TEKSTAI

Adomas Ievos kostiumu

Per amžius vyrų mada buvo įtaigi priemonė jų statuso, galios bei individualybės išraiškai. Vyriškame paveiksle nuolat kovėsi galia ir grožis. Pastarasis vis labiau buvo stumiamas šalin ir taip ilgainiui susimodeliavo stereotipais apaugusi vyriškumo samprata. Liaudyje įsitvirtino nuostata, kad vyras turi būti tik šiek tiek dailesnis už beždžionę, svarbiausia – stiprus, pasitikintis, savarankiškas ir finansiškai stabilus. Tautosaka tapęs epitetas „aukštas ir gražus“ turi veikiau pašiepiančią, nei teigiamą, reprezentatyvią nuostatą. Kodėl vyriškas grožis, rūpinimasis savo išvaizda mums kelia įtarimą? Grožis ir jėga yra lyg du priešingi poliai, kurių galios taške matome vyrus, o grožio – moteris. Stiprioji lytis ir dailioji lytis. Tokia tradicinė, kultūriškai susiformavusi nuostata, kuri XXI a. kelia vis daugiau klausimų.

Nauja, tai gerai pamiršta sena…

Ne vienam tradicinių pažiūrų ir klasikinio skonio puoselėtojui šiuolaikinė mada kilsteli antakį, o kartais iš nuostabos ir plačiai atveria žandikaulį. Nors šiuolaikinių dizainerių bei mados namų kuriama naujoji vyriškumo estetika daugeliui atrodo iššaukianti, reikia pastebėti, kad mūsų istorinė atmintis apie aprangos normas yra labai trumpa. Kartais susidaro įspūdis, jog mada gimė tik XX a. Iš dalies taip ir yra. Industrija, kurią pažįstame šiandien, susiformavo per praeitą šimtmetį. Tačiau aprangos kultūra siekia istorijos gelmes. Iš jų iškyla tokie vyriško įvaizdžio „perlai“, kurie šiandienos kontekste gali pasirodyti šokiruojantys. Aukštakulniai, šilkinės kojinės, kaspinai, gausios draperijos ir net korsetai buvo neatsiejama istorinio vyriško kostiumo dalis. Ką jau kalbėti apie XVIII-XIX a. Londono bei Paryžiaus visuomenėse figūravusius puošeivas. Preciziškas dėmesys aprangai būrė vadinamųjų dendžių ratą – vyrų, kuriems kūno bei grožio puoselėjimas, rafinuotas skonis buvo ko ne religija ir pagrindinis egzistencijos tikslas (užtenka paminėti amžininką Oscarą Wildą ir jo kultinį kūrinį „Doriano Grėjaus portretas“). Savimylos dabitos (dendis ilgainiui tapo bendriniu tai apibrėžiančiu žodžiu) mėgavosi damų dėmesiu ir suvedžiotojų reputacija. Būtent jie įvedė vadinamųjų „fantazijų“ arba nosinaičių viršutinėje švarko kišenėje madą, tik tuomet jas atstodavo lyg trofėjai kyšančios baltos šilkinės moteriškos kelnaitės. Išpuoselėtas vyriškumas tampriai siejosi ir su vyrų tarpusavio meile, kuria jie dalinosi uždaruose salonuose. Tai ilgainiui suformavo stereotipą, kad išsipustęs, išvaizdus, grožį puoselėjantis vyras veikiausiai yra netradicinės orientacijos. Tuometės aukštuomenės kronikos mini ir tūlą Georgą Bryaną “Beau“ Brummellį, vaikiną „iš niekur“, kuris savo itin elegantiškos išvaizdos pagalba tapo tikra įžymybe ir taip prasibrovė į elito ratus, buvo net paties princo bičiulis. Šiandien tokius personažus galėtume vadinti inluenceriais, tais laikais tai buvo tikra įvaizdžio meistrystė, leidusi užmaskuoti prastą kilmę ir susikurti naują tapatybę. Grožis, vis tik, galinga jėga.

Net ir XX a. yra buvę ekstravagantiškų vyriškos mados epizodų. Vienas ryškesnių periodų – 1970-ieji. Londono gatvėse tuo metu vyravo vadinamoji „povų revoliucija“ (angl. peacock revolution), puošeiviška subkultūra persmelkta romantizmo ir praeities nostalgijos. Jauni, ilgaplaukiai vyrukai rengėsi „blusturgiuose“ rastais senoviniais Viktorijos laikų kostiumais, dabinosi kaspinais ir puošniais marškiniais. Britanija tuo metu išgyveno ekonominę krizę ir toks įvaizdis buvo bėgimo nuo realybės išraiška. Panaši stilistika užvaldė ir muzikos pasaulį su tokiomis glam-rocko žvaigždėmis, kaip Davidas Bowie, kuris scenoje įsikūnydavo į androginišką Ziggy Stardust personažą. Aštuntasis dešimtmetis įsirašė į mados istoriją, kaip dar vienas svarbus lyčių stereotipus laužantis etapas. Moterų madoje Yves Saint Laurentas ėmėsi kelnių kostiumų variacijų ir sukūrė žymųjį dailiosios lyties smokingą. Tuo tarpu vyrų madoje, net ir komerciniuose pramoninių drabužių kataloguose, karaliavo prigludę siluetai, dekoratyvumas, išraiškingi žabo (raukiniai puošiantys marškinių užsegimą). Aštuntajame dešimtmetyje pirmą kartą pasigirsta ir unisex terminas, mada neakcentuojanti lytinės tapatybės. XX a. pabaigoje tai tapo makro tendencija, ilgainiui pagimdžiusia ir kitas su lytiškumu susijusias variacijas (gerderfluid, genderless, genderful, gender-bender, cross-dressing ir kt.).

Lyčių rokiruotė

Šiandienos kontekste vyrų mada yra itin gyvybinga, kintanti, išgyvenanti reikšmingas transformacijas. Besiplečiantis lytiškumo suvokimas veikia mados charakterį. Siekiama išsilaisvinimo iš nusistovėjusių normų, tai akivaizdžiai regime kiekviename žingsnyje, pradedant podiumais ar gatvės mada ir baigiant raudonojo kilimo įvaizdžiais bei „Instagram“ srautu. Moterų mada panašų procesą išgyveno prieš 100 metų. Siekdamos emancipacijos jos palengva įsisavino vyrišką garderobą, taip per išvaizdą deklaruodamos savo galią bei gebėjimą persikūnyti į skirtingus, iki tol išskirtinai vyrų uzurpuotus, vaidmenis. Žvelgiant iš šiandienos perspektyvų tuometis kelnes vilkinčių dailiosios lyties atstovių smerkimas kelia mažų mažiausiai juoką. Vis dėlto anuomet juokinga nebuvo ir drąsios stileivos buvo pašiepiamos, neįleidžiamos į viešas erdves ir netgi baudžiamos įstatymu numatyta tvarka. Tačiau stereotipai ilgainiui griuvo, moterų emancipacija sulaužė ko ne visus įmanomus įvaizdžio tabu ir šiandien jau nebestebina niekas. Tik ne vyrų madoje, kurioje vyksta esminės permainos pranašaujančios naująją vyriškumo revoliuciją. Jei prieš 100 metų moterys siekė įgauti galios visuomenėje, tai dabar vyrai siekia atgauti teisę į jautrumą bei jausmingumą. Šį procesą gana taikliai 2020-aisiais įvardino kultinių mados namų GUCCI pagrindinis dizaineris Alessandro Michelle, kuris su naujausia kolekcija paskelbė vyriškumo manifestą, skambantį maždaug taip: „Patriarchalinėje visuomenėje vyriškas identitetas nuolat formuotas pasitelkiant žiaurius, toksiškus stereotipus. Dominuojančio, laiminčio, kitus nugalinčio vyro pavyzdys skiepijamas berniukams nuo pat gimimo. Nuostatos, tam tikri išsireiškimas ir veiksmai ilgainiui ima formuoti mačo tipo idealą, kuriame nėra vietos pažeidžiamumui ar pasitikėjimui kitais. Bet kokios vadinamojo „moteriško“ elgesio apraiškos agresyviai užsipuolamos ir priimamos, kaip grėsmė dominuojančiam vyriškumo etalonui, kuris nepripažįsta įvairovės bei skirtumų. Šiame visuomenės įskiepytame modelyje nėra nieko natūralaus. Jis taip socialiai ir kultūriškai sukonstruotas, kad atmestų bet ką, kas neatitinka nustatytų normų. Atėjo laikas dekonstruoti istoriškai suformuotą vyriškumo modelį ir išlaisvinti vyrus, skatinti jų socialiniais pančiais bei dusinančiais stereotipais neapribotą saviraišką“. Pop muzikos žvaigždė Harry Styles tapo tam tikru šių permainų simboliu. 2019 m. gruodį jis pasirodė ant amerikietiškojo VOGUE viršelio. Ne gana to, kad buvo pirmasis vyras papuošęs šio leidinio titulinį puslapį, bet dar ir vilkintis GUCCI suknelę. „Žymėti drabužius etiketėmis „vyriški“ ar „moteriški“ yra saviraišką apribojanti nuostata. Apranga teikia tiek džiaugsmo ir aš niekada negalvoju, kam ji skirta. Rengiuosi taip, kaip tuo metu jaučiuosi“, komentavo savo įvaizdžius Harrys. Tiesa tai sukėlė LGBTQ+ bendruomenės pasipiktinimą, nes iki tol tokia kontroversiška saviraiška buvo šios bendruomenės skiriamasis ženklas ir tam tikras manifestas. Tačiau čia ir slypi esminė transformacija, kuri veda prie stereotipų griūties. Vis daugiau vyrų nesibaimina romantizuoti savo įvaizdžio, nesibodi gėlėtų audinių ar pastelinių tonų, raukinių, kaspinų, nėrinių ar sijonų. Pratinantis visuomenės akiai tokios aprangos variacijos pamažu tolsta nuo lytinių orientacijų šablonų.

Vaikinas su perlo auskaru

Vyrų mada – lyg klasikos konservai. Ilgus metus lydintis tas pats skonis, stilius ir etiketės. Nuo pat Prancūzijos revoliucijos laikų ji ženkliai supaprastėjo, tapo santūri, o vyrų gerbūvį ir finansinę padėtį įkūnijo išpuoštos žmonos bei meilužės. Įsivyravo nuostata, jog vyrai „veikia“, o moterys „atrodo“. Kostiumas tapo etalonu ir uniforma. Uniforma, kuri ilgainiui įkalino. Kaip teigia VOGUE mados apžvalgininkas Christianas Allaire: „Vyrai ilgą laiką jautėsi mados šešėlyje. Vos įžengę į didžiąsias parduotuves jie su pavydu praeidavo pro neaprėpiamą moteriško asortimento įvairovę kol galop patekdavo į savo pilkšvą, niūrų skyrių. Aš pats asmeniškai norėdamas bent šiek tiek pagyvinti savo garderobą nekart pirkau drabužius moterų skyriuje“. Bet laikai keičiasi. Viskas prasidėjo nuo detalių, kurių reikšmingiausia – perlai. Podiumuose pasirodę dar 2016 m. jie tapo tikru naujojo vyriškumo simboliu. Ir jei žymusis XVII a. tapytojas Janas Vermejeris tapytų savo garsiąją drobę „Mergina su perlo auskaru“ dabar, jai neabejotinai pozuotų jaunuolis. Perlai tapo daugiau nei aksesuaru. Jie suteikia charakterį ir progos efektą kokią drabužių stilistiką bepasirinktumėte ar kur juos besegėtumėte: ausyje, aplink kaklą ar ant rankos. Manieringa tendencija virto norma ir šiandien perlų karolius galime išvysti ne tik žvaigždžių pavyzdžiuose, bet ir skirtingo tipažo gatvės vaikinų įvaizdžiuose. Neatsilieka ir kosmetikos pramonė. Vyrai vis uoliau įsigyja ne tik odos priežiūros priemones, bet ir dekoratyvinę kosmetiką, o nagų lakas pastaraisiais metais tapo vienu perkamiausių produktų. Kvepalai – vienas pirmųjų grožio industrijos produktų ėmusiu trinti lytim apibrėžtas ribas. Unisex aromatai išpopuliarėjo dar 1990-aisiais, o pastaruoju metu parfumeriją išvis vengiama skirstyti į vyrišką ar moterišką. Panašiai ir su dizainerių kolekcijomis. Vis dažniau podiumais žygiuoja miksuotų modelių šou, taip kreipiant vartotoją rinktis patinkantį drabužį nepaisant lyties aspektų.

Žvaigždžių pavyzdžiai užima ne paskutinę vietą masinės mados transformacijose. Jaunasis Holivudas diktuoja naujas taisykles, kurios visų pirma pasimato ant raudonojo kilimo. Vienu tokių įvaizdžio „pareiškimų“ tapo amerikiečių aktorius Timothée Chalameto apranga šiųmetiniame Venecijos kino festivalyje. Jis vilkėjo Haider Ackermann kurtą skaisčiai raudoną palaidinę atvira nugara ir to paties atspalvio siauro silueto kelnes. Įvaizdis akimirksniu tapo ikoniniu, simbolizuojančiu naują santykį su vyrišku kūnu. Žymieji mados namai tampriai bendradarbiauja su įžymybėmis, tad nenuostabu kad rezultate avangardiniai sprendimai netrunka pasiekti plačiąsias mases. Gerbėjai noriai imituoja savo dievaičių išvaizdą, o šį poreikį pajutusi greitoji mada imasi jį tenkinti už žemą kainą. Taip tai, ką vos vakar matėme žvaigždžių kronikose, šiandien tampa kasdienės mados pasirinkimais. Ir tai nėra vienadienė tendencija. Vyriškos mados pokyčiai tik įsibėgėja, tad prisisekite diržus, meskite iš galvos stereotipus ir atpalaiduokite fantaziją.

Publikuoti ir cituoti galima tik nurodant autorystę. Visos teisės saugomos įstatymo numatyta tvarka.

TEKSTAI

Issey Miyake mada – tarp meno ir gyvenimo

Šių metų rugpjūčio 5 dieną mados pasaulis neteko dar vieno genijaus – Issey Miyake. Šio dizainerio kūryba padarė didžiulę įtaką šiuolaikinės mados charakteriui, paveikė ne vieną dabar jau puikiai žinomą dizainerį. Tai įkvepia užduoti klausimą, kur slypi jo meistriškai vakarų pasaulį užbūrusios japoniškos mados magija?

Japonų kalboje yra toks žodis „monozukuri“ apibūdinantis tam tikrą autorinį gamybos būdą, meistrystę, amatą prilygstantį dvasinei praktikai. Tai ir yra tas paslaptingas japonų kūrėjų faktorius, kuris aštuntojo dešimtmečio viduryje ėmė negrįžtamai transformuoti europietišką madą. Sunku pervertint tai, ką davė rytietiškas požiūris Vakarų madai: filosofinį santykį į drabužį, netobulumo ir neišbaigtumo estetiką, monochrominio kolorito, minimalizmo ir natūralumo magiją, asimetriją, disproporcijos bei dekonstrukcijos žavesį. Japonų kūrėjai suteikė madai gylį, tam tikrą mistiką ir asketiškumą. Tai buvo nauja, netikėta ir ne iškart patrauklu, tačiau ilgainiui Vakarai ėmė godžiai svaigti Rytų burtuose: nėrė į meditaciją, užsiėmė joga, apsupo save wabi-sabi, feng-shui ir aišku japoniška mada bei kosmetika. Būtent kvapas buvo pirmoji mano tiesioginė pažintis su šiuo kūrėju. „Issey Miyake“ ženklu pažymėti kvepalai nebuvo panašūs į prancūziškus ar itališkus. Įkvėpus jų imi keliauti mintimis. Žavėjo jų lengvumas, neatpažįstamas natų charakteris ir paslaptis. Buvau vos baigusi mokyklą ir ruošiausi mados studijoms Vilniaus dailės akademijoje. Issey Miyake man buvo lyg guru, kurio meistrystę stebėjau M. Mažvydo bibliotekoje vartydama VOGUE puslapius. Japonų dizaineriai buvo kitokie, jų nedomino tobulas grožis, kuriuo buvo persisotinusi vakarietiška mada.

Hirošimos vaikas

Kazunara (toks tikrasis Miyake vardas) gimė 1938 m. Hirošimoje. Vos septynerių jis išgyveno JAV atominę ataką, kuri visam gyvenimui paliko siaubingą traumą. Netrukus nuo radioaktyvios spinduliuotės poveikio mirė berniuko mama. Vaikystėje mažasis Issey norėjo tapti šokėju. Jo meilė teatrui ir ypač šokiui neišblėso visą gyvenimą. Iš čia ir ypatingas dėmesys kūno judesiui bei drabužio vaidmeniui jį išreiškiant, papildant, pratęsiant. Lakią vaizduotę turintį berniuką itin masino sesers kaupiami vakarietiški madų žurnalai, kuriuos jis vogčia studijuodavo. Vis tik baigęs mokyklą Miyake pasirinko grafinio dizaino studijas Tokijo Tama Art universitete. Jų metu Japonijoje vyko pasaulinė dizaino konferencija, kuria Issey labai susidomėjo. Tiksliau jį suerzino viena aplinkybė – į programą nebuvo įtrauktas drabužių dizainas. Jis atviru laišku kreipėsi į organizatorius ir taip išprovokavo pokyčius sukėlusią diskusiją apie tai, kad drabužiai yra ne tik mados, bet ir dizaino elementas. Visai netrukus, 1963 metais Miyake sukūrė savo pirmuosius modelius. Tai buvo keli deriniai Toyota kalendoriaus fotosesijai, bet šios patirties pakako tam, kad vaikinas apsispręstų surišti likusį gyvenimą su mada.

Tarp dangaus ir žemės

Savo pirmąją kolekciją, poetiškų pavadinimu „Eilėraštis iš audinio ir akmens“, Issey Miyake pristatė Tokijo prekybos ir pramonės rūmuose. Jaunojo kūrėjo tikslas buvo pademonstruoti, kaip drabužiai gali būti meniškai vizualūs ir tuo pačiu absoliučiai praktiški dizaino objektai. Taip susiformavo jo kūrybinis credo įkvėpęs šį mados kūrėją balansuoti tarp meno ir funkcionalaus dizaino. Tuo pačiu pats kūrėjas kategoriškai atsiribojo nuo mados filosofijos (kurią įžvelgia vakarų analitikai) teigdamas, kad drabužiai skirti gyvenimui. Būtent Miyake pasiūlė technologijų inovatoriui ir „Apple“ steigėjui Stevui Jobsui jo firminę juodo golfo, džinsų bei sportbačių uniformą, kuriai šis buvo ištikimas iki pat gyvenimo pabaigos. Atvykęs į Europą Issey toliau gilino žinias Prancūzijos mados institute, dirbo Paryžiuje ir Niujorke. 1970-aisiais Issey Miyake įsteigia savo autorinę dizaino studiją. Čia vėl gi taiko savo ypatingą metodiką, o į kūrybinį procesą žiūri, kaip į komandinį veiksmą, kuriame „mes“ svarbiau už „aš“. Po poros metų studijos sukurti modeliai jau pristatomi Niujorke ir Paryžiuje, kur mados analitikai akimirksniu suvokia, jog tai – naujos mados eros pradžia. Issey Miyake jau tada pasiūlė novatorišką kapsulės principo idėją ir kūrė laisvai tarpusavyje derinamus bei įvairioms progoms tinkamus trikotažo modelius. Tuo pačiu jo darbai muziejuose bei teatro scenoje būdavo demonstruojami taip pat dažnai kaip ir ant podiumų. Antai 1982-aisiais dizaineris dalyvavo Masačiusetso technologijų instituto organizuotoje parodoje „Intymi architektūra: šiuolaikinis mados dizainas“, kurioje pateikė architektūriško dizaino modelius.

Ankstyvosios Issey Miyake dėvimosios mados kolekcijos buvo stipriai paveiktos japonų tradicinių tautinių kostiumų siluetų. Tuo pačiu kūrėjas linko ir į avangardinius ieškojimus. Ilgainiui vis labiau atsisakydamas tiesmukų sąsajų su gimtąja Japonija. Dizaineris stengėsi vengti savo kūrybą žymėti klišinėmis „Rytų“ ar „Vakarų“ mados etiketėmis, bandė apjungti šių skirtingų pasaulių vertybes ir to pasekoje rasti naują estetiką. Jį itin domino medžiagiškumas bei dviejų siluetų, žmogaus kūno bei drabužio, tarpusavio sąveika, kurią jis suvokė kaip tam tikrą vienovę, naujai susiformavusią erdvę, kurioje žmogus tarpsta. Medžiaga tapdavo ta jungiamąja grandimi, tarsi beore materija ir tuo pačiu struktūriška, monumentalia forma. Vis tik podiumas pilnai nepatenkino Issey užmojų. Devintajame dešimtmetyje Miyake entuziastingai tyrinėjo naujas drabužių formas, pasitelkdamas netipines medžiagas: plastiką, popierių ar vielą. Savo šio laikotarpio kūrinius jis vadino „Kūno darbais“. 1982 m. prestižinis JAV meno žurnalas „Artforum“ pirmą kartą istorijoje savo viršelyje panaudojo mados kūrinį ir tai buvo Issey Miyake iš Rotango (vijoklinių palmių rūšies) nupintas torsas.

Klostės efektas

1981 metais Issey Miyake vizionieriškai nujausdamas artėjančias mados permainas bei kintantį XX a. pabaigos žmonių gyvenimo stilių įkuria prekės ženklą „Plantation“, siūlantį drabužius, kuriuos galima dėvėti nepriklausomai nuo lyties, amžiaus ar kūno formų. Iš natūralių medžiagų sukirpti modeliai pasižymėjo minimalistiniu, laisvu dizainu, lengva prižiūra ir žaibišku populiarumu. Vis dėlto Issey Miyake vizitine kortele tapo smulkiai klostuoti modeliai (kurių pirmtakas dar XX a. pradžioje buvo italų dizaineris Mariano Fortuny). Devintojo dešimtmečio pabaigoje jis pradėjo eksperimentuoti su naujais klostymo būdais, kurie teiktų judėjimui lankstumo bei būtų lengviau gaminami ir prižiūrimi. Drabužiai pirmiausia būdavo išpjaunami pagal lekalus, susiuvami, tada lyg vėduoklė smulkiai lankstomi naudojant popierinius intarpus ir termiškai supresuojami. Vėliau šį procesą dizaineris kiek pakeitė ir sukirpdavo išdidintus modelius, kurie termiškai klostuojant susitraukdavo iki reikiamo dydžio. Ne gana to buvo naudojamos tam tikrą tekstūrinę „atmintį“ turinčios medžiagos. Taip gimdavo legendinės klostelės, kurios buvo jo viso gyvenimo aistra (dizaineris net išleido specialius kvepalus „Pleats please“). Miyake suprato, kad naujas drabužių kūrimo būdas puikiai tinka šokėjams, kurios, beje, mielai kvietėsi demonstruoti savo kolekcijų. 1993 m. dizaineris ėmėsi kūrybinės kolaboracijos su Frankfurto baleto choreografu Williamu Forsythe. Jo kurti klostuoti spektaklio kostiumai buvo skulptūriški ir tuo pačiu be galo plastiški, nevaržantys judesių. Jis taip ištobulino klosčių metodą, kad modeliai tapdavo lengvi lyg oras, tuo pat metu avangardiški ir praktiški, modernūs ir nepavaldūs laikui, hi-tech ir dvelkiantys japonų tradicija. Tuo galėjome įsitikinti ir mes, kuomet Issey Miyake netikėtai ir visai neatlygintinai 1992-aisiais vykusioms Barselonos olimpinėms žaidynėms sukūrė uniformą mūsų olimpiečių rinktinei. Tai buvo pirmoji olimpiada Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, o šiuos kostiumus japoną sukurti pakvietė komandos gydytojas dr. Edvardas Domanskis.

Mados vizionierius

Miyake visada domėjosi inovatyviomis technologijomis. Tai jam leido ištobulinti medžiagų tekstūras ir atrasti išskirtinius, iki šiol nematytus siluetus. Vis dėlto naudodamas pažangiausias to meto sintetikos apdirbimo technologijas, dizaineris nenustojo lankytis ir istoriniuose, autentiškų medžiagų gamybos regionuose, stengėsi atgaivinti tradicinį dažymą ir audimą, kurie buvo ant išnykimo slenksčio. Jis be atvangos ieškojo naujų tradicinių metodų (tokių kaip pvz. Sashiko siuvinėjimas) panaudojimo būdų, kurie galėtų atliepti šiuolaikinės mados poreikius, taip pelnydamas pasaulinį pripažinimą. Dar vienas jo pamėgtas kūrybinis metodas – drauge su kolega Dai Fujiwara

1998 m. ištobulintas drabužio kūrimas tarsi iš vientiso audinio lakšto A-POC (A Piece Of Cloth). Tai technologija, kuomet pramoninė mezgimo ar audimo mašina taip užprogramuojama, kad iš vieno siūlo gijos be papildomų siūlių sukuriama naują tekstūrą, kuri virsta sumodeliuotos formos, skirtingas variacijas turinčiu masinės gamybos drabužiu. Šiuolaikinio meno muziejus (MoMA) Niujorke turi vieną iš ankstyviausių A-POC modelių savo nuolatinėje kolekcijoje. Šie ir daugybė kitų pasiekimų 1999 m. pelnė Issey Miyake vieno iš įtakingiausių XX a. Azijos asmenybių titulą (šalia Mahatma Gandhio, Mao Zedongo, Dalai Lamos bei imperatoriaus Hirohito, kuriuos nominavo žurnalas TIME). 2004 m. dizaineris įkūrė savo vardo visuomeninį fondo, kurio tikslas – remti jaunuosius talentus bei skatinti tolimesnę, inovatyvią ir tvarią mados evoliuciją.

Kalbant apie Issey Miyake kūrybą negalima nepaminėti jo unikalios, daugiau nei dešimtmetį trukusios kūrybinės kolaboracijos su genialiu mados fotografu Irvingu Pennu. Jam pavykdavo itin įtaigiai perteikti dizainerio modelių magiją, užfiksuoti judesio laisvę ir vidinį polėkį. Įdomu tai, kad pats Miyake niekada nedalyvaudavo fotosesijose. Abu menininkai tai vadino tyliu bendravimu. I. Penno interpretacijos tryško energija ir tai nuolatos stebino dizainerį. Miyake visada įkvėpdavo vizijos, kurias jo darbai sukeldavo kitiems kūrėjams. Daugiau nei 250 fotografijų nugulė net į 7 fotoalbumus. Tai ne tik archyvas, kuriame užfiksuotas unikalus meninis bendradarbiavimas, bet ir dvasinio ryšio tarp dviejų kūrėjų, kuriuos skiria du žemynai, atspindys.

Tekstas publikuotas žurnale MOTERIS / lapkritis 2022

INTERVIU

Pokalbis apie dizainerį Pierre Cardin

Dizaineriui, kartais nesuprastam savo laikmečio vizionieriui Pierre’ui Cardinui 2022-aisiais būtų sukakę 100 metų. Pokalbis apie jo asmenybė bei indėlį į mados pasaulį LRT Klasika radijo laidoje “Pakeliui su vasara“. Įrašo nuoroda apačioje (pokalbis nuo 24:45 min.)

https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000223404/pakeliui-su-vasara-kaip-xx-a-vyko-masine-lietuviu-migracija-i-amerika

TEKSTAI

MADOS INFEKCIJOS simptomai

Rizikuoju užsitraukti juodą debesį, kaip yra nutikę ne vienam mėginusiam kiek atviriau pasisakyti apie lietuviškos mados kūrėjus ar renginio organizatorius. Lyg apie velionį, galima kalbėti tik gerai arba nieko. Priešingu atveju pasipila lavina kaltinimų kompetencijos stoka, piktybiškumu ar menamu pavydu. Ką gi – tebūnie. Šios apžvalgos tikslas – ne kenkti vieninteliam rimtam lietuviškos mados festivaliui, bet veikiau paskatinti susimąstyti ir imtis veiksmų teigiamų pokyčių link.

Atvykus į pirmosios festivalio dienos šou tenka gerokai luktelėti, kol pateksim į pagrindinę salę. Žiūrovų kantrybės testas – jokia naujiena, bet tai leido pajusti susirinkusiųjų nuotaikas, nugirsti ironiškus pokalbius. Akies krašteliu matant pagrindinę salę, išklotą burbuline plėvele, dalis juokavo, supainiojusi datas, nes podiumas dar tik įrenginėjamas. Bet ne, ilgainiui paaiškėjo, jog tai – šių metų scenografijos idėja. Supratau šią mintį kaip aliuziją į apsaugine plėvele karo metu apvyniotus paminklus (šįkart renginys vyko Nacionaliniame taikomosios dailės ir dizaino muziejuje). Tačiau gyvename ne tik karo, bet ir ekologinės katastrofos kontekste, tad toks vienadienis didelio plastiko kiekio panaudojimas abejotinam efektui sukurti nėra įtikinantis, veikiau nuviliantis. Šiųmetis festivalis buvo persmelktas karo Ukrainoje nuotaikomis. Tai nuskambėjo ir renginio pranešime spaudai. Vis tik parama ir solidarumas apsiribojo skambiomis frazėmis, realiai niekaip neprisidedant prie paramos iniciatyvų. O juk buvo galima bent dalį pelno už parduotus bilietus (kurie šiemet kainavo net 30 Eur) skirti, pavyzdžiui, Ukrainos dizaineriams paremti. Neabejoju, kad ir žiūrovų būtų susirinkę daugiau.

Festivalis visų pirma yra jame dalyvaujantys dizaineriai. Renginio ašis – „Mados infekcijos“ iniciatorė ir kūrybinė vadovė Sandra Straukaitė. Kasmetinė renginio metu pristatoma dizainerės kolekcija užduoda toną visam festivaliui. Jaunieji kūrėjai, lyg apšildančios grupės, kurioms tai puiki proga gauti pirmą kūrybos viešinimo „skiepą“ ir tapti nuolatiniais šio festivalio šeimos nariais. Tačiau stebina, kad vis mažiau netolimoje praeityje „infekuotų“ dizainerių nebegrįžta į šį renginį ir jo turinį užpildo vis nauji, kasmet atkrenkami „Mados injekcijos“ laureatai. Ir čia yra kuo džiaugtis.

Lukas Ivanavičius / “The bigger, the better“

Drąsiai tvirtinu, jog turime stiprią lietuviškos mados mokyklą, kuri kasmet išleidžia ne vieną originalaus braižo kūrėją. Formuojasi nauja stipri dizainerių kartą, kuri turi ką pasakyti ir sako tai garsiai, be užuolankų. Lukas Ivanavičius pristatė hiperbolizuotų formų kolekciją, kurioje galima įžvelgti ir socialinių tinklų iškreipto pasaulio kritiką. Pamatysite, Lukas bus kaip jo kolekcijos pavadinimas “The bigger, the better“ (kuo didesnis, tuo geresnis). Inga Skripka savo kolekcijoje šiuolaikiškai integravo tautinį paveldą, savo siluetams pasitelkdama etnografinių audinių replikas. Tuo tarpu Adelės Burokaitės pristatymą galima vadinti manifestu. Užduodama klausima “kas aš?“ ji kūrybiškai interpretuoja tapatybės spektrą balansuojantį tarp sapno ir realybės. Nenoras fiksuotis ties viena savasties išraiška – būdingas Z kartos bruožas. Įvaizdis yra procesas, nuolatinis virsmas ir drąsi asmenybės raiška. Festivalį vainikavo Londone gyvenančio dizainerio Saimono Tartenio šou. Ir tai buvo bomba. Kūrėjas puikiai perteikė tiek dramatiškas aktualijas, tiek ir šiuolaikinių tendencijų pulsą. Pristatymo režisūra, modelių eiliškumas, garso takelis kūrė kolekcijos naratyvą. Kiekvienas modelis vizualiai pasakojo istoriją. Man ši kolekcija kiek priminė vieną ankstyvųjų mados genijaus Alexander McQueen šou “Highland rape“ (1995 m.). Karo kontekste smurto ir estetikos santykis tampa paveikia priemone. Tokios paveikios kolekcijos ant lietuviško mados podiumų jau senokai nebuvo. Saimonas Tartenis vieninetlis pakvietė į savo kolekciją brandesnio amžiaus modelį (kas vakaruose tapę madinga tendencija), tačiau įkvepia ne tik tai. Jo ir Ingos Skripka modeliai inspiruoti autorių močiučių patirčių bei įvaizdžių. Jei Saimono kuriama estetika stipriau paveiki konceptualiai bei emociškai, tai Inga žavi lietuviškų šaknų aktualizavimu, kuris vietomis priminė klasikinius „Chanel“ kostiumėlius.

Kas toliau…? Dėl dizainerių ramu. Turime rimtą pamainą, kuriai labai reikia palaikymo, visų pirma įsigyjant, viešinant, remiant jų kūrybą. O dėl festivalio – taip, tai kol kas vienintelė jaunųjų talentų arena ir išties gaila, kad tradiciniu tapęs renginys tiesiog nyksta akyse. Matant silpstantį publikos bei pačių kūrėjų susidomėjimą pokyčiai yra gyvybiškai būtini. Tad šiemetinis festivalio plakatas, nors kalbėjo apie karo nuotaikas, užkodavo paties renginio nerimastingus simptomus – lyg dūmas besisklaidantis logotipas ir remonto darbų juostą primenantis užrašas – SOS „Mados infekcija“.

Nuotraukos – Ramūno Tengurio.

Publikuoti ir cituoti galima tik nurodant autorystę. Visos teisės saugomos įstatymo numatyta tvarka.

TEKSTAI

METamorfozės

MET GALA – įvykis, kurio laukia visi mados gurmanai. Svarbiausia metų puota, organizuojama „Vogue“ žurnalo redaktorės Annos Wintour, prilyginama mados „Oskarams“. Į ją trokšta patekti visos šou pasaulio žvaigždės, o jų gerbėjai jau išvakarėse būriuojasi renginio prieigose. Praskleiskime šiųmečio renginio užkulisius.

Alessandro Michelle (GUCCI kūrybos vadovas) ir Jaredas Letto

Istorija

Niujorko Metropoliteno muziejuje jau daugiau nei 100 metų yra įsikūręs kostiumo institutas, kurio tikslas yra pristatyti madą, kaip menišką objektą ir archyvuoti vertingus istorinius kostiumus. Kasmet šis institutas surengia įspūdingas temines mados parodas. Gala puotos pradėtos rengti dar 1948 m. Jų sumanytoja – žymi mados asmenybė, Niujorko mados savaitės bei stilingiausių įžymybių sąrašų idėjos autorė Eleonora Lambert. Išskirtinės, uždaros vakarienės palaipsniui virto grandiozinėmis puotomis. Prie to ženkliai prisidėjo tuometė „Vogue“ redaktorė Diana Vreeland. Dabartinė „Vogue“ žurnalo vyriausioji redaktorė ir renginio organizatorė Anna Wintour šiemet teigė, kad kitų metų kviestinių svečių sąrašas bus pradėtas ruošti vos pasibaigus iškilmėms. Tai išduoda kaip ilgai ir preciziškai jam ruošiamasi. Iškilmingų pobūvių tikslas – rinkti lėšas kostiumo institutui (šis išlaikomas privačių rėmėjų bei mecenatų lėšomis), tad visi kviestiniai dalyviai dosniai prisideda prie kilnios labdaringos misijos. Ilgainiui šios puotos įgavo metų vakaro titulą ir papulti į jas tapo kiekvienos žvaigždės siekiamybe.

Tema

Gavus išsvajotą kvietimą visų akys ieško svarbiausios eilutės – aprangos kodo temos, kuri įprastai siejama su tuo metu eksponuojama kostiumo instituto parodos koncepcija. Šiemet paroda ir MET Gala puota buvo skirta Amerikos mados antologijai ir vadinamajam „Gilded age“ (terminas perimtas iš to paties pavadinimo Marko Twaino romano kalbančio apie 1870-90 m. aukso amžių JAV, kuomet klestėjo materializmas, sparčiai vystėsi industrija, sąlygojusi ryškų progreso proveržį bei žymiausių verslo dinastijų užgimimą). Taigi aprangos kodas pareikalavo istorinių žinių ir tuo pačiu šiuolaikinės jų interpretacijos. Užduotis ne iš lengvųjų, tad nenuostabu, kad, kaip ir kasmet, dalis žvaigždžių prašovė pro šalį. Tačiau buvo ir daugybė įdomių pavyzdžių. Tiesa, mano akis užkliuvo už pasikartojančių įvaizdžių. Kad ir seserys Kim bei Kloe Kardashian, abi pasirinkusios aukso spalvos prigludusias sukneles. Gana ženkli dalis svečių užsikabino už Amerikos mados antologijos motyvo ir savo pasirinktais įvaizdžiais interpretavo gerokai platesnį istorinį diapazoną, inspiruojantis ir iš ikoninių XX a. mados fragmentų.

Kim Kardashian sukėlė sensaciją pasidabindama legendine Merilyn Monroe suknele, kuri po šio vakaro buvo pažeista keliose vietose…

Įvaizdžiai

Ne tik pasaulio įžymiesiems maga papulti į MET Gala pobūvį. Ne ką mažesnė konkurencija vyksta ir tarp mados namų bei dizainerių, siūlančių savo originalius, teminiam aprangos kodui pritaikytus modelius. Žvaigždės pradeda bendradarbiavimą su mados kūrėjais gerokai iš anksto. Vyksta idėjos aptarimas, eskizų atranka arba jau sukurto aukštosios mados modelio korekcijos, primatavimai, šukuosenos bei makiažo bandymai, išskirtinių aksesuarų derinimas. Pasirodymas ant raudonojo kilimo išryškina ne tik žvaigždę, bet ir jos įvaizdžio autorių. Mados namai „Gucci“, „Schiaparelli“, „Valentino“, „Burberry“ bei dizaineris Thomas Browne sukūrė bene daugiausiai įvaizdžių šiųmetiniai puotai. Ko ne garsiausiai nuskambėjo išskirtinis Kim Kardashian aprangos pasirinkimas (kuris, beje, kiek nutolo nuo esminės vakaro temos). Vos kelioms valandoms jai buvo paskolinta muziejuje eksponuojama 5 mln. dolerių vertės legendinė Merilyn Monroe suknelė, kurią vilkėdama Holivudo ikona sudainavo žymųjį gimtadienio sveikinimą prezidentui J. F. Kennedy. Tiesa, Kim teko numesti virš 7 kg, ko pasekoje ji susilaukė kritikos dėl žalingo sveikatai elgesio eskalavimo. Tuo tarpu dainininkės Billie Eilish „Gucci“ mados namų kurta suknelė puikiai atspindėjo nurodytą istorinį periodą ir buvo skurta remiantis tvarios mados principais, t.y. naudojant nuo kitų modelių likusias audinių atraižas. Žodis „gilded“ išvertus iš anglų kalbos reiškia „paauksuotas“, „dengtas auksu“. Tad nenuostabu, kad auksinių motyvų buvo apstu. Modelis ir aktorė Cara Delevingne pasirinko „Dior“ mados namų kurtą aukštosios mados raudoną kelnių kostiumą, kurį vilkėjo ant auksu padengto nuogo kūno. Dar vienas reikšmingas, vis dažniau ant raudono kilimo pasirodantis vakarinio įvaizdžio atributas – juodi akiniai, kurie dermėje su istorinių kostiumų variacijomis, atrodė gana neįprastai. Apibendrinant galima teigti, kad šių metų MET Gala nebuvo itin įspūdinga, bet tuo pačiu, kaip ir kasmet, įkvėpė su nekantrumu laukti kitų metų puotos.