Pokalbis LRT laidoje “Labas rytas, Lietuva“ apie mados fenomeną, jo formavimąsi, raišką ir santykį su visuomeniniais procesais.
Laidos vedėjas Ignas Andriukevičius
Tag Archives: mada
Pokalbis apie mados poziciją Lietuvos kultūros lauke
Ar Lietuvos dizainerių kuriama mada šiuo metu laikoma pilnaverte lietuviško kultūros lauko dalimi? Kas liudija jos sąsajas su kultūra, o kur galbūt atsiranda erdvės ar argumentų tų sąsajų nematyti? Ar deramai įvertiname madą kaip svarbią dizaino sritį sykiu įvertindami jos komercinį/taikomąjį potencialą bei globalų paveikumą? Apie – tai diskusija su Vilniaus dailės akademijos docente Juste Tarvyde, dizaineriu ir aktyvistu Luku Svirpliu bei šiuolaikinio meno kuratore, buvusia kultūros atašė Juste Kostikovaite.
Ved. Deimantė Bulbenkaitė
Mada ir eilinė apokalipsė
Pastaruosius penkerius metus globaliai išgyvename išties komplikuotą, stresų ir negandų persmelktą laikotarpį: pasaulinė COVID pandemija ir ją lydinti izoliacija bei netektys, kariniai konfliktai, ekologinės katastrofos nuojautos… Šioje aplinkoje bręstantys jauni dizaineriai kūrybą pasitelkia, kaip išgyvenimo ir problemų sprendimo įrankį. Apie tai savo kolekcijoje kalba ir šiųmetis VDA mados dizaino katedros diplomantas Artūras Astrauskas.
Justė Kubilinskaitė, mados redaktorė
Egzistencinis nerimas gali būti ne tik varginanti emocija, bet ir įkvėpimo šaltinis. Noras veikti, o ne pasiduoti, ieškoti išeičių ir teigiamų rezultatų skatina jaunosios kartos dizainerius kurti inovatyviais sprendimais persmelktą naują mados estetiką. Būdama Vilniaus dailės akademijos docente nuolat stebiu šį įkvepiantį procesą. Artūro darbai nuo pat pirmų kursų žavėjo nauju žvilgsniu į drabužio siluetą, stebino meistriška inžinerinės konstrukcijos ir konceptualios, meniškos estetikos derme. Į mados lauką įžengia neabejotinai įdomus ir savitas kūrėjas, kurį norisi pristatyti kiek plačiau.
Koks buvo tavo kelias į mados dizainą, kodėl susidomėjai būtent šia dizaino šaka?
Savo pasirinkimą studijuoti mados dizainą apibūdinčiau, jog tai buvo taikliai pataikytas aklas šūvis. Užaugau Seinų miestelyje Lenkijos lietuvių šeimoje. Nuo mažens buvau įtrauktas į Lenkijos lietuvių bendruomenę, kurioje galėjau pasinerti į kūrybinę veiklą. Baigus mokyklą buvau įsitikinęs, kad noriu studijuoti ir kurti Lietuvoje. Prieš įstojant į Vilniaus Dailės Akademiją mano žinios apie madą buvo siauros, nesuvokiau jos svarbos. Paauglystėje nedrįsau drąsiau reikštis, išsakyti savo nuomonės, tuo labiau galvoti apie išgyvenimą iš kūrybos. Skaitydamas studijų aprašymus jaučiau beprasmybės jausmą. Mados dizainas vienintelis sugebėjo uždegti manyje norą drastiškai pakeisti savo gyvenimo trajektoriją, išsilaisvinti ir siekti kažko, kas perauga mano ribas. Pajutau, kad čia buvo paslėptas mano ateities raktas.
Daugelis svajojančių apie karjerą mados pasaulyje jį idealizuoja. Kaip tavo požiūris į madą kito studijų VDA procese? Kokią patirtį išsineši baigęs bakalauro studijas?
Įstojus į Vilniaus Dailės Akademiją, kaip ir kiti jauni studentai, idealizavau mados industriją, tuo pačiu jaučiausi joje apsimetėliu. Akademijoje kasdien sutikdavau daugelį išskirtinių asmenybių, kurių atsvara buvau aš – Artūras iš Lenkijos. Toks kontrastas leido man išmokti pasijuokti iš savęs, paskatino norą ieškoti autentiško balso kūryboje ir eksperimentuoti su įvaizdžiu. Mano požiūris į madą pasikeitė, kai įvaldžiau kūrybinį procesą, jo priemones ir rezultato išpildymo galimybes. Studijų Akademijoje dėka pradėjau žiūrėti į madą kaip į didelę įtaką kultūrai darantį fenomeną, neatskiriamą mūsų dalį, kuri liudija ne tik apie žmogaus istoriją, bet ir psichologiją, sociologiją ir apjungia įvairias gyvenimo sritis. Madą išmokau naudoti kaip įrankį socialinei kritikai, jos dėka galiu užmegzti ryšį su žiūrovu ir parodyti pasaulį savo, kūrėjo, akimis. Baigus bakalauro studijas jaučiu didelį alkį kurti toliau ir dėkingumą visiems dėstytojams/mentoriams, kurie mane lydėjo šiuo keliu ir dalinosi savo profesine patirtimi.
Gyvename nerimo ir įtampų kupiname laikmetyje. Kaip jaunosios kartos kūrėjas drąsiai reflektuoji šiuos išgyvenimus. Papasakok, kokia žinutė užkoduota tavo diplominėje kolekcijoje, kokia jos pagrindinė idėja ir kaip ją perteiki per mados dizainą?
Mano bakalauro kolekcijos pavadinimas— „Eilinė Apokalipsė“ (vadovas doc. Dainius Bendikas). Joje svarstau apie žmonių ateitį, bandau perteikti absurdo jausmą susiduriant su globalinėmis problemomis. Kolekcijoje apokalipsė eilinė, ji liudija apie ateinantį perversmą, ne pabaigą. Mados dizainą naudoju kaip įrankį socialinei kritikai, skatinu permąstyti savo vertybes ir veiksmus. Tai pasiekiu funkcionalumo ir konceptualumo dėka. Funkcionalumas pasireiškia per drabužio transformaciją, suteikia vartotojui galimybę prisitaikyti prie skirtingų gyvenimo sąlygų, parodo žmogaus pasiruošimą artėjančiam pavojui. Konceptualiai atskleidžiu įvairias žmonių emocines būkles ir parodau ironizuotą dabarties vaizdą.
Paišai gana niūrų žmonijos perspektyvos scenarijų. Kokia, tavo nuomone, mados industrijos ateitis ir kaip joje matai save? Kas tave labiausiai inspiruoja kūrybai, iš kur semiesi idėjų?
Pastačius save į stebėtojo vaidmenį, nesunku žvelgti į žmonijos ateitį pesimistiškai, tačiau savo kūryboje ieškau sprendimų pokyčiams, kurių dėka galima atrasti vilties geresniam rytojui. Mano nuomone mados industrijos ateitis slypi tekstilės pramonės sektoriuje. Jame nuolat vystomos inovatyvios technologijos, kurios suteikia audiniams naujas savybes, įgalina tvarios pramonės praktikas ir jos cikliškumą. Deja, šios technologijos reikalauja didelių investicijų ir laiko, kol galės pasiekti komercinę skalę. Ateityje matau save kaip dizainerį, kuris ne tik naudoja tvariausias technologijas, bet ir remia jų vystymąsi.
Kūryba man ateina iš vidaus. Nuolat stengiuosi stebėti savo aplinką, sutiktus žmonės, analizuoju išgirstus pokalbius, patirtis ir jausmus, viską sugeriu į vidų, formuluoju mintis ir jas paverčiu kūrybinėmis idėjomis. Disciplina ir gera darbo higiena yra labai svarbi, jų dėka idėjų generavimas virsta įpročiu, ne laikina būsena.
Pradedant savarankišką kūrybinį kelią kyla iššūkis suformuoti atpažįstamą savo kūrybos DNR? Kokia būtų tavo dizaino formulė, ką labiausiai sieki akcentuoti savo kuriamuose modeliuose? Jei reikėtų savo dizainą apibūdinti 3 būdvardžiais, kokie jie būtų?
Gyvenant informacijos pertekliuje, esame paveikiami turinio kiekio ir vartojimo dinamikos. Tai sudėtingos sąlygos norint suformuoti savo unikalų kūrybinį braižą. Kaip jaunosios kartos dizaineris vis dar ieškau savo dizaino DNR, bet galiu išskirti kelias būdingas savybes. Mano kūryboje itin svarbus konceptualumas. Jis leidžia man apjungti įvairias inspiracijas, sukurti sąsajas tarp priešingybių, paversti visą tai į leitmotyvą ir padiktuoti kryptį, kuria vystau dizainą. Dirbu nemažai su konstrukciniu modeliavimu, kurio dėka dekonstruoju klasikines drabužių konstrukcijas ir siluetus, eksperimentuodamas ieškau nematytų dizaino sprendimų.
Mano kūryboje taip pat svarbi transformacija. Ji atsiranda tiek kolekcijos naratyve, tiek drabužio funkcijoje. Kuriant dizainą nuolatos ieškau būdų, kaip galimą būtų vilkėti tuos pačius drabužius skirtingais būdais. Jeigu turėčiau apibūdint savo dizainą trimis būdvardžiais tai būtų: konceptualus, dekonstruotas, transformatyvus.
Foto – Rusnės Šimulynaitės
Mada, įvaizdis yra (tiek kūrėjo, tiek vartotojo) komunikacijos su aplinka ir saviraiškos forma. Kaip įsivaizduoji idealų savo kūrybos vartotoją? Kokio tipo asmenybės renkasi tavo modelius? Ar pats vilki ir praktiškai išbandai savo kurtus drabužius?
Mano idealus kūrybos vartotojas yra žmogus, turintis savo uniformą, kuriam nereikalingas didelis drabužių kiekis. Jam svarbi kokybė ir drabužio funkcionalumas. Šis žmogus nebijo išsiskirti iš minios, jo spintoje atsiranda drabužiai su nekasdieniais dizaino sprendimais, kuriuos gali vilkėti kiekvieną dieną. Mano modelius dažniausiai renkasi žmonės, kurie yra atviri žaisti su savo įvaizdžiu ir nori išbandyti kažką naujo. Šias savybes galiu priskirti ir sau, todėl dažnai vilkiu savo kurtus drabužius, jie tapo mano uniformos dalimi. Sprendimas kurti vyrišką madą kilo natūraliai, jaučiu jos trūkumą Lietuvos rinkoje. Žinau, kad vyrai taip pat nori atrodyti įdomiai ir savo kūryba galiu pasiūlyti kažką naujo bei skatinti naujas įvaizdžio paieškas.
Jei galėtum bendradarbiauti su bet kuriuo (esamu ar praeities) dizaineriu/mados ženklu kas tai būtų ir kodėl? Mados istorija būta daugybės legendinių mados dizainerių, kurie savo kūryba pakeitė mados sampratą, atrado naujus siluetus, kirpimus, ištobulino drabužio funkciją ir sukėlė perversmus meniniame, socialiniame, kultūriniame ir politiniame laukuose. Šis klausimas reikalauja nemenkų apmąstymų. Prekinis ženklas „Comme des Garçons“ skiriasi nuo mano braižo, bet vis dėlto svajoju bendradarbiauti su ženklo įkūrėja Rei Kawakubo. Šie mados namai buvo įkurti prieš 55 metus, o Kawakubo iki šiol kuria kolekcijas, kuriose juntamas neišsemiamas kūrybiškumas, emocinis gylis ir platus turinys. Žaviuosi „Comme des Garçons“ istorija ir norėčiau prisidėti prie kolekcijos kūrimo proceso, pamatyti viską iš arti, išmokti kaip galima išlikti ilgalaikėje kūryboje ir neišsisemti intensyviame darbo įkarštyje.
Interviu spausdintas žurnale MOTERIS Nr.11 / 2024
Būties vizionierė
MOTERS žurnalo rubrika „Debiutas“ kiekviename numeryje pristato perspektyvių ir talentingą Lietuvos mados kūrėją. Viena labiausiai žurnalo redakcijai įstrigusių šiųmečio baigiamųjų darbų šou kūrėjų – Viltė Savickaitė, magiškai interpretuojanti kasdienybę ir kurianti išskirtinio dizaino įvaizdžius, kuriuose persipina paveldas, amatai, konceptualus menas ir… maistas.
Justė Kubilinskaitė, mados redaktorė
Koks buvo tavo kelias į mados dizainą, kodėl susidomėjai būtent šia kūrybine sfera?
Mano kelias į mados dizainą prasidėjo labai natūraliai – nuo vaikystės augau apsupta kūrybos, kurios dalimi tapo įvairūs meno ir saviraiškos būdai. Buvau skatinama tyrinėti, eksperimentuoti ir ieškoti to, kas mane labiausiai įkvepia. Išbandžiau daugybę veiklų: nuo baleto, muzikos ir sporto iki grafinio dizaino ir tapybos. Mane žavėjo galimybė išreikšti save per formą, medžiagas ir detales, kurti daiktus, kurie ne tik atspindi mano idėjas, bet ir tampa dalimi žmonių kasdienio gyvenimo. Po mokyklos pasirinkusi grafinį dizainą ir keliones, ilgainiui supratau, kad mada geriausiai leidžia man išreikšti kūrybines vizijas. Ketverius metus praleidau Australijoje. Grįžusi pradėjau atkūrinėti ryšį su Lietuva, mūsų tautos istorija, kultūra ir palikimu. Ši patirtis suteikė man naują požiūrį ir energiją, leidžiančią sujungti visus įgytus įgūdžius ir žinias. Jaučiau, kad mados dizaine radau savo tikrąją aistrą ir vietą, kurioje sukauptos patirtys ir žinios pagaliau susijungė mano kūryboje, suteikdamos aiškesnę kryptį tam, ką noriu išreikšti per savo darbus.
Tavo kūryboje svarbus žmogiškosios buities ir būties leitmotyvas, kaip atrandi simbolines sąsajas ir jas perkeli į savo kuriamus modelius?
Žmogiškosios buities ir būties leitmotyvas yra mano pagrindinis įkvėpimo šaltinis, kuris leidžia susieti kasdienybę su gilesnėmis idėjomis. Mane domina tai, kaip kasdieniai, buitiniai dalykai gali simbolizuoti universalius žmogaus patyrimus, būsenas ir socialinius vaidmenis. Kurdama modelius, aš ieškau simbolinių sąsajų tarp šių kasdienybės aspektų ir platesnių egzistencinių temų.
Dažnai įkvėpimo ieškau paprastuose objektuose ar veiksmuose, kurie, iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti nereikšmingi, bet turintys didelę simbolinę vertę. Pavyzdžiui, baigiamajame darbe pienas tapo lygybės simboliu – bendru gyvenimo eliksyru, kuris sieja skirtingus socialinius vaidmenis. Taip pat stalas tapo metaforiniu centru, aplink kurį susitinka įvairios socialinės rolės, nepaisant jų skirtumų. Šios metaforos padeda man kurti modelius, kurie ne tik vizualiai patrauklūs, bet ir pasakoja gilesnę istoriją, atskleidžia žmogiškųjų patirčių bendrumą, vienybę, jų troškimus bei poreikius. Siekdama, kad mano kuriami objektai turėtų ne tik estetinę, bet ir simbolinę vertę, į drabužius įpinu istorijas, kurios rezonuoja su plačia auditorija. Kiekvienas modelis tampa vizualia metafora – per audinius, konstrukcijas ir detales kalbu apie gyvenimo ritualus, buvimo tikrumą ir mūsų kasdienybės gilumą.
Kokias emocijas ar asmenines patirtis stengiesi perteikti savo kūryboje? Kaip audiniai, spalvos, raštai padeda kurti kolekcijas, virstančias mados pasakojimais?
Mano kūryba yra asmeninis tyrimas, kuris dažnai prasideda nuo baimės ir didelio smalsumo tą baimę patyrinėti – jausmo, kurį per ketverius akademinius metus išmokau ne tik priimti, bet ir paversti savo sąjungininku. Pastaruoju metu patyriau dvilypumą tarp intensyvaus dizainerės darbo ir spengiančios tylos kaime. Tiek bėgiodama į susitikimus, išrašinėdama sąskaitas lyg ofiso darbuotoja, priimdama svarbius dizaino sprendimus, tiek praleisdama savaitgalius kaime, lyg amatininkei pinant odinius krepšius, jaučiausi visiškai savimi. Stebėjau kaip keliaujant iš miesto į kaimą po truputį kito ir mano apranga, kaip vilnonį kostiuminį švarką keitė tvirtas darbo rūbas.
Tyrinėdama šias dvi būsenas, klausiau savęs, ar abiejuose kontekstuose atskleidžiu savo tikrąją esmę. Supratau, kad kiekvienas mūsų vaidiname daugybę skirtingų rolių, ir mane ypač domina, kurioje iš jų jaučiamės autentiški, nusimetę kaukes ir atskleidę savo tikrąją prigimtį.
Savo kūryba pasakoju istorijas apie žmonių socialines roles ir vidinį pasaulį. Kolekcijos kūriniai kviečia žiūrovą apmąstyti, kaip mes kasdien atliekame skirtingus vaidmenis, kaip keičiamės priklausomai nuo aplinkybių, ir ar būdami šiuose vaidmenyse išliekame tikri. Mano kolekcijos pavadinimas “Prie stalo“ – viso šio darbo apibendrinimas.
Kolekcijos kūrimo metu jungdama skirtingus audinius iš praeities bei dekonstruodama klasikinį švarką, vizualiai interpretavau lietuviškų amatų technikas – pynimą iš vytelių, medžio dirbimas, skiautinį, audimą. Prosenelės rankomis austa vilna, rasta senoje kaimo skrynioje, simbolizuoja ryšį su asmenine istorija ir tradicijomis. Šią vilną derinu su tvirtu odiniu sijonu, dekoruotu metalinėmis ofiso sąsagėlėmis, taip atspindėdama kontrastą tarp šiuolaikinės visuomenės ir asmeninių šaknų. Be to, nepriekaištingai pasiūtas švarkas, turintis tris dėvėjimo būdus, perteikia daugialypumą ir pasirinkimo laisvę, o “cake skirt” (torto sijonas) suteikia žaismingumo, švelniai atskleidžiant ribą tarp rimtumo ir lengvabūdiškumo.
Esi užsiminusi, kad jei nebūtum dizainerė, būtum nebloga kulinarijos šefė. Maisto ir mados paraleles pasitelki ir savo diplominėje kolekcijoje. Papasakok plačiau apie šias maisto gamybos ir mados kūrybos paraleles?
Maisto ir mados kūrybos paralelė man yra unikali tarpdisciplininė sintezė. Tiek maisto gamyba, tiek dizainas remiasi panašiais principais: kūrybiškumu, dėmesiu detalėms, estetine vizija ir giliu meistriškumo supratimu. Abiejose srityse procesas prasideda nuo idėjos, kurią vėliau reikia kruopščiai įgyvendinti, derinant tekstūras, formas, spalvas ir skonius. Kaip šefas komponuoja patiekalą iš ingredientų, kurie turi harmoningai derėti tarpusavyje, taip ir aš kuriu drabužį, derindama audinius, formas bei detales, siekdama sukurti harmoningą galutinį rezultatą.
Integruojant maisto gamybą ir receptų kūrimą į mados dizainą, atsiranda nauja perspektyva socialiniams vaidmenims ir lygybei. Naudodama tradicines lietuviškas amato technikas, švenčiu ir atgaivinu vietinį paveldą, taip išsiskirdama iš labiau kitų, labiau standartizuotų mados požiūrių. Inovatyvus pieno produktų naudojimas kaip lygybės ir socialinių vaidmenų simbolis prideda šviežią ir įdomią interpretaciją, suteikdamas mano kolekcijai gilesnę metaforinę prasmę.
Kaip įsivaizduoji idealų savo kūrybos vartotoją?
Vartotojas, kuris yra kūrybiškai smalsus ir vertina inovatyvius ir tarpdisciplininius požiūrius į dizainą, ieškantis naujų ir unikalių idėjų, kurios peržengia tradicines ribas ir siūlo naujas perspektyvas. Tai žmogus, kuris domisi kultūrinio paveldo ir tradicijų išsaugojimu, ieško kūrinių, kurie atspindi gilesnes istorines ir kultūrines reikšmes. Jis vertina autentiškumą ir kūrybos procesą, jungiantį praeitį su šiuolaikiškumu. Tokia asmenybė rūpinasi socialiniu atsakingumu, vertina etinius ir tvarius dizaino sprendimus, vertina produktus, kurie ne tik gražūs, bet ir atsakingai pagaminti.
Gyvename nepertraukiamame informacijos ir vaizdų sraute. Jaunam kūrėjui didelis iššūkis išlikti autentiškam. Kaip tau pavyksta rasti savitą braižą?
Akademinėje aplinkoje buvau skatinama eksperimentuoti, ar tai būtų bandymai su audiniu, darbas ant manekeno, ar konteksto įkvėpti objektai, su kuriais gali tam tikra prasme “žaisti“. Naudodama eksperimentą kaip įrankį, leidžiu savo vaizduotei laisvai klajoti ir suteikiu erdvės atsitiktinumui įvykti. Taip jaučiu, kad autentiškumo tik daugėja, nes vis atrandu kažką netikėto ir naujo. Be to, manau, kad svarbiausia yra išlikti smalsiam – domėtis įvairiausiomis veiklomis, skaityti įvairių žanrų knygas, gilintis į kiną. Esu įsitikinusi, kad plečiant akiratį plečiasi ir kūrybinis laukas, atveriantis naujus, dar nepažintus inspiracijų šaltinius. Man ypač patinka Gary Panter mintis: „Jei turėsi tik vieną įkvepiantį pavyzdį, visi sakys, kad esi toks pat, kaip jis. Tačiau jei įkvėpimą „skolinsies“ iš šimto žmonių, visi sakys, kad esi labai originalus“. Galiu nuskambėti nepopuliariai, tačiau manau, jog kontroliuodami nuolatinį vaizdų srautą ir atidžiai atrinkdami vertingą informaciją, taip pat idėją perleisdami per daug kūrybinių etapų galime ne tik išlaikyti savo autentiškumą, bet ir kurti naują, unikalią kūrybinę kryptį.
Kaip matai savo profesinį/kūrybinį kelią toliau, kas tave traukia, įkvepia?
Ateityje savo profesinį ir kūrybinį kelią matau glaudžiai susietą su tvarumu, bendruomenės įtraukimu ir tarpdisciplininėmis iniciatyvomis. Mano tikslas – sukurti ne tik mados liniją, bet ir platesnį projektą, kuris apjungtų skirtingas sritis, tokias kaip mada, kulinarija ir tradiciniai amatai. Mane žavi galimybė plėtoti prekės ženklą, kuriame būtų naudojamos jau egzistuojančios medžiagos, pavyzdžiui, seni odiniai drabužiai, transformuojant juos į unikalius ir funkcionalius namų apyvokos daiktus – tarkim peilių dėklas pagaminant iš senų odinių kelnių.
Svarbi mano kūrybos dalis yra bendradarbiavimas su vietos amatininkais, siekiant išsaugoti tradicinius gamybos metodus ir stiprinti vietos ekonomiką. Taip pat noriu bendradarbiauti su kulinarijos profesionalais – šefais bei maisto menininkais – kuriant unikalius patyrimus, kurie sujungtų maistą, kultūrą ir estetiką į bendrą visumą.
Mano siekis – kad šis projektas ne tik atspindėtų tvarumo vertybes, bet ir taptų platforma, skatinančia bendruomenės įsitraukimą, kultūrinę išraišką bei kūrybiškumo plėtrą. Mane įkvepia mintis, kad toks projektas gali daryti realią įtaką, formuodamas tiek estetinę, tiek etinę aplinką, kurioje gyvename.
Nuotraukos – straipsnio herojės, Monikos Dubinkaitės.
Interviu publikuotas žurnale MOTERIS spalio nr. / 2024
Plaukuosenos
Vasarą paplūdimyje nugirdau motinos ir senelės pokalbį. Jos aptarinėjo jauniausią šeimos narę, gal dvidešimties merginą, gyrė jos grožį ir protą, didžiavosi akademiniais pasiekimais. Staiga, pagyras nutraukė senelės pastaba: „gaila, tik, kad vyrą sunkiai ras su neskustomis pažastimis“. Tada prisiminiau savo šios vasaros kelionę į Londoną ir į akis kritusią natūralizmo tendenciją – Vakaruose vis daugiau jaunų merginų išbraukia depiliaciją iš savo kasdienės rutinos. Tai paskatino pastudijuoti plaukų auginimo, priežiūros ir šalinimo madas, įpročius bei istoriją.
Justė Kubilinskaitė
Yra toks posakis: “per Marytės plauką“, bylojantis apie itin ploną ribą kažko siekiant. Tuo pačiu jis puikiai iliustruoja ir subtilią liniją, kertančią dvi skirtingo požiūrio į plaukų priežiūros estetiką stovyklas. Todėl iškart noriu pasakyti, kad šiuo straipsniu neadvokatauju nei vienai jų. Tikiu pasirinkimo laisve ir manau, kad santykis su savo kūnu ir gera savijauta jame yra kiekvieno asmeninė, intymi ir gerbtina pasirinkimo teisė. Tautosakoje turime aibę posakių susijusių su plaukais (pvz. ilgas plaukas – trumpas protas; žilė galvom – velnias uodegon), kurie nuo seno formavo gana toksiškus stereotipus. Ši kūno puošmena visada buvo dėmesio centre, siejosi ne tik su vieno ar kito laikotarpio grožio samprata, bet ir su sveikata, mistiniais prietarais, statuso ženklais ar netgi bausmėmis. Plaukų spalva visada turėjo simbolinę reikšmę ir šiuo atveju pasisekė blondinams, o raudonplaukiams teko sunkiausia dalia. Plaukų šalinimas irgi turi ilgą istoriją, nuo įšventinimo ritualų iki grožio etalonų. Bet apie viską iš eilės.
Ilgo plauko istorija
Taip vadinosi 2010 m. „Disney“ studijos animacinis filmas apie auksaplaukę ir jos nerealaus grožio ilgus plaukus, kuriuose slypėjo magiškos galios. Siužetą veikiausiai inspiravo ne vienos tautos pasakojimuose pasikartojančios istorijos ir mitai apie plaukus. Vienas seniausių byloja apie biblijinį personažą stipruolį Samasoną. Šis įsimylėjo filistinę Delilą, kuri klasta išgavo Samsono paslaptį apie jo plaukuose slypinčią galią ir jam miegant slapta nukirpo sruogą. Samsonas, netekęs galios, pateko į filistinų nelaisvę. Plaukams ataugus Samsonas atgavo galią, užmušė apie 3000 filistinų, bet žuvo ir pats. Panašus siužetas pasakojamas ir Gilgamešo epe ar mituose apie Heraklį. Šie pasakojimai liudiją, kad plaukų ilgio ir grožio sąsaja buvo būdinga abiems lytims. Būtent pagal šukuosenas ar perukų madas skiriame skirtingus istorinius periodus. Tačiau visais laikais plaukų ilgis ir grožis buvo geros sveikatos, jaunystės ir žavesio simbolis. Senovėje žmonės ilgus plaukus laikė laisvės ir išdidumo išraiška, todėl vergams ar pasmerktiesiems mirti pirmiausia nukirpdavo barzdas, ūsus ir plaukus. Jų netekti reikšdavo didžiulę gėdą, o kitais atvejais bausmę arba pasišventimo ir atsiskyrimo nuo žemiškų gėrybių ženklą. Viduramžiais moterims, įtariamoms santuokine neištikimybe ar raganavimu, be gailesčio nurėždavo garbanas. Tuo tarpu vienuolės, duodamos įžadus ir atsisakydamos pasaulietinio gyvenimo tuštybės, skusdavo plaukus, kaip nuolankumo ir atsidavimo Dievui ženklą. Žvelgiant iš krikščionybės perspektyvų ilgi, palaidi plaukai turėjo dvejopą prasmę. Jie galėjo simbolizuoti nekaltybę ir šventumą (visuose atvaizduose švenčiausioji mergelė Marija vaizduojama ilgais, nuometu pridengtais plaukais), bet tuo pačiu kituose kontekstuose buvo šėtoniškų pagundų ir nuodėmės išraiška (puolusia moterimi laikyta šventoji Marija Magdalietė atgailaudama savo ilgais plaukais plovė Kristui pėdas). Gal būtent iš šių biblijinių pavyzdžių ir gimė posakiai apie Marytės plauką…
Pagal plaukus buvo sprendžiama ir apie moters statusą – netekėjusios nekaltos merginos galėjo puikuotis palaidais plaukais (simbolizuojančiais jų laisvę, sveikatą, vaisingumą ir jaunystę). Tuo tarpu vedusioms moterims buvo privalu plaukus rišti formuojant įvairias šukuosenas. Ilgainiui išeiti į viešumą nepridengta galva buvo tiesiog nepadoru. Tokia mada tęsėsi iki pat 1960-ųjų. Panašiu metu sužibo ir žymiosios kino aktorės Merilyn Monroe žvaigždė. Ne paslaptis, kad jos įvaizdis buvo kruopščiai apgalvotas ir tarsi sukonstruotas iš įsimintinų, ikoniškų detalių. Iš prigimties tamsiaplaukė Norma Jeane Mortenson (toks tikrasis aktorės vardas) prodiuserių sumanymu buvo transformuota į šviesiaplaukę žavią blondinę, prisirpusiomis raudomis lūpomis, valiūkiškai primerktomis akimis ir koketišku apgamu ant skruosto. Sukurtas tipažas tapo itin geidžiamas to meto kino industrijoje. Daugumai Merilyn įkūnytų herojų buvo būdingi pasikartojantys bruožai: linksmas žavesys, tam tikras naivumas, seksualumas ir, pavadinkim, paprastumas. Tai ne tik formavo vieną iš to meto moters etalonų, bet ir sukūrė mūsų dienas pasiekusį mitą apie „kvailas blondines“.
Tik ne plikė
Plaukų sureikšminimas gimdė ir kūrybiškus sprendimus jų netekus. Perukai nešioti jau Senovės Egipte. Tuomet jie buvo gaminti ne tik iš natūralių plaukų, bet ir avių vilnos, šilkinių siūlų, virvelių, jūržolių ar kito augalinio pluošto, dažyti tamsiai ruda arba juoda spalva, tepti aromatiniais aliejais. Perukas saugojo galvą nuo kaitrios saulės, jo dydis ir žaliava priklausė nuo žmogaus socialinės kilmės. Perukai nešioti ir senovės Graikijoje bei Romoje. Kartais madas išprovokuoja labai netikėti dalykai, kaip antai 1580 m. Europą ištikusi sifilio epidemija, didžiausia nuo juodojo maro laikų. Lytiniu keliu plintanti liga turėjo itin nemalonias pasekmes – atviras žaizdas, bėrimus ir plaukų slinkimą. Tais laikais ilgi, išpuoselėti plaukai buvo statuso ženklas, tad jų netekus reputacija ženkliai sušlubuodabo. Perukai ne tik imitavo plaukus, bet ir atliko dezodoranto funkcijas, mat buvo pudruojami bei kvėpinami levandomis ar apelsinais tam, kad maskuotų nemalonius, nuo savininko sklindančius ligos paliesto kūno kvapus. Sifilis paskatino perukų gamybą, tačiau charakteringais laikmečio mados atributais juos pavertė pirmuoju mados diktatoriumi tituluojamas Karalius Saulė (Liudvikas XIV). Dėl genetinio ypatumo monarchas vos septyniolikos pradėjo sparčiai plikti. Savo išvaizdos puoselėjimui jis pasamdė 48 perukų gamintojus. Neilgai trukus dvariškiai ir aristokratai ėmė masiškai kopijuoti valdovo įvaizdį, perukų kainos išaugo ir tapo statuso simboliu. To meto aristokratai nepasižymėjo uolia higiena, tad daugelio puošeivų galvose knibždėjo utelės. Čia irgi pravertė perukų mada, mat kovojant su parazitais aristokratai, nepaisant lyties, skusdavosi plikai. Tuo tarpu XX a. pradžioje įsivyravo kita gana pikantiška, su minėta lytine liga susijusi perukų mada. Tačiau tai buvo ne galvos, o intymių vietų perukui, kurie kurtizanėms ir viešnamių darbuotojoms leido nuslėpti galimos ligos požymius.
Savame kailyje
Skustis ar neskusti, štai kur klausimas. Taip būtų galima perfrazuoti Hamleto monologą svarstant plaukų depiliacijos ypatumus bei požiūrį į šią, daugeliui įprastą grožio procedūrą. Lyginant su kitais gyvūnais iš pažiūros atrodome beveik pliki. Vis dėlto net 95% mūsų kūno dengia skirtingų tipo plaukai, kurių yra apie 5 milijonus (iš jų 100 000 – 200 000 galvos plote). Ir jei galvos plaukus esame linkę puoselėti, tai santykis su kitų kūno vietų „augmenija“ yra intymus ir asmeniškas klausimas. Čia istoriškai irgi būta įdomybių. Daug kas priklauso ir nuo regiono. Antai islamo šalyse moterys kruopščiai depiliuoja kūno plaukus. Jų depiliacija gliaudžiai siejasi su idealaus kūno grožio samprata. Kaip žinia estetiniai etalonai linkę kisti, o pastaruoju metu apkritai stengiamasi jų vengti akcentuojant įvairovės ir savitumo svarbą. Jei plaukai auga įvairiose kūno vietose, vadinasi tam yra svarbios fiziologinės priežastys. Naujosios natūralizmo estetikos šalininkės atkreipia į tai dėmesį ir kalba apie pop-kultūros (kino filmų, reklamos, mados) įtaką suformavusią ištisų moterų kartų elgesio įpročius. Birmingemo universiteto profesorės Heather Widdows teigimu, nemenka dalis moterų pripažįsta jog imasi depiliacijos ne tiek dėl asmeninių paskatų, kiek dėl nusistovėjusių ar primestų visuomenės normų. Mat priešingas elgesys būtų nepriimtinas ir gėdingas. Vis dėlto dalis jaunosios kartos atstovių su tuo nesutinka ir drąsiai formuoja alternatyvų požiūrį į moters kūno estetiką.
Tačiau depiliacija nėra šių laikų išradimas. Kūno plaukai būdavo šalinami dar senovės Egipte, Graikijoje ir Romoje, tam naudojant jūrų kriaukles, bičių vašką ir kitas priemones. Victoria Sharrow yra parašiusi knygą „Plaukų enciklopedija: kultūros istorija“, kurioje teigia, jog senovėje depiliacija buvo veikiau higienos, nei grožio procedūra. Senovės Romoje tai buvo ir visuomeninės padėties ženklas – kuo švelnesnė oda, tuo aukštesnės padėties persona. Viduramžiais uolios katalikės privalėjo puoselėti viso kūno plaukus, kaip vaisingumo ir moteriškumo ženklą. Moterims nepriimtinas buvo tik veido plaukuotumas, pavyzdžiui ūsai. Karalienė Elžbieta I savo pavyzdžiu įvedė išpešiotų antakių ir išskustos itin aukštos kaktos madą (tai simbolizavo kilnumą ir išmintį). Natūralus požiūris į kūno plaukuotumą vyravo ir Azijoje. Bikini srities plaukai ilgą laiką buvo laikyti vaisingumo ir sveikatos ženklu. Korėjoje jie puoselėjami iki šiol, kai kurios moterys net ryžtasi šios srities plaukų transplantacijoms.
Skustuvo ašmenimis
1760 m. prancūzas Jacques Perret išranda skustuvą ir XIX a. pradžioje Amerikoje ir Europoje plaukų skutimas tampa kasdienės grožio rutinos dalimi. Šiame laikotarpyje įdomi ir paties evoliucijos teorijos tėvo Charleso Darwino teorija, kurią jis 1871 m. išdėstė veikale „Žmogaus kilmė“. Raidos prasme plaukuotumas siejamas su branda, įžengimu į suaugusių pasaulį. Tačiau Darwinas kūno plaukuotumą tapatino su primityviais, menkiau išsivysčiusio pirmykščio žmogaus bruožais. Jis akcentavo, jog lygi moters oda yra evoliucijos ir didesnio seksualinio patrauklumo išraiška. Populiarėjant šio mokslininko idėjoms jas pasigavo ir amžininkai medikai, susieję plaukuotumą su įvairaus pobūdžio ligomis bei nukrypimais. Įdomu tai, kad dauguma šių nuostatų buvo orientuotos būtent į moteris. Tuo laikotarpiu joms vis aktyviau besireiškiant visuomenėje kilo poreikis kurti tam tikrus jų kontrolės ir valdymo mechanizmus. Propaguojamas „teisingas“, priimtinas, standartizuojantis požiūris į kūną tapo vienu jų. Todėl nenuostabu, kad XX a. pradžioje dauguma baltaodžių aukštesnės klasės moterų kūno plaukuotumą laikė gėdingu, apsileidimo ir prastos kilmės ženklu.
Drabužių mada taip pat įtakojo kūno estetikos sampratą. 1915 m. žurnalas „Harpers Bazaar“ pirmą kartą publikavo reklaminę kampaniją apie būtinybę skustis pažastis. Tai buvo siejama su vis labiau populiarėjančiomis berankovėmis suknelėmis. Ta proga pradėti gaminti ir moteriški skustuvai, kurie, anot tuomečių reklamų, yra naujas privalomas tualetinio stalelio atributas, padedantis išspręsti visas „gėdingas problemas“. Tuo tarpu 1930-40 m. palaipsniui trumpėjant sijonams iškilo ir kojų estetikos klausimas. Antrojo pasaulinio karo metu moteris ištiko nailoninių kojinių krizė. Taip susiformavo poreikis depiliuoti kojas, ne gana to jos buvo tonuojamos įvairiais augaliniais tirpalais taip imituojant kojines.
1946 m. sukuriamas bikini maudymosi kostiumėlis priverčia susirūpinti ir to paties pavadinimo plaukų ploto estetinis klausimas. Tiesa didysis proveržis bikini depiliacijos madose įvyko 1953 m. kuomet spaudoje pasirodė pirmasis žurnalo „Playboy“ numeris, pradėjęs formuoti naujus grožio ir geidžiamo kūno standartus. Trumpas atokvėpis siejamas tik su 1960-70 m. kilusia antrąja feminizmo banga bei paraleliai besireiškiančia Hipių subkultūra. Tuomet plaukuotumas buvo siejamas su moterų išsilaisvinimu ir lygiomis teisėmis į savo kūną. Lemiamas smūgis natūralizmo estetikai suduotas devintajame XX a. dešimtmetyje. Sparčiai auganti ir populiarėjanti porno industrija propagavo totalią depiliaciją. 1987 m. brazilės seserys pasivadinusios „J Sisters“ atidaro pirmąjį pilnos braziliškos depiliacijos saloną Niujorke ir sulaukia neregėtos sėkmės. Pas jas lankėsi būrys įžymybių, tokių kaip Gwyneth Paltrow ar Naomi Campbell. O paskui jas ir tūkstančiai naujų klienčių. Taip depiliaciją iš asmeninio pasirinkimo virto visuotine norma.
Teisė rinktis
Straipsnio pradžioje mano minėtas nugristas pokalbis kalba apie šiuo metu vykstančius reikšmingus pokyčius. Čia vėl gi galime įžvelgti kartų konfliktą bei kintančias madas. Jaunosios Z kartos moterys linkę priimti savo kūnus su visais natūraliais jų ypatumais. INSTAGRAM platformoje juntama stipri kūno plaukuotumą reabilituojanti tendencija. Tai, kas vieniems rėžia akį, kitiems tampa naujosios išlaisvinančios estetikos gairėmis. Juntamas ir menkesnis noras įtikti vyriškam žvilgsniui, atitikti jo lūkesčius pagal nusistovėjusias normas. Tai augina ir naują vyrų kartą, kurie suvokia moters kūno vertinimo ir standartizavimo žalą. Džiugina, jog šį judėjimą palaiko ir komerciniai projektai. Antai nauji moteriškų skutimosi priemonių ženklai „The flamingo razor“ ar „Billie“ savo reklaminėse kampanijose šlovina pasirinkimo laivę.
Kaip jau tikėtina supratote iš mano pateiktų pavyzdžių ir istorijų, plaukai vaidina svarbų simbolinį vaidmenį. Ir šiandien jie, kaip ir 1970-aisiais, simbolizuoja jaunų moterų poreikį pozityviai žiūrėti į savo kūną, turėti į jį nevaržomą, jokiomis estetinėmis ar moralinėmis normomis nereglamentuojamą teisę. Moters kūno vertimas objektu, jo komentavimas ir vertinimas vis labiau laikoma nepriimtinu elgesiu. Jaunos šių dienų moterys siekia suprasti ankstesnių toksiškų praktikų prigimtį ir keisti atgyvenusias nuostatas. Labai svarbu, kad kistų ir vyriškas žvilgsnis bei požiūris į moteris. Šį klausimą nagrinėjo ir Arizonos universiteto profesorė Breanne Fahs. 2008 m. ji drauge su savo studentais atliko eksperimentą, kurio metu merginų paprašė auginti kūno plaukus ir aprašyti savo patirtį. Tuo tarpu vaikinų buvo paprašyta skustis kojas, pažastis ir bikinį sritį bei taip pat raštu reflektuoti potyrius. Eksperimentas patvirtino daugybę negatyvių nuostatų susijusių su kūno plaukuotumu. Jo dalyviai patyrė stiprų savivertės nuosmukį, susidūrė su gėdinimu, užgauliojimu ar net agresija, tapatinimu su seksualinėmis mažumomis bei atstūmimu net artimųjų rate. Moteris, šiuo atžvilgiu, visuomenės ir artimos aplinkos normos bei lūkesčiai slegia gerokai labiau nei vyrus. Tuo pačiu iki šių dienų tęsiamą eksperimentą iniciavusi profesorė pastebėjo ir kylantį pačių dalyvių norą priešintis ir ginti savo teises į kūną. Akivaizdi akistata su primetamomis normomis verčia susimąstyti, kiek esame savarankiški ir laisvi santykyje su savimi.
Straipsnis publikuotas žurnale HAPPY365 / 2024
antraoda.com 