TEKSTAI

MADOS INFEKCIJOS simptomai

Rizikuoju užsitraukti juodą debesį, kaip yra nutikę ne vienam mėginusiam kiek atviriau pasisakyti apie lietuviškos mados kūrėjus ar renginio organizatorius. Lyg apie velionį, galima kalbėti tik gerai arba nieko. Priešingu atveju pasipila lavina kaltinimų kompetencijos stoka, piktybiškumu ar menamu pavydu. Ką gi – tebūnie. Šios apžvalgos tikslas – ne kenkti vieninteliam rimtam lietuviškos mados festivaliui, bet veikiau paskatinti susimąstyti ir imtis veiksmų teigiamų pokyčių link.

Atvykus į pirmosios festivalio dienos šou tenka gerokai luktelėti, kol pateksim į pagrindinę salę. Žiūrovų kantrybės testas – jokia naujiena, bet tai leido pajusti susirinkusiųjų nuotaikas, nugirsti ironiškus pokalbius. Akies krašteliu matant pagrindinę salę, išklotą burbuline plėvele, dalis juokavo, supainiojusi datas, nes podiumas dar tik įrenginėjamas. Bet ne, ilgainiui paaiškėjo, jog tai – šių metų scenografijos idėja. Supratau šią mintį kaip aliuziją į apsaugine plėvele karo metu apvyniotus paminklus (šįkart renginys vyko Nacionaliniame taikomosios dailės ir dizaino muziejuje). Tačiau gyvename ne tik karo, bet ir ekologinės katastrofos kontekste, tad toks vienadienis didelio plastiko kiekio panaudojimas abejotinam efektui sukurti nėra įtikinantis, veikiau nuviliantis. Šiųmetis festivalis buvo persmelktas karo Ukrainoje nuotaikomis. Tai nuskambėjo ir renginio pranešime spaudai. Vis tik parama ir solidarumas apsiribojo skambiomis frazėmis, realiai niekaip neprisidedant prie paramos iniciatyvų. O juk buvo galima bent dalį pelno už parduotus bilietus (kurie šiemet kainavo net 30 Eur) skirti, pavyzdžiui, Ukrainos dizaineriams paremti. Neabejoju, kad ir žiūrovų būtų susirinkę daugiau.

Festivalis visų pirma yra jame dalyvaujantys dizaineriai. Renginio ašis – „Mados infekcijos“ iniciatorė ir kūrybinė vadovė Sandra Straukaitė. Kasmetinė renginio metu pristatoma dizainerės kolekcija užduoda toną visam festivaliui. Jaunieji kūrėjai, lyg apšildančios grupės, kurioms tai puiki proga gauti pirmą kūrybos viešinimo „skiepą“ ir tapti nuolatiniais šio festivalio šeimos nariais. Tačiau stebina, kad vis mažiau netolimoje praeityje „infekuotų“ dizainerių nebegrįžta į šį renginį ir jo turinį užpildo vis nauji, kasmet atkrenkami „Mados injekcijos“ laureatai. Ir čia yra kuo džiaugtis.

Lukas Ivanavičius / “The bigger, the better“

Drąsiai tvirtinu, jog turime stiprią lietuviškos mados mokyklą, kuri kasmet išleidžia ne vieną originalaus braižo kūrėją. Formuojasi nauja stipri dizainerių kartą, kuri turi ką pasakyti ir sako tai garsiai, be užuolankų. Lukas Ivanavičius pristatė hiperbolizuotų formų kolekciją, kurioje galima įžvelgti ir socialinių tinklų iškreipto pasaulio kritiką. Pamatysite, Lukas bus kaip jo kolekcijos pavadinimas “The bigger, the better“ (kuo didesnis, tuo geresnis). Inga Skripka savo kolekcijoje šiuolaikiškai integravo tautinį paveldą, savo siluetams pasitelkdama etnografinių audinių replikas. Tuo tarpu Adelės Burokaitės pristatymą galima vadinti manifestu. Užduodama klausima “kas aš?“ ji kūrybiškai interpretuoja tapatybės spektrą balansuojantį tarp sapno ir realybės. Nenoras fiksuotis ties viena savasties išraiška – būdingas Z kartos bruožas. Įvaizdis yra procesas, nuolatinis virsmas ir drąsi asmenybės raiška. Festivalį vainikavo Londone gyvenančio dizainerio Saimono Tartenio šou. Ir tai buvo bomba. Kūrėjas puikiai perteikė tiek dramatiškas aktualijas, tiek ir šiuolaikinių tendencijų pulsą. Pristatymo režisūra, modelių eiliškumas, garso takelis kūrė kolekcijos naratyvą. Kiekvienas modelis vizualiai pasakojo istoriją. Man ši kolekcija kiek priminė vieną ankstyvųjų mados genijaus Alexander McQueen šou “Highland rape“ (1995 m.). Karo kontekste smurto ir estetikos santykis tampa paveikia priemone. Tokios paveikios kolekcijos ant lietuviško mados podiumų jau senokai nebuvo. Saimonas Tartenis vieninetlis pakvietė į savo kolekciją brandesnio amžiaus modelį (kas vakaruose tapę madinga tendencija), tačiau įkvepia ne tik tai. Jo ir Ingos Skripka modeliai inspiruoti autorių močiučių patirčių bei įvaizdžių. Jei Saimono kuriama estetika stipriau paveiki konceptualiai bei emociškai, tai Inga žavi lietuviškų šaknų aktualizavimu, kuris vietomis priminė klasikinius „Chanel“ kostiumėlius.

Kas toliau…? Dėl dizainerių ramu. Turime rimtą pamainą, kuriai labai reikia palaikymo, visų pirma įsigyjant, viešinant, remiant jų kūrybą. O dėl festivalio – taip, tai kol kas vienintelė jaunųjų talentų arena ir išties gaila, kad tradiciniu tapęs renginys tiesiog nyksta akyse. Matant silpstantį publikos bei pačių kūrėjų susidomėjimą pokyčiai yra gyvybiškai būtini. Tad šiemetinis festivalio plakatas, nors kalbėjo apie karo nuotaikas, užkodavo paties renginio nerimastingus simptomus – lyg dūmas besisklaidantis logotipas ir remonto darbų juostą primenantis užrašas – SOS „Mados infekcija“.

Nuotraukos – Ramūno Tengurio.

Publikuoti ir cituoti galima tik nurodant autorystę. Visos teisės saugomos įstatymo numatyta tvarka.

TEKSTAI

MADOS ĮVAIKIAI

Per gyvenimą skirtingai gimstame keletą kartų: pradžioje, kaip žmogiško pavidalo būtybės, vėliau, kaip asmenybės, tada kaip profesionalai, ilgainiui, kaip partneriai, tėvai, seneliai… Šįkart apie profesinį gimimą, nes pradėjus dėstyti pasijutau, kaip daugiavaikė profesinė mama. Studijas aukštojoje mokykloje galima prilyginti inkubaciniam periodui, kurio metu būrys dėstytojų „išnešioja“ būsimus dizainerius – maitina juos žiniomis, padeda vystytis jų gebėjimams ir ruošia juos savarankiškam gyvenimui atšiauriame mados pasaulyje. Ateina diena, kai JIE gimsta su pirmąją diplomine kolekcija.

Būnant diplominio darbo vadove esi tame jautriame etape, kai stebi ir prisidedi prie pirmųjų naujosios kartos dizainerių žingsnių mados pasaulyje. Ir tai kaskart jaudina ir džiugina. Neslėpsiu, reikėjo tam pribręsti ir pačiai. Tapau dėstytoja tikrai jauname amžiuje ir pradžioje jaučiausi labiau vyresne seserimi, kuri prižiūrį būrį jauniklių, būsimų konkurentų, kurie, tikėtina, vieną dieną ateis ir išstums tave iš susisukto profesinio lizdelio. Tačiau ilgainiui šis jausmas kažkur pranyko. Jį pakeitė malonumas dalintis žiniomis ir patirtimi, matant degančias akis ir norą užkariauti mados pasaulį. Ir nors viduje žinai, koks nelengvas kelias jų laukia, nesinori žlugdyti entuziazmo. Imi jį puoselėti, drąsinti, skatinti mąstyti atvirai, kūrybiškai, kitaip… Ir ateina diena, kai pamatai juos pakilusius aukščiau tavęs. Tas jausmas nė kiek neglumina. Atvirkščiai, sukelia savotišką pasitenkinimą ir pasididžiavimą. Kaip tikra motinystė, kai vaikų sėkmė tampa ir tavąją. Kitas dalykas kurį dėstydamas imi aiškiai suvokti, jok ir tu pats augi, mokaisi ir nuolat tobulėji. Su kiekvienu studentu, kiekviena nauja laida. Nauja karta verčia neatsilikti ir sekti laikmečio, kuriame jie bręsta, charakterį bei ypatybes.

**Luko Ivanavičiaus diplominio darbo kolekcijos eskizai**

**Luko Ivanavičiaus kolekcija “The bigger the better“ laimėjusi “Mados injekcija 2021“ konkursą.**

Kasmet vykstanti „Mados injekcija“, jaunųjų talentų konkursas, dažnam absolventui tampa pirmuoju profesiniu krikštu ir galimybe pristatyti savo diplominio darbo kolekciją publikai bei mados vertintojams. Jaudinantis momentas išeinant iš saugios akademinės aplinkos ir galimybė pirmą kartą kaip savarankiškam kūrėjui atsistoti šalia savo modelių ant viešo podiumo. Laimingieji įšventinami į Lietuvos mados pasaulio klubą. Jie ir tampa ta jaunos kūrybinės energijos injekcija du dešimtmečius skaičiuojančioje lėtinėje „Mados infekcijoje“. Ne vienerius metus stebint šį festivalį aiškiai matoma dizainerių evoliucija nuo ūmaus jaunatviško užkrato mada iki chroniškų komercijos simptomų, kurie infekuoja senbuvius ir verčia taikytis prie vietinės rinkos dėsnių. Bet apie tai kitą kartą. Šįkart norisi asmeniškai pasidžiaugti savo diplomantais, kurie sėkmingai įveikė pirmą reikšmingą kartelę. Kalbant pandeminiais išsireiškimais, jų kūrybinis testas teigiamas ir nustatyta, kad šie mados naujokai yra infekuoti mada. Bus labai smalsu pamatyti pirmas pilnametražes jų kolekcijas jau ateinantį pavasarį. O kol kas mano didžiausi sveikinimai ir „mamiškas“ palaikymas Emai Ugianskytei ir Lukui Ivanavičiui.