Šių metų rugpjūčio 5 dieną mados pasaulis neteko dar vieno genijaus – Issey Miyake. Šio dizainerio kūryba padarė didžiulę įtaką šiuolaikinės mados charakteriui, paveikė ne vieną dabar jau puikiai žinomą dizainerį. Tai įkvepia užduoti klausimą, kur slypi jo meistriškai vakarų pasaulį užbūrusios japoniškos mados magija?

Japonų kalboje yra toks žodis „monozukuri“ apibūdinantis tam tikrą autorinį gamybos būdą, meistrystę, amatą prilygstantį dvasinei praktikai. Tai ir yra tas paslaptingas japonų kūrėjų faktorius, kuris aštuntojo dešimtmečio viduryje ėmė negrįžtamai transformuoti europietišką madą. Sunku pervertint tai, ką davė rytietiškas požiūris Vakarų madai: filosofinį santykį į drabužį, netobulumo ir neišbaigtumo estetiką, monochrominio kolorito, minimalizmo ir natūralumo magiją, asimetriją, disproporcijos bei dekonstrukcijos žavesį. Japonų kūrėjai suteikė madai gylį, tam tikrą mistiką ir asketiškumą. Tai buvo nauja, netikėta ir ne iškart patrauklu, tačiau ilgainiui Vakarai ėmė godžiai svaigti Rytų burtuose: nėrė į meditaciją, užsiėmė joga, apsupo save wabi-sabi, feng-shui ir aišku japoniška mada bei kosmetika. Būtent kvapas buvo pirmoji mano tiesioginė pažintis su šiuo kūrėju. „Issey Miyake“ ženklu pažymėti kvepalai nebuvo panašūs į prancūziškus ar itališkus. Įkvėpus jų imi keliauti mintimis. Žavėjo jų lengvumas, neatpažįstamas natų charakteris ir paslaptis. Buvau vos baigusi mokyklą ir ruošiausi mados studijoms Vilniaus dailės akademijoje. Issey Miyake man buvo lyg guru, kurio meistrystę stebėjau M. Mažvydo bibliotekoje vartydama VOGUE puslapius. Japonų dizaineriai buvo kitokie, jų nedomino tobulas grožis, kuriuo buvo persisotinusi vakarietiška mada.

Hirošimos vaikas

Kazunara (toks tikrasis Miyake vardas) gimė 1938 m. Hirošimoje. Vos septynerių jis išgyveno JAV atominę ataką, kuri visam gyvenimui paliko siaubingą traumą. Netrukus nuo radioaktyvios spinduliuotės poveikio mirė berniuko mama. Vaikystėje mažasis Issey norėjo tapti šokėju. Jo meilė teatrui ir ypač šokiui neišblėso visą gyvenimą. Iš čia ir ypatingas dėmesys kūno judesiui bei drabužio vaidmeniui jį išreiškiant, papildant, pratęsiant. Lakią vaizduotę turintį berniuką itin masino sesers kaupiami vakarietiški madų žurnalai, kuriuos jis vogčia studijuodavo. Vis tik baigęs mokyklą Miyake pasirinko grafinio dizaino studijas Tokijo Tama Art universitete. Jų metu Japonijoje vyko pasaulinė dizaino konferencija, kuria Issey labai susidomėjo. Tiksliau jį suerzino viena aplinkybė – į programą nebuvo įtrauktas drabužių dizainas. Jis atviru laišku kreipėsi į organizatorius ir taip išprovokavo pokyčius sukėlusią diskusiją apie tai, kad drabužiai yra ne tik mados, bet ir dizaino elementas. Visai netrukus, 1963 metais Miyake sukūrė savo pirmuosius modelius. Tai buvo keli deriniai Toyota kalendoriaus fotosesijai, bet šios patirties pakako tam, kad vaikinas apsispręstų surišti likusį gyvenimą su mada.

Tarp dangaus ir žemės

Savo pirmąją kolekciją, poetiškų pavadinimu „Eilėraštis iš audinio ir akmens“, Issey Miyake pristatė Tokijo prekybos ir pramonės rūmuose. Jaunojo kūrėjo tikslas buvo pademonstruoti, kaip drabužiai gali būti meniškai vizualūs ir tuo pačiu absoliučiai praktiški dizaino objektai. Taip susiformavo jo kūrybinis credo įkvėpęs šį mados kūrėją balansuoti tarp meno ir funkcionalaus dizaino. Tuo pačiu pats kūrėjas kategoriškai atsiribojo nuo mados filosofijos (kurią įžvelgia vakarų analitikai) teigdamas, kad drabužiai skirti gyvenimui. Būtent Miyake pasiūlė technologijų inovatoriui ir „Apple“ steigėjui Stevui Jobsui jo firminę juodo golfo, džinsų bei sportbačių uniformą, kuriai šis buvo ištikimas iki pat gyvenimo pabaigos. Atvykęs į Europą Issey toliau gilino žinias Prancūzijos mados institute, dirbo Paryžiuje ir Niujorke. 1970-aisiais Issey Miyake įsteigia savo autorinę dizaino studiją. Čia vėl gi taiko savo ypatingą metodiką, o į kūrybinį procesą žiūri, kaip į komandinį veiksmą, kuriame „mes“ svarbiau už „aš“. Po poros metų studijos sukurti modeliai jau pristatomi Niujorke ir Paryžiuje, kur mados analitikai akimirksniu suvokia, jog tai – naujos mados eros pradžia. Issey Miyake jau tada pasiūlė novatorišką kapsulės principo idėją ir kūrė laisvai tarpusavyje derinamus bei įvairioms progoms tinkamus trikotažo modelius. Tuo pačiu jo darbai muziejuose bei teatro scenoje būdavo demonstruojami taip pat dažnai kaip ir ant podiumų. Antai 1982-aisiais dizaineris dalyvavo Masačiusetso technologijų instituto organizuotoje parodoje „Intymi architektūra: šiuolaikinis mados dizainas“, kurioje pateikė architektūriško dizaino modelius.

Ankstyvosios Issey Miyake dėvimosios mados kolekcijos buvo stipriai paveiktos japonų tradicinių tautinių kostiumų siluetų. Tuo pačiu kūrėjas linko ir į avangardinius ieškojimus. Ilgainiui vis labiau atsisakydamas tiesmukų sąsajų su gimtąja Japonija. Dizaineris stengėsi vengti savo kūrybą žymėti klišinėmis „Rytų“ ar „Vakarų“ mados etiketėmis, bandė apjungti šių skirtingų pasaulių vertybes ir to pasekoje rasti naują estetiką. Jį itin domino medžiagiškumas bei dviejų siluetų, žmogaus kūno bei drabužio, tarpusavio sąveika, kurią jis suvokė kaip tam tikrą vienovę, naujai susiformavusią erdvę, kurioje žmogus tarpsta. Medžiaga tapdavo ta jungiamąja grandimi, tarsi beore materija ir tuo pačiu struktūriška, monumentalia forma. Vis tik podiumas pilnai nepatenkino Issey užmojų.  Devintajame dešimtmetyje Miyake entuziastingai tyrinėjo naujas drabužių formas, pasitelkdamas netipines medžiagas: plastiką, popierių ar vielą. Savo šio laikotarpio kūrinius jis vadino „Kūno darbais“. 1982 m. prestižinis JAV meno žurnalas „Artforum“ pirmą kartą istorijoje savo viršelyje panaudojo mados kūrinį ir tai buvo Issey Miyake iš Rotango (vijoklinių palmių rūšies) nupintas torsas.

Klostės efektas  

1981 metais Issey Miyake vizionieriškai nujausdamas artėjančias mados permainas bei kintantį XX a. pabaigos žmonių gyvenimo stilių įkuria prekės ženklą „Plantation“, siūlantį drabužius, kuriuos galima dėvėti nepriklausomai nuo lyties, amžiaus ar kūno formų. Iš natūralių medžiagų sukirpti modeliai pasižymėjo minimalistiniu, laisvu dizainu, lengva prižiūra ir žaibišku populiarumu. Vis dėlto Issey Miyake vizitine kortele tapo smulkiai klostuoti modeliai (kurių pirmtakas dar XX a. pradžioje buvo italų dizaineris Mariano Fortuny). Devintojo dešimtmečio pabaigoje jis pradėjo eksperimentuoti su naujais klostymo būdais, kurie teiktų judėjimui lankstumo bei būtų lengviau gaminami ir prižiūrimi. Drabužiai pirmiausia būdavo išpjaunami pagal lekalus, susiuvami, tada lyg vėduoklė smulkiai lankstomi naudojant popierinius intarpus ir termiškai supresuojami. Vėliau šį procesą dizaineris kiek pakeitė ir sukirpdavo išdidintus modelius, kurie termiškai klostuojant susitraukdavo iki reikiamo dydžio. Ne gana to buvo naudojamos tam tikrą tekstūrinę „atmintį“ turinčios medžiagos. Taip gimdavo legendinės klostelės, kurios buvo jo viso gyvenimo aistra (dizaineris net išleido specialius kvepalus „Pleats please“). Miyake suprato, kad naujas drabužių kūrimo būdas puikiai tinka šokėjams, kurios, beje, mielai kvietėsi demonstruoti savo kolekcijų. 1993 m. dizaineris ėmėsi kūrybinės kolaboracijos su Frankfurto baleto choreografu Williamu Forsythe. Jo kurti klostuoti spektaklio kostiumai buvo skulptūriški ir tuo pačiu be galo plastiški, nevaržantys judesių. Jis taip ištobulino klosčių metodą, kad modeliai tapdavo lengvi lyg oras, tuo pat metu avangardiški ir praktiški, modernūs ir nepavaldūs laikui, hi-tech ir dvelkiantys japonų tradicija. Tuo galėjome įsitikinti ir mes, kuomet Issey Miyake netikėtai ir visai neatlygintinai 1992-aisiais vykusioms Barselonos olimpinėms žaidynėms sukūrė uniformą mūsų olimpiečių rinktinei. Tai buvo pirmoji olimpiada Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, o šiuos kostiumus japoną sukurti pakvietė komandos gydytojas dr. Edvardas Domanskis.

Mados vizionierius

Miyake visada domėjosi inovatyviomis technologijomis. Tai jam leido ištobulinti medžiagų tekstūras ir atrasti išskirtinius, iki šiol nematytus siluetus. Vis dėlto naudodamas pažangiausias to meto sintetikos apdirbimo technologijas, dizaineris nenustojo lankytis ir istoriniuose, autentiškų medžiagų gamybos regionuose, stengėsi atgaivinti tradicinį dažymą ir audimą, kurie buvo ant išnykimo slenksčio. Jis be atvangos ieškojo naujų tradicinių metodų (tokių kaip pvz. Sashiko siuvinėjimas) panaudojimo būdų, kurie galėtų atliepti  šiuolaikinės mados poreikius, taip pelnydamas pasaulinį pripažinimą. Dar vienas jo pamėgtas kūrybinis metodas – drauge su kolega Dai Fujiwara

1998 m. ištobulintas drabužio kūrimas tarsi iš vientiso audinio lakšto A-POC (A Piece Of Cloth). Tai technologija, kuomet pramoninė mezgimo ar audimo mašina taip užprogramuojama, kad iš vieno siūlo gijos be papildomų siūlių sukuriama naują tekstūrą, kuri virsta sumodeliuotos formos, skirtingas variacijas turinčiu masinės gamybos drabužiu. Šiuolaikinio meno muziejus (MoMA) Niujorke turi vieną iš ankstyviausių A-POC modelių savo nuolatinėje kolekcijoje. Šie ir daugybė kitų pasiekimų 1999 m. pelnė Issey Miyake vieno iš įtakingiausių XX a. Azijos asmenybių titulą (šalia Mahatma Gandhio, Mao Zedongo, Dalai Lamos bei imperatoriaus Hirohito, kuriuos nominavo žurnalas TIME). 2004 m. dizaineris įkūrė savo vardo visuomeninį fondo, kurio tikslas – remti jaunuosius talentus bei skatinti tolimesnę, inovatyvią ir tvarią mados evoliuciją.

     Kalbant apie Issey Miyake kūrybą negalima nepaminėti jo unikalios, daugiau nei dešimtmetį trukusios kūrybinės kolaboracijos su genialiu mados fotografu Irvingu Pennu. Jam pavykdavo itin įtaigiai perteikti dizainerio modelių magiją, užfiksuoti judesio laisvę ir vidinį polėkį. Įdomu tai, kad pats Miyake niekada nedalyvaudavo fotosesijose. Abu menininkai tai vadino tyliu bendravimu. I. Penno interpretacijos tryško energija ir tai nuolatos stebino dizainerį. Miyake visada  įkvėpdavo vizijos, kurias jo darbai sukeldavo kitiems kūrėjams. Daugiau nei 250 fotografijų nugulė net į 7 fotoalbumus. Tai ne tik archyvas, kuriame užfiksuotas unikalus meninis bendradarbiavimas, bet ir dvasinio ryšio tarp dviejų kūrėjų, kuriuos skiria du žemynai, atspindys.

Tekstas publikuotas žurnale MOTERIS / lapkritis 2022