiška nesąmonė. Bet tas klausymasis leidžia išlaikyti savastį, neišsimėtyti laike kaip vis naujam individui. Nostalgiškas turinys padeda palaikyti ego tęstinumą ir taip sustiprina šiandieninę poziciją. Tai pastovumas, kurio norisi, kai pasaulis taip greitai keičiasi.“

Nostalgijos ratai madoje

Su L. Kraniausku dar susitiksime, bet kol kas grįžkime prie muzikos ir madų. L. Vaitkus sako pastebėjęs, kad madai grįžti reikia maždaug 20 metų. „Dėl to šiandien dalis muzikantų kuria tuos laikus primenančią muziką ir pasirenka įvaizdį, kokį matydavom muzikiniuose vaizdo klipuose 2005-aisiais.“

Tad belieka su siaubu laukti, kada į mada grįš džinsai žemintu liemeniu? VDA ir VDK Mados dizaino katedrų docentė, žurnalo „Moteris“ mados redaktorė Justė Kubilinskaitė-Tarvydienė paaiškina, kaip nostalgija veikia mados pasaulyje: „Šiandien mados kūrėjai priversti būti hiperproduktyvūs, reikia sukurti ne 2, o bent 4 kolekcijas per metus. Dizaineriai griebiasi nostalgijos šiaudo stengdamiesi įtikti įnoringam vartotojui, sužadinti jo prisiminimus ir taip emociškai suvilioti „nauja“ tendencija.“

Pašnekovė sako, kad mada užprogramuota lyg švytuoklė balansuoti tarp praeities ir ateities, ir dažniausiai jaučiame nostalgiją ne savo pačių praeičiai, o tai, kurios nepatyrėme.

„Pati jaunystėje žavėjausi tėvų hipiškais drabužiais, mano dukros dievina 9 dešimtmečio stilistiką, kuri iki skausmo primena mano pačios paauglystę. Būtent todėl vintažas įgauna daugiau žavesio, sukuria apčiuopiamą idealizuoto laikotarpio iliuziją ir tarsi leidžia ją pasimatuoti. Tendencijos niekada negrįžta identiška forma, visada atsiranda laiko perspektyvos filtras.“

Madoje nostalgiškos natos egzistavo ne visada. J. Kubilinskaitė-Tarvydienė pasakoja, kad mada ilgai buvo naujumo simbolis, o senamadiškumas vertintas pašaipiai: „Apie sąmoningą nostalgijos įtraukimą į mados raidą galime kalbėti nuo XIX amžiaus. Tuo metu įsivyravęs Ampyro stilius įkvėpimo sėmėsi iš senovės civilizacijų (etruskų, Egipto, Romos imperijos). Kiek anksčiau, Romantizmo periodu, jau buvo juntamas nusivylimas civilizacijos technologizacija, sumaterialėjimu ir susvetimėjimu, o tai atsispindėjo ir madoje.“

Pašnekovė primena, kad didžiosios žmonijos revoliucijos – tiek pramonės, tiek skaitmeninė – sulaukė pasipriešinimo žvelgiant į „idealią praeitį“: „Tai poreikis pabėgti nuo įtampų ir nežinios kupinos realybės. Iš dalies retro tendencijos yra ir pasipriešinimas technologijoms, kurios vis labiau užvaldo mūsų kasdienybę.“

Technologijų pažanga, nerimas dėl ateities ir iš to kylantys nostalgiški potraukiai susiję. Tik sociologas L. Kraniauskas primena, kad ši taisyklė nėra universali. „Štai, Juta, tu – humanitarė, kultūrininkė, jaudiniesi dėl ateities. Bet pasižiūrėk, kokiom nuotaikom gyvena kriptovaliutų, finansinių paslaugų įmonės, biotechnologijų ar kosmoso technologijų startuoliai… O lia lia, kokią ateitį jie mato! Jie nesijaudina ir drąsiai, nekantriai žengia pirmyn.“

Bet juk tikrai atrodo, kad nerimas didėja, migla ne prasisklaido, o tik tirštėja, jau ir kirvį tuoj bus galima pakabinti. Ar tai nėra priežastis, kodėl labiau nei bet kada norisi paskęsti šiltuose praeities prisiminimuose? Anot L. Kraniausko, dabartinė sentimentalaus turinio banga nėra reakciją į išbalansuoto pasaulio situaciją, niekada taip nebuvo. „Visa apimanti retromanija prasidėjo anksčiau, daugmaž 2000 m. ir tai visų pirma yra bandymas gauti dar didesnį pelną iš kultūros industrijų.“

Ir ko tik žmonės nepadaro dėl pinigų! Užlipus ant nostalgijos bėgių galima važiuoti ilgai ir parduoti daug. Bet galima ir nugarmėti žemyn kartu su naujų prekių palete. Mados analitikė J. Kubilinskaitė-Tarvydienė sako, kad „cituojant“ praeitį yra pasitaikę ir nemalonių, neetiškų, kartais net šokiruojančių atvejų, kuriuos būtų galima vadinti paviršutiniška ir spekuliatyvia praeities kultūrine apropriacija. „Kad ir sovietinių simbolių naudojimas vakarietiškoje madoje. Nejautrus, dekoratyvus ir tarsi žaismingas santykis su daliai Europos itin skausmingais simboliais niekaip nepateisinamas ir tik liudija apie kūrėjų bei tokios kūrybos vartotojų neišprusimą, empatijos stoką.“

Ištrauka iš žurnalo “Literatūra ir menas“ publikacijos 2024 Nr.7 (3789) / https://literaturairmenas.lt/publicistika/juta-kiude-mums-liko-tik-praeitis

TEKSTAI

Skonio reikalas

„Žinok yra tiesioginis ryšys tarp vestuvinio torto ir nuotakos suknelės“, leptelėjo neseniai vestuvių sezoną uždariusi kolegė stilistė. Ji jau gerą dešimtmetį rūpinasi nuotakų įvaizdžiu ir švenčių dekoru. „Jei suknelė, pūsta, išdabinta gėlėmis, nėriniais ir raukiniais, lyg cukraus pudra apiberta žėrinčiais karoliukais, tai ir tuoktuvių tortas bus tarsi Versalio rūmai, skęs kremo ir cukruotų dekoracijų pertekliuje“, toliau dėstė ji. Šis trumpas pokalbis privertė susimąstyti, kaip tai, ką dedame ant savęs siejasi su tuo, ką dedame į save. Gal iš tiesų saldžių, barbiškų derinių gerbėjos negali atsispirti desertams, o odines striukes ir plėšytus džinsus vilkinčios rokerės burnoje tirpstančius morengus mielai išmainytų į dūmo skonio mėsainius? Taigi ar iš tiesų esame tai, ką valgome…?

Justė Kubilinskaitė

Gyvenime esu minimalistė. Nemėgstu perdėtai puoštis veikiausiai dėl savo darbo specifikos, mat nuolat jaučiuosi persisotinusi mada. Kaip ir dauguma mados profesionalų dievinu juodą spalvą ir… juodą šokoladą, kavą bei kartokus anyžinius saldainius. Nemėgstu saldumynų. Sutapimas? Nemanau. Man tinka viskas, kas sūru, su žiupsneliu čili pipirų arba šlakeliu laimų sulčių. Gal išties, tai, kas mūsų lėkštėje ir spintoje pasako apie mus daugiau, nei numanome…? Juk šie kasdienio gyvenimo virtuvės ingredientai nuolatos maišosi tarpusavyje. Tai mūsų esminiai, baziniai poreikiai, juk natūralu, jog nesinori nuolat būti nuogiems ir alkaniems. Tiek madą, tiek maistą vertiname per skonio prizmę. Vis tik tai – gan prieštaringa juslė, dėl kurios nors ir sutarta nesiginčyti, verda nuožmios diskusijos. Bet kokiu atveju itin sunku nustatyti vieną universalų etaloną. Tai, kas priimtina daugumai, vadinama populiariąja kultūra arba tiesiog popsu, kurį nenumaldomai lydi menkavertiškumo šešėlis. Juk kas patinka masėms, dažnai yra lėkšta, banalu, stokoja originalumo. O kur dar kičas, saldi, neretai ironiška estetika. Šiuolaikinėje kultūroje paraleliai gretinamas greito maisto ir greitosios mados vartojimas. Mados ekspertai bando nustatyti skonio kilmę – jis įgimtas ar išugdomas, geras ar blogas, autentiškas ar sąmoningai įskiepijamas? Skonio formavimąsi veikia auklėjimas, socialinė bei kultūrinė aplinka, išsilavinimas ar net socialiniuose tinkluose sekami influenceriai. Ne taip seniai, ko ne visą XX amžių, mada vaidino skonio diktatorės vaidmenį. Buvo gan paprasta susivokti, kas gražu ir tuo pačiu madinga, o kas laikoma senamadiška atgyvena. Tačiau kalbant apie šiuolaikinį mados charakterį neįmanoma remtis vienu receptu. Tai šen tai ten juntami ryškesni prieskoniai ir poskoniai, vienos ar kitos stilistinės virtuvės įtaka, tačiau pasirinkimo laisvė ir individo poreikis išreikšti savitumą garantuoja teisę net ir į “blogą“ skonį.

Mados apetitas

Mada ir maistas žadina apetitą. Valgome akimis tiek gurmanišką patiekalą, tiek stilingą praeivį. Nustatyta, jog maisto skonį pajuntame dar iki jam patenkant į burną, todėl tiek dėmesio restoranuose skiriama estetiškam patiekalų pateikimui. Nenuostabu jog maisto ir mados paralelės itin vaizdžiai išnaudojamos reklamoje, mados fotosesijose, ypač tapatinant aksesuarus su desertais. Galima rasti aibes tiesioginių inspiracijų, kaip maistas įkvepia drabužių siluetą, koloritą ar dekorą. Kur gi šios sinergijos paslaptis? Mada susijusi su rega ir lytėjimu, o maistas atsidūręs šalia, gali asociatyviai sužadinti ir tam tikrą skonį. Tai dar vienas būdas jusliškai patirti madą, teigia viena iš rugsėjį Niujorke atidarytos parodos “Food & Fashion“ kuratorių. Tuo pačiu atsiranda gana simboliškas ryšys tarp išorinės (mada) ir vidinės (maistas) mūsų esybės. “The New York Times“ paskelbė maisto motyvus audinių dizaine “naująja floristika“. Vis tik maisto ir mados tarpusavio santykių istorija siekia dar XVIII – XIX a. Tuomet gurmaniški motyvai būdavo įaudžiami į puošnių suknelių tekstilės raštus. Po gero šimtmečio 1930-aisiais žymi italų dizainerė Elsa Schiaparelli, kuri artimai bičiuliavosi su Salvadoru Dali bei žavėjosi siurrealizmu, omarais išdabino vakarinės suknelės modelį bei gausiai naudojo maisto motyvus sagų ir aksesuarų dizaine. Ji pirmoji į madą įvedė humorą ir ironiją. Tam maisto motyvai irgi puikiai tiko. Kai kurie patiekalai, prabangūs delikatesai gali simbolizuoti godumą, perteklių, tuštybę, kurių apstu ir kalbant apie mados pasaulį. Kitas nuolatinis aprangos ir mitybos kontaktas iškyla per mados diktuojamus neretai toksiškus grožio standartus, idealios figūros etalonus. Madingos dietos, siekiant kūno tobulumo, yra pastovus grožio industrijos šešėlis. Mados ir kosmetikos industrija per ilgą laiką normalizavo liekno kūno idealą. Tuo tarpu podiumų modelių standartus atitinka vos keli procentai moterų. Riba buvo peržengta tuomet, kai nuo išsekimo mirė kelios jaunos manekenės. Tai paskatino aršią kovą prieš nulinio dydžio politiką. Dabar madą demonstruojančioms merginoms taikomas nebe kūno svorio maksimumas, o minimumas. Tad sveriant per mažai teks pasistiprinti ir tik tuomet kreiptis į modelių agentūras. Ne gana to vis daugiau žymių mados namų savo kolekcijų pristatymuose demonstruoja modelius skirtus apkūnesnėms figūroms. Maisto motyvų naudojimas drabužių dizaine siekia šiuos du mums gyvybiškai svarbius gyvenimo elementus priartinti vieną prie kito, o ne supriešinti.

Mėsainio stiliaus suknelė

Mano stilistinėje praktikoje taipogi yra buvę tiesioginio sąlyčio maisto produktus verčiant aprangos elementais. 2013 m. drauge su bičiule fotografe Agne Gintalaite kūrėme „Moters“ žurnalo viršelį, kurio herojė buvo žymus modelis ir maisto kritikė Aistė Misevičiūtė. Pagrindiniam kadrui papuošiau ją žalsva „Dolce & Gabbana“ palaidine iš sultingų garbanotų salotų lapų sukūriau išraiškingą apykaklę. Iš pirmo žvilgsnio buvo net sunku įtarti, jog daržovė tapo elegantišku aksesuaru. O štai 2010 metais muzikos žvaigždė Lady Gaga per daug nesismulkino ir MTV muzikos apdovanojimuose šokiravo renginio svečius bei žiūrovus vilkėdama Franco Fernandezo kurtą tikro kumpio suknelę. Buvo priderinta net ir mėsiška rankinė bei aukštakulniai. Dėl „medžiagos“ specifikos suknelė buvo kurta be primatavimų, atgabenta į renginį specialiame šaldytuve ir užsivilkta prieš pat Lady Gagai žengiant ant raudono kilimo (dainininkė atvažiavo vilkėdama kitą apdarą). Kalbama, kad aplinkui sklido specifiškas kvapas. Skandalinga ir ekscentriška apranga garsėjusios dainininkės pasirinkimą iškart pasmerkė gyvūnų teisių gynėjai. Tačiau tai tapo ikoniškiausiu, neabejotinai į istoriją įėjusiu tų metų įvaizdžiu, nukonkuravusiu net kunigaikštienės Kate Middleton sužadėtuvių suknelę. Ir tai nebuvo pirmas kartas, kuomet žvaigždė vilkėjo mėsišką apdarą. Prieš minėtus apdovanojimus pasirodė japoniškas „Vogue“ numeris, kuriame moteris pozavo su žalios mėsos bikiniu, o kiek vėliau, reklamuodama albumą „Born this way“, vėl pasirodė su panašiu drabužiu. Argumentuodama savo MTV apdovanojimų įvaizdį (beje renginio metu ji pelnė net 8 prizus) Lady Gaga teigė, kad suknelė jokiu būdu nėra pasityčiojimas iš gyvūnų. Tai buvo politinis pareiškimas. Tokia apranga ji siekė atkreipti dėmesį į diskriminuojamus homoseksualius JAV armijos karius. Mada dažnai tarnauja kaip įtaigi manifesto forma. Vis tik tokie muzikantės veiksmai supykdė nemenką dalį veganų gerbėjų atsisakiusių pirkti taip reklamuojamą albumą.

Kita maistą ir madą derinanti žvaigždė – dainininkė Katie Perry. Tiesa kartais ji kiek perlenkia lazdą ir atrodo lyg greito maisto restoraną praeiviams reklamuojantis animatorius dešrainio kostiumu. Tačiau Katie nesureikšmina mados ir savo įvaizdžio, ji linkusi į viską žvelgti su humoru ir sveika autoironija. Jos įvaizdžių kolekcijoje yra suknelės vaizdžiai imituojančios riebų mėsainį, spragėsių kibirą, įvairius vaisius, sušius, spalvingus pyragaičius ir saldainius. Šie ekstravagantiški modeliai neretai tampa ir jos sceninio įvaizdžio dalimi.

Podiumas supermarkete

2014 ir 2018 m. maistas ir mada virė viename puode. Paralelių buvo gausu ne tik dizaino sprendimuose. Šou rengti maisto prekių parduotuvėse, restoranuose, turguje. Raf Simons, pristatydamas “Calvin Klein“ 2018 metų rudens / žiemos kolekciją, salėje išbarstė toną popkornų. Tuo tarpu 2014 m. žymūs, Karlo Lagerfeldo vadovaujami CHANEL mados namai savo kolekciją demonstravo supermarkete, kurio scenografinė imitacija buvo sukurta viename Paryžiaus muziejuje. Modeliai vaikštinėjo tarp prekių lentynų, kuriose viskas, nuo kiaušinių iki skalbimo milteliu ir bulvių traškučių, buvo pažymėta kultiniu „Chanel“ logotipu. Iš esmės taip buvo sugretinama prabanga ir kasdienybė, aukštoji mada ir mūsų gyvenimus užvaldęs vartotojiškumas. Aukštosios ir “žemosios“ arba vartojimo kultūros ryšį dar 1960-aisiais puikiai vizualizavo Poparto menininkas A. Warhol, ant savo žymiosios drobės perkėlęs pomidorų sriubos skardinę. Šis menininko akibrokštas pradžioje buvo sutiktas su panieka, tačiau neilgai trukus pelnė jam tikrąją šlovę. Iš pirmo žvilgsnio menkavertis „Campbell‘s“ sriubos skardinės atvaizdas akimirksniu virto ikoniniu, kapitalizmą ir vartojimo kultūrą šlovinančiu simboliu. Popmeno karaliumi tituluojamas A. Warholas buvo pirmasis šios stilistikos menininkas perkėlęs savo darbus ant mados gaminių. Taip dienos šviesą išvydo to meto aukštuomenės stileivoms skirtos (masiškai negamintos) sriubos skardinėmis margintos suknelės, kuriomis juos puošdavosi lankydamos parodų atidarymus. Būtent Andy Warholui turėtume būti dėkingi už prekinių logotipų virsmą dekoratyviais vakarietiškos kultūros simboliais. „Barbie“, „McDonalds“ ar „M&M‘s“ yra ikoniški populiariosios kultūros ženklai, turintys stiprų vizualinį poveikį, kurį mada meistriškai išnaudoja.

Vis tik kalbant apie mados ir maisto santykį neišvengiamas ir ironijos aspektas, šmaikštus, žaismingas ir nesureikšmintas požiūris į įvaizdį. Dizaineris Jeremy Scottas yra tikras šio žanro virtuozas. Jis ne vienerius metus buvo italų mados namų „Moschino“ pagrindinis dizaineris. Šio mados ženklo DNR neįsivaizduojamas be humoro, greito vartojimo bei prabangos prekių estetizuotos dermės. 2014 m. rudens / žiemos kolekcijoje dizaineris drabužiuose naudojo pigaus maisto pakuočių printus bei aiškiai atpažįstamą greito maisto giganto „McDonalds“ spalvinę gamą ir simboliką. Mada turi tą magišką galią transformuoti mums įprastus elementus ir suteikti jiems visai kitą kokybę. Vargu ar kas norėtų puoštis „McDobalds“ restorano darbuotojo uniforma, bet kai stilingą ir kiek ironišką jos variaciją sukuria žymus dizaineris, drabužis įgauna kitą reikšmę ir vertę. Toks įvaizdis nėra tik dekoratyvus, jis virsta tam tikru pareiškimu ir pozicija, už kurios gali slypėti sąmoninga vartotojiškumo kritika arba ironiškas santykis į save bei pačią madą.

Straipsnis publikuotas žurnale HAPPY365 / 2024

KOLABORACIJOS

Konferencija „Asmeninio brendingo ABC: kaip aplink save susikurti stiprų ir autentišką prekės ženklą“

Verslų brendingą atsakingai kuriame, o savo pačių? Kaip savo talentus, kompetencijas ir charizmą paversti stipriu prekės ženklu, kaip sąmoningai kurti savo viešą įvaizdį ir gerą vardą, kaip išsiskirti iš konkurentų, sudominti platesnę auditoriją ir turėti didesnę įtaką savo profesijoje ir už jos ribų – apie tai dar viena „Slapto plano“ butikinė praktinė konferencija. Teorija, praktika, sėkmės istorijos, žinios ir įkvėpimai – iš ekspertų, konsultantų ir sėkmingus prekės ženklus aplink save susikūrusių jums gerai žinomų žmonių. Kaip visada, dar ir naudingos pažintys networkingo sesijos metu.

Akimirkos iš konferencijos. Organizatorių foto.

“Sutinka pagal rūbą, išlydi pagal protą – visiems žinomas posakis. Tik kažkodėl besirūpindami tuo protu dažnai pamirštame, kad tuo rūbu irgi svarbu pasirūpinti. Ir ne tik dėl pirmojo įspūdžio prieš nepažįstamuosius. Autentiškas įvaizdis kuria mūsų veidą ir charakterį, padaro mus atpažįstamais ir išskirtiniais, o teisingai sukurtas svariai prisideda ir prie visokeriopos mūsų sėkmės. Blankūs žmonės iš savęs patys atima šį pranašumą. Tikiu, kad įvaizdis yra strateginė asmeninio brendingo sudedamoji, ir sukurti savąjį gali kiekvienas, tereikia žinoti kaip.

Todėl konferencijoje „Asmeninio brendingo ABC: kaip aplink save susikurti stiprų ir autentišką prekės ženklą“ niekaip negalėjau palikti nuošalyje įvaizdžio temos, o ją pristatyti pasikviečiau mados tyrėją, Vilniaus dailės akademijos dėstytoją, buvusią ilgametę žurnalo „Moteris“ mados redaktorę doc. Justė Kubilinskaitė, kuri ne tik turi daugybę metų praktikos kaip įvaizdžio kūrėja, bet ir kaip akademikė gilinasi į mados psichologiją ir sociologiją, dėsto jas, taip pat ir stiliaus pagrindus bei šiuolaikinės mados istoriją VDA studentams. Konferencijose kalba retai, todėl ši proga išgirsti Justę yra išskirtinė.

„Kas bendro tarp Merilyn Monro ir Merilyn Mansono? Įsimintinas, autentiškai su asmenybe susietas įvaizdis, sukonstruotas tarsi formulė ir veikiantis tarsi gerai užprogramuotas algoritmas. Kas yra ikoniškumas ir kaip jis veikia asmeniniame įvaizdyje? Kodėl vienus tik pastebime, o kitus ilgam įsimename?“ – šiuos ir kitus klausimus ji atsakys jau kovo 13-ąją, taip pat vos šimtui laimingųjų pažers praktinių patarimų, kaip gi tą autentišką įvaizdį kurti praktikoje.“ – Aenordas Remeika, konferencijos organizatorius ir idėjinis vadas.