Pakalbėkime apie spalvas. Dažnai girdime minint kone ezoterinį jų poveikį savijautai ir nuotaikai, suformuluotas net specifinis spalvų psichologijos terminas. Tačiau už viso to slypi ir daugybė tiesiog istoriškai susiformavusių stereotipų. Juoda – viena labiausiai mistifikuotų ir daugiausiai įvairiai simboliais apipintų spalvų. Su ja siejamas gedulas, juodoji magija, paslaptingumas, tamsiosios jėgos ir kt. Visgi atmeskime istorinius mitus ir pažvelkime, kaip šios spalvos suvokimas keitėsi XX a. ir kokį reikšmių bagažą ji yra sukaupusi šiandien.
Nors Vakaruose vis dar įprasta į laidotuves vykti pasipuošus juodai, gedulas nebėra tas reiškinys, su kuriuo ši spalva asocijuojasi labiausiai. Už tai savotiškai turime būti dėkingi ilgai valdžiusiai britų karalienei Viktorijai, netrumpą to valdymo laiką našlavusiai. Nuolat vilkėdama juodus apdarus monarchė pripratino prie jų britus ir taip ši spalva tapo būdinga netgi kasdienei aprangai.
Šiuolaikiniams žmonėms juoda spalva asocijuojasi ir su elegancija, kūrybiškumu, intelektu. Apie pastarąją sąsają verta pakalbėti kiek plačiau. Šiuo atveju nuopelnai tenka bitnikų subkultūrai. Tai – 1950–60 m. gyvavęs menininkų, intelektualų, mąstytojų ratas, propagavęs antimaterializmo idėjas, kritikavęs Vakarų visuomenę, žavėjęsis poezija bei filosofija ir demonstratyviai ignoravęs tuometę madą. Bitnikai rengėsi itin paprastai, o juodi golfai, beretės, tamsūs akiniai ir jūreiviško stiliaus palaidinės tapo lyg savita jų uniforma. Taip prilipo viena iš juodai spalvai būdingų etikečių – esą tai intelektualų spalva.
Išties galima rasti gausybę žymių asmenybių, be galo mėgusių ar ir tebemėgstančių juodą spalvą. Coco Chanel – viena jų. Ir jai turime dėkoti už moteriškos elegancijos etalonu laikomą mažą juodą suknelę, kurią, beje, žymioji dizainerė sukūrė stebėdama tarnaičių aprangą. Ši buvo patogi, nevaržanti judesių, praktiška, tad atsisakiusi nereikalingų detalių (prisegamos baltos prijuostės ir apykaklės) Chanel sukūrė pirmą žaibiškai išpopuliarėjusios juodos suknutės modelį.
Visgi tikrasis šio drabužio triumfo kaltininkas – ir vėl Holivudas. Legendinis filmas „Pusryčiai pas Tiffany“ su žavingąja pagrindinio vaidmens aktore Audrey Hepburn išties suviliojo juodąja mados magija. O pačią įsimintiną suknelę, vėliau tapusia absoliučia klasika, sukūrė neprilygstamasis Hubertas de Givenchy.
Yra vienas dalykas, kuris jungia visus straipsnyje minimus drabužius – tai jų nepavaldumas madai. Tendencijos keičia viena kitą, o šie garderobo elementai lieka nepakeičiami. Dėl šios priežasties jie vis įtraukiami ir į vadinamąsias spintos kapsules. Negana to, visi jie absoliučiai dera su bet kokiomis mados naujienomis. Ir kiekviena karta šiuos drabužius interpretuoja bei adaptuoja savitai, tuo ir toliau perduodama vienokią ar kitokią žinutę.
(ištrauka iš MOTERIS / 2021-08 žurnale publikuoto straipsnio).
Kaukė – ypatinga ir šiuo metu itin aktuali aprangos detalė, turinti tiek dekoratyvią, tiek apsauginę ar net psichologinę reikšmę. Metus gyvename prisidengę veidus, tad kirba noras plačiau panagrinėti kaukių prigimtį ir kaip jos mus veikia šiandieniniame gyvenime.
Pastaruoju metu vyksta aibės tarptautinių nuotolinių konferencijų ir seminarų, kuriuose įprastomis aplinkybėmis fiziškai dalyvauti būtų sunku. Namuose uždaręs ir gyvenimo dinamiką apribojęs karantinas atvėrė plačias lavinimosi internete galimybes. Taip vieną žiemos vakarą praleidau klausydama mados ekspertų pranešimų. Vieno jų pabaigoje iškilo klausimas, kaip vertinamos kaukės iš stilistinės pusės. Koks kaukių dėvėjimo etiketas, estetinės ypatybės ar derinimo principai? Ar elegantiškai apsirengus pridera būti su medicinine kauke? O gal saugumas – svarbiausias argumentas, atremiantis bet kokius stilistinius išvedžiojimus?
Rafael Pavarotti
Iš tiesų dabartinis gyvenimas sunkiai įsivaizduojamas be kaukių. Kiekvienas turime savo santykį su jomis. Vieni, susirūpinę ekologija, renkasi daugkartines, siuvasi jas derindami prie mėgstamų drabužių. Kiti – net ir medicinines paverčia daugkartinėmis, neapdairaus taupumo sumetimais dėvėdami jas iki paskutinio siūlo. Formuojasi ir tam tikras naujas kaukių dėvėjimo, derinimo etiketas. Antai aukšto rango moterys vis dažniau pasirodo su to paties audinio, kaip dalykinis kostiumėlis, kaukėmis. Jos tampa ir korporatyvinio įvaizdžio dalimi. Politikai, prezidentai vis dažniau pirmenybę teikia santūriems juodiems modeliams. Kaukės tapo ir nauju verslo dovanų priedu, firminiu suvenyru per konferencijas ar kitus renginius, reklamos talpinimo bei politinių manifestų vieta (nukonkuravo įprastus marškinėlius). O gatvėse galima išvysti itin platų pasirinkimų spektrą. Nenuostabu, kad kilo aibė verslo idėjų ir internete galima rasti kaukių su šmaikščiais piešiniais, užrašais, įžymybių veidais ar gyvūnų snukiais. Prekyba jomis tapo ir dar viena paramos forma, kuomet gautas pelnas skiriamas pasirenkamai organizacijai ar aktyvistų judėjimui. Dizaineriai, netekę užsakymų ir užvėrę salonų duris, taip pat ėmėsi siūti savo kūrybos veido apsaugas (beje, mąstant praktiškai ir ekologiškai, tam puikiai tinka siūtų drabužių audinių atraižos). Kaip sakoma, karūna nenukrito, ir daugeliui tai tapo finansiniu išsigelbėjimu. Tokia realybė.
BEVEIDĖ MINIA
Iš namų be kaukės išeiti nevalia. Nutrūkus socialiniams kontaktams, gatvėje prasilenkiant su kone beveidžiais praeiviais apima labai prieštaringi jausmai – nerimas, vienatvė, susvetimėjimas. Akys laksto mėgindamos užkabinti pažįstamą žvilgsnį. Kiek kartų viešumoje nepasisveikinote su bičiuliu, nes jo tiesiog nepažinote, arba apsipažinote ir puolėt kalbint niekuo dėtą praeivį? Simboline prasme kaukės yra tam tikras susvetimėjimo, atsiribojimo, paslaptingumo, nežinomybės ženklas, siekiantis gilią istoriją ir turintis senas tradicijas. Užgavėnės, Venecijos karnavalas, teatras… Kaukių mūsų kultūroje apstu.
„Žmogus su kauke“ – įsišaknijusi psichologinė metafora, kalbanti apie emocijas ir tikrąją savo esybę slepiančią personą. Kaukės dažnai asocijuojasi su veidmainyste, nepatikimumu, slapukavimu. Ir nors dabar pagrindinė jų funkcija – apsauga nuo sparčiai plintančio viruso, akivaizdu, kad kaukių poveikis ir reikšmė gerokai platesni. Jos įgyja naują simboliką. Patikima, tinkamai dėvima kaukė priimama kaip ženklas, kalbantis apie žmogaus atsakomybę ir sąmoningumą, o štai komiškos, jokios apsaugos neteikiančios rodosi kaip pačios pandemijos paniekinimas. Tai, kokią reikšmę kiekvienas skiriame kaukėms, tapo kritiškai svarbiu santykių ir elgesio vertinimo kriterijumi. Nenuostabu, kad tuo pat metu tai ir vienija, ir priešina visuomenę bei akivaizdžiai demaskuoja jos problemas. Juk, pavyzdžiui, visuotinis kaukių dėvėjimas itin pravartus įvairaus plauko nusikaltėliams. Policija skundžiasi vis sunkiau identifikuojamais vagimis ir plėšikais. Galvas suka ir paparacai: po kaukėmis pasislėpusias įžymybes sunku atpažinti, tokios jų nuotraukos mažiau paklausios ir leidžia žvaigždėms bent šiek atsipūsti nuo perdėto dėmesio. Visa tai atrodė laikina, tačiau praėjus metams kirba nerami mintis – o gal tai nauja mūsų kasdienybė ir kaukė taps privalomu aprangos elementu?
PRIEŠISTORĖ
Mados istorijoje nedaug tokių pavyzdžių, kuomet specifiniai, siaurą funkciją turintys aprangos elementai tampa masiškai naudojami ir net madingi. Į galvą šauna įvairios uniformos ir jų detalės, įsitvirtinusios mados rinkoje, itin praktiški darbo drabužiai, kurių savybės tapo patrauklios ir kasdienybėje. Medicininė veido kaukė buvo sukurta XIX a. pabaigoje. Tai išprovokavo bakteriologijos mokslo atsiradimas ir plėtra – higiena, sterilumas tapo medicinos srities būtinybe. Apsauginės kaukės jau ne vieną dešimtmetį yra Azijos gyventojų kasdienybė, ten jos dėvimos nuolat, saugantis ne tik nuo įvairių sezoninių virusų, bet ir nuo alergenų ar oro taršos.
1918-19 m. Ispaniško gripo pandemija
Mada – gyvenimo atspindys, todėl natūralu, kad neilgai trukus ir dizaineriai ėmė naudoti kaukes kaip originalų kolekcijų akcentą. Antai 2002-ųjų Rafo Simonso vyriškoje kolekcijoje, pasirodžiusioje netrukus po rugsėjo 11-osios teroro atakų, kaukės turėjo stiprų stilistinį, emocinį ir estetinį užtaisą. Tai buvo savotiška alternatyva vartotojiškumą įkūnijančiai logomanijai. Anonimiškumas tapo nauja originalumo, įvaizdžio deklaracijos forma. XXI a. kaukės turi stiprią simbolinę reikšmę. 2017 m. po JAV prezidento inauguracijos jos imtos naudoti kaip manifestacija prieš D. Trumpo politiką – diskriminuojantį požiūrį į imigrantus, moteris, mažumas, LGBTQ bendruomenę. Jas mielai išnaudojo ir klimato kaitos aktyvistai. Požiūryje į kaukėtus asmenis prasiskverbia ir rasinės neapykantos bei išankstinių nuostatų stereotipai. Ilgą laiką kaukės asocijavosi su ekstremizmu, kriminaliniais elementais, nesaugumu, tad pakeisti jų semantiką – nelengva užduotis. Mada, siūlydama originalius sprendimus ir patrauklius modelius, ženkliai prie to prisidėjo. Taip po truputį kaukės tampa bendruomeniškumo, sąmoningumo, atsakomybės ir rūpesčio simboliu.
PASLAPTIES ŠYDAS
Rekomendacinis, o vėliau ir privalomas kaukių dėvėjimas buvo priimtas labai nevienareikšmiškai. Neilgai trukus pasipylė kalbų apie teises ir laisves, lydimų begalės absurdiškų sąmokslo teorijų. Kaip teigia žymi komunikacijos specialistė Julie Beun, kauke pridengtas veidas maskuoja svarbią tapatybės dalį, penktadaliu apribojama kūno kalba, o ji sudaro net 65 % viso bendravimo. Daugelis mūsų esame linkę tarsi skenuoti neverbalinę komunikaciją – pavyzdžiui, prikąsta lūpa ar kramtomas skruostas net ir menkai įgudusiam kūno kalbos specialistui siunčia signalą apie žmogaus abejones, nepasitikėjimą savimi ar nerimą. Aišku, liko akys, kurias mėgstama laikyti sielos veidrodžiu. Tačiau uždengus du trečdalius veido jų siunčiami signalai tapo sunkiau pagaunami ir suprantami. Žodžius, išraiškas, kurias transliuoja burna ir lūpos, pakeitė kaukės su pieštomis emocijomis arba užrašais „labas“, „aš šypsausi“, „viskas bus gerai“ ir pan. Kaukę galima rinktis pagal nuotaiką, asmenybės charakterį ar pažiūras.
Veidas – labai svarbi tapatybės dalis. Dauguma kasdienių drabužių iš principo mus niveliuoja. Pagalvokime apie džinsus, dalykinius kostiumus ar sportinę aprangą – nematydami veido esame daugmaž vienodi. Puoselėjant originalų ar ekstravagantišką stilių medicininė apsauginė kaukė tampa tikru svetimkūniu, akimirksniu sugriaunančiu kruopščiai kuriamą paveikslą, bet kartu signalizuoja apie žmogaus sąmoningumą, atsakomybę bei rūpestį ne tik savimi, bet ir aplinkiniais. Juk būtent tokio tipo kaukės yra patikimiausios saugantis nuo viruso. O nertos vašeliu ar inkrustuotos deimantais gal ir atrodo efektingai, bet praktinio efekto neteikia. Todėl stiliaus žinovai šiuo klausimu laikosi nuosaikios pozicijos ir nėra linkę smerkti stileivų su vienkartinėmis kaukėmis. Juk puikiai suprantama, kad sveikata – svarbiau nei stilius.
UNIKALUS, KAIP VISI
Iš prigimties žmonės linkę į du kraštutinumus – norą akcentuoti savo individualumą ir kartu siekį priklausyti grupei, būti priimtiems sociumo. Abu poreikiai vienodai svarbūs. Vis tik apribojus vieną jų ta būtinybė tik išauga. Daug kalbama apie neigiamą karantino poveikį psichinei žmonių sveikatai. Dalinis vizualios tapatybės praradimas – taip pat reikšmingas smūgis bendrai savijautai, tad originalios kaukės tapo paklausia preke. Juolab kad išmokta jas siūti įterpiant ir apsauginį sluoksnį. Mados psichologai pastebi, kad originalaus dizaino kaukės kompensuoja apribotos saviraiškos trūkumą ir padeda išreikšti individualumą. Tad jei negalime 100 % skaityti vienas kito kūno kalbos, tikrai galime naudoti kaukes savo stiliui paryškinti.
Be abejonės, kaukės mus apriboja, varžo išraiškas, mimiką, slopina balso intonacijas. Neilgai trukus moterys pastebėjo paralelę, kad jas nusimesti tolygu palengvėjimui nusisegus liemenėlę ar nusispyrus aukštakulnius. Bet vėlgi tai – tik įpročio reikalas, kuris palaipsniui, bet užtikrintai formuojasi. Jau dabar išeinant iš namų be kaukės galvoje užsidega raudona lemputė, lyg pamiršus raktus ar mobilųjį telefoną. Modelių įvairovė atliepia net ekstravagantiškus gatvės subkultūrų atstovų poreikius.
Šiandieną kaukės tampa padoraus, mandagaus, kultūringo elgesio norma ir tam tikru solidarumo simboliu. Jos neabejotinai papildys įprastų kasdienių mūsų aksesuarų asortimentą. Kaip ir prie kiekvienos naujovės, prie jų teks priprasti, atrasti savitą santykį ir prisitaikyti pagal save. Netolimoje ateityje pasirodys dizainerių ir mados namų kuriamos išmaniosios kaukės, kurios ne tik originaliai atrodys, bet ir puikiai saugos nuo plintančių negandų, siųs perspėjimus apie įtartinus kontaktus. Tikėkimės, kad šį virusą įveiksime sėkmingai, tačiau yra dar tūkstančiai kitų, su kuriais gyvensime ateityje. Vadinasi, teks išmokti įdėmiau įsižiūrėti į akis, labiau stebėti judesius, o ne išraiškas ir įvaldyti naują kaukių dėvėjimo kuriamą etiketą.
Mokykloje jos tiesiog nekenčiau. Jaučiausi lyg supakuota, o aplinkiniai atrodė tarsi štampuoti viename fabrike, kaip plytos iš kultinės „Pink floyd“ sienos. Bet tik iš pirmo žvilgsnio. Akyliau įsižiūrėjus galėjai matyti aibę subtilių skirtumų. Ir nors uniforma apribojo saviraišką ir visus suvienodino, individualybės daigai netruko prasimušti pro griežtas siūles ir sintetinio audinio klostes. Merginos, ieškodamos savitumo, eksperimentavo su apykaklėmis arba jų išvis nesisiūdavo, dėvėjo ryškias kojines bei akis badančius tušinuku aprašinėtus sportbačius. Iš tiesų apribojimai tik skatino kūrybiškumą ir norą laužyti normas. Stebėtina, kaip panaikinus uniformas dingo ir noras maištauti. Pozicijas užėmė kita, savanoriška, džinsų uniforma. Jie, mados padangėje atsiradę kaip darbo drabužiai, netruko tapti ištisų kartų jaunimo uniforma. Iki šių dienų nerasime drabužinės kurioje nebūtų bent vienos poros denimo. Kalbant apie šias dienas smagu žvilgtelėti atgal ir pasigilinti, kaip mus, tolimos ateities žmones, matė praeito amžiaus septinto dešimtmečio mados prognozuotojai. Balto latekso, metalizuotų paviršių uniforma buvo neatsiejamas futuristinio įvaizdžio elementas. Mūsų tėvų ir senelių karta XXI a. žmones įsivaizdavo pagal vieną standartą nulietais kosmonautais. Ateitis išaušo gerokai paprastesnė nei fantastiniuose filmuose. Tačiau uniforma iš kasdienio gyvenimo niekur nedingo. Šiuolaikiniai įvaizdžio kūrėjai vis dažniau prabyla apie asmeninę uniformą t.y. tobulai tinkančius, universalius ir asmenybę charakterizuojančius derinius, kurie sudaro vadinamojo „kapsulės“ principo pagrindą. Tai drabužiai, kuriuos vilkėdami jaučiamės ir atrodome geriausiai. Stilingiausia mūsų pačių versija. Ir šia prasme turėti savą uniformą yra ne tik patogu. Ji tampa mūsų portreto skiriamuoju elementu, leidžiančiu į madą pažvelgti lengvai ir savitai. Nes būtent tai mums tinka ir patinka, tad renkantis turime aiškų orientyrą.
„Oi Kastyti, baltalyti, kam žuvytes man vilioji…“ – beveik prieš 100 metų rašė Maironis. O aš nuo mokyklos laikų vis sukau galvą, kas tas „baltalytis“ ir ką čia poetas taip romantiškai apdainuoja… Pagooglinau. Virtualus žodynas išmeta abstraktų atsaką: „baltalytis“ – baltos, šviesios lyties. Baltos, lyg švarus popieriaus lapas. Hm, skamba visai šiuolaikiškai. Šiandieninė mada, lytiškumo prasme, tirpsta, kaip Antarktidos ledo lytys. Žymūs mados namai jau nebeskirsto kolekcijų į vyriškas ir moteriškas, o podiumais paeiliui žengia vaikinai ir merginos. Tiesa, kartais reikia kiek įsitempti, kad atskirtum. Kosmetikos kompanijos taip pat prabyla apie tai, jog neverta žymėti pakuočių „jai“ arba „jam“. Kvepalų pasaulyje tokie prierašai išvis atgyvena. „Kur ritasi pasaulis?“, kraupsta normalūs žmonės. Nejau nebeliks tikrų vyrų ir moterų, o seksualumas nuo šiol turės keistoką poskonį? Ir taip, ir ne. Turime susitaikyti, kad pasaulis kinta ir kiekviena nauja karta atsineša savitą požiūrį į aplinką ir save. Z karta (gimusi 1995 – 2010 m.) nenukrito iš kosmoso, ji gimė mūsų šeimose, augo mūsų puoselėjamose tradicijose, juos sukūrėme mes. Ir vis tik jie – kitokie. Kaip ir mes skyrėmės nuo savo tėvų ar, juo labiau, senelių. Matyti tame amoralumą, o ne unikalumą – kvaila. Pirmasis senatvės požymis – baisėjimasis jaunosios kartos išvaizda. Visi per tai perėjome paauglystėje, kai babytės žegnojosi pamatę ką apsirengę einame į diskoteką. Kitas svarbus momentas – atoveiksmio efektas. XX amžiuje moterys po dalelytę savinosi vyrišką garderobą. Mokslininkų teigimų mumyse persipynę vyriškas ir moteriškas pradai, turime abiejų lyčių bruožų ir vienos jų dominantę. Atėjo laikas, kai į moterišką drabužinę nusitaikė skvarbi vyriškos mados akis. Jus šokiruoja sijonuoti vyrai? Tada pasiskaitykite kokių reakcijų prieš šimtmetį susilaukdavo kelnėtos moterys. Kodėl mums galima, o vyrams, ne? Stereotipai, klišės, etiketės… Visa tai lieka praeityje.
antraoda.com 