TEKSTAI

Būties vizionierė

MOTERS žurnalo rubrika „Debiutas“ kiekviename numeryje pristato perspektyvių ir talentingą Lietuvos mados kūrėją. Viena labiausiai žurnalo redakcijai įstrigusių šiųmečio baigiamųjų darbų šou kūrėjų – Viltė Savickaitė, magiškai interpretuojanti kasdienybę ir kurianti išskirtinio dizaino įvaizdžius, kuriuose persipina paveldas, amatai, konceptualus menas ir… maistas.

Justė Kubilinskaitė, mados redaktorė

Koks buvo tavo kelias į mados dizainą, kodėl susidomėjai būtent šia kūrybine sfera?

Mano kelias į mados dizainą prasidėjo labai natūraliai – nuo vaikystės augau apsupta kūrybos, kurios dalimi tapo įvairūs meno ir saviraiškos būdai. Buvau skatinama tyrinėti, eksperimentuoti ir ieškoti to, kas mane labiausiai įkvepia. Išbandžiau daugybę veiklų: nuo baleto, muzikos ir sporto iki grafinio dizaino ir tapybos. Mane žavėjo galimybė išreikšti save per formą, medžiagas ir detales, kurti daiktus, kurie ne tik atspindi mano idėjas, bet ir tampa dalimi žmonių kasdienio gyvenimo. Po mokyklos pasirinkusi grafinį dizainą ir keliones, ilgainiui supratau, kad mada geriausiai leidžia man išreikšti kūrybines vizijas. Ketverius metus praleidau Australijoje. Grįžusi pradėjau atkūrinėti ryšį su Lietuva, mūsų tautos istorija, kultūra ir palikimu. Ši patirtis suteikė man naują požiūrį ir energiją, leidžiančią sujungti visus įgytus įgūdžius ir žinias. Jaučiau, kad mados dizaine radau savo tikrąją aistrą ir vietą, kurioje sukauptos patirtys ir žinios pagaliau susijungė mano kūryboje, suteikdamos aiškesnę kryptį tam, ką noriu išreikšti per savo darbus.

Tavo kūryboje svarbus žmogiškosios buities ir būties leitmotyvas, kaip atrandi simbolines sąsajas ir jas perkeli į savo kuriamus modelius?

Žmogiškosios buities ir būties leitmotyvas yra mano pagrindinis įkvėpimo šaltinis, kuris leidžia susieti kasdienybę su gilesnėmis idėjomis. Mane domina tai, kaip kasdieniai, buitiniai dalykai gali simbolizuoti universalius žmogaus patyrimus, būsenas ir socialinius vaidmenis. Kurdama modelius, aš ieškau simbolinių sąsajų tarp šių kasdienybės aspektų ir platesnių egzistencinių temų.

Dažnai įkvėpimo ieškau paprastuose objektuose ar veiksmuose, kurie, iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti nereikšmingi, bet turintys didelę simbolinę vertę. Pavyzdžiui, baigiamajame darbe pienas tapo lygybės simboliu – bendru gyvenimo eliksyru, kuris sieja skirtingus socialinius vaidmenis. Taip pat stalas tapo metaforiniu centru, aplink kurį susitinka įvairios socialinės rolės, nepaisant jų skirtumų. Šios metaforos padeda man kurti modelius, kurie ne tik vizualiai patrauklūs, bet ir pasakoja gilesnę istoriją, atskleidžia žmogiškųjų patirčių bendrumą, vienybę, jų troškimus bei poreikius. Siekdama, kad mano kuriami objektai turėtų ne tik estetinę, bet ir simbolinę vertę, į drabužius įpinu istorijas, kurios rezonuoja su plačia auditorija. Kiekvienas modelis tampa vizualia metafora – per audinius, konstrukcijas ir detales kalbu apie gyvenimo ritualus, buvimo tikrumą ir mūsų kasdienybės gilumą.

Kokias emocijas ar asmenines patirtis stengiesi perteikti savo kūryboje? Kaip audiniai, spalvos, raštai padeda kurti kolekcijas, virstančias mados pasakojimais?

Mano kūryba yra asmeninis tyrimas, kuris dažnai prasideda nuo baimės ir didelio smalsumo tą baimę patyrinėti – jausmo, kurį per ketverius akademinius metus išmokau ne tik priimti, bet ir paversti savo sąjungininku. Pastaruoju metu patyriau dvilypumą tarp intensyvaus dizainerės darbo ir spengiančios tylos kaime. Tiek bėgiodama į susitikimus, išrašinėdama sąskaitas lyg ofiso darbuotoja, priimdama svarbius dizaino sprendimus, tiek praleisdama savaitgalius kaime, lyg amatininkei pinant odinius krepšius, jaučiausi visiškai savimi. Stebėjau kaip keliaujant iš miesto į kaimą po truputį kito ir mano apranga, kaip vilnonį kostiuminį švarką keitė tvirtas darbo rūbas.

Tyrinėdama šias dvi būsenas, klausiau savęs, ar abiejuose kontekstuose atskleidžiu savo tikrąją esmę. Supratau, kad kiekvienas mūsų vaidiname daugybę skirtingų rolių, ir mane ypač domina, kurioje iš jų jaučiamės autentiški, nusimetę kaukes ir atskleidę savo tikrąją prigimtį.

Savo kūryba pasakoju istorijas apie žmonių socialines roles ir vidinį pasaulį. Kolekcijos kūriniai kviečia žiūrovą apmąstyti, kaip mes kasdien atliekame skirtingus vaidmenis, kaip keičiamės priklausomai nuo aplinkybių, ir ar būdami šiuose vaidmenyse išliekame tikri. Mano kolekcijos pavadinimas “Prie stalo“ – viso šio darbo apibendrinimas.

Kolekcijos kūrimo metu jungdama skirtingus audinius iš praeities bei dekonstruodama klasikinį švarką, vizualiai interpretavau lietuviškų amatų technikas – pynimą iš vytelių, medžio dirbimas, skiautinį, audimą. Prosenelės rankomis austa vilna, rasta senoje kaimo skrynioje, simbolizuoja ryšį su asmenine istorija ir tradicijomis. Šią vilną derinu su tvirtu odiniu sijonu, dekoruotu metalinėmis ofiso sąsagėlėmis, taip atspindėdama kontrastą tarp šiuolaikinės visuomenės ir asmeninių šaknų. Be to, nepriekaištingai pasiūtas švarkas, turintis tris dėvėjimo būdus, perteikia daugialypumą ir pasirinkimo laisvę, o “cake skirt” (torto sijonas) suteikia žaismingumo, švelniai atskleidžiant ribą tarp rimtumo ir lengvabūdiškumo.

Esi užsiminusi, kad jei nebūtum dizainerė, būtum nebloga kulinarijos šefė. Maisto ir mados paraleles pasitelki ir savo diplominėje kolekcijoje. Papasakok plačiau apie šias maisto gamybos ir mados kūrybos paraleles?

Maisto ir mados kūrybos paralelė man yra unikali tarpdisciplininė sintezė. Tiek maisto gamyba, tiek dizainas remiasi panašiais principais: kūrybiškumu, dėmesiu detalėms, estetine vizija ir giliu meistriškumo supratimu. Abiejose srityse procesas prasideda nuo idėjos, kurią vėliau reikia kruopščiai įgyvendinti, derinant tekstūras, formas, spalvas ir skonius. Kaip šefas komponuoja patiekalą iš ingredientų, kurie turi harmoningai derėti tarpusavyje, taip ir aš kuriu drabužį, derindama audinius, formas bei detales, siekdama sukurti harmoningą galutinį rezultatą.

Integruojant maisto gamybą ir receptų kūrimą į mados dizainą, atsiranda nauja perspektyva socialiniams vaidmenims ir lygybei. Naudodama tradicines lietuviškas amato technikas, švenčiu ir atgaivinu vietinį paveldą, taip išsiskirdama iš labiau kitų, labiau standartizuotų mados požiūrių. Inovatyvus pieno produktų naudojimas kaip lygybės ir socialinių vaidmenų simbolis prideda šviežią ir įdomią interpretaciją, suteikdamas mano kolekcijai gilesnę metaforinę prasmę.

Kaip įsivaizduoji idealų savo kūrybos vartotoją?

Vartotojas, kuris yra kūrybiškai smalsus ir vertina inovatyvius ir tarpdisciplininius požiūrius į dizainą, ieškantis naujų ir unikalių idėjų, kurios peržengia tradicines ribas ir siūlo naujas perspektyvas. Tai žmogus, kuris domisi kultūrinio paveldo ir tradicijų išsaugojimu, ieško kūrinių, kurie atspindi gilesnes istorines ir kultūrines reikšmes. Jis vertina autentiškumą ir kūrybos procesą, jungiantį praeitį su šiuolaikiškumu. Tokia asmenybė rūpinasi socialiniu atsakingumu, vertina etinius ir tvarius dizaino sprendimus, vertina produktus, kurie ne tik gražūs, bet ir atsakingai pagaminti.

Gyvename nepertraukiamame informacijos ir vaizdų sraute. Jaunam kūrėjui didelis iššūkis išlikti autentiškam. Kaip tau pavyksta rasti savitą braižą?

Akademinėje aplinkoje buvau skatinama eksperimentuoti, ar tai būtų bandymai su audiniu, darbas ant manekeno, ar konteksto įkvėpti objektai, su kuriais gali tam tikra prasme “žaisti“. Naudodama eksperimentą kaip įrankį, leidžiu savo vaizduotei laisvai klajoti ir suteikiu erdvės atsitiktinumui įvykti. Taip jaučiu, kad autentiškumo tik daugėja, nes vis atrandu kažką netikėto ir naujo. Be to, manau, kad svarbiausia yra išlikti smalsiam – domėtis įvairiausiomis veiklomis, skaityti įvairių žanrų knygas, gilintis į kiną. Esu įsitikinusi, kad plečiant akiratį plečiasi ir kūrybinis laukas, atveriantis naujus, dar nepažintus inspiracijų šaltinius. Man ypač patinka Gary Panter mintis: „Jei turėsi tik vieną įkvepiantį pavyzdį, visi sakys, kad esi toks pat, kaip jis. Tačiau jei įkvėpimą „skolinsies“ iš šimto žmonių, visi sakys, kad esi labai originalus“. Galiu nuskambėti nepopuliariai, tačiau manau, jog kontroliuodami nuolatinį vaizdų srautą ir atidžiai atrinkdami vertingą informaciją, taip pat idėją perleisdami per daug kūrybinių etapų galime ne tik išlaikyti savo autentiškumą, bet ir kurti naują, unikalią kūrybinę kryptį.

Kaip matai savo profesinį/kūrybinį kelią toliau, kas tave traukia, įkvepia?

Ateityje savo profesinį ir kūrybinį kelią matau glaudžiai susietą su tvarumu, bendruomenės įtraukimu ir tarpdisciplininėmis iniciatyvomis. Mano tikslas – sukurti ne tik mados liniją, bet ir platesnį projektą, kuris apjungtų skirtingas sritis, tokias kaip mada, kulinarija ir tradiciniai amatai. Mane žavi galimybė plėtoti prekės ženklą, kuriame būtų naudojamos jau egzistuojančios medžiagos, pavyzdžiui, seni odiniai drabužiai, transformuojant juos į unikalius ir funkcionalius namų apyvokos daiktus – tarkim peilių dėklas pagaminant iš senų odinių kelnių.

Svarbi mano kūrybos dalis yra bendradarbiavimas su vietos amatininkais, siekiant išsaugoti tradicinius gamybos metodus ir stiprinti vietos ekonomiką. Taip pat noriu bendradarbiauti su kulinarijos profesionalais – šefais bei maisto menininkais – kuriant unikalius patyrimus, kurie sujungtų maistą, kultūrą ir estetiką į bendrą visumą.

Mano siekis – kad šis projektas ne tik atspindėtų tvarumo vertybes, bet ir taptų platforma, skatinančia bendruomenės įsitraukimą, kultūrinę išraišką bei kūrybiškumo plėtrą. Mane įkvepia mintis, kad toks projektas gali daryti realią įtaką, formuodamas tiek estetinę, tiek etinę aplinką, kurioje gyvename.

Nuotraukos – straipsnio herojės, Monikos Dubinkaitės.

Interviu publikuotas žurnale MOTERIS spalio nr. / 2024

TEKSTAI

Lietuviškos mados ateitis

Antrus metus iš eilės Vilniaus dailės akademija mokslo metus užbaigia grandioziniu „Graduate show“ renginiu, atveriančiu studijų, kūrybinių dirbtuvių ir parodų salių duris bei kviečiančiu susipažinti su naująją kūrėjų karta, įsiliejančia į gyvenimą su inovatyviomis idėjomis ir jaunatviška energija. MOTERS žurnalas tapo mados dizaino katedros diplomantų šou mecenatu ir informaciniu partneriu, siekiančiu prisidėti prie jaunųjų dizainerių kūrybos sklaidos. Kaip ir pernai, absolventų kolekcijos sulaukė itin didelio susidomėjimo. Tad kokia gi ta jaunoji lietuviškos mados karta?

Justė Kubilinskaitė

Foto – Rusnės Šimulynaitės

„Graduate show“ (lietuviškai „baigiamųjų darbų šou“) yra įprastas įvykis pasaulio meno ir dizaino aukštosiose mokyklose. Visuomenei atviras diplomantų darbų pristatymas sulaukia didžiulio susidomėjimo. Jo metu atrandami jaunieji talentai, apčiuopiamos naujosios kūrėjų kartos kūrybinės tendencijos, problematika, kuri juos inspiruoja ir tampa meninių idėjų katalizatoriumi. Vilniaus dailės akademija pelnytai įsirašo į prestižinių meno akademijų gretas ir ketindama perimti gerąsias praktikas siekia šį renginį paversti kasmete tradicija. Rašau šį straipsnį ne tik kaip mados apžvalgininkė ir žurnalo mados redaktorė. Esu VDA mados dizaino katedros docentė, jau penkerius metus prisidedanti prie jaunosios kartos kūrėjų ugdymo bei diplominių darbų rengimo. Daugelį kūrybinių procesų žinau ir stebiu iš vidaus. Tai, kas dažnu atveju lieka paraštėse, kaip kūrybinio proceso dalis, yra ne mažiau intriguojantys dalykai nei pats rezultatas – debiutinė drabužių kolekcija, tampanti savita vizitine kortele ir pirmuoju prisistatymu plačiajai publikai. Diplominiai darbai yra vadovo kuruojami studentų meniniai tyrimai individualia, autorių dominančia tema. Bakalauro pakopoje jie yra gana fragmentiški, tačiau idėjine prasme neabejotinai įdomūs, pagrindžiantys jaunųjų dizainerių kūrybinius ieškojimus. Mados dizaino katedra, pradėjusi aktyvią savo evoliuciją sulig pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais, palaipsniui formavo ir formuoja lietuviškos mados mokyklos charakterį. Jei pradžioje jis buvo gana vėjavaikiškas, persmelktas nepriklausomybės dvasioje siautėjusių avangardinės mados vėjų, tai su kiekvienu nauju dešimtmečiu brendo ir tvirtėjo. Tad skaičiuojant ketvirtą Mados dizaino katedros dešimtmetį jau galima kalbėti apie tam tikrą brandą ir patirtimi grįstą studijų kokybę. Ši alma mater išugdė visus šiai dienai plačiai žinomus, jau lietuviškos mados klasikais tampančius dizainerius: Juozą Statkevičių, Raminę Piekautaitę, Sandrą Straukaitę, Juliją Janus, Agnę Kuzmickaitę, Giedrių Paulauską ir daugybę kitų. Drąsiai vartoju sąvoką „lietuviškos mados mokykla“, nes stebėdama skirtingų kartų kūrėjus matau jų sėkmę ne tik lokaliame, bet ir tarptautiniame kontekste. Tai liudija mūsuose ugdomų dizainerių kompetencijas ir savitą kūrybinį braižą.

Šiemet VDA mados dizaino katedra išleido 14 bakalauro studijų pakopos absolventų. Jų darbai buvo eksponuojami ARKOS galerijoje ir diplominių kolekcijų šou „Menų spaustuvėje“. Šis renginys neabejotinai įgauna pagreitį ir ilgainiui galėtų tapti alternatyva kitiems jaunųjų talentų festivaliams. Kokybine ir idėjine prasme kolekcijos įdomios, išbaigtos, liudijančios apie studijų metu įgytas jaunųjų profesionalų žinias. Prisimenant pristatytus darbus ryškėja ir keletas pasikartojančių, jaunąją dizainerių kartą jaudinančių teminių leitmotyvų.

Griaunantys stereotipus

Apranga, mados ženklai yra svarbūs socialinių rolių bei statuso žymenys, tad nenuostabu, jog tai masina jaunuosius mados kūrėjus ieškoti naujų šių simbolių interpretacijų, dekonstruoti grožio standartus ar griauti stereotipus. Raimedas Latvys drąsiai formuoja savo kūrybinį braižą ir socialinę kritiką įvelka į satyros rūbą. Dizaineris nevengia remtis autentiška patirtimi, taip kurdamas dar įtaigesnį įspūdį. Diplominiame darbe tema „Žmogaus gyvuliškosios prigimties atvaizdavimas mados dizaino kolekcijoje „Metamorfozė“ (darbo vadovas doc. Dainius Bendikas), analizuojama Palangos kurorto poilsiautojų įvaizdžio transformacija, hiperbolizuojant charakteringus tipažus ir ironiškai išryškinant pop kultūros atributų motyvus.

Foto – Tautvydo Stuko / Raimedo Latvio kolekcijos modeliai

Socialinių rolių sankirta įkvėpė ir Viltę Savickaitę (darbo vadovas doc. D. Bendikas). Pasitelkdama stalo metaforą bei mados ir maisto paraleles, kūrėja apjungia skirtingus vaidmenis, kurie kolekcijoje įgauną vieningą ir menišką įvaizdžių stilistiką. Grafiški, subtiliais rankų darbo elementais išsiskiriantys, kiek teatrališki modeliai signalizuoja apie autentišką ir savitą šios jaunos kūrėjos braižą.

Tuo tarpu diplomantė Liepa Kušlikytė savo diplominiame darbe (darbo vadovė doc. Justė Tarvydienė) ieško kūrybinės pirmykščio ir šiuolaikinio žmogaus įvaizdžio sintezės, kurią įtaigiai išreiškia eksperimentinėje drabužių kolekcijoje. Dizainerė svarsto, ar dabarties žmogus sugebėtų išlikti pirmykščio žmogaus sąlygomis. Pati įsijausdama į šį vaidmenį Liepa rinko rastas medžiagas ir eksperimentiniu būdu kūrė naujas modelių konstrukcijas, funkcinius elementus versdama dekoratyviais ir kurdama kiek utopišką, bet estetiškai paveikų įvaizdį.

Globalios pastarųjų metų pandemijos bei karinių konfliktų sukeltos įtampos provokuoja jaunus kūrėjus ieškoti atsakymų kūryboje. Artūras Astrauskas diplominiame darbe „Eilinė apokalipsė: mada kaip įrankis socialinei kritikai“ (darbo vadovas doc. D. Bendikas) taip pat sprendžia išlikimo ir prisitaikymo klausimus. Savo kolekcijoje dizaineris mados kalba pasakoja apie eilinės apokalipsės konceptą, kuris veikia kaip reakcija į šiuolaikines klimato krizės, karo, perteklinio vartotojiškumo problemas. Dizaineris kūrybiškai gilinosi į transformatyvius modelių konstrukcijų sprendimus inovatyviai praplečiančius drabužių funkcijas.

Foto – Rusnės Šimulynaitės / Artūro Astrausko kolekcijos modeliai

Pirmyn į gamtą!

Gamta bei santykis su ja yra nuolatinė dizainerius inspiruojanti tema. Mados, kaip vienos taršiausių pramonių kontekste, gamtos motyvai tampa tam tikru kūrybiniu prieglobsčiu, padedančiu ieškoti tvarių sprendimų bei harmoningo santykio su aplinka. Tai jautriai atskleidžia diplomantė Karolina Markovska nagrinėjusi miesto ir gamtos sąveika mados dizaino kolekcijoje (darbo vadovė lekt. Rūta Kvaščevičiūtė-Mikalauskė).

Kartais dizainerių įkvėpimo šaltiniu tampa itin netikėti dalykai, kaip antai pelėsiai. Jų išvaizda ir gyvavimo ciklas inspiravo Livetos Jasmontaitės mados dizaino projektą „Human Mildew“ (darbo vadovė doc. Alevtina Ščepanova). Pelėsių struktūra, koloritas ir charakteris buvo kūrybiškai perteikti per originalias, pačios dizainerės rankų darbo medžiagas. Tokiu būdu nepatrauklus gamtinis procesas įgavo estetišką, elegantiškų kolekcijos modelių išraišką.

Tvarumas – vienas kertinių šiuolaikinių dizainerių kūrybos principų. Beveik visose diplominėse kolekcijose kreipiamas dėmesys į atsakingą santykį su medžiagomis, atliekomis, ieškoma ilgalaikių, inovatyvių sprendimų. Milda Petrauskaitė gamtos procesus integruoja savo meninėje praktikoje, rezultate sukurdama tvarią, senovinių amatų technikomis išpildytą mados kolekciją „Regenerate“ (darbo vadovė lekt. Justina Semčenkaitė). Dizainerė nagrinėja ryšį tarp archajiškos praeities ir modernių problemų, siekia atsigręžti į praeitį ir pritaikant protėvių išmintį surasti senus atsakymus į naujus klausimus.

Asmeninė praeitis inspiravo ir Kotryną Kvašytę. Diplominio darbo (vadovė prof.dr. R. Maldutienė) kolekcijos idėjų autorė sėmėsi savo vaikystės piešiniuose. Bendradarbiaudama su tekstilės atliekų tvarkymo įmone ir pasitelkdama eksperimentinius antrinio gaminio perdirbimo metodus dizainerė sukūrė kolekciją, kurioje atgijo jos vaikystėje vaizduoti mados vaizdiniai.

Foto – Tautvydo Stuko / Kotrynos Kvašytės kolekcijos modeliai

Vakarė Vareikaitė savo eksperimentinėje mados kolekcijoje BUG (darbo vadovė doc. A. Ščepanova) taip pat nagrinėja antrinio dizaino vaidmenį šiuolaikiniame mados lauke. Originalūs šios dizainerės modeliai gimė juos perkuriant iš dėvėtų drabužių. Tokiu būdu siekiama mažinti tekstilės atliekas ir kūrybiškai žvelgti į nebedėvimus drabužius jiems suteikiant antrą gyvenimą.

Naujasis futurizmas

Ateities perspektyvos ir prognozės yra svarbus nuolatinės mados evoliucijos impulsas. Tad nenuostabu, jog į savarankišką profesinį kelią žengiantys kūrėjai taip pat ieško savų atsakymų į amžiną klausimą – kokia gi bus ta ateities mada? Jaunoji dizainerė Deimantė Jakštytė futuristines tendencijas regi per ateiviškos estetikos prizmę (diplominio darbo vadovė prof. Jolanta Talaikytė). “Svetimas grožis” – eksperimentinė kolekcija, tyrinėjanti belytę nežemiškų būtybių estetiką, integruojant ją į šiuolaikinį mados dizainą. Autorė kviečia įsivaizduoti pasaulį be socialinių stereotipų, kur grožis yra suvokiamas ne per lyčių prizmę, bet per originalumą ir unikalią saviraišką. Šios kolekcijos modeliai kol kas gal ir neras savo vietos gatvės madoje, tačiau neabejotinai pasitarnaus muzikos atlikėjų ar kitų originalaus žanro artistų sceniniams įvaizdžiams. Tuo tarpu Deimantės kurso kolegė Gabija Bronsart kuriant savo diplominio darbo kolekciją (vadovė prof. J. Talaikytė) pasitelkė dirbtinio intelekto ir šiuolaikinių mados dizaino technologijų sintezę. Kūrybiniam procesui įkvėpimo semtasi iš drugelių ekosistemos ir motociklų sporto aprangos. Taip gimė eksperimentinė kolekcija „MotoMorfozė“ apjungianti dinamišką sportinę estetiką ir vakaro aprangos eleganciją.

Kūnas ir siela

Mados dizainas – itin įvairialypis kūrybinės raiškos laukas. Tai puikiai liudija šiųmečių diplomantų kolekcijos. Dalis jų ieškojo gilesnių prasmių, mados ir meno ar ezoterinių praktikų jungčių. Itin vizuali ir efektinga diplomantės Gaudrimės Barboros Driskiūtės kolekcija, kurios pamatu tapo sakralumo raiška ir kūrinio „Saulės giesmė“ interpretacija (darbo vadovė prof.dr. Renata Maldutienė). Dizainerė siekia rasti būdą, kaip šiuolaikiškai kalbėti apie išgyvenamas asmenines religines patirtis ir demonstruoti krikščionišką pasaulėžiūrą mados dizaino kontekste. Tam įtaigiai pasitarnauja viduramžių kūrinyje „Saulės giesmė“ aprašomos šešios gamtos stichijos, kurios autorės įkūnijamos į originalius įvaizdžius, jų kūrybai pasitelkiant įvairias mados dizaino technikas, senų ir naujų medžiagų jungimą.

Rokas Aidukonis įkvėpimo semiasi magiškame ir mistifikuotame Taro kortų pasaulyje. Šio ateities spėjimo „įrankio“ estetika ir reikšmės kūrybiškai interpretuojamos 6 vyriškų modelių kolekcijoje „What’s in your cards?“ (darbo vadovė doc. J. Tarvydienė). Simbolika ir užkoduotos prasmės yra svarbi šio dizainerio kūrybinio braižo dalis. Rokas siekia, kad drabužiai būtų ne tik estetiškai efektingi, bet ir kuriantys tam tikrus „vaidmenis“, padedantys dėvinčiajam per įvaizdį išreikšti savo asmenybę.

Ne ką mažiau įdomus ir dizainerės Aurėjos Auksės Asimontaitės diplominis darbas nagrinėjantis sinestezijos reiškinį (t.y. nevalingas dviejų ar daugiau pojūčių atsiradimas, dirginant tik vieno iš tų pojūčių jutimo organą pvz. garso matymas) ir galimas jo apraiškas mados dizaino kolekcijoje (darbo vadovė lekt. Evelina Dragūnienė). Jaunoji kūrėja šiuolaikinėje madoje pasigenda gilesnio ryšio su vartotoju, kalba apie emocinių ir jutiminių aspektų stygių. Kurdama diplominę kolekciją autorė siekia užpildyti šias spragas, tam pasitelkdama sinestezinius elementus, įkvėptus M. K. Čiurlionio muzikos kūrinių. Šis jautrus ir inovatyvus kūrybinis metodas įgalino Aurėją sukurti originalią proginių modelių kolekciją. Sinestezijos fenomeno pagalba dizainerė atranda savitą būdą kaip muzika gali praturtinti mados dizainą ir suteikti transformacinį potencialą šioje srityje.

Straipsnis publikuotas žurnale MOTERIS / 2024 spalis