Vaikystėje su nerimu laukdavau metų pabaigos. Mat prieš pat Kalėdas vykdavo mokyklos kaukių balius – keista tradicija kartą metuose persirengti grybu, kosmonautu ar snaige. Vienos mamos versdavosi per galvas siūdamos ko ne teatrinius kostiumus, kitos – nesismulkindavo ir išlankstydavo blizgučiais apklijuotą popierinę karūną. Tie vaidmenys buvo tokie keisti, kad su jais tapatintis galėjo nebent nepilnapročiai. Tačiau tik vienas klasiokas atsispirdavo šiam vajui ir kasmet „vaidino“ žmogų –pasipuošdavo taip, lyg viešėtų pas senelę pietų. Vaikystė baigiasi, bet kaukių puotos išlieka. Tiesa atributika kiek pakinta. Ir kalbu ne tik apie mūsų būtį šiukšlinančią kinišką butaforiją. Paradoksalu, bet būtent per didžiąsias šventes nusimetame kaukes po kuriomis slėpėmės visus metus. Darbo vakarėliai neretai virsta atviromis išpažintimis, o šeimos vakarienės – nuoširdžiais, ne visada patogiais pokalbiais. Atrodytų, laimingiausias metų laikas – susitinkame su artimaisiais, puošiame namus, skanaujame gardžius patiekalus, tačiau tuo pačiu patiriame ir tiek streso, skubėjimo, įtampos. Kodėl? Kodėl keliame sau per aukštus reikalavimus, siekiame tobulumo, prisikuriame išankstinių lūkesčių? Juk viskas paprasčiau nei atrodo. Kam lyg bepročiui lakstyti ieškant dovanų, kai jos ranka pasiekiamos ir nieko nekainuoja. Juk net vaikui aišku, kad smagiausia ir svarbiausia yra tiesiog būti kartu. Bet pasirodo šiais laikas tas nuoširdus, betarpiškas, kokybiškas buvimas yra tikras deficitas, kurio, ačiū Dievui, Kinijoje negamina. Įvaizdis – didžiausia mūsų kaukė. Jį kuriame kasdien. Dailiname manieras, gludiname kampus, pudruojame randus. Po juo ir slepiamės, ir neva išreiškiame save. Galime būti kuo norime ar kuo mus nori matyt kiti. Rinktis patiems. Kaip tame mokykliniame maskarade.  

Mados redaktorės skiltis / MOTERIS 2018 gruodis

Karjeros pradžioje prancūzų dizaineris Jeanas Paulis Gaultier buvo pramintas Enfant terrible – siaubingu, nevaldomu mados vaikėzu. Jo maištingas, avangardinis, taisyklėms nepaklūstantis kūrybos braižas drauge ir erzino, ir traukė. Kaip ten bebūtų abejingų nepaliko. Kokia ji, ta infantili stilistika? Ji suteikia madai žaidimo pojūtį, ironijos prieskonį, atskleidžia naivų sentimentalumą ar stilistinei logikai nepavaldų kičą. Tai kūryba be rėmų ir išankstinių nuostatų. Ne veltui sakoma, jog kūrybingas žmogus yra tas, kuris išsaugojo savyje vaiką. Išties iš vaikų galima pasimokyti begalės dalykų. Jie – tikrieji mūsų mokytojai, o ne atvirkščiai. Infantilus stilius gražina mus į vaikystę, leidžia bent trumpam įsikūnyti į vaikišką būvį, kuris vilioja elgtis… lengvabūdiškai. Dažnai kvailos, juokingos idėjos būna vos per žingsnį nuo genialių. Mes pervargę nuo perdėto rimtumo, griežtos tvarkos, visuomenės primetamų apribojimų. Todėl ir ilgimės nerūpestingos vaikystės. Taip į madą nuolat grįžta vaikiškos temos – žaislus primenantys aksesuarai, animaciniais herojais marginti marškinėliai, pliušinių meškių kailio paltai, kojinės iki kelių, uniformos tipo suknelės ar darželio laikus primenančios kepurės. Mados pasaulyje žinomi vardai („Moschino“, Jeremy Scott, Agatha Ruiz de la Prada, „Comme des Garcons“, Jean Charles de Castelbajac) dažnai savo kūryboje pasitelkia infantilius elementus, spalvas, dekorą arba savitą, „animacinį“ požiūrį į įvaizdį. Kai nusimetama rimtumo kaukė ir į pasaulį pažvelgiama vaiko akimis, atviromis viskam, kas stebina, sklaido nuobodulį, skatina vaizduotę. Mes senstame, kai nustojame žaisti, stebėtis, abejoti ir klysti. Bijome apsijuokti, nes vertiname save pernelyg rimtai. Ir taip palaipsniui prarandame gyvenimo džiaugsmą, polėkį, laisvę kvailioti ir krėsti pokštus. Bet juk tai – mūsų gyvenimo razinos. Ir gera pagalvojus gal iš tiesų geriau gailėtis iškrėstos kvailystės, nei krimstis, kad jos nepadarei. Juk būtent tokie prisiminimai senatvėje kels valiūkišką šypseną.

Mados redaktorės skiltis / MOTERIS 2018 lapkritis

Į madą galima žvelgti skirtingai: su susižavėjimu, baime, neapykanta, abejingumu ar… humoru. Gal tai tik žaidimas? Vaidmenimis, detalėmis, deriniais, spalvomis. Ar pastebėjote, kad tie, kas į madą žvelgia žaismingai visada atrodo patraukliai, išskirtinai, originaliai? Juk drabužiai, aksesuarai yra tik priemonė, „žaislai“ asmenybės saviraiškai. Mada mus paslepia ir tuo pačiu atskleidžia. Tikras kaukių balius, kasdienis karnavalas, kuriame prisistatome taip, kaip diktuoja mūsų nuotaika, aplinkybės, gyvenimo primesti aprangos kodai. Aš už tai, kad neprarastume tos žaidimo dvasios. Improvizacija gimdo idėjas, leidžia pažinti save ir išsivaduoti iš primestų taisyklių. Neverta pernelyg rimtai į save žvelgi. Humoras, autoironija ne tik galinga apsauga, bet ir ginklas, padedantis įveikti monotoniją, negatyvų požiūrį, abejingumą. Paradoksalu, tačiau rimtas įvaizdis reikalauja mažiau drąsos nei žaismingas. Santūrumas mus neretai sukausto, o  juokas stulbinamai išlaisvina. Ne veltui sakoma, kad kiekvieno suaugusiojo kūne slypi vaikas. Tik nuo mūsų priklauso kaip giliai jis paslėptas ir kodėl taip retai išvysta dienos šviesą. Laisvė būti savimi, mylėti savo netobulumą, nustoti galvoti ką žmonės pasakys padeda pasijust išties laimingais. Juk iš tiesų geriau kartais klysti, nei nuolat apsimetinėt, kad sekasi.  

O juk reikia visai nedaug, kad įvaizdis taptų žaismingas, žavus, savitas. Ryškesnės spalvos švarkelis, originali detalė, nuotaiką pakeliantis aksesuaras privers nusišypsoti ir pilka diena taps įdomia, kitokia, linksma. Jei pritrūksta drąsos – pasisemkite jos įkvepiančioje knygoje ar kino juostoje. Juk ir mūsų gyvenimas – pačių kuriamas filmas, kasdien rašomas romanas. Pažiūrėkite į jį iš šono, pritaikykite savo garso takelį ir kostiumus. Jei bus įdomu jums, patikėkite, susidomės ir aplinkiniai. Gyvename tik kartą ir mūsų filmo nepavyks dar kartą peržiūrėti ar sumontuoti iš naujo. Atraskim savo santykį tarp dramos ir komedijos.

Mados redaktorės skiltis / MOTERIS 2018 spalis

Man kelionės visada reiškia nuotykius. Net jei jos ramios ir lėtos, būtinai nutinka kažkas, ką prisimeni ilgą laiką, parsiveži tarsi suvenyrą. Klajojant atrandi neregėtus kraštus, o neretai ir nematytus, nežinomus savo paties vidinius kampus. Tai kelias į save, išvykus iš įprastos terpės, be pareigų ir kasdienės rutinos primetamų kelio ženklų. Pirmą kartą į tolimą kraštą išvykau vos ketverių. Su palapinėmis, senu automobiliu, į Krymą. Iš ten parsivežtus įspūdžius pamenu iki šiol. Kiekviena kelionė palieka savą antspaudą asmenybės pase. Viena išlaisvina iš baimių ir senų kompleksų. Kita – suteikia jėgų naujam posūkiui ar idėjų kūrybai. Jos mokina, brandina, praplečia akiratį ir vidinį pasaulį. Tad vietoj suvenyrų vertėtų iš kiekvienos kelionės parsivežti po gabalėlį naujojo savęs. Kolekcionuoju tokias akimirkas, veriu tarsi karolius ir mėgaujuosi jomis, kai rutina pasiglemžia į savo pilką glėbį.

Nesu didelė egzotiško etno stiliaus gerbėja. Tačiau nuvykus į tolimus kraštus nejučia imu persikūnyti, matuojuosi kitą vaidmenį, akimirkai tampu kita asmenybe, kuri slepiasi ir išsilaisvina tik keliaudama. Svetimame krašte niekas tavęs nepažįsta, gali prisistatyti kuo nori, kurti visai kitą istoriją. Mada tam itin tinkamas įrankis. Tad nenuostabu, kad tunikos, margi chalatai, kutai ir margaspalviai siuvinėjimai nuolat grįžta į vasarinį garderobą. Kvapai – tikri įspūdžių ir prisiminimų koncentratai. Keli lašai prieskoniais ir citrusais dvelkiančio aromato ilgam išsaugos atminty kelionės akimirkas. Jom sugulus į saugias prisiminimų lentynas vėl grįšiu į realybę su savais žaidimais ir paprastu, bet tuo pačiu magišku kasdienybės žavesiu. O kai norėsis pakeliauti – keliausiu nuostabiais įtraukiančios knygos puslapiais.

Mados redaktorės skiltis / MOTERIS 2018 rugpjūtis