Projekto „Dizaino sparnai“ diskusija apie tvarumą mados sektoriuje „Ananasų odos rankinė, kelnės iš kanapių pluošto. Ar verslas ir vartotojai jau pasiruošę tvariai madai?“ festivalyje „Būtent!“, 2023. Visi vienbalsiai sutinka, kad mados pramonė – viena taršiausių pasaulyje, tačiau nepaisant visų pastangų, pasaulyje vis dar perdirbama vos 1 proc. drabužių. Vienas svarbiausių tvarios mados principų – naudoti aplinkai draugiškas medžiagas. Tačiau, neretai vartotojai pastebi, kad tokios tvarios „naujienos“ kaip pvz., ananasų oda yra mažiau patvari, neatspari karščiui ir nepralaidi orui, todėl tenka ieškoti kitų alternatyvų arba grįžti prie įprastų medžiagų. Kiek atsakomybės tenka vartotojams, kasmet Europoje drabužiams vidutiniškai išleidžiantiems 490 Eur ir greitajai madai, skatinančiai beatodairiškai sekti tendencijomis? O gal tvarumo proveržį mados srityje sukels vis labiau populiarėjanti žiedinė ekonomika, skatinanti ne išmesti, o pakartotinai naudoti, perdirbti ir kitaip panaudoti drabužius? Diskusijos dalyvės apžvelgs iššūkius, su kuriais susiduria mados pramonė ir vartotojai. Diskusiją moderuoja Justė Kubilinskaitė. Nuoroda į įrašą ↓
Tag Archives: Justė Kubilinskaitė
Dokumentinis ciklas “Vizionieriai“
Mada, neturinti jokių dėvėjimo taisyklių. Dizainerė Ema Milašauskytė savo prekių ženklą „EFUKUM“ pradėjo nuo tyrimo apie tai, kaip mes dėvime drabužius ir kaip dėvėtojui būtų galima suteikti daugiau kūrybinės laisvės. Taip gimė japoniško kimono įkvėptas „kumonas“, dizainerei pelnęs Jaunojo dizainerio prizo apdovanojimą Dizaino tyrimo kategorijoje. Emos kūrybą analizuoja VDA bei VDK mados dizaino katedrų docentė Justė Kubilinskaitė – Tarvydienė. Nuoroda į įrašą ↓
https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000256119/vizionieriai-mada-efukum

In memoriam – Širdžių dama
Gegužės 21 d. netekome Almos Adamkienės. Dvi kadencijas buvusi pirmoji Lietuvos ponia paliko neišdildomą pėdsaką tautiečių širdyse. Atsisveikindami daugelis minėjo, jog baigėsi ištisa kultūrinė epocha, kurią įkūnijo ponios Almos charizmatiška asmenybė. Vidaus ir išorės harmonija buvo vienas ryškiausių atmintyje išliksiančių jos bruožų.

Pasaulyje ne tiek daug asmenybių pelniusių žmonių širdis. To neįmanoma pasiekti dirbtinai, nenusipirksi už jokius pinigus, neįgysi puikuodamasis statusu ar žinomumu. Širdžių princesės titulas lydėjo velionę Didžiosios Britanijos princesę Dianą. Tuo tarpu Lietuvoje neabejotina širdžių karalienė buvo ponia Alma. Jos šiluma, nuoširdumas, labdaringa veikla, žavi kilnumo ir paprastumo dermė pasiekė ko ne kiekvieno lietuvio širdį. Tais metais, kai ji tapo pirmąja ponia, mūsų žurnalas išrinko ponią Almą Lietuvos Metų Moterimi. Tuomet, duodama interviu LRT televizijai, ji šypsodamasi teigė nesuprantanti, už ką žmonės ją taip myli. Kuklumas, santūrumas jos asmenybėje persipynė su išskirtiniu savitumu, kurį gebėjo išreikšti ir savo įvaizdyje. Tad kur gi slypi šios visuotinės simpatijos bei asmeninio žavesio paslaptis?
Tvirta, lyg deimantas
Daugelis ją artimai pažinojusių pabrėžė, kad ji buvo skaidri ir trapi, lyg krištolas ir tuo pačiu tvirta lyg deimantas. Ponia Adamkienė neapsiribojo tik reprezentaciniu žmonos vaidmeniu, visą gyvenimą buvo aktyvi visuomenės veikėja, filantropė. Net ir ištikimai palaikydama savo vyrą ji turėjo tvirtą asmeninę poziciją. Ne viename interviu ponia Alma yra minėjusi, jog nedegė noru būti pirmąją šalies ponia ir apskritai gana sunkiai susitaikė su sutuoktinio sprendimu siekti Lietuvos prezidento posto. Tačiau gerbė šį jo pasirinkimą ir visokeriopai padėjo jo ekscelencijai einant reikšmingu valstybės vadovo keliu. Tai buvo vakarietiškos Lietuvos gimimo periodas, kuomet pirmoji šalies pora reprezentavo visą šalį ir neabejotinai įkūnijo pasaulinio lygio etaloną. Stebint Adamkus užsienio vizitų metu nejučia imdavo pasididžiavimas, nes buvo juntamas lygiavertis santykis su įtakingiausiomis pasaulio politinėmis figūromis. Pirmąjį atkurtos nepriklausomybė dešimtmetį tai buvo labai svarbu. Ir įvaizdis šiame kontekste vaidina itin reikšmingą vaidmenį, kuria visuotinai suprantamą, neverbalinį įspūdį. Ponia Alma kalbėdama apie buvimą viešu asmeniu visada akcentavo svarbą būti savimi, neleidžiant pareigoms užgožti asmenybės. Tad ir rinkdamasi drabužius nesivaikė mados, neieškojo išskirtinio dizaino, vilkėjo tai, kas jai patiko, leido gerai jaustis bei atspindėjo asmenybę. Ne viename interviu buvusi prezidentienė teigė nesureikšminanti mados. Tačiau tai ir yra tikrosios elegancijos paslaptis – gebėjimas lengva ranka pasirinkti tai, kas tobulai tinka. Natūralumas – vienas ryškiausių ponios Almos bruožų. Ji buvo tvirtai įsitikinusi, jog apsimestinis grožis ir gėris niekada neduos teigiamų rezultatų. Jos autentiškumas ir atvirumas buvo pavergiantys. Viename interviu ji prisipažino nemokanti ir nemėgstanti dažytis, makiažą priimanti kaip kaukę, kurią dienai pasibaigus skuba kuo greičiau nusivalyti. Nepaisant to, jos rafinuotas įvaizdis ir brandus grožis daugeliui buvo puikus pavyzdys.
Elegancijos kodas
Ponia Alma pasižymėjo įgimta elegancija, kurios, kaip pati teigė, išmokti neįmanoma. Nes tai – ne tik išoriniai išvaizdos bruožai, bet ir laikysena, manieros, vidinių savybių projekcija. „Kalbėdama apie stilių, kaip ir apie darnius santykius, negaliu pasakyti jokio recepto. Manau, kiekviena moteris turi įgimtą pojūtį, supratimą, kaip dera atrodyti. Aš niekada šito specialiai nesimokiau, neprašiau stilistų patarimų, man atrodė savaime suprantama, kokius drabužius ar aksesuarus pasirinkti”, taip 2013 m. “Moters” žurnalui atviravo Alma Adamkienė.
Būsimos prezidentienės stiliaus pojūtis brendo gyvenant vakaruose. 1944 metais tarybinei armijai veržiantis į Lietuvą tuomet septyniolikmetė Alma su šeima pasitraukė į Vokietiją. Tai buvo pokario nepritekliaus laikai. Viename interviu ponia Adamkienė papasakojo istoriją apie vilnos ir šilko suknelę. Ilgą laiką tai buvo vienintelis jos drabužis, kurį dėvėjo kol šis pradėjo irti per siūles. Kai suknelė tapo nevilkima, mergina iš jos pasisiuvo sijoną, iš rankovių pasidarydama petnešas (mat visada buvo labai lieso sudėjimo). Segint būtent šį sijoną ji ir susipažino su Valdu Adamkumi.










1949 m. ji persikraustė gyventi į Jungtines Valstijas. Retrospektyviai analizuojant būsimos prezidentienės stilių galima pastebėti nuo jaunų dienų būdingą orią laikyseną, puikiai pasirenkamas, dažnu atveju gana nuosaikias spalvas bei romantinę eleganciją, kuri su laiku įgavo vis daugiau klasikos elementų. Būsimai pirmajai Lietuvos porai gyvenant JAV, 1961-aisiais metais prezidentu išrenkamas J. F. Kennedys. Jo žmona Jacqueline tapo pirmosios šalies ledi etalonu, uždavusiu toną ateities politinių lyderių sutuoktinėms. Ji įkūnijo tobulos amerikietės simbolį ir tapo sektinu pavyzdžiu tautietėms. Tiesa jos mados pasirinkimai buvo kritikuojami, mat Jacqueline jautė silpnybę prancūziškai madai, bičiuliavosi su žymiais to meto dizaineriais. Tuo tarpu JAV politikai spaudė remti vietinius gamintojus ir amerikietišką madą. Veikiausiai pirmosios JAV ledi įvaizdis padarė įtaką ir ponios Almos individualiam stiliui. Pastelinio kolorito, tiesaus kirpimo trumpo švarkelio ir kelius siekiančio sijono variacijos ilgainiui tapo moters įvaizdžio baze. Kreminė, rusva, tamsiai mėlyna, juoda ir raudona buvo mėgstamiausios ponios Almos spalvos. Pagrinde dominavo vienspalviai ansambliai, retkarčiais įterpiant klasikinių raštų (langų, taškelių, dryžių ar romantinių gėlių) motyvus. Jos drabužinėje buvo ir žymių mados namų „Chanel“, „Valentino“, „Emanuel Ungaro“ modelių. Vis tik grįžus į Lietuvą užsimezgė ir graži draugystė su mūsų šalies dizaineriais.
Lietuviški akcentai
Kaip gi būtų galima apibrėžti ponios Almos stilių? Visų pirma tai nepriekaištinga, elegantiška klasika, kuriai būdinga preciziška audinių bei pasiuvimo kokybė, santūrumas ir subtilūs, kartais kiek originalesni akcentai. Reprezentacinį prezidentienės garderobą pagrinde sudarė įvairūs kostiumėliai bei suknelės, prie kurių ponia Adamkienė mėgo derinti kiek ryškesnius aksesuarus: auskarus, kaklo papuošalus, seges. Vieną jų moteris ypač mėgo ir brangino, mat buvo dovanota jo ekscelencijos 25-ųjų vestuvių metinių proga.
Daugelis su ponia Alma dirbusių dizainerių pabrėžė, jog ponia Adamkienė turėjo ypatingą estetinį pojūtį ir aiškiai žinojo, kas jai tinka, kaip ji nori atrodyti tam tikros progos kontekste. Be abejo protokolas dažnu atveju padiktuodavo labai aiškias gaires, tačiau galutinį sprendimą ir įvaizdžio idėją visada pasirinkdavo pati ponia Alma. Jos domėjimasis mada ir Lietuvos drabužių kūrėjais atsispindėjo ir asmeniniuose pasirinkimuose bei įvaizdyje. Reprezentacinius modelius jai yra kūrę Julija Janus, Ramunė Piekautaitė, Juozas Statkevičius, su kuriuo užsimezgė artima draugystė. Kaip „Moters“ žurnalui yra pasakojusi pati A. Adamkienė, vienas pirmųjų užsakymų jam buvo suknelės ir palto pasiuvimas Prezidento priesaikos ceremonijai. 1998-aisiais Lietuvoje nebuvo tokio medžiagų pasirinkimo, kokį turime dabar. Tačiau rezultatas išpildė visus lūkesčius. Vėliau dizaineris kūrė ne vieną apdarą, papuošė ir ponios Almos mamą, jai minint šimto meto jubiliejų.
Ponia Alma nebuvo įnoringa klientė ir, kaip pasakojo „Moters“ žurnalui, visada pasitikėjo dizaineriais, kaip savo srities profesionalais: „Nei bendraudama su Juozu Statkevičiumi, nei su daugybės mano drabužių autore Julija Žilėniene (Janus), neturėdavau pastabų – nebuvo reikalo. Tiesiog išsirinkdavau medžiagą ir pasakydavau, kokio stiliaus, kokio modelio drabužio noriu. Tada kartą ar du atvažiuodavau pasimatuoti, ir viskas“. Vienas dizainerės Julijos Janus kurtas kostiumėlis turėjo ypatingą istoriją, mat buvo sukirptas iš Japonijos imperatorienės poniai Almai dovanoto šilko. Drabužis buvo skirtas priimant pirmąją Japonijos porą Lietuvoje.
Pabaigai tiktų legendinės Coco Chanel išsakyta mintis – jei po pasimatymo su moterimi prisimenate jos suknelę, vadinasi tai buvo prasta suknelė, o jei atsimenate moterį – reiškia ji vilkėjo nuostabią suknelę… Ponios Almos atveju visada atminsime ją, elegantišką ir tikrą, neapsimetančią ir neimituojančią. Jos įvaizdis tik padėjo išryškinti nuostabios asmenybės bruožus, bet niekad jų neužgožė. Juk tikroji elegancija, cituojant mados metrą Giorgio Armani, yra ne būti pastebėtam, o tapti nepamirštamam…
Straipsnis publikuotas žurnale MOTERIS / 2023 liepa
Atgal į ateitį!
Kartą teko dalyvauti teminiame vakarėlyje, kurio šeimininkai prašė pasipuošti taip, lyg keliautume laiku ir atklystume į draugų baliuką iš tolimos ateities. Mėginti įsivaizduoti save po penkiasdešimties ar šimto metų nebuvo taip jau paprasta. Spintoje kabantys drabužiai akimirksniu tapo pernelyg senamadiški. Nejučia tinkamo įvaizdžio idėjų imi ieškoti fantastiniuose filmuose, kuriuose herojai vilki aptakius triko, o iš galvos styro antenos. Tačiau pabandžius susikurti tokį kostiumą labiau panašėjau į teletabį, nei į viešnią iš ateities. Nenuostabu, kad susirinkusieji sunkiai vieni kitus pažino, nes į vakarėlį atkeliavo iš labai skirtingų ateities scenarijų. Vienas bičiulis lyg mumija įsikuko į terminės folijos plėvelę ir pasakojo, kad kardinaliai kintant klimatui būtent tokia apranga taps mados klyksmu. Tuo tarpu kolegė dizainerė atrodė lyg seksuali tarpgalaktinė rokerė, veidrodiniu šalmu ir balto latekso kombinezonu. Po vakarėlio vis neapleido mintis, kokia gi bus ta ateities mada, su vakarėliais kosminiuose laivuose ir kitose planetose ar liksime čia žemėje ir virtualybėje puošimės nerealiais kostiumais?

Retro futurizmas
Mada nuolat gyvena ateitimi, o tai kas „madinga“ šiandien sukurta dar vakar. Realiu laiku ji tarsi neegzistuoja, nuolat gręžiojasi į praeitį, semiasi iš ten įkvėpimo, grąžina ant podiumų naftalinu prakvipusius tėvų laikų modelius arba bloškia kažkur į šviesmečiais nutolusią ateitį, juk visiems taip maga sužinoti, kas bus toliau. Futuristinių scenarijų būta visokių – pranašiškų, absurdiškų, juokingų ir bauginančių. Tad kirba klausimas, kokiais kostiumais ateities herojus rengia šiuolaikinė mada?Svajos apie tolimą, nepažįstamą ir viliojančią ateitį žmonijos fantaziją audrina ne vieną šimtmetį. Leonardo Da Vincis dar XV-XVI a. sandūroje projektavo ateities mašinas ir kitus inžinerinius įrenginius. Stebėtina, kad dalis jų po daugelio metų virto realybe. Futurizmas, kaip meninės išraiškos forma, į madą įsisuko dar XX a. pradžioje. Prasidėjęs nuo radikalaus praeities tradicijų atmetimo, susižavėjimo industrija bei technologijų galia, ilgainiui ateities modeliavimas evoliucionavo iki hibridiškų virtualių modifikacijų. Viena pirmųjų „ateities“ sukneles ėmė kurti dizainerė-modernistė Sonia Delaunay. Jos ryškiaspalvės, iš atskirų medžiagos atraižų susiūtos tiesaus silueto suknelės priminė vaikščiojančius kubizmo stiliaus paveikslus. 1920-aisiais futurizmas visų pirma buvo siejamas su nusistovėjusių taisyklių laužymu. Tuomet vyravo gana paprasti, elegantiški siluetai, tad novatoriškumas brovėsi asimetrijos, ryškių spalvų ir funkcionalumo forma. Buvo sukurtas vadinamasis „TuTa“ kombinezonas, kuris tapo bene pirmuoju unisex t.y. abiem lytim pritaikytu modeliu. Jo kirpimas buvo itin paprastas, reikalavo nedaug medžiagos ir vos 7 sagų bei diržo, tad nenuostabu, kad kombinezono iškarpos spausdintos laikraščiuose, kas dar labiau išpopuliarino šį rūbą. Vyravo ir tamsusis futurizmas, atsispindėjęs kultiniame to meto filme „Metropolis“, kuriame aktorė Brigitte Helm vilkėjo savotišką metalo plokščių korsetą-šarvus. Kino industrija ženkliai prisidėjo skleidžiant ateities vizijas. Mada šiuo atveju buvo parankus herojų kūrimo įrankis. Antai 1968-aisia pasirodė ikoninis filmas „Barbarella“ su Jane Fonda pagrindiniame vaidmenyje. Vilkėdama seksualius futuristinius kostiumus ji įkūnijo viešnią iš ateities, kurioje Žemėje karaliauja idiliška taika. Šis įvaizdis vėliau tapo kompiuterinių žaidimų herojų prototipu. Septintajame dešimtmetyje futurizmą įkvėpė pirmosios kosminės odisėjos, kurios žymėjo vadinamosios kosminės eros pradžią. Žymūs mados dizaineriai Andre Courreges, Pacco Rabanne, Pierre Cardin buvo pagrindiniai šios stilistikos pilotai nutaikę savo asortimento kursą į tolimąjį XXI a. Jų kolekcijose, įkvėptose raketų bei satelitų dizaino, vyravo aptakūs, astronautiški siluetai derinami su aiškiomis geometrinėmis formomis bei tuomet vyravusios mini mados kirpimais. Viskas buvo baltos arba sidabrinės spalvos, siūta iš tuomet modernių ir novatoriškų medžiagų – latekso ir nailono. Septintojo dešimtmečio dizaineriai tikėjo, kad ateityje įsivyraus visus niveliuojančios uniformos, tokios kaip šiuo periodu pasirodžiusio serialo „Star trek“ veikėjų apranga. Iš esmės taip jie matė mus, gyvenančius dalinai kosminiuose laivuose ar kitose planetose. Tačiau, nors mūsų buityje ir daugėja robotų, apranga pakito ne taip radikaliai. Todėl dabar ši stilistika vadinama retro futurizmu.

Virtuali spinta
Kaip XX a. pradžioje visa ko impulsas buvo modernizmas bei pramonės revoliucija, taip artėjant link XXI a. skaitmenizacija bei internetas formavo naują proveržį, kuris ženkliai pakoregavo ateities vizijas. Besibaigiančio amžiaus nuotaikos buvo persmelktos cyberpunk stilistikos, kompiuterinių žaidimų personažų seksualumo, kuriam būdingos išreikštos pečių linijos, aptakūs, neretai perregimi siluetai. Prisiminkite Luco Bessono mokslinės fantastikos filmą „Penktasis elementas“ (1997 m.), kuriam kostiumus kūrė žymus dizaineris Jeanas Paulis Gaultier. Jame puikiai atsispindi XXI a. pradžios futuristinė estetika bei besiformuojantis žmogaus ir dirbtinio intelekto ryšys.
Kokias ateities vizijas matome šiandien? Kosminę tematiką nukonkuravo gerokai lengviau pasiekiama virtualybės visata. Šiuolaikinis mados futurizmas siejamas su NFT – skaitmeniniais drabužiais „dėvimais“ virtualioje aplinkoje, interaktyviu turiniu ar aplinka bei sugeneruotais fizinių kūnų avatarais. Kompanijos „The Fabricant“ 2020 m. sukurta vaivorykštinė suknelė tapo pirmuoju oficialiai parduotu mados NFT produktu (9500 USD). Jos kūrėjai paskelbė ir savotišką manifestą, teigdami, jog: „Įžengiame į naują erą, kuri įgalina atitrūkti nuo fizinio pasaulio. Mūsų kūnai transformuojasi į virtualius pavidalus, kuriems aprangą kuria mūsų duomenis analizuojančios sistemos“. Gali skambėti kiek bauginančiai, bet ši ateities vizija jau iš esmės jau tapo realybe. Tad nuostabu, jog neilgai trukus iš paskos žengė ir tokie mega mados ženklai, kaip „Louis Vuitton“, „Burberry“, „Dolce & Gabbana“, „Balmain“ pradėję intensyviai kurti virtualią madą. Neabejotinai prie šio proveržio ženkliai prisidėjo pandemija, privertusi uždaryti fizines parduotuves ir atšaukti visus gyvus mados kolekcijų pristatymus. Alternatyva netruko tapti dominante, bujojančia paralelinėje Metaverse visatoje. Sparčiai populiarėja ir vadinamieji „digital twins“ – realios virtualių dizainų kopijos („Tiffany‘s“ cryptopunk pakabukai, NIKE „Cryptokicks“ sportbačiai ar net žymiosios, brangiausios pasaulyje „HERMES Birkin Bag“ rankinės replika). Ir visa tai vyksta ne tik už jūrų marių. Robertas Kalinkinas ko ne pirmasis Lietuvos dizaineris įkėlęs koją į virtualius podiumus. Skaitmeninio futurizmo vizijas nuostabiai kuria jauna dizainerė Valdemara Jasulaitytė. Ir nors šiuolaikinio žmogaus siekiamybė išmokti gyventi čia ir dabar, panašu, kad ateities projekcijoms bei virtualybei labai sunku atsispirti.

Dizaineris su dirbtiniu intelektu
AI (angl. artificial intelligence) – žmogaus intelektinius gebėjimus simuliuojančios kompiuterinės programos šiuo metu tampa nauju kūrybiniu įrankiu. Kyla aršios diskusijos, kiek tokioje kūryboje autentikos, tikrumo, kam priklauso autorystė, kuomet kompiuteris sugeneruoja vaizdą iš aibės jau esamų. AI gali imituoti stilių, braižą, techniką ir tuo pačiu kurti ne kopijas, o naujus vizualus, kuriuose persipina déjà vu jausmas ir nauja, kiek trikdanti estetika, atskleidžianti neįprastą žmogiškojo pasaulio išraišką. „Kuriant“, o gal tiksliau būtų sakyti generuojant su AI konkretūs meniniai gebėjimai net nėra būtini, pakanka lakios vaizduotės ir teisingų raktažodžių, kurie suformuoja vadinamąjį “promtą“ virstantį naujai sugeneruotu vaizdu. Dirbtinis intelektas itin sparčiai mokosi ir dar neseniai generuoti keisti, nenormalūs, akiai neįprasti paveikslai įgauna vis realistiškesnį pavidalą. Klaidų ir nukrypimų mažėja, o atskirti tikrą vaizdą nuo sugeneruoto gan sudėtinga.
Mados pasaulis taip pat gręžiasi į AI. Jau kurį laiką prekiniai ženklai pasitelkia algoritmus siekdami išskaičiuoti labiausiai komerciškai sėkmingus modelius. Tačiau tuo neapsiribojama. 2020 m. menininkas-programuotojas Robbie Barrat dirbtinio intelekto pagalba išanalizavo “Balenciaga“ kolekcijas ir sugeneravo savą galimos kolekcijos versiją. Jis sėkmingai bendradarbiavo ir su “Acne Studios“, kurios kūrybos vadovas Jonny Johansson teigia: “Kurdami kolekciją turime aiškų supratimą, kaip atrodo švarkas ar kelnės, tuo tarpu dirbtinis intelektas to nežino. Jis bando mokytis iš įvairių vaizdų, o tada sukuria savo švarko idėją. Mus pernelyg veikia sukaupta patirtis, stereotipinis mąstymas, o tokie sprendimai iš to išlaisvina, nes galime sukurti modelius tarsi iš paralelinės visatos.“
Per pastaruosius metus AI akivaizdžiai patobulėjo, kuriamos drabužių bei aksesuarų simuliacijos atrodo itin realistiškos ir tuo pačiu stebina tam tikru kitoniškumu. Ar gali būti, kad ateityje šis kūrybinis metodas nustums dizainerius į antrą planą? Galimai. Tačiau reikia atminti, kad AI tėra įrankis kūrėjo rankose. Tad šiai dienai tai yra nauja priemonė atverianti ko ne beribes galimybes.

Išmanieji drabužiai
Žmogaus ir technologijų santykis įgauna vis glaudesnį ar net intymesnį charakterį. Dizaineriai glamūrizuoja kiborgišką estetiką apjungdami žmogaus anatomiją ir robotiką. Mechaniniai, kinetiniai ar elektroniniai intarpai drabužio konstrukcijoje, techno / industriniai aksesuarai bei išmanios medžiagos tampa šiuolaikinio futurizmo raiškos formomis. Paryžiaus mados savaitėje buvo pristatyti „Anrealage“ mados namų modeliai, kurie veikiami ultravioletinės šviesos iš baltų virsdavo raštuotais. Jau nebestebina ir prie kūno temperatūros prisitaikantys drabužiai. 2020-aisiais švedų greitosios mados gigantas H&M sukūrė interaktyvų džinsinį švarkelį, kurį pavadino „dėvima meile“ (angl. wearable love). Jame integruotas daviklis, kuris siunčia impulsus dėvinčiajam tuomet, kai jo artimas žmogus apie jį galvoja ir taip per atstumą tarsi jį apkabina. Viskas veikia naudojant į telefoną atsiunčiamą specialią programėlę.
Šiuolaikinis futurizmas neatsiejamas nuo ekologijos bei tvarumo klausimų. Įsisąmoninta ilgą laiką mados kurta tarša ir perteklinė gamyba, tad ateities vizijos visų pirma siejamos su gamtosauga. Gamta ne tik saugoma, ji pasitelkiama drabužių kūryboje. Formuojasi vadinamoji „bendrakūra“, kurioje mokslo pasiekimai vaidina itin svarbų vaidmenį. Šiuolaikinėje madoje dauguma inovacijų visų pirma atkeliauja iš tekstilės. Šioje srityje vyksta svarbūs pokyčiai ir nauji atradimai, kurie praplečia dizainerių kūrybinę saviraišką. Tekstiliniai pluoštai išgaunami iš pačių įvairiausių augalų bei kitų gamtinių medžiagų. Grybai pasitelkiami bioplastiko gamybai, iš kaktusų ar ananasų lapų kuriama augalinė oda, o iš apelsinų žievelių – aukštos kokybės augalinis šilkas. XX a. tai buvo galima tik įsivaizduoti. Netrūksta ir tarsi iš fantastinio filmo nužengusių technologijų. Antai pernai, mados namai „Coperni“ pristatė neeilinę suknelę, kurią pademonstravo supermodelis Bella Hadid. Ant podiumo ji pasirodė ko ne nuoga ir tuomet jos kūnas buvo išpurkštas baltu skysčiu, akimirksniu virstančiu į trikotažą panašia medžiaga. Kelios korekcijos žirklėmis ir aptaki, minimalistinio stiliaus suknelė įgavo realų, dėvimą pavidalą.
XXI a. mados futuristai neretai persmelkti distopinių nuotaikų. Tai nestebina, mat šis žanras aktualus ir dabartiniame kine, serialuose. Išgyvename sudėtingą periodą, aiškiai suvokdami mados padarytą žalą bei neišvengiamus klimato pokyčius. Daliai žmonių dabarties tikrovė yra sunkiai priimtina, tad mados siūlomos praeities nostalgijos ar virtualios ateities alternatyvos tampa puikia pabėgimo nuo realybės forma. Tendencijų įvairovė, stulbinantis vintažo pakilimas leidžia pasirinkti, kokio laikmečio estetika atitinka mūsų jauseną ir padeda prisitaikyti prie neramių laikų. Peržvelgus praeities futurizmo vizijas tampa aišku, jog mūsų fantazijos apie ateitį kartais būna labai tolimos nuo realaus scenarijaus. Jos primena vaikystės svajones tapti kosmonautais, kurios retu atveju virsta realybe, bet leidžia bent šiek tiek prisijaukinti bauginančią ir tuo pačiu viliojančią ateitį.
Straipsnis publikuotas žurnale HAPPY365
Skonio reikalas
„Žinok yra tiesioginis ryšys tarp vestuvinio torto ir nuotakos suknelės“, leptelėjo neseniai vestuvių sezoną uždariusi kolegė stilistė. Ji jau gerą dešimtmetį rūpinasi nuotakų įvaizdžiu ir švenčių dekoru. „Jei suknelė, pūsta, išdabinta gėlėmis, nėriniais ir raukiniais, lyg cukraus pudra apiberta žėrinčiais karoliukais, tai ir tuoktuvių tortas bus tarsi Versalio rūmai, skęs kremo ir cukruotų dekoracijų pertekliuje“, toliau dėstė ji. Šis trumpas pokalbis privertė susimąstyti, kaip tai, ką dedame ant savęs siejasi su tuo, ką dedame į save. Gal iš tiesų saldžių, barbiškų derinių gerbėjos negali atsispirti desertams, o odines striukes ir plėšytus džinsus vilkinčios rokerės burnoje tirpstančius morengus mielai išmainytų į dūmo skonio mėsainius? Taigi ar iš tiesų esame tai, ką valgome…?

Gyvenime esu minimalistė. Nemėgstu perdėtai puoštis veikiausiai dėl savo darbo specifikos, mat nuolat jaučiuosi persisotinusi mada. Kaip ir dauguma mados profesionalų dievinu juodą spalvą ir… juodą šokoladą, kavą bei kartokus anyžinius saldainius. Nemėgstu saldumynų. Sutapimas? Nemanau. Man tinka viskas, kas sūru, su žiupsneliu čili pipirų arba šlakeliu laimų sulčių. Gal išties, tai, kas mūsų lėkštėje ir spintoje pasako apie mus daugiau, nei numanome…? Juk šie kasdienio gyvenimo virtuvės ingredientai nuolatos maišosi tarpusavyje. Tai mūsų esminiai, baziniai poreikiai, juk natūralu, jog nesinori nuolat būti nuogiems ir alkaniems. Tiek madą, tiek maistą vertiname per skonio prizmę. Vis tik tai – gan prieštaringa juslė, dėl kurios nors ir sutarta nesiginčyti, verda nuožmios diskusijos. Bet kokiu atveju itin sunku nustatyti vieną universalų etaloną. Tai, kas priimtina daugumai, vadinama populiariąja kultūra arba tiesiog popsu, kurį nenumaldomai lydi menkavertiškumo šešėlis. Juk kas patinka masėms, dažnai yra lėkšta, banalu, stokoja originalumo. O kur dar kičas, saldi, neretai ironiška estetika. Šiuolaikinėje kultūroje paraleliai gretinamas greito maisto ir greitosios mados vartojimas. Mados ekspertai bando nustatyti skonio kilmę – jis įgimtas ar išugdomas, geras ar blogas, autentiškas ar sąmoningai įskiepijamas? Skonio formavimąsi veikia auklėjimas, socialinė bei kultūrinė aplinka, išsilavinimas ar net socialiniuose tinkluose sekami influenceriai. Ne taip seniai, ko ne visą XX amžių, mada vaidino skonio diktatorės vaidmenį. Buvo gan paprasta susivokti, kas gražu ir tuo pačiu madinga, o kas laikoma senamadiška atgyvena. Tačiau kalbant apie šiuolaikinį mados charakterį neįmanoma remtis vienu receptu. Tai šen tai ten juntami ryškesni prieskoniai ir poskoniai, vienos ar kitos stilistinės virtuvės įtaka, tačiau pasirinkimo laisvė ir individo poreikis išreikšti savitumą garantuoja teisę net ir į “blogą“ skonį.

Mados apetitas
Mada ir maistas žadina apetitą. Valgome akimis tiek gurmanišką patiekalą, tiek stilingą praeivį. Nustatyta, jog maisto skonį pajuntame dar iki jam patenkant į burną, todėl tiek dėmesio restoranuose skiriama estetiškam patiekalų pateikimui. Nenuostabu jog maisto ir mados paralelės itin vaizdžiai išnaudojamos reklamoje, mados fotosesijose, ypač tapatinant aksesuarus su desertais. Galima rasti aibes tiesioginių inspiracijų, kaip maistas įkvepia drabužių siluetą, koloritą ar dekorą. Kur gi šios sinergijos paslaptis? Mada susijusi su rega ir lytėjimu, o maistas atsidūręs šalia, gali asociatyviai sužadinti ir tam tikrą skonį. Tai dar vienas būdas jusliškai patirti madą, teigia viena iš rugsėjį Niujorke atidarytos parodos “Food & Fashion“ kuratorių. Tuo pačiu atsiranda gana simboliškas ryšys tarp išorinės (mada) ir vidinės (maistas) mūsų esybės. “The New York Times“ paskelbė maisto motyvus audinių dizaine “naująja floristika“. Vis tik maisto ir mados tarpusavio santykių istorija siekia dar XVIII – XIX a. Tuomet gurmaniški motyvai būdavo įaudžiami į puošnių suknelių tekstilės raštus. Po gero šimtmečio 1930-aisiais žymi italų dizainerė Elsa Schiaparelli, kuri artimai bičiuliavosi su Salvadoru Dali bei žavėjosi siurrealizmu, omarais išdabino vakarinės suknelės modelį bei gausiai naudojo maisto motyvus sagų ir aksesuarų dizaine. Ji pirmoji į madą įvedė humorą ir ironiją. Tam maisto motyvai irgi puikiai tiko. Kai kurie patiekalai, prabangūs delikatesai gali simbolizuoti godumą, perteklių, tuštybę, kurių apstu ir kalbant apie mados pasaulį. Kitas nuolatinis aprangos ir mitybos kontaktas iškyla per mados diktuojamus neretai toksiškus grožio standartus, idealios figūros etalonus. Madingos dietos, siekiant kūno tobulumo, yra pastovus grožio industrijos šešėlis. Mados ir kosmetikos industrija per ilgą laiką normalizavo liekno kūno idealą. Tuo tarpu podiumų modelių standartus atitinka vos keli procentai moterų. Riba buvo peržengta tuomet, kai nuo išsekimo mirė kelios jaunos manekenės. Tai paskatino aršią kovą prieš nulinio dydžio politiką. Dabar madą demonstruojančioms merginoms taikomas nebe kūno svorio maksimumas, o minimumas. Tad sveriant per mažai teks pasistiprinti ir tik tuomet kreiptis į modelių agentūras. Ne gana to vis daugiau žymių mados namų savo kolekcijų pristatymuose demonstruoja modelius skirtus apkūnesnėms figūroms. Maisto motyvų naudojimas drabužių dizaine siekia šiuos du mums gyvybiškai svarbius gyvenimo elementus priartinti vieną prie kito, o ne supriešinti.

Mėsainio stiliaus suknelė
Mano stilistinėje praktikoje taipogi yra buvę tiesioginio sąlyčio maisto produktus verčiant aprangos elementais. 2013 m. drauge su bičiule fotografe Agne Gintalaite kūrėme „Moters“ žurnalo viršelį, kurio herojė buvo žymus modelis ir maisto kritikė Aistė Misevičiūtė. Pagrindiniam kadrui papuošiau ją žalsva „Dolce & Gabbana“ palaidine iš sultingų garbanotų salotų lapų sukūriau išraiškingą apykaklę. Iš pirmo žvilgsnio buvo net sunku įtarti, jog daržovė tapo elegantišku aksesuaru. O štai 2010 metais muzikos žvaigždė Lady Gaga per daug nesismulkino ir MTV muzikos apdovanojimuose šokiravo renginio svečius bei žiūrovus vilkėdama Franco Fernandezo kurtą tikro kumpio suknelę. Buvo priderinta net ir mėsiška rankinė bei aukštakulniai. Dėl „medžiagos“ specifikos suknelė buvo kurta be primatavimų, atgabenta į renginį specialiame šaldytuve ir užsivilkta prieš pat Lady Gagai žengiant ant raudono kilimo (dainininkė atvažiavo vilkėdama kitą apdarą). Kalbama, kad aplinkui sklido specifiškas kvapas. Skandalinga ir ekscentriška apranga garsėjusios dainininkės pasirinkimą iškart pasmerkė gyvūnų teisių gynėjai. Tačiau tai tapo ikoniškiausiu, neabejotinai į istoriją įėjusiu tų metų įvaizdžiu, nukonkuravusiu net kunigaikštienės Kate Middleton sužadėtuvių suknelę. Ir tai nebuvo pirmas kartas, kuomet žvaigždė vilkėjo mėsišką apdarą. Prieš minėtus apdovanojimus pasirodė japoniškas „Vogue“ numeris, kuriame moteris pozavo su žalios mėsos bikiniu, o kiek vėliau, reklamuodama albumą „Born this way“, vėl pasirodė su panašiu drabužiu. Argumentuodama savo MTV apdovanojimų įvaizdį (beje renginio metu ji pelnė net 8 prizus) Lady Gaga teigė, kad suknelė jokiu būdu nėra pasityčiojimas iš gyvūnų. Tai buvo politinis pareiškimas. Tokia apranga ji siekė atkreipti dėmesį į diskriminuojamus homoseksualius JAV armijos karius. Mada dažnai tarnauja kaip įtaigi manifesto forma. Vis tik tokie muzikantės veiksmai supykdė nemenką dalį veganų gerbėjų atsisakiusių pirkti taip reklamuojamą albumą.
Kita maistą ir madą derinanti žvaigždė – dainininkė Katie Perry. Tiesa kartais ji kiek perlenkia lazdą ir atrodo lyg greito maisto restoraną praeiviams reklamuojantis animatorius dešrainio kostiumu. Tačiau Katie nesureikšmina mados ir savo įvaizdžio, ji linkusi į viską žvelgti su humoru ir sveika autoironija. Jos įvaizdžių kolekcijoje yra suknelės vaizdžiai imituojančios riebų mėsainį, spragėsių kibirą, įvairius vaisius, sušius, spalvingus pyragaičius ir saldainius. Šie ekstravagantiški modeliai neretai tampa ir jos sceninio įvaizdžio dalimi.
Podiumas supermarkete
2014 ir 2018 m. maistas ir mada virė viename puode. Paralelių buvo gausu ne tik dizaino sprendimuose. Šou rengti maisto prekių parduotuvėse, restoranuose, turguje. Raf Simons, pristatydamas “Calvin Klein“ 2018 metų rudens / žiemos kolekciją, salėje išbarstė toną popkornų. Tuo tarpu 2014 m. žymūs, Karlo Lagerfeldo vadovaujami CHANEL mados namai savo kolekciją demonstravo supermarkete, kurio scenografinė imitacija buvo sukurta viename Paryžiaus muziejuje. Modeliai vaikštinėjo tarp prekių lentynų, kuriose viskas, nuo kiaušinių iki skalbimo milteliu ir bulvių traškučių, buvo pažymėta kultiniu „Chanel“ logotipu. Iš esmės taip buvo sugretinama prabanga ir kasdienybė, aukštoji mada ir mūsų gyvenimus užvaldęs vartotojiškumas. Aukštosios ir “žemosios“ arba vartojimo kultūros ryšį dar 1960-aisiais puikiai vizualizavo Poparto menininkas A. Warhol, ant savo žymiosios drobės perkėlęs pomidorų sriubos skardinę. Šis menininko akibrokštas pradžioje buvo sutiktas su panieka, tačiau neilgai trukus pelnė jam tikrąją šlovę. Iš pirmo žvilgsnio menkavertis „Campbell‘s“ sriubos skardinės atvaizdas akimirksniu virto ikoniniu, kapitalizmą ir vartojimo kultūrą šlovinančiu simboliu. Popmeno karaliumi tituluojamas A. Warholas buvo pirmasis šios stilistikos menininkas perkėlęs savo darbus ant mados gaminių. Taip dienos šviesą išvydo to meto aukštuomenės stileivoms skirtos (masiškai negamintos) sriubos skardinėmis margintos suknelės, kuriomis juos puošdavosi lankydamos parodų atidarymus. Būtent Andy Warholui turėtume būti dėkingi už prekinių logotipų virsmą dekoratyviais vakarietiškos kultūros simboliais. „Barbie“, „McDonalds“ ar „M&M‘s“ yra ikoniški populiariosios kultūros ženklai, turintys stiprų vizualinį poveikį, kurį mada meistriškai išnaudoja.

Vis tik kalbant apie mados ir maisto santykį neišvengiamas ir ironijos aspektas, šmaikštus, žaismingas ir nesureikšmintas požiūris į įvaizdį. Dizaineris Jeremy Scottas yra tikras šio žanro virtuozas. Jis ne vienerius metus buvo italų mados namų „Moschino“ pagrindinis dizaineris. Šio mados ženklo DNR neįsivaizduojamas be humoro, greito vartojimo bei prabangos prekių estetizuotos dermės. 2014 m. rudens / žiemos kolekcijoje dizaineris drabužiuose naudojo pigaus maisto pakuočių printus bei aiškiai atpažįstamą greito maisto giganto „McDonalds“ spalvinę gamą ir simboliką. Mada turi tą magišką galią transformuoti mums įprastus elementus ir suteikti jiems visai kitą kokybę. Vargu ar kas norėtų puoštis „McDobalds“ restorano darbuotojo uniforma, bet kai stilingą ir kiek ironišką jos variaciją sukuria žymus dizaineris, drabužis įgauna kitą reikšmę ir vertę. Toks įvaizdis nėra tik dekoratyvus, jis virsta tam tikru pareiškimu ir pozicija, už kurios gali slypėti sąmoninga vartotojiškumo kritika arba ironiškas santykis į save bei pačią madą.
Straipsnis publikuotas žurnale HAPPY365
