Verslų brendingą atsakingai kuriame, o savo pačių? Kaip savo talentus, kompetencijas ir charizmą paversti stipriu prekės ženklu, kaip sąmoningai kurti savo viešą įvaizdį ir gerą vardą, kaip išsiskirti iš konkurentų, sudominti platesnę auditoriją ir turėti didesnę įtaką savo profesijoje ir už jos ribų – apie tai dar viena „Slapto plano“ butikinė praktinė konferencija. Teorija, praktika, sėkmės istorijos, žinios ir įkvėpimai – iš ekspertų, konsultantų ir sėkmingus prekės ženklus aplink save susikūrusių jums gerai žinomų žmonių. Kaip visada, dar ir naudingos pažintys networkingo sesijos metu.
Akimirkos iš konferencijos. Organizatorių foto.
“Sutinka pagal rūbą, išlydi pagal protą – visiems žinomas posakis. Tik kažkodėl besirūpindami tuo protu dažnai pamirštame, kad tuo rūbu irgi svarbu pasirūpinti. Ir ne tik dėl pirmojo įspūdžio prieš nepažįstamuosius. Autentiškas įvaizdis kuria mūsų veidą ir charakterį, padaro mus atpažįstamais ir išskirtiniais, o teisingai sukurtas svariai prisideda ir prie visokeriopos mūsų sėkmės. Blankūs žmonės iš savęs patys atima šį pranašumą. Tikiu, kad įvaizdis yra strateginė asmeninio brendingo sudedamoji, ir sukurti savąjį gali kiekvienas, tereikia žinoti kaip.
Todėl konferencijoje „Asmeninio brendingo ABC: kaip aplink save susikurti stiprų ir autentišką prekės ženklą“ niekaip negalėjau palikti nuošalyje įvaizdžio temos, o ją pristatyti pasikviečiau mados tyrėją, Vilniaus dailės akademijos dėstytoją, buvusią ilgametę žurnalo „Moteris“ mados redaktorę doc. Justė Kubilinskaitė, kuri ne tik turi daugybę metų praktikos kaip įvaizdžio kūrėja, bet ir kaip akademikė gilinasi į mados psichologiją ir sociologiją, dėsto jas, taip pat ir stiliaus pagrindus bei šiuolaikinės mados istoriją VDA studentams. Konferencijose kalba retai, todėl ši proga išgirsti Justę yra išskirtinė.
„Kas bendro tarp Merilyn Monro ir Merilyn Mansono? Įsimintinas, autentiškai su asmenybe susietas įvaizdis, sukonstruotas tarsi formulė ir veikiantis tarsi gerai užprogramuotas algoritmas. Kas yra ikoniškumas ir kaip jis veikia asmeniniame įvaizdyje? Kodėl vienus tik pastebime, o kitus ilgam įsimename?“ – šiuos ir kitus klausimus ji atsakys jau kovo 13-ąją, taip pat vos šimtui laimingųjų pažers praktinių patarimų, kaip gi tą autentišką įvaizdį kurti praktikoje.“ – Aenordas Remeika, konferencijos organizatorius ir idėjinis vadas.
Spalio mėnesį pagrindinė mūsų galaktikos influencerė Kim Kardashian pasauliui pristatė savo sensacingą naujieną – jos kuriamo prekės ženklo „Skims“ skirtingų odos atspalvių pakeliančią liemenėlę su… išformuotais dailiais speneliais. Būtent šis, vos kelių centimetrų švelnus kūno lopinėlis jau ne vieną dešimtmetį kaitina puritonų kraują, yra nuolatinių diskusijų ir cenzūros taikinyje. Kim, pratusi būti skandalų ir dėmesio sūkuryje, pajuto aukso gyslą ir nutarė „baubą“ paversti pinigais. Provokuojančiame reklaminiame klipe bibliotekininkės akiniais ir „Nipple Bra“ liemenėle vilkinti naujojo „išradimo“ autorė teigia, jog priešingai nei dėl klimato kaitos nykstantys ledynai, šie speneliai ir karštyje, ir šaltyje išliks kieti ir stangrūs. Liemenėlės iššluotos lyg karštos bandelės. Norint tokią įsigyti teks užsiregistruoti į ilgą laukiančiųjų eilę. Tai paskatino užsiduoti klausimą, kur gi slypi magiška spenelių galia ir paslaptis?
pexels.com
Atrodytų, kas gali būti natūraliau nei kūnas. Ypač krūtinė, kuri bene pirmoji pasitinka mus atėjus į šį pasaulį, leidžia jame pasijusti saugiu ir mylimu. Ir tuo pačiu šis moteriškumo ir motinystės simbolis gali būti itin seksualizuotas, vulgarus ar net prilyginamas pornografiniam turiniui. Tai akivaizdžiai liudija socialinėse medijose įvesta cenzūra ir apribojantis krūtinės vaizdo reglamentas. Dirbtinis intelektas, generuodamas moteriškas figūras, taip pat subtiliai apeina spenelių temą. Tuo tarpu moterys vis garsiau deklaruoja prigimtines teises į savo kūnus ir jų demonstravimą. Ir ši kova tęsiasi jau daugelį matų. Prieš kiek daugiau nei dešimtmetį socialiniuose tinkluose ėmė formuotis aktyvistinis judėjimas „free the nipple“, kurį išprovokavo režisierės Linos Esco sukurtas to paties pavadinimo filmas. Įdomu tai, kad „Instagram“ tiek cenzūruoja savo turinį, kad net pats žodis „spenelis“ trikdo tinklo algoritmus. Todėl veikiausiai grotažymės #freethenipple nerasite. Tačiau judėjimas išplito po visą pasaulį. 2015 m. Adda Smaradottir į socialinį tinklą įkėlusi savo nuotrauką nuoga krūtine komentaruose buvo itin aršiai užsipulta. Tai paskatino masinę jos tautiečių Islandijoje palaikymo akciją – šimtai moterų, tame tarpe ir vyriausybės darbuotojų, skelbė savo apsinuoginusių nuotraukas.
Mažasis manifestas
Spenelio „propagandos“ atvejų apstu šiuolaikinėje pop kultūroje. 2000-aisiais rodyto kultinio serialo „Seksas ir miestas“ herojė Samanta vienoje iš serijų draugėms primygtinai rekomendavo išmėginti priklijuojamus speneliu. Serialo herojės savo pavyzdžiu pademonstravo, kaip tokia maža ir, atrodytų, vos pastebima detalė keičia moters savijautą ir varo vyrus iš proto. Tuo tarpu 2003 m. aktorė Angelina Jolie (kuri 2004 m. buvo pripažinta seksualiausia planetos moterimi) ne juokais pasipiktino, išvydusi filmo „Kapų plėšikė Lara Kroft“, kuriame ji atliko pagrindinį vaidmenį, reklaminį plakatą. Buvo retušuoti aptemptą kostiumą vilkinčios herojės speneliai. Vos matomi pikantiški „burbuliukai“ iš esmės keičia vaizdo kontekstą, o pats spenelių „demonizavimas“ daro juos patrauklius įvairioms manipuliacijoms. Šiuo atveju Kim Kardashian idėja yra tiesiog geneali. Patys speneliai nerodomi, tačiau yra apčiuopiami ir akivaizdžiai matomi, taip tapdami savotiška išlaisvinančia moteriškumo manifestacija. Liemenėlės buvo teigiamai sutiktos ir krūties vėžio asociacijos bei šią diagnozę išgyvenusių moterų, kurios minėjo, jog šie apatiniai padeda atgauti moteriškumą mastektomiją patyrusioms moterims. Vis tik naująjį produktą pašiepia feministės, pasisakančios už tikrų, o ne imitacinių spenelių reabilitaciją. Vakaruose pastaruoju metu gaji liemenėlių atsisakymo akcija, kuri paremiama ir moksliniais tyrimais apie šių apatinių žalą moters sveikatai. Moterys vis dažniau jų nebesegi, tad spenelių kontūrai tampa ne tiek šokiruojančia retenybe, kiek šiuolaikinių, emancipuotų moterų ženklu. Tai akivaizdžiai patyriau prieš kelis metus vasarą viešėdama Londone. Tiek „išlaisvintų“ krūtinių ir pro lengvus apdarus pūpsančių spenelių dar nebuvau mačiusi. Vis dėlto labiausiai Kim Kardashian buvo užsipulta klimato aktyvistų, kurie sukritikavo įžymybę dėl spekuliatyvaus ir netgi kiek sarkastiško rimtų ekologinių problemų prilyginimo speneliams ir jų išnaudojimo reklaminiame klipe. Jiems užkliuvo ir netvarios kuriamų liemenėlių medžiagos (neirus poliesteris, microfibra). Numatydama šią reakciją influencerė paskelbė 10% nuo šių liemenėlių pardavimų skirsianti aplinkosaugos organizacijoms.
pexels.com
Mados ir kūno santykiai
Apranga yra mūsų asmenybės kostiumas. Per drabužius išreiškiame savo charakterį, vertybes, jie tampa mūsų vidaus išraiška arba maskuojančia kauke, kuriamo personažo kostiumu. Mados ir kūno santykiai istorijos tėkmėje buvo itin intymūs ir intensyvūs. Drabužiai iš esmės nieko verti, kol nėra vilkimi, tik tada jie įgauna tikrąjį pavidalą, atsiskleidžia visu grožiu, vaidina savo vaidmenį. Vis dėlto būtent apranga ilgą laiką formavo skirtingų epochų moralines vertybes atitinkančius grožio etalonus. Ir čia ant pjedestalo puikuojasi ne vieną šimtmetį karaliavęs korsetas. Katerinos de Mediči išpopuliarintas dar 1500-aisiais, korsetas ne vienam šimtmečiui įsitvirtino, kaip privalomas moterų atributas. Ir ne tik jų. Korsetai buvo vilkimi ir vyrų, jie tapo svarbia šarvų konstrukcijos dalimi, vėliau naudoti vyriškoms figūros linijoms pabrėžti ir netgi liekninti stotą. Iki pat XX a. pradžios korsetai modeliavo ne tik drabužio konstrukciją, bet ir įmantriai lankstė moters kūno linijas. Prieš pat jų eros pabaigą Secesijos laikotarpiu, korsetų gniaužtai buvo itin stiprūs. Moterims ilgainiui net sunykdavo apatiniai šonkauliai, o kontrastas tarp krūtinės, liemens ir klubų buvo ko ne ekstremalus. Kaspinais ir virvelėmis suveržiami apatiniai pančiojo ne tik moterų figūras, bet ir jų savimonę. Tai buvo laikai, kuomet net ir aukštuomenės moterys įgydavo apribotą išsilavinimą ir neturėjo balsavimo ar kitokių savarankiškumo teisių. Išsilaisvinimas iš korseto stebėtinai sutapo su moterų teisių plėtra, pirmaisiais feminizmo judėjimais. Galiausiai tai buvo prilyginta senamadiškai atgyvenai, kuri, žmonijai žengiant į modernų, industrijos ir progreso varomą XX a., tapo praeities simboliu. Prancūzų dizaineris Paulis Pauret laikomas moterų išlaisvintoju iš korsetų vergijos ir naujų drabužių siluetų pranašu. Tačiau permainingas ir dinamiškas XX a. kiekvieną dešimtmetį pateikdavo savų akibrokštų ir naujų santykio su moters kūnu taisyklių. 1920 m. įsivyrauja jaunystės kultas ir jaunos, tarsi paaugliškos figūros etalonas. Išpopuliarėjęs la garcon (išvertus iš prancūzų „kaip berniukas“) stilius buvo absoliuti priešingybė iki tol korsetų formuotam moteriškumo idealui – smėlio laikrodžio siluetui. Juosmens linija nusileido ties klubais, o krūtinė buvo tiek nesvarbi, kad net sąmoningai maskuota ją perrišant plačiu raiščiu. 1930-1940 m. vėl grįžtama prie klasikinio moteriškumo, krūtinė savo vietoje, santūriai pabrėžta, sukuriami ir pirmieji, šiuolaikinius primenantys, liemenėlių modeliai. Kitaip nei dabar, tada nebuvo priimta viešai aptarinėti krūtinių formų, dydžių ir jų matomumo. Įdomu tai, jog pirmasis spenelių skandalas įvyko dar 1934 m. Holivude. Ir jo sūkuryje atsidūrė visai ne moteris, o žymus to meto aktorius ir širdžių ėdikas Clarkas Gable‘as. Dabar esame įpratę matyti pusnuogius vyrus, ne gana to už lygias teises kovojančios moterys šią vyrų laisvę vaikščioti apnuoginus viršutinę dalį prilygina diskriminacijai. Vis dėlto tokia scena 1934 m. filme „Tai nutiko vieną naktį“ šokiravo žiūrovus. Tais pačiais metais net keturi vyrukai buvo suimti už viešą krūtinių apnuoginimą Coney Island paplūdimyje. Įvykis išprovokavo protestų bangą, kuri privedė prie naujo įstatymo, leidžiančio vyrams viešai apsinuoginti, priėmimo. Viskas iš esmės ėmė keistis po II Pasaulinio karo.
Įkūnytas grožis
Iki 1950-ųjų metų mada niekaip nebuvo siejama su seksualumu. Bent jau apie tai nebuvo kalbama viešai. Grožis ir moteriškumas visomis įmanomomis apraiškomis buvo esminis vertinimo kriterijus ir pagrindinė mados siekiamybė. Pasibaigus II Pasauliniam karui viliojančios moteriškos formos užbūrė mados kūrėjų vaizduote ir jos vartotojų sąmonę. Putli, išreikšta krūtinė, vapsvos liemuo ir apvalūs klubai tapo dominuojančiu etalonu. Kūtinei teko pagrindinis vaidmuo. Tylant karo pabūklam madoje sproginėjo naujų tendencijų „bombos“: pokaryje, taupant audinius, sukonstruojamas seksualiausiais visų laikų bikini maudymosi kostiumėlis (idėja sukirpti keturis plonomis juostelėmis surišamus trikampius 1946 m. kilo prancūzų dizaineriui Louis Reard); Holivudo padangėje sužibus Marilyn Monroe žvaigždei gimsta „seks-bombos“ epitetas; apatinių pramonėje bestseleriu tampa vadinamoji „Bullet-Bra“, smailėjančios formos liemenėlė-kulka, lyg Kupidono strėlė pervėrusi ne vieno to meto vyriškio širdį. Kalbame apie laikus iki plastinių operacijų, kuomet siekiant tobulesnių kūno formų galėjai kliautis tik „išmaniais“ apatiniais. Ir tokių būta. Antai Amerikoje sparčiai išpopuliarėjo pripučiamos liemenėlės, kurios leido reguliuoti krūtinės dydį ir putlumą. Vis dėlto mada XX a. buvo dinamiška ir nesutramdoma. Jokia tendencija neužsibūdavo ilgiau dešimtmečio. Tad 1960-aisiais visuomenės nuostatas ir estetinius kanonus pradėjo purtyti pokario baby-boomerių karta. Jaunimo buvo daug ir jo netenkino senos mados. Vėl įsivyravo jaunystės kultas, paaugliška, laiba, netgi kiek belytė moteriška figūra. Krūtinės linkiai pranyko mini siluetuose ir užleido dėmesį ekstremaliai atidengtoms kojoms. Vis dėlto tai jau buvo seksualinės revoliucijos aušra. Natūralumas, suartėjimas su gamta, laisva, visuomenės normų nevaržoma meilė bei atviras santykis į kūną tapo šios ideologijos, kuriai itin aktyviai prijautė tuometinis hipių judėjimas, esmė. Iš to gimė ir 1970-ųjų mada – ilgi romantiški siluetai, daug sluoksnių ir perregimumo ir… jokių liemenėlių. Kai tai tampa masine tendencija – mažai ką jaudiną ir šokiruoja. Juk būtent draudimai ir apribojimai tampa maišto masalu.
Bullet-bra 1950s
Dar viena kūną iš dogmų pančių išlaisvinančia mados ikona tapo pop karaliene tituluojama Madonna. Didelė jos karjeros viršūnės atkarpa buvo paženklinta atviro seksualumo, fetišistinių elementų ir paties Jeano Paulio Gaulties sukurto sceninio korseto, kuris tapo ir dizainerio parfumerinės linijos simboliu. Muzikos žvaigždė meistriškai sužaidė klasikiniais, suvaržymą simbolizuojančiais mados atributais ir išlaisvintu, atvirai demonstruojamu seksualumu. Korsetas tapo kūną išryškinančiu ir jį efektingai demonstruojančiu rėmu.
Madingas kūno etalonas yra istoriškai besikartojantis kultūrinis konstruktas, tam tikra samprata, kurioje persipina nusistovėję stereotipai, išankstiniai lūkesčiai bei vieni kitų vertinimai. Vis dėlto šiuolaikinė mada stengiasi kratytis šių „idealų“. Vis didesnis dėmesys kreipiamas ne į etalonus, o į įvairovę. Standartus keičia ypatumai, kurie, kaip niekada anksčiau, madingi ir brangiai parduodami. Viskas, kas netobula yra unikalu, autentiška, nepakartojama. O to taip trokšta šiuolaikinis, į individualumą ir išskirtinumą orientuotas vartotojas. Mados industrijoje lyg vėliava mosuojama „pozityvaus kūniškumo“ nuostata. Mados podiumuose vis daugiau apkūnių, neįgalių, skirtingų rasių ir amžiaus modelių. Mada ilgą laiką propagavo toksiškus kūno grožio etalonus, kurie vedė jos sekėjus prie alinančių dietų, anoreksijos, depresijos ir išsekimo. Šiuo metu stengiamasi gražinti džiaugsmą ir sieti madingą aprangą su pozityviomis emocijomis ir gera savijauta. Atviras ir natūralus santykis su kūno tampa to pagrindu.
„Žinok yra tiesioginis ryšys tarp vestuvinio torto ir nuotakos suknelės“, leptelėjo neseniai vestuvių sezoną uždariusi kolegė stilistė. Ji jau gerą dešimtmetį rūpinasi nuotakų įvaizdžiu ir švenčių dekoru. „Jei suknelė, pūsta, išdabinta gėlėmis, nėriniais ir raukiniais, lyg cukraus pudra apiberta žėrinčiais karoliukais, tai ir tuoktuvių tortas bus tarsi Versalio rūmai, skęs kremo ir cukruotų dekoracijų pertekliuje“, toliau dėstė ji. Šis trumpas pokalbis privertė susimąstyti, kaip tai, ką dedame ant savęs siejasi su tuo, ką dedame į save. Gal iš tiesų saldžių, barbiškų derinių gerbėjos negali atsispirti desertams, o odines striukes ir plėšytus džinsus vilkinčios rokerės burnoje tirpstančius morengus mielai išmainytų į dūmo skonio mėsainius? Taigi ar iš tiesų esame tai, ką valgome…?
Gyvenime esu minimalistė. Nemėgstu perdėtai puoštis veikiausiai dėl savo darbo specifikos, mat nuolat jaučiuosi persisotinusi mada. Kaip ir dauguma mados profesionalų dievinu juodą spalvą ir… juodą šokoladą, kavą bei kartokus anyžinius saldainius. Nemėgstu saldumynų. Sutapimas? Nemanau. Man tinka viskas, kas sūru, su žiupsneliu čili pipirų arba šlakeliu laimų sulčių. Gal išties, tai, kas mūsų lėkštėje ir spintoje pasako apie mus daugiau, nei numanome…? Juk šie kasdienio gyvenimo virtuvės ingredientai nuolatos maišosi tarpusavyje. Tai mūsų esminiai, baziniai poreikiai, juk natūralu, jog nesinori nuolat būti nuogiems ir alkaniems. Tiek madą, tiek maistą vertiname per skonio prizmę. Vis tik tai – gan prieštaringa juslė, dėl kurios nors ir sutarta nesiginčyti, verda nuožmios diskusijos. Bet kokiu atveju itin sunku nustatyti vieną universalų etaloną. Tai, kas priimtina daugumai, vadinama populiariąja kultūra arba tiesiog popsu, kurį nenumaldomai lydi menkavertiškumo šešėlis. Juk kas patinka masėms, dažnai yra lėkšta, banalu, stokoja originalumo. O kur dar kičas, saldi, neretai ironiška estetika. Šiuolaikinėje kultūroje paraleliai gretinamas greito maisto ir greitosios mados vartojimas. Mados ekspertai bando nustatyti skonio kilmę – jis įgimtas ar išugdomas, geras ar blogas, autentiškas ar sąmoningai įskiepijamas? Skonio formavimąsi veikia auklėjimas, socialinė bei kultūrinė aplinka, išsilavinimas ar net socialiniuose tinkluose sekami influenceriai. Ne taip seniai, ko ne visą XX amžių, mada vaidino skonio diktatorės vaidmenį. Buvo gan paprasta susivokti, kas gražu ir tuo pačiu madinga, o kas laikoma senamadiška atgyvena. Tačiau kalbant apie šiuolaikinį mados charakterį neįmanoma remtis vienu receptu. Tai šen tai ten juntami ryškesni prieskoniai ir poskoniai, vienos ar kitos stilistinės virtuvės įtaka, tačiau pasirinkimo laisvė ir individo poreikis išreikšti savitumą garantuoja teisę net ir į “blogą“ skonį.
Mados apetitas
Mada ir maistas žadina apetitą. Valgome akimis tiek gurmanišką patiekalą, tiek stilingą praeivį. Nustatyta, jog maisto skonį pajuntame dar iki jam patenkant į burną, todėl tiek dėmesio restoranuose skiriama estetiškam patiekalų pateikimui. Nenuostabu jog maisto ir mados paralelės itin vaizdžiai išnaudojamos reklamoje, mados fotosesijose, ypač tapatinant aksesuarus su desertais. Galima rasti aibes tiesioginių inspiracijų, kaip maistas įkvepia drabužių siluetą, koloritą ar dekorą. Kur gi šios sinergijos paslaptis? Mada susijusi su rega ir lytėjimu, o maistas atsidūręs šalia, gali asociatyviai sužadinti ir tam tikrą skonį. Tai dar vienas būdas jusliškai patirti madą, teigia viena iš rugsėjį Niujorke atidarytos parodos “Food & Fashion“ kuratorių. Tuo pačiu atsiranda gana simboliškas ryšys tarp išorinės (mada) ir vidinės (maistas) mūsų esybės. “The New York Times“ paskelbė maisto motyvus audinių dizaine “naująja floristika“. Vis tik maisto ir mados tarpusavio santykių istorija siekia dar XVIII – XIX a. Tuomet gurmaniški motyvai būdavo įaudžiami į puošnių suknelių tekstilės raštus. Po gero šimtmečio 1930-aisiais žymi italų dizainerė Elsa Schiaparelli, kuri artimai bičiuliavosi su Salvadoru Dali bei žavėjosi siurrealizmu, omarais išdabino vakarinės suknelės modelį bei gausiai naudojo maisto motyvus sagų ir aksesuarų dizaine. Ji pirmoji į madą įvedė humorą ir ironiją. Tam maisto motyvai irgi puikiai tiko. Kai kurie patiekalai, prabangūs delikatesai gali simbolizuoti godumą, perteklių, tuštybę, kurių apstu ir kalbant apie mados pasaulį. Kitas nuolatinis aprangos ir mitybos kontaktas iškyla per mados diktuojamus neretai toksiškus grožio standartus, idealios figūros etalonus. Madingos dietos, siekiant kūno tobulumo, yra pastovus grožio industrijos šešėlis. Mados ir kosmetikos industrija per ilgą laiką normalizavo liekno kūno idealą. Tuo tarpu podiumų modelių standartus atitinka vos keli procentai moterų. Riba buvo peržengta tuomet, kai nuo išsekimo mirė kelios jaunos manekenės. Tai paskatino aršią kovą prieš nulinio dydžio politiką. Dabar madą demonstruojančioms merginoms taikomas nebe kūno svorio maksimumas, o minimumas. Tad sveriant per mažai teks pasistiprinti ir tik tuomet kreiptis į modelių agentūras. Ne gana to vis daugiau žymių mados namų savo kolekcijų pristatymuose demonstruoja modelius skirtus apkūnesnėms figūroms. Maisto motyvų naudojimas drabužių dizaine siekia šiuos du mums gyvybiškai svarbius gyvenimo elementus priartinti vieną prie kito, o ne supriešinti.
Mėsainio stiliaus suknelė
Mano stilistinėje praktikoje taipogi yra buvę tiesioginio sąlyčio maisto produktus verčiant aprangos elementais. 2013 m. drauge su bičiule fotografe Agne Gintalaite kūrėme „Moters“ žurnalo viršelį, kurio herojė buvo žymus modelis ir maisto kritikė Aistė Misevičiūtė. Pagrindiniam kadrui papuošiau ją žalsva „Dolce & Gabbana“ palaidine iš sultingų garbanotų salotų lapų sukūriau išraiškingą apykaklę. Iš pirmo žvilgsnio buvo net sunku įtarti, jog daržovė tapo elegantišku aksesuaru. O štai 2010 metais muzikos žvaigždė Lady Gaga per daug nesismulkino ir MTV muzikos apdovanojimuose šokiravo renginio svečius bei žiūrovus vilkėdama Franco Fernandezo kurtą tikro kumpio suknelę. Buvo priderinta net ir mėsiška rankinė bei aukštakulniai. Dėl „medžiagos“ specifikos suknelė buvo kurta be primatavimų, atgabenta į renginį specialiame šaldytuve ir užsivilkta prieš pat Lady Gagai žengiant ant raudono kilimo (dainininkė atvažiavo vilkėdama kitą apdarą). Kalbama, kad aplinkui sklido specifiškas kvapas. Skandalinga ir ekscentriška apranga garsėjusios dainininkės pasirinkimą iškart pasmerkė gyvūnų teisių gynėjai. Tačiau tai tapo ikoniškiausiu, neabejotinai į istoriją įėjusiu tų metų įvaizdžiu, nukonkuravusiu net kunigaikštienės Kate Middleton sužadėtuvių suknelę. Ir tai nebuvo pirmas kartas, kuomet žvaigždė vilkėjo mėsišką apdarą. Prieš minėtus apdovanojimus pasirodė japoniškas „Vogue“ numeris, kuriame moteris pozavo su žalios mėsos bikiniu, o kiek vėliau, reklamuodama albumą „Born this way“, vėl pasirodė su panašiu drabužiu. Argumentuodama savo MTV apdovanojimų įvaizdį (beje renginio metu ji pelnė net 8 prizus) Lady Gaga teigė, kad suknelė jokiu būdu nėra pasityčiojimas iš gyvūnų. Tai buvo politinis pareiškimas. Tokia apranga ji siekė atkreipti dėmesį į diskriminuojamus homoseksualius JAV armijos karius. Mada dažnai tarnauja kaip įtaigi manifesto forma. Vis tik tokie muzikantės veiksmai supykdė nemenką dalį veganų gerbėjų atsisakiusių pirkti taip reklamuojamą albumą.
Kita maistą ir madą derinanti žvaigždė – dainininkė Katie Perry. Tiesa kartais ji kiek perlenkia lazdą ir atrodo lyg greito maisto restoraną praeiviams reklamuojantis animatorius dešrainio kostiumu. Tačiau Katie nesureikšmina mados ir savo įvaizdžio, ji linkusi į viską žvelgti su humoru ir sveika autoironija. Jos įvaizdžių kolekcijoje yra suknelės vaizdžiai imituojančios riebų mėsainį, spragėsių kibirą, įvairius vaisius, sušius, spalvingus pyragaičius ir saldainius. Šie ekstravagantiški modeliai neretai tampa ir jos sceninio įvaizdžio dalimi.
Podiumas supermarkete
2014 ir 2018 m. maistas ir mada virė viename puode. Paralelių buvo gausu ne tik dizaino sprendimuose. Šou rengti maisto prekių parduotuvėse, restoranuose, turguje. Raf Simons, pristatydamas “Calvin Klein“ 2018 metų rudens / žiemos kolekciją, salėje išbarstė toną popkornų. Tuo tarpu 2014 m. žymūs, Karlo Lagerfeldo vadovaujami CHANEL mados namai savo kolekciją demonstravo supermarkete, kurio scenografinė imitacija buvo sukurta viename Paryžiaus muziejuje. Modeliai vaikštinėjo tarp prekių lentynų, kuriose viskas, nuo kiaušinių iki skalbimo milteliu ir bulvių traškučių, buvo pažymėta kultiniu „Chanel“ logotipu. Iš esmės taip buvo sugretinama prabanga ir kasdienybė, aukštoji mada ir mūsų gyvenimus užvaldęs vartotojiškumas. Aukštosios ir “žemosios“ arba vartojimo kultūros ryšį dar 1960-aisiais puikiai vizualizavo Poparto menininkas A. Warhol, ant savo žymiosios drobės perkėlęs pomidorų sriubos skardinę. Šis menininko akibrokštas pradžioje buvo sutiktas su panieka, tačiau neilgai trukus pelnė jam tikrąją šlovę. Iš pirmo žvilgsnio menkavertis „Campbell‘s“ sriubos skardinės atvaizdas akimirksniu virto ikoniniu, kapitalizmą ir vartojimo kultūrą šlovinančiu simboliu. Popmeno karaliumi tituluojamas A. Warholas buvo pirmasis šios stilistikos menininkas perkėlęs savo darbus ant mados gaminių. Taip dienos šviesą išvydo to meto aukštuomenės stileivoms skirtos (masiškai negamintos) sriubos skardinėmis margintos suknelės, kuriomis juos puošdavosi lankydamos parodų atidarymus. Būtent Andy Warholui turėtume būti dėkingi už prekinių logotipų virsmą dekoratyviais vakarietiškos kultūros simboliais. „Barbie“, „McDonalds“ ar „M&M‘s“ yra ikoniški populiariosios kultūros ženklai, turintys stiprų vizualinį poveikį, kurį mada meistriškai išnaudoja.
CHANEL FW2014
Vis tik kalbant apie mados ir maisto santykį neišvengiamas ir ironijos aspektas, šmaikštus, žaismingas ir nesureikšmintas požiūris į įvaizdį. Dizaineris Jeremy Scottas yra tikras šio žanro virtuozas. Jis ne vienerius metus buvo italų mados namų „Moschino“ pagrindinis dizaineris. Šio mados ženklo DNR neįsivaizduojamas be humoro, greito vartojimo bei prabangos prekių estetizuotos dermės. 2014 m. rudens / žiemos kolekcijoje dizaineris drabužiuose naudojo pigaus maisto pakuočių printus bei aiškiai atpažįstamą greito maisto giganto „McDonalds“ spalvinę gamą ir simboliką. Mada turi tą magišką galią transformuoti mums įprastus elementus ir suteikti jiems visai kitą kokybę. Vargu ar kas norėtų puoštis „McDobalds“ restorano darbuotojo uniforma, bet kai stilingą ir kiek ironišką jos variaciją sukuria žymus dizaineris, drabužis įgauna kitą reikšmę ir vertę. Toks įvaizdis nėra tik dekoratyvus, jis virsta tam tikru pareiškimu ir pozicija, už kurios gali slypėti sąmoninga vartotojiškumo kritika arba ironiškas santykis į save bei pačią madą.
Kai galvojame apie madą, įsivaizduojame kažką gražaus, kas padės mums atrodyti patraukliai, šiuolaikiškai, jaunatviškai ar stilingai. Tačiau ne ką mažiau svarbu, jog vilkint pasirinktą drabužį jaustumėmės gerai, gal netgi laimingai. Ar gali mada ne tik diktuoti tendencijas, bet ir gaminti laimės hormoną dopaminą?
Dopamininė apranga (angl. dopamine dressing) – 2022-aisiais įsigalėjęs terminas, kuomet išsivadavus iš pandemijos apribojimų imta kalbėti apie drabužių poveikį gerai savijautai. Karantino metu treningų bei laisvų, patogių namų drabužių pardavimai augo tiesiog astronomiškai. Taip išpopuliarėjo vadinamasis athleisure stilius, klasikinių bei sportinių drabužių deriniai (dažniausiai sportinio kostiumo ir tiesaus klasikinio palto, avint minkštus sportbačius bei užsimaukšlinus beisbolo tipo kepurę). Dopamininė aprangos tendencija išlieka aktuali ir 2023 metais. Ne gana to ji apima kur kas daugiau nei tik patogius treningus.
Norų karuselė
Laimės hormonas dopaminas yra natūralus organizme gaminamas neuromediatorius, kuris išsiskiria kai jaučiame malonius pojūčius. Jis taip pat siejamas su atpildo, motyvacijos, dėmesio bei atminties funkcijomis. Dopamino išsiskyrimas gana trumpalaikis, tačiau toks paveikus ir malonus, jog skatina norėti dar ir dar. Tai lemia tam tikrus besikartojančius elgesio modelius. Apranga, kaip viena iš kasdienių elgesio išraiškų, taip pat glaudžiai siejasi su dėmesiu, įvertinimu, savimeile bei saviverte, kurią neretai veikia aplinkinių reakcijos. Malonumo pojūtis dažnai surištas su juslėmis, kurias mada intensyviai stimuliuoja. Retai kada susimąstome, jog drabužiai bei aksesuarai veikia ne tik mūsų regą, bet ir lytėjimą, uoslę, klausą. Vis šie pojūčiai gali būti dalis aprangos teikiamo malonumo arba atvirkščiai – keltį erzelį bei nepasitenkinimą. Taigi ryšys tarp to, ką vilkime ir kaip jaučiamės yra gana akivaizdus. Ne gana to dopaminas išsiskiria net ir perkant mums patinkančius drabužius arba kai nusprendžiame pirkiniais taisyti savo prastą nuotaiką, jais guosti save išgyvenant tam tikras krizes. Tai jau tamsioji priklausomybės nuo laimės hormono pusė, sukelianti nevaldomą, impulsyvų vartojimą ir trumpalaikių beverčių daiktų perteklių mūsų namuose bei spintose. Prekybinės akcijos taip pat žaidžia dopamino pliūpsniais. Kadangi jis išsiskiria ir kaip tam tikras teigiamo atpildo, apdovanojimo pojūtis, tad kai mes sutaupome – pasijuntame puikiai. Tiesa trumpam. Nes jei įsigytas daiktas neteikia ilgalaikio džiaugsmo – jis tampa beverčiu. Ir naujoji dopamino aprangos tendencija kalba būtent apie tai. Juk visi žinome seną taisyklę, kad tai, ko norime, nebūtinai yra tai, ko mums iš tiesų reikia…
Nėra to blogo…
Hertfordshiro universiteto profesorė Karen Pine ėmėsi tirti šį reiškinį dar 2012-aisiais. Ji nustatė, kad žmonėms vilkint jiems patinkančius drabužius jų savivertė kyla. Kalbant apie dopamininę aprangą dažnai minima spalvų svarba. Jos glaudžiai siejasi su emocijų išraiška. Šią sąveiką nagrinėja spalvų psichologija. Vis tik stebint drabužių bei geros savijautos ryšį kolorito vaidmenį reikėtų vertinti labai individualiai. Mados kontekste gana įprasta, jog krizių akivaizdoje paletė tamsėja, o išsivadavus iš jų spalvos tampa ryškesnės. Todėl nenuostabu, kad antrą sezoną iš eilės podiumai raibuliuoja visomis vaivorykštės spalvomis. Ryškūs, šilti, energija pulsuojantys atspalviai skatina pozityvias emocijas, taip siekiama išjudinti karantino sąstingio paveiktą mados rinką. Vis labiau traukiantis pandemijos šešėliui galime įvertinti ne tik neigiamus jos padarinius. Akivaizdu, jog daugelis dėl karantino apribojimų bent porą sezonų negalvojo apie naujus apdarus. Dingo poreikis. Minėti treningai buvo universali išlikimo uniforma. Jie ne tik teikė komfortą, tačiau ilgainiui privertė suvokti, jog galima apsieiti ir su mažiau drabužių. Jei karantinas būtų užsitęsęs ilgėliau, tikėtina jog tai būtų iš esmės pakeitę bent dalies vartotojų įpročius. Vienas iš mados ir dopamino paradoksų – drabužių kiekis niekaip nesusijęs su laime. Būtent jų kokybė ir teikiamas džiaugsmas, laimingos patirtys ar keliami prisiminimai yra tikrasis laimingos mados šaltinis. Kitas svarbus klausimas, kalbantis apie savivertę bei pasitikėjimą savimi, ar jūsų aprangą lemia asmeniniai pasirinkimai, o gal jus labiau veikia išorės veiksniai? Mados psichologė dr. Dawnn Karen, dienraščio „The New York Times“ praminta „aprangos daktare“ teigia, kad ilgą laiką žmonės buvo linkę rengtis labiau paisydami išorės veiksnių (oro sąlygų, kitų žmonių nuomonių, gyvenimo aplinkybių/progų). Tuo tarpu pandemijos metu situacija pakito. Dėl sumažėjusio kontakto su aplinkiniais, daugelis pradėjo rengtis, taip, kaip jiems patogu ir patinka. Efekto ilgai laukti nereikėjo – žmonės mėgavosi užplūdusiu laimės bei laisvės pojūčiu, atrado naujus derinius arba galų gale pradėjo vilkėti drabužius, kuriais ilgai nedrįso puoštis. D. Karen teigimu daliai šis patirtis tapo tokia maloni, jog net ir grįžus į normalų gyvenimo ritmą paskatino teigiamus įvaizdžio pokyčius. Peršasi išvada, jog žmogui gyvybiškai svarbu išreikšti save per drabužius ir rengtis taip, kaip išties norisi. Apie panašius sprendimus kalba ir lėtosios mados šalininkai. Jų nuomone nuolat kintančios mados tendencijos ir deklaruojami grožio etalonai kelia nuolatinį stresą. Tuo tarpu žinant, kas tau tinka ir ką vilkint ne tik atrodai puikiai, bet taip ir jautiesi, pasiekiama ramybė ir laimė. Bėda tik, kad žmogaus prigimtis nuolat trokštą naujovių ir įspūdžių, kurie vėl gi didina dopamino kiekį organizmą. Todėl mados industrija, kiekvieną mūsų pėdsaką internete sekantys algoritmai neleis taip lengvai mėgautis ramybe. Pastoviai kylantys nauji lūkesčiai bei kirbančios abejonės žadina norą „medžioti“. Beje ši metafora taip pat neatsitiktinė. Mados psichologų nuomone vartojimas yra vienas iš archainės medžioklės pakaitalų. Pirmykštėse visuomenėse mūsų protėviai gyveno medžiotojų ir rinkėjų bendruomenėse, būtent šių veiklų pobūdis bei impulsai dalinai nulemia ir šiuolaikinio žmogaus vartojimo ypatumus bei pomėgius. Jei esate rinkėjo tipo jums patiks ilgai vaikščioti po parduotuves ar naršyti internete prisirenkant pilną krepšelį gėrybių. Tuo tarpu medžiotojai tyko tam tikro konkretaus, nusižiūrėto „grobio“ ir mėgaujasi jį sumedžioję. Abiem atvejais išsiskiria laimės bei atpildo hormonas dopaminas, kuriam išsisklaidžius norime procesą kartoti iš naujo. Įdomu tai, jog dopaminas skatiną norą gauti „daugiau“, o ne „geriau“. Visa tai vyksta nesąmoningame lygmenyje, tad kol nesusimąstome, kas mus skatina pirkti ir kodėl taip elgiamės – esame įkalinti uždarame, trumpalaikės laimės rate.
Jokių standartų
Mados psichologė S. Forbes-Bell iškėlė „aprengtos sąmonės“ teoriją. Anot jos mes vertiname drabužius, kaip tam tikrus mums asmeniškai reikšmingus ženklus arba simbolius. Tai, kokias reikšmes jiems suteikiame, veikia mūsų jausmus bei elgesį. Pavyzdžiui, jei geltoną džemperį siejate su laime, jį vilkint veikiausiai jausitės laimingesni. Jei ryškios spalvos – ne jums, pamėginkite vieną kitą spalvingesnį aksesuarą (rankinė, laikrodį ar batus) ir stebėkite, kaip šie akcentai veikia jūsų savijautą. Viskas be galo subjektyvu ir gali būti gana komplikuotų atvejų. Pavyzdžiui ADHD ir ADD tipo asmenys gali turėti sensorinį hiperjautrumą, tai reiškia, kad juos gali siaubingai erzinti ne tik tam tikri garsai, bet ir audinio prisilietimai prie kūno ar ryškios spalvos bei jų deriniai. Dopamininė apranga tokiems žmonėms dažnai būna „ryškiai“ pilka. Tuo tarpu daug kam būtent juoda spalva teikia daug daugiau komforto nei ryškūs atspalviai. Buvo net atlikti tyrimai, kurie nustatė, jog juodai apsirengę žmonės daro didesnę įtaką grupei, nes jie atrodo labiau autoritetingi. Tad viskas iš esmės priklauso nuo tikslų, kurių siekiate ir asmeninių simbolių bei asociacijų. Belieka išsiaiškinti, kokie drabužiai jums asmeniškai siejasi su laimingais prisiminimais arba kelia malonius pojūčius. Dar vienas svarbus ir pozityvus šiuolaikinės mados aspektas – išskirtinis dėmesys įvairovei. Žinoma, kitoniškumas taip pat įvelkamas į komercinį apvalkalą, tačiau tuo pačiu tai skatina tolerantiškesnį požiūrį į skirtingos išvaizdos asmenis. Mados industrija vis labiau kratosi stereotipų, grožio standartų, tipinių figūrų etalono. Feministės Naomi Wolf teigimu tik 1 iš 40 000 moterų absoliučiai atitinka modelių standartus. Įsišaknijusi sąvoka gražus = geras. Tai ilgą laiką vertė žmones dramatiškai keisti išvaizdą, mat juos nuolatos persekiojo nepakankamumo jausmas. Pastaruoju metu stengiamasi keisti požiūrį ir į amžių. Tradiciškai grožis buvo jaunystės sinonimas, o senatvė laikoma „bėda“ su kuria privalu kovoti. Prarasti jaunystę tolygu prarasti grožį, o kadangi jis yra viena paklausiausių prekių, tai senatvė automatiškai asocijuojasi su paklausos praradimu. Taip žmogus tarsi „suprekinamas“. Tai priveda prie rimtos, egzistencinės tapatybės ir savivertės krizės. Keičiant šį ydingą požiūrį, į brandą ir senėjimą skatinama žvelgti kaip į natūralų, neišvengiamą ir savitai gražų gyvenimo etapą. Taip prieš ko ne dešimtmetį gimė menocore stilistika bei individualios saviraiškos brandžiame amžiuje atmaina. „Meno“ duoda užuominą, kad tai specifinis įvaizdis po menopauzės, kuris balansuoja nuo laisvų siluetų ir saugaus minimalizmo iki stilistinio maksimumo, kurį puikiai įkūnija optimizmo ir drąsos nestokojanti 100-metė stiliaus ikona Iris Apfel. Impozantiški, eklektiški įvaizdžiai leidžia nesureikšminti amžiaus ir jam nepasiduoti. Dalis vyresnio amžiaus moterų (Lietuvoje, deje, labai menka) pastebi, kad amžius išlaisvina, jos įgauna daugiau pasitikėjimo ir drąsos nebepasiduoti visuomenės stereotipams. Mada tampa puikia priemone tai išreikšti. Todėl žvelgiant į perspektyvą vis dažniau kalbama apie natūralumą bei autentiškumą. Reklaminiuose plakatuose ir ant mados podiumų gausu skirtingo amžiaus, sudėjimo, rasių ir net negalią turinčių modelių. Tai ženkliai prisideda prie emaptiškesnės visuomenės ugdymo. Tad apibendrinant galima teigti, kad viena dominuojančių ateities mados tendencijų yra jaustis gerai atrodant taip, kaip nori.
Pavadinimas kilo iš šiai kartai būdingo neapibrėžtumo ir nenoro būti priskirtiems, kategorizuotiems. Tai – bumerių vaikai, kartais vadinami “baby-busters“. Kadangi šiai kategorijai priklausau ir aš, daugelį dalykų prisimenu gana autentiškai. Buvau mamos „apmegzta“ nuo galvos iki kojų, o dėdė, lyg šiuolaikinis tvaraus dizaino meistras, iš senų kontrabandinių džinsų siūdavo man pavydo vertus sijonus ir sarafanus. Dailių vaikiškų drabužių stygius skatino fantaziją – turėjau originalų iš didelių vyriškų nosinių siūtą languotą sijoną. Tai vadinamoji “rakto po kaklu karta“, kadangi vaikystėje gana anksti turėdavo tapti savarankiškais (tėvai po darbų grįždavo tik vakare), po pamokų leisdami laiką vieni ar bendraamžių kompanijose. Nemaža dalis X-sų augo išsiskyrusiose šeimose. Jie tarsi šeimos vidurinysis vaikas (apsupti bumerių ir melenialsų), kuriam lyg ir pritrūko dėmesio. Ne gana to tai skaičiumi mežesnė karta. X-sai yra bemaž daugiausiai įvairių politinių bei ekonominių sukrėtimų patyrusi karta (~ 1965-1983 m.). Šaltasis karas, ginklavimosi varžybos, auganti politinė įtampa, konkurencinė lyčių kova, AIDS protrūkis, MTV ir augantis kapitalizmas keitė jų požiūrį į pasaulį, juk viskas vyko besiformuojant šių jaunų žmonių asmenybėms. Jaunųjų X-sų nuotaikas puikiai atliepė to meto muzika (Grunge, New wave, Punk, Goth), kurią lydėjo ir atitinkama įvaizdžio stilistika. Šios kartos atstovai gana atviri religijos, seksualumo, rasės klausimais ir yra žymiai liberalesni, nei brandos sulaukę bumeriai. X kartos atstovai apibūdinami kaip individualistai, nepriklausomi, savarankiški ir kūrybingi. Tai – karjeristų karta, kuri daug dėmesio skyrė finansinei nepriklausomybei, profesiniams pasiekimams, savęs įtvirtinimui, statusui. Vis tik sulaukę brandos jie sugeba atrast balansą tarp darbo ir laisvalaikio nemažą laiko dalį skirdami asmeninio dvasinio, fizinio ar intelektinio tobulėjimo praktikoms. Jie pasitiki savimi, todėl nevengia keisti darbo, ieškoti iššūkių ir didesnės naudos sau. X kartai patinka pokyčiai ir įvairovė, o rezultatas neretai svarbiau nei pats procesas. X-sai pasižymi išreikštu kritiniu mąstymu, autoritetus vertina skeptiškai, dažnai linkę į kritiką bei aršias diskusijas. Nuo šios kartos ėmė kisti ir šeimos planavimo modelis. Anksčiau buvo įprasta vaikų susilaukti iki 25-erių. X-sai ir vėlesnės kartos gimdo vaikus įžengę į ketvirtą ar penktą dešimtmetį arba išsvis atsisako jų susilaukti. Tad galima sakyti, kad šios kartos palikuonys gali priklausyti tiek Y tiek ir Z kategorijai. Tai dabartiniai 40+ m., žmonės, kuriems aprangoje svarbi kokybė, praktiškumo ir originalumo dermė. Stilius šiai kartai svarbesnis už permainingas mados tendencijas, jie gan nuosaikūs, linkę į klasiką bei minimalizmą, be to sulaukę tokio amžiaus, kai jau žino, kas jiems tinka ir geriausiai atskleidžia jų asmenybę.
Praplėsta ištrauka iš straipsnio publikuoto žurnale MOTERIS / 2020-02
Publikuoti ir cituoti galima tik nurodant autorystę. Visos teisės saugomos įstatymo numatyta tvarka.
antraoda.com 