TEKSTAI

Būties vizionierė

MOTERS žurnalo rubrika „Debiutas“ kiekviename numeryje pristato perspektyvių ir talentingą Lietuvos mados kūrėją. Viena labiausiai žurnalo redakcijai įstrigusių šiųmečio baigiamųjų darbų šou kūrėjų – Viltė Savickaitė, magiškai interpretuojanti kasdienybę ir kurianti išskirtinio dizaino įvaizdžius, kuriuose persipina paveldas, amatai, konceptualus menas ir… maistas.

Justė Kubilinskaitė, mados redaktorė

Koks buvo tavo kelias į mados dizainą, kodėl susidomėjai būtent šia kūrybine sfera?

Mano kelias į mados dizainą prasidėjo labai natūraliai – nuo vaikystės augau apsupta kūrybos, kurios dalimi tapo įvairūs meno ir saviraiškos būdai. Buvau skatinama tyrinėti, eksperimentuoti ir ieškoti to, kas mane labiausiai įkvepia. Išbandžiau daugybę veiklų: nuo baleto, muzikos ir sporto iki grafinio dizaino ir tapybos. Mane žavėjo galimybė išreikšti save per formą, medžiagas ir detales, kurti daiktus, kurie ne tik atspindi mano idėjas, bet ir tampa dalimi žmonių kasdienio gyvenimo. Po mokyklos pasirinkusi grafinį dizainą ir keliones, ilgainiui supratau, kad mada geriausiai leidžia man išreikšti kūrybines vizijas. Ketverius metus praleidau Australijoje. Grįžusi  pradėjau atkūrinėti ryšį su Lietuva, mūsų tautos istorija, kultūra ir palikimu. Ši patirtis suteikė man naują požiūrį ir energiją, leidžiančią sujungti visus įgytus įgūdžius ir žinias. Jaučiau, kad mados dizaine radau savo tikrąją aistrą ir vietą, kurioje sukauptos patirtys ir žinios pagaliau susijungė mano kūryboje, suteikdamos aiškesnę kryptį tam, ką noriu išreikšti per savo darbus.

Tavo kūryboje svarbus žmogiškosios buities ir būties leitmotyvas, kaip atrandi simbolines sąsajas ir jas perkeli į savo kuriamus modelius?

Žmogiškosios buities ir būties leitmotyvas yra mano pagrindinis įkvėpimo šaltinis, kuris leidžia susieti kasdienybę su gilesnėmis idėjomis. Mane domina tai, kaip kasdieniai, buitiniai dalykai gali simbolizuoti universalius žmogaus patyrimus, būsenas ir socialinius vaidmenis. Kurdama modelius, aš ieškau simbolinių sąsajų tarp šių kasdienybės aspektų ir platesnių egzistencinių temų.

Dažnai įkvėpimo ieškau paprastuose objektuose ar veiksmuose, kurie, iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti nereikšmingi, bet turintys didelę simbolinę vertę. Pavyzdžiui, baigiamajame darbe pienas tapo lygybės simboliu – bendru gyvenimo eliksyru, kuris sieja skirtingus socialinius vaidmenis. Taip pat stalas tapo metaforiniu centru, aplink kurį susitinka įvairios socialinės rolės, nepaisant jų skirtumų. Šios metaforos padeda man kurti modelius, kurie ne tik vizualiai patrauklūs, bet ir pasakoja gilesnę istoriją, atskleidžia žmogiškųjų patirčių bendrumą, vienybę, jų troškimus bei poreikius. Siekdama, kad mano kuriami objektai turėtų ne tik estetinę, bet ir simbolinę vertę, į drabužius įpinu istorijas, kurios rezonuoja su plačia auditorija. Kiekvienas modelis tampa vizualia metafora – per audinius, konstrukcijas ir detales kalbu apie gyvenimo ritualus, buvimo tikrumą ir mūsų kasdienybės gilumą.

Kokias emocijas ar asmenines patirtis stengiesi perteikti savo kūryboje? Kaip audiniai, spalvos, raštai padeda kurti kolekcijas, virstančias mados pasakojimais?

Mano kūryba yra asmeninis tyrimas, kuris dažnai prasideda nuo baimės ir didelio smalsumo tą baimę patyrinėti – jausmo, kurį per ketverius akademinius metus išmokau ne tik priimti, bet ir paversti savo sąjungininku. Pastaruoju metu patyriau dvilypumą tarp intensyvaus dizainerės darbo ir spengiančios tylos kaime. Tiek bėgiodama į susitikimus, išrašinėdama sąskaitas lyg ofiso darbuotoja, priimdama svarbius dizaino sprendimus, tiek praleisdama savaitgalius kaime, lyg amatininkei pinant odinius krepšius, jaučiausi visiškai savimi. Stebėjau kaip keliaujant iš miesto į kaimą po truputį kito ir mano apranga, kaip vilnonį kostiuminį švarką keitė tvirtas darbo rūbas. 

Tyrinėdama šias dvi būsenas, klausiau savęs, ar abiejuose kontekstuose atskleidžiu savo tikrąją esmę. Supratau, kad kiekvienas mūsų vaidiname daugybę skirtingų rolių, ir mane ypač domina, kurioje iš jų jaučiamės autentiški, nusimetę kaukes ir atskleidę savo tikrąją prigimtį.

Savo kūryba pasakoju istorijas apie žmonių socialines roles ir vidinį pasaulį. Kolekcijos kūriniai kviečia žiūrovą apmąstyti, kaip mes kasdien atliekame skirtingus vaidmenis, kaip keičiamės priklausomai nuo aplinkybių, ir ar būdami šiuose vaidmenyse išliekame tikri. Mano kolekcijos pavadinimas “Prie stalo“ – viso šio darbo apibendrinimas.  

Kolekcijos kūrimo metu jungdama skirtingus audinius iš praeities bei dekonstruodama klasikinį švarką, vizualiai interpretavau lietuviškų amatų technikas – pynimą iš vytelių, medžio dirbimas, skiautinį, audimą. Prosenelės rankomis austa vilna, rasta senoje kaimo skrynioje, simbolizuoja ryšį su asmenine istorija ir tradicijomis. Šią vilną derinu su tvirtu odiniu sijonu, dekoruotu metalinėmis ofiso sąsagėlėmis, taip atspindėdama kontrastą tarp šiuolaikinės visuomenės ir asmeninių šaknų. Be to, nepriekaištingai pasiūtas švarkas, turintis tris dėvėjimo būdus, perteikia daugialypumą ir pasirinkimo laisvę, o “cake skirt” (torto sijonas) suteikia žaismingumo, švelniai atskleidžiant ribą tarp rimtumo ir lengvabūdiškumo.

Esi užsiminusi, kad jei nebūtum dizainerė, būtum nebloga kulinarijos šefė. Maisto ir mados paraleles pasitelki ir savo diplominėje kolekcijoje. Papasakok plačiau apie šias maisto gamybos ir mados kūrybos paraleles?

Maisto ir mados kūrybos paralelė man yra unikali tarpdisciplininė sintezė. Tiek maisto gamyba, tiek dizainas remiasi panašiais principais: kūrybiškumu, dėmesiu detalėms, estetine vizija ir giliu meistriškumo supratimu. Abiejose srityse procesas prasideda nuo idėjos, kurią vėliau reikia kruopščiai įgyvendinti, derinant tekstūras, formas, spalvas ir skonius. Kaip šefas komponuoja patiekalą iš ingredientų, kurie turi harmoningai derėti tarpusavyje, taip ir aš kuriu drabužį, derindama audinius, formas bei detales, siekdama sukurti harmoningą galutinį rezultatą.

Integruojant maisto gamybą ir receptų kūrimą į mados dizainą, atsiranda nauja perspektyva socialiniams vaidmenims ir lygybei. Naudodama tradicines lietuviškas amato technikas, švenčiu ir atgaivinu vietinį paveldą, taip išsiskirdama iš labiau kitų, labiau standartizuotų mados požiūrių. Inovatyvus pieno produktų naudojimas kaip lygybės ir socialinių vaidmenų simbolis prideda šviežią ir įdomią interpretaciją, suteikdamas mano kolekcijai gilesnę metaforinę prasmę.

Kaip įsivaizduoji idealų savo kūrybos vartotoją? 

Vartotojas, kuris yra kūrybiškai smalsus ir vertina inovatyvius ir tarpdisciplininius požiūrius į dizainą, ieškantis naujų ir unikalių idėjų, kurios peržengia tradicines ribas ir siūlo naujas perspektyvas. Tai žmogus, kuris domisi kultūrinio paveldo ir tradicijų išsaugojimu, ieško kūrinių, kurie atspindi gilesnes istorines ir kultūrines reikšmes. Jis vertina autentiškumą ir kūrybos procesą, jungiantį praeitį su šiuolaikiškumu. Tokia asmenybė rūpinasi socialiniu atsakingumu, vertina etinius ir tvarius dizaino sprendimus, vertina produktus, kurie ne tik gražūs, bet ir atsakingai pagaminti.

Gyvename nepertraukiamame informacijos ir vaizdų sraute. Jaunam kūrėjui didelis iššūkis išlikti autentiškam. Kaip tau pavyksta rasti savitą braižą? 

Akademinėje aplinkoje buvau skatinama eksperimentuoti, ar tai būtų bandymai su audiniu, darbas ant manekeno, ar konteksto įkvėpti objektai, su kuriais gali tam tikra prasme “žaisti“. Naudodama eksperimentą kaip įrankį, leidžiu savo vaizduotei laisvai klajoti ir suteikiu erdvės atsitiktinumui įvykti. Taip jaučiu, kad autentiškumo tik daugėja, nes vis atrandu kažką netikėto ir naujo. Be to, manau, kad svarbiausia yra išlikti smalsiam – domėtis įvairiausiomis veiklomis, skaityti įvairių žanrų knygas, gilintis į kiną. Esu įsitikinusi, kad plečiant akiratį plečiasi ir kūrybinis laukas, atveriantis naujus, dar nepažintus inspiracijų šaltinius. Man ypač patinka Gary Panter mintis: „Jei turėsi tik vieną įkvepiantį pavyzdį, visi sakys, kad esi toks pat, kaip jis. Tačiau jei įkvėpimą „skolinsies“ iš šimto žmonių, visi sakys, kad esi labai originalus“. Galiu nuskambėti nepopuliariai, tačiau manau, jog kontroliuodami nuolatinį vaizdų srautą ir atidžiai atrinkdami vertingą informaciją, taip pat idėją perleisdami per daug kūrybinių etapų galime ne tik išlaikyti savo autentiškumą, bet ir kurti naują, unikalią kūrybinę kryptį.

Kaip matai savo profesinį/kūrybinį kelią toliau, kas tave traukia, įkvepia?  

Ateityje savo profesinį ir kūrybinį kelią matau glaudžiai susietą su tvarumu, bendruomenės įtraukimu ir tarpdisciplininėmis iniciatyvomis. Mano tikslas – sukurti ne tik mados liniją, bet ir platesnį projektą, kuris apjungtų skirtingas sritis, tokias kaip mada, kulinarija ir tradiciniai amatai. Mane žavi galimybė plėtoti prekės ženklą, kuriame būtų naudojamos jau egzistuojančios medžiagos, pavyzdžiui, seni odiniai drabužiai, transformuojant juos į unikalius ir funkcionalius namų apyvokos daiktus – tarkim peilių dėklas pagaminant iš senų odinių kelnių.

Svarbi mano kūrybos dalis yra bendradarbiavimas su vietos amatininkais, siekiant išsaugoti tradicinius gamybos metodus ir stiprinti vietos ekonomiką. Taip pat noriu bendradarbiauti su kulinarijos profesionalais – šefais bei maisto menininkais – kuriant unikalius patyrimus, kurie sujungtų maistą, kultūrą ir estetiką į bendrą visumą.

Mano siekis – kad šis projektas ne tik atspindėtų tvarumo vertybes, bet ir taptų platforma, skatinančia bendruomenės įsitraukimą, kultūrinę išraišką bei kūrybiškumo plėtrą. Mane įkvepia mintis, kad toks projektas gali daryti realią įtaką, formuodamas tiek estetinę, tiek etinę aplinką, kurioje gyvename.

Nuotraukos – straipsnio herojės, Monikos Dubinkaitės.

Interviu publikuotas žurnale MOTERIS spalio nr. / 2024

Standartinis
TEKSTAI

MADOS INFEKCIJOS simptomai

Rizikuoju užsitraukti juodą debesį, kaip yra nutikę ne vienam mėginusiam kiek atviriau pasisakyti apie lietuviškos mados kūrėjus ar renginio organizatorius. Lyg apie velionį, galima kalbėti tik gerai arba nieko. Priešingu atveju pasipila lavina kaltinimų kompetencijos stoka, piktybiškumu ar menamu pavydu. Ką gi – tebūnie. Šios apžvalgos tikslas – ne kenkti vieninteliam rimtam lietuviškos mados festivaliui, bet veikiau paskatinti susimąstyti ir imtis veiksmų teigiamų pokyčių link.

Adelė Burokaitė

Atvykus į pirmosios festivalio dienos šou tenka gerokai luktelėti, kol pateksim į pagrindinę salę. Žiūrovų kantrybės testas – jokia naujiena, bet tai leido pajusti susirinkusiųjų nuotaikas, nugirsti ironiškus pokalbius. Akies krašteliu matant pagrindinę salę, išklotą burbuline plėvele, dalis juokavo, supainiojusi datas, nes podiumas dar tik įrenginėjamas. Bet ne, ilgainiui paaiškėjo, jog tai – šių metų scenografijos idėja. Supratau šią mintį kaip aliuziją į apsaugine plėvele karo metu apvyniotus paminklus (šįkart renginys vyko Nacionaliniame taikomosios dailės ir dizaino muziejuje). Tačiau gyvename ne tik karo, bet ir ekologinės katastrofos kontekste, tad toks vienadienis didelio plastiko kiekio panaudojimas abejotinam efektui sukurti nėra įtikinantis, veikiau nuviliantis. Šiųmetis festivalis buvo persmelktas karo Ukrainoje nuotaikomis. Tai nuskambėjo ir renginio pranešime spaudai. Vis tik parama ir solidarumas apsiribojo skambiomis frazėmis, realiai niekaip neprisidedant prie paramos iniciatyvų. O juk buvo galima bent dalį pelno už parduotus bilietus (kurie šiemet kainavo net 30 Eur) skirti, pavyzdžiui, Ukrainos dizaineriams paremti. Neabejoju, kad ir žiūrovų būtų susirinkę daugiau.

     Festivalis visų pirma yra jame dalyvaujantys dizaineriai. Renginio ašis – „Mados infekcijos“ iniciatorė ir kūrybinė vadovė Sandra Straukaitė. Kasmetinė renginio metu pristatoma dizainerės kolekcija užduoda toną visam festivaliui. Jaunieji kūrėjai, lyg apšildančios grupės, kurioms tai puiki proga gauti pirmą kūrybos viešinimo „skiepą“ ir tapti nuolatiniais šio festivalio šeimos nariais. Tačiau stebina, kad vis mažiau netolimoje praeityje „infekuotų“ dizainerių nebegrįžta į šį renginį ir jo turinį užpildo vis nauji, kasmet atkrenkami „Mados injekcijos“ laureatai. Ir čia yra kuo džiaugtis.

Drąsiai tvirtinu, jog turime stiprią lietuviškos mados mokyklą, kuri kasmet išleidžia ne vieną originalaus braižo kūrėją. Formuojasi nauja stipri dizainerių kartą, kuri turi ką pasakyti ir sako tai garsiai, be užuolankų. Lukas Ivanavičius pristatė hiperbolizuotų formų kolekciją, kurioje galima įžvelgti ir socialinių tinklų iškreipto pasaulio kritiką. Pamatysite, Lukas bus kaip jo kolekcijos pavadinimas “The bigger, the better“ (kuo didesnis, tuo geresnis). Inga Skripka savo kolekcijoje šiuolaikiškai integravo tautinį paveldą, savo siluetams pasitelkdama etnografinių audinių replikas. Tuo tarpu Adelės Burokaitės pristatymą galima vadinti manifestu. Užduodama klausima “kas aš?“ ji kūrybiškai interpretuoja tapatybės spektrą balansuojantį tarp sapno ir realybės. Nenoras fiksuotis ties viena savasties išraiška – būdingas Z kartos bruožas. Įvaizdis yra procesas, nuolatinis virsmas ir drąsi asmenybės raiška. Festivalį vainikavo Londone gyvenančio dizainerio Saimono Tartenio šou. Ir tai buvo bomba. Kūrėjas puikiai perteikė tiek dramatiškas aktualijas, tiek ir šiuolaikinių tendencijų pulsą. Pristatymo režisūra, modelių eiliškumas, garso takelis kūrė kolekcijos naratyvą. Kiekvienas modelis vizualiai pasakojo istoriją. Man ši kolekcija kiek priminė vieną ankstyvųjų mados genijaus Alexander McQueen šou “Highland rape“ (1995 m.). Karo kontekste smurto ir estetikos santykis tampa paveikia priemone. Tokios paveikios kolekcijos ant lietuviško mados podiumų jau senokai nebuvo. Saimonas Tartenis vieninetlis pakvietė į savo kolekciją brandesnio amžiaus modelį (kas vakaruose tapę madinga tendencija), tačiau įkvepia ne tik tai. Jo ir Ingos Skripka modeliai inspiruoti autorių močiučių patirčių bei įvaizdžių. Jei Saimono kuriama estetika stipriau paveiki konceptualiai bei emociškai, tai Inga žavi lietuviškų šaknų aktualizavimu, kuris vietomis priminė klasikinius „Chanel“ kostiumėlius.

Kas toliau…? Dėl dizainerių ramu. Turime rimtą pamainą, kuriai labai reikia palaikymo, visų pirma įsigyjant, viešinant, remiant jų kūrybą. O dėl festivalio – taip, tai kol kas vienintelė jaunųjų talentų arena ir išties gaila, kad tradiciniu tapęs renginys tiesiog nyksta akyse. Matant silpstantį publikos bei pačių kūrėjų susidomėjimą pokyčiai yra gyvybiškai būtini. Tad šiemetinis festivalio plakatas, nors kalbėjo apie karo nuotaikas, užkodavo paties renginio nerimastingus simptomus – lyg dūmas besisklaidantis logotipas ir remonto darbų juostą primenantis užrašas – SOS „Mados infekcija“.   

Nuotraukos – Ramūno Tengurio.

Publikuoti ir cituoti galima tik nurodant autorystę. Visos teisės saugomos įstatymo numatyta tvarka.

Standartinis