TEKSTAI

APIE KARTAS IR MADAS III

X + Y = Z

Tokia yra šiandien aktualių, visuomenės veidą formuojančių kartų lygtis. Tūkstantmečio arba Y karta (~1984 – 2002 m.) taip pat patyrė ryškių visuomeninių bei politinių pokyčių. Tai pirmoji gana stipriai technologijų paveikta karta, todėl jos atstovai vienu metu gali daryti daug veiklų ir kaip ir Z karta, sunkiai išlaiko dėmesį. Jie vertina bendravimą, skeptiškai žiūri į taisykles, kūrybiškai sprendžia problemas, drąsiai adaptuojasi prie greitai kintančių aplinkybių ir tendencijų. Y-kai turi tvirtas vertybes ir moralines nuostatas, jie visuomeniški ir draugiški aplinkai, jų tarpe didelis procentas vegetarų bei veganų. Tai atsakingi, ekologijai, moralei bei darbo etikai neabejingi vartotojai. Nepaisant to, greitoji mada suklestėjo būtent šios kartos formavimosi laikotarpiu. Tūkstantmečio vaikai pirmieji įsitraukė į socialinius tinklus ir tapo atsparūs tradicinei reklamai. Įprastos kampanijos jų nebeveikė, daug labiau imponavo gyvas pavyzdys, mados ženklo skleidžiama filosofija ir tiesioginis, atviras bendravimas su vartotoju. Įvaizdį jie suvokia, kaip tam tikrą žinutę. Tai paskatino ir mados ženklus imtis savų istorijų kūrimu, turinys tapo taip pat svarbu, kaip ir forma. Šiai kartai svarbu išsiskirti, akcentuoti savo individualumą, būti originaliems. Milenialsai – viena didžiausių šiandieninių vartotojų grupių, pagrinde tai dabartiniai 30+ m. asmenys. Tačiau juos dažniau sutiksite išmaniuoju telefonu naršančius interneto svetaines, nei perkančius realiose parduotuvėse. Būtent jie pradėjo keisti apsipirkimo įpročius perkaldami juos į virtualią erdvę. Y karta itin daug dėmesio skiria individualaus garderobo formavimui, stengiasi rasti savitą stilių ir juo pasidalinti savo „Instagram“ profilyje. Blogeriai, vlogeriai, influenceriai taip pat šios kartos produktas, kuris akivaizdžiai iliustruoja pakitusią vartojimo ir saviraiškos kultūrą. Šios medijos nukonkuravo tradicinę spaudą, paveikė net mados biblija tituluojamą žurnalą „Vogue“. Žymių mados ženklų kūrybos vadovų, dizainerių pozicijas vis dažniau užima būtent šios kartos atstovai. Jie diktuoja madą remdamiesi savo instinktais, sukaupta patirtimi ir žvelgdami į augančią Z amžiaus grupę. Čia ir prasideda linksmybės. Nes būtent tarp dviejų jauniausių kartų verda esminė konkurencija. Y-kai nenori užleisti dėmesio centro, tačiau kintančios gyvenimo aplinkybės (stabilios pajamos, karjera, šeima, nuosavi namai) juos stumia link brandžiojo visuomenės sluoksnio. Vos vyriausiam šios kartos atstovui stuktelėjo 40 m. Y-kai neteko jaunystės privelegijų, kurias uoliai perėmė paslaptingieji Z. Šie pasitelkią kultinį ruporą TikTok’ą laido juokelius apie pirmtakų stilių (ypač pašiepdami vadinamuosius skinny džinsus), šaiposi jų išpopuliarintų avokadų tostų, nuolat gurkšnijamos kavos išsinešimui (Z jaunimėlis renkasi avižų pieno latte), kurią vakare keičia vynas ir vis primena, kad net jų dievinami kosmetikos ženklai jau kuria linijas kovai su senėjimo požymiais. Esmė tame, kad nors Y-patingųjų kartos vartojimo galia stiprėja, jų įtaka mados tendencijoms kasmet slopsta vis labiau ryškėjant sunkiai nuspėjamiems Z-tams…

Z ERA

Nėra aiškios takoskyros tarp Y ir Z kartų, mat vyrauja skirtingos analitikų nuomonės dėl jų gimimo datų. Vieniems Z karta prasideda sulig 1995-aisiais, kietiems – ko ne 2005-aisiais. Bet kokiu atveju tai jaunuoliai iki 25-erių. Žurnalo „Vogue“ duomenimis, JAV ši amžiaus grupė sudaro trečdalį aktyvios visuomenės. Z praminė save liūdnąją arba pasmerktųjų dumerių karta (sąskambis su bumeriais neatsitiktinis, tarp šių generacijų yra netikėtų panašumų ir visų pirma į akis krinta abiems bendra protesto dvasia ir besikartojančios temos tada bei dabar – Black lives matter, kova už moterų teises, LGBT+ manifestacijos, klimato kaita). Kaip savu laiku bumeriai, taip ir dumeriai nenori suaugti (infantilumo apraiškos, tampančios charakteringa identiteto dalimi) ir priimti suaugusių pasaulio, kuris prasilenkia su jų lūkesčais bei poreikiais. Žinoma, visi anksčiau ar vėliau esame priversti suaugti. Vis tik Z kartos atstovai, nors ir būdami dar labai jauni, nėra tokie optimistiški, kaip Y, nebetiki “šviesia“ ateitimi, yra nusivylę vyresnėmis kartomis ir jų elgesiu (Gretos Thunberg fenomenas). Tai karta nepripažįstanti autoritetų. Jų pagarbą reikia užsitarnauti rimtais argumentais. Pasitelkę nuo mažumės prieinamą internetą jie gauna itin daug informacijos, yra atakuojami žinučių ir vaizdų srauto. Iš kitos pusės tai privatumą vertinanti, bendradarbiauti linkusi amžiaus grupė. Apokaliptinės nuotaikos skatina juos ieškoti paguodos praeityje. Tai iš dalies paaiškina ne pirmus metus trunkančias ryškias, dešimto praeito amžiaus dešimtmečio nostalgija persmelktas mados tendencijas. Lietuvoje galima stebėti šios amžiaus grupės jaunimo pomėgį rinktis drabužius parduotuvėse iš antrų rankų. Didžiausias šio tipo prekybos tinklas „Humana“ per pastarus metus tapo ko ne socialiniu reiškiniu ir šios kartos stilistinės saviraiškos priemone. Z jaunuoliai gana verslūs (kai kurie pradeda veiklą dar nebaigę mokyklos), racionalūs (labiau taupo, nei išlaidauja), tolerantiški, mažiau linkę atlikti tradicinius lyčių vaidmenis (paauglė iš Pakistano Malala Yousafzai – jauniausia Nobelio taikos premijos laureatė). Tai pirmoji skaitmeninė karta, kuri nepatyrė gyvenimo be moderniųjų technologijų. Tad natūralu, kad šie jaunuoliai paraleliai kuria ne tik realią, bet ir virtualią savo tapatybę. Jie puikiai pažįsta socialinius tinklus, skiria reklamą ir šlamštą. Be to jie aktyvūs dalinimosi platformų vartotojai. Z jaunuoliai itin aiškiai suvokia, kaip viskas laikina, tad kam pirkti, kai užtenka pasiskolinti, įkelti į savo socialinį profilį ir judėti toliau. Kartais susidaro įspūdis, kad šis jaunimas gyvena nuo vieno „Instagram“ įrašo iki kito. Beje, skirtingai nei Y, jie nenaudoja jokių gražinančių filtrų ir stengiasi būti maksimaliai autentiški, atviri. Nepagražinti realybė – vienas Z prioritetų. Kaip vartotojai jie tik įžengia į rinką, tačiau daugelis mados ženklų jau yra rimtai susirūpinę, ką pasiūlyti jaunajai kartai. Pastebėtos kelios rengsenos tendencijos būdingos Z jaunimui. Visų pirma – nesvarbu kaip tu atrodai, svarbu, kad jautiesi gerai. Jie itin akcentuoja komfortą, praktiškumą, mėgsta laisvus, lyg per didelius siluetus. Tai papildo ir sportinio stiliaus derinimas su kasdieniais, klasikiniais drabužiais. Antras svarbus aspektas – išsitrynę lyčių skirtumai. Skirstymas į vyrišką ar moterišką Z kartai atrodo senamadiška atgyvena. Kam apsiriboti tik savo lyties garderobu, kai gali eksperimentuoti su aibe įvairių variacijų. Kalbant apie šią kartą tai prasidėjo dar jų kūdikystės, kai įsivyravo skandinaviška mada naujagimius rengti neutralių, grafinių spalvų drabužėliais, vengiant įprastų žydrų ar rožinių. Progresyvūs mados namai jau kurį laiką pristato jungtines arba unisex kolekcijas. Bet kas iš to, jei Z atstovai nesivaiko tendencijų. Įvairovė, kitoniškumas, kurį propaguoja šių dienų jaunimas, siejasi ne tiek su itin originaliais drabužiai, kiek su poreikiu būti savimi ir nesistengti įtikti, pritapti. Normatyvūs (angl. normcore), niekuo neypatingi, bet savitai vilkimi drabužiai juos traukia labiau, nei naujausi mados vėjai.  

Papildyta ištrauka iš žurnale MOTERIS / 2020-02 publikuoto straipsnio.

Publikuoti ir cituoti galima tik nurodant autorystę. Visos teisės saugomos įstatymo numatyta tvarka.

Standartinis
TEKSTAI

Mados kalba IV / Juodoji magija

Pakalbėkime apie spalvas. Dažnai girdime minint kone ezoterinį jų poveikį savijautai ir nuotaikai, suformuluotas net specifinis spalvų psichologijos terminas. Tačiau už viso to slypi ir daugybė tiesiog istoriškai susiformavusių stereotipų. Juoda – viena labiausiai mistifikuotų ir daugiausiai įvairiai simboliais apipintų spalvų. Su ja siejamas gedulas, juodoji magija, paslaptingumas, tamsiosios jėgos ir kt. Visgi atmeskime istorinius mitus ir pažvelkime, kaip šios spalvos suvokimas keitėsi XX a. ir kokį reikšmių bagažą ji yra sukaupusi šiandien.

Nors Vakaruose vis dar įprasta į laidotuves vykti pasipuošus juodai, gedulas nebėra tas reiškinys, su kuriuo ši spalva asocijuojasi labiausiai. Už tai savotiškai turime būti dėkingi ilgai valdžiusiai britų karalienei Viktorijai, netrumpą to valdymo laiką našlavusiai. Nuolat vilkėdama juodus apdarus monarchė pripratino prie jų britus ir taip ši spalva tapo būdinga netgi kasdienei aprangai.

Šiuolaikiniams žmonėms juoda spalva asocijuojasi ir su elegancija, kūrybiškumu, intelektu. Apie pastarąją sąsają verta pakalbėti kiek plačiau. Šiuo atveju nuopelnai tenka bitnikų subkultūrai. Tai – 1950–60 m. gyvavęs menininkų, intelektualų, mąstytojų ratas, propagavęs antimaterializmo idėjas, kritikavęs Vakarų visuomenę, žavėjęsis poezija bei filosofija ir demonstratyviai ignoravęs tuometę madą. Bitnikai rengėsi itin paprastai, o juodi golfai, beretės, tamsūs akiniai ir jūreiviško stiliaus palaidinės tapo lyg savita jų uniforma. Taip prilipo viena iš juodai spalvai būdingų etikečių – esą tai intelektualų spalva.

Išties galima rasti gausybę žymių asmenybių, be galo mėgusių ar ir tebemėgstančių juodą spalvą. Coco Chanel – viena jų. Ir jai turime dėkoti už moteriškos elegancijos etalonu laikomą mažą juodą suknelę, kurią, beje, žymioji dizainerė sukūrė stebėdama tarnaičių aprangą. Ši buvo patogi, nevaržanti judesių, praktiška, tad atsisakiusi nereikalingų detalių (prisegamos baltos prijuostės ir apykaklės) Chanel sukūrė pirmą žaibiškai išpopuliarėjusios juodos suknutės modelį.

Visgi tikrasis šio drabužio triumfo kaltininkas – ir vėl Holivudas. Legendinis filmas „Pusryčiai pas Tiffany“ su žavingąja pagrindinio vaidmens aktore Audrey Hepburn išties suviliojo juodąja mados magija. O pačią įsimintiną suknelę, vėliau tapusia absoliučia klasika, sukūrė neprilygstamasis Hubertas de Givenchy.

Yra vienas dalykas, kuris jungia visus straipsnyje minimus drabužius – tai jų nepavaldumas madai. Tendencijos keičia viena kitą, o šie garderobo elementai lieka nepakeičiami. Dėl šios priežasties jie vis įtraukiami ir į vadinamąsias spintos kapsules. Negana to, visi jie absoliučiai dera su bet kokiomis mados naujienomis. Ir kiekviena karta šiuos drabužius interpretuoja bei adaptuoja savitai, tuo ir toliau perduodama vienokią ar kitokią žinutę.

(ištrauka iš MOTERIS / 2021-08 žurnale publikuoto straipsnio).

Standartinis
TEKSTAI

MASKARADAS

Kaukė – ypatinga ir šiuo metu itin aktuali aprangos detalė, turinti tiek dekoratyvią, tiek apsauginę ar net psichologinę reikšmę. Metus gyvename prisidengę veidus, tad kirba noras plačiau panagrinėti kaukių prigimtį ir kaip jos mus veikia šiandieniniame gyvenime.

Pastaruoju metu vyksta aibės tarptautinių nuotolinių konferencijų ir seminarų, kuriuose įprastomis aplinkybėmis fiziškai dalyvauti būtų sunku. Namuose uždaręs ir gyvenimo dinamiką apribojęs karantinas atvėrė plačias lavinimosi internete galimybes. Taip vieną žiemos vakarą praleidau klausydama mados ekspertų pranešimų. Vieno jų pabaigoje iškilo klausimas, kaip vertinamos kaukės iš stilistinės pusės. Koks kaukių dėvėjimo etiketas, estetinės ypatybės ar derinimo principai? Ar elegantiškai apsirengus pridera būti su medicinine kauke? O gal saugumas – svarbiausias argumentas, atremiantis bet kokius stilistinius išvedžiojimus?

Iš tiesų dabartinis gyvenimas sunkiai įsivaizduojamas be kaukių. Kiekvienas turime savo santykį su jomis. Vieni, susirūpinę ekologija, renkasi daugkartines, siuvasi jas derindami prie mėgstamų drabužių. Kiti – net ir medicinines paverčia daugkartinėmis, neapdairaus taupumo sumetimais dėvėdami jas iki paskutinio siūlo. Formuojasi ir tam tikras naujas kaukių dėvėjimo, derinimo etiketas. Antai aukšto rango moterys vis dažniau pasirodo su to paties audinio, kaip dalykinis kostiumėlis, kaukėmis. Jos tampa ir korporatyvinio įvaizdžio dalimi. Politikai, prezidentai vis dažniau pirmenybę teikia santūriems juodiems modeliams. Kaukės tapo ir nauju verslo dovanų priedu, firminiu suvenyru per konferencijas ar kitus renginius, reklamos talpinimo bei politinių manifestų vieta (nukonkuravo įprastus marškinėlius). O gatvėse galima išvysti itin platų pasirinkimų spektrą. Nenuostabu, kad kilo aibė verslo idėjų ir internete galima rasti kaukių su šmaikščiais piešiniais, užrašais, įžymybių veidais ar gyvūnų snukiais. Prekyba jomis tapo ir dar viena paramos forma, kuomet gautas pelnas skiriamas pasirenkamai organizacijai ar aktyvistų judėjimui. Dizaineriai, netekę užsakymų ir užvėrę salonų duris, taip pat ėmėsi siūti savo kūrybos veido apsaugas (beje, mąstant praktiškai ir ekologiškai, tam puikiai tinka siūtų drabužių audinių atraižos). Kaip sakoma, karūna nenukrito, ir daugeliui tai tapo finansiniu išsigelbėjimu. Tokia realybė.

BEVEIDĖ MINIA

Iš namų be kaukės išeiti nevalia. Nutrūkus socialiniams kontaktams, gatvėje prasilenkiant su kone beveidžiais praeiviais apima labai prieštaringi jausmai – nerimas, vienatvė, susvetimėjimas. Akys laksto mėgindamos užkabinti pažįstamą žvilgsnį. Kiek kartų viešumoje nepasisveikinote su bičiuliu, nes jo tiesiog nepažinote, arba apsipažinote ir puolėt kalbint niekuo dėtą praeivį? Simboline prasme kaukės yra tam tikras susvetimėjimo, atsiribojimo, paslaptingumo, nežinomybės ženklas, siekiantis gilią istoriją ir turintis senas tradicijas. Užgavėnės, Venecijos karnavalas, teatras… Kaukių mūsų kultūroje apstu.

„Žmogus su kauke“ – įsišaknijusi psichologinė metafora, kalbanti apie emocijas ir tikrąją savo esybę slepiančią personą. Kaukės dažnai asocijuojasi su veidmainyste, nepatikimumu, slapukavimu. Ir nors dabar pagrindinė jų funkcija – apsauga nuo sparčiai plintančio viruso, akivaizdu, kad kaukių poveikis ir reikšmė gerokai platesni. Jos įgyja naują simboliką. Patikima, tinkamai dėvima kaukė priimama kaip ženklas, kalbantis apie žmogaus atsakomybę ir sąmoningumą, o štai komiškos, jokios apsaugos neteikiančios rodosi kaip pačios pandemijos paniekinimas. Tai, kokią reikšmę kiekvienas skiriame kaukėms, tapo kritiškai svarbiu santykių ir elgesio vertinimo kriterijumi. Nenuostabu, kad tuo pat metu tai ir vienija, ir priešina visuomenę bei akivaizdžiai demaskuoja jos problemas. Juk, pavyzdžiui, visuotinis kaukių dėvėjimas itin pravartus įvairaus plauko nusikaltėliams. Policija skundžiasi vis sunkiau identifikuojamais vagimis ir plėšikais. Galvas suka ir paparacai: po kaukėmis pasislėpusias įžymybes sunku atpažinti, tokios jų nuotraukos mažiau paklausios ir leidžia žvaigždėms bent šiek atsipūsti nuo perdėto dėmesio. Visa tai atrodė laikina, tačiau praėjus metams kirba nerami mintis – o gal tai nauja mūsų kasdienybė ir kaukė taps privalomu aprangos elementu?

PRIEŠISTORĖ

Mados istorijoje nedaug tokių pavyzdžių, kuomet specifiniai, siaurą funkciją turintys aprangos elementai tampa masiškai naudojami ir net madingi. Į galvą šauna įvairios uniformos ir jų detalės, įsitvirtinusios mados rinkoje, itin praktiški darbo drabužiai, kurių savybės tapo patrauklios ir kasdienybėje. Medicininė veido kaukė buvo sukurta XIX a. pabaigoje. Tai išprovokavo bakteriologijos mokslo atsiradimas ir plėtra – higiena, sterilumas tapo medicinos srities būtinybe. Apsauginės kaukės jau ne vieną dešimtmetį yra Azijos gyventojų kasdienybė, ten jos dėvimos nuolat, saugantis ne tik nuo įvairių sezoninių virusų, bet ir nuo alergenų ar oro taršos.

1918-19 m. Ispaniško gripo pandemija

Mada – gyvenimo atspindys, todėl natūralu, kad neilgai trukus ir dizaineriai ėmė naudoti kaukes kaip originalų kolekcijų akcentą. Antai 2002-ųjų Rafo Simonso vyriškoje kolekcijoje, pasirodžiusioje netrukus po rugsėjo 11-osios teroro atakų, kaukės turėjo stiprų stilistinį, emocinį ir estetinį užtaisą. Tai buvo savotiška alternatyva vartotojiškumą įkūnijančiai logomanijai. Anonimiškumas tapo nauja originalumo, įvaizdžio deklaracijos forma. XXI a. kaukės turi stiprią simbolinę reikšmę. 2017 m. po JAV prezidento inauguracijos jos imtos naudoti kaip manifestacija prieš D. Trumpo politiką – diskriminuojantį požiūrį į imigrantus, moteris, mažumas, LGBTQ bendruomenę. Jas mielai išnaudojo ir klimato kaitos aktyvistai. Požiūryje į kaukėtus asmenis prasiskverbia ir rasinės neapykantos bei išankstinių nuostatų stereotipai. Ilgą laiką kaukės asocijavosi su ekstremizmu, kriminaliniais elementais, nesaugumu, tad pakeisti jų semantiką – nelengva užduotis. Mada, siūlydama originalius sprendimus ir patrauklius modelius, ženkliai prie to prisidėjo. Taip po truputį kaukės tampa bendruomeniškumo, sąmoningumo, atsakomybės ir rūpesčio simboliu.

PASLAPTIES ŠYDAS

Rekomendacinis, o vėliau ir privalomas kaukių dėvėjimas buvo priimtas labai nevienareikšmiškai. Neilgai trukus pasipylė kalbų apie teises ir laisves, lydimų begalės absurdiškų sąmokslo teorijų. Kaip teigia žymi komunikacijos specialistė Julie Beun, kauke pridengtas veidas maskuoja svarbią tapatybės dalį, penktadaliu apribojama kūno kalba, o ji sudaro net 65 % viso bendravimo. Daugelis mūsų esame linkę tarsi skenuoti neverbalinę komunikaciją – pavyzdžiui, prikąsta lūpa ar kramtomas skruostas net ir menkai įgudusiam kūno kalbos specialistui siunčia signalą apie žmogaus abejones, nepasitikėjimą savimi ar nerimą. Aišku, liko akys, kurias mėgstama laikyti sielos veidrodžiu. Tačiau uždengus du trečdalius veido jų siunčiami signalai tapo sunkiau pagaunami ir suprantami. Žodžius, išraiškas, kurias transliuoja burna ir lūpos, pakeitė kaukės su pieštomis emocijomis arba užrašais „labas“, „aš šypsausi“, „viskas bus gerai“ ir pan. Kaukę galima rinktis pagal nuotaiką, asmenybės charakterį ar pažiūras.

Veidas – labai svarbi tapatybės dalis. Dauguma kasdienių drabužių iš principo mus niveliuoja. Pagalvokime apie džinsus, dalykinius kostiumus ar sportinę aprangą – nematydami veido esame daugmaž vienodi. Puoselėjant originalų ar ekstravagantišką stilių medicininė apsauginė kaukė tampa tikru svetimkūniu, akimirksniu sugriaunančiu kruopščiai kuriamą paveikslą, bet kartu signalizuoja apie žmogaus sąmoningumą, atsakomybę bei rūpestį ne tik savimi, bet ir aplinkiniais. Juk būtent tokio tipo kaukės yra patikimiausios saugantis nuo viruso. O nertos vašeliu ar inkrustuotos deimantais gal ir atrodo efektingai, bet praktinio efekto neteikia. Todėl stiliaus žinovai šiuo klausimu laikosi nuosaikios pozicijos ir nėra linkę smerkti stileivų su vienkartinėmis kaukėmis. Juk puikiai suprantama, kad sveikata – svarbiau nei stilius.

UNIKALUS, KAIP VISI

Iš prigimties žmonės linkę į du kraštutinumus – norą akcentuoti savo individualumą ir kartu siekį priklausyti grupei, būti priimtiems sociumo. Abu poreikiai vienodai svarbūs. Vis tik apribojus vieną jų ta būtinybė tik išauga. Daug kalbama apie neigiamą karantino poveikį psichinei žmonių sveikatai. Dalinis vizualios tapatybės praradimas – taip pat reikšmingas smūgis bendrai savijautai, tad originalios kaukės tapo paklausia preke. Juolab kad išmokta jas siūti įterpiant ir apsauginį sluoksnį. Mados psichologai pastebi, kad originalaus dizaino kaukės kompensuoja apribotos saviraiškos trūkumą ir padeda išreikšti individualumą. Tad jei negalime 100 % skaityti vienas kito kūno kalbos, tikrai galime naudoti kaukes savo stiliui paryškinti.

Be abejonės, kaukės mus apriboja, varžo išraiškas, mimiką, slopina balso intonacijas. Neilgai trukus moterys pastebėjo paralelę, kad jas nusimesti tolygu palengvėjimui nusisegus liemenėlę ar nusispyrus aukštakulnius. Bet vėlgi tai – tik įpročio reikalas, kuris palaipsniui, bet užtikrintai formuojasi. Jau dabar išeinant iš namų be kaukės galvoje užsidega raudona lemputė, lyg pamiršus raktus ar mobilųjį telefoną. Modelių įvairovė atliepia net ekstravagantiškus gatvės subkultūrų atstovų poreikius.

Šiandieną kaukės tampa padoraus, mandagaus, kultūringo elgesio norma ir tam tikru solidarumo simboliu. Jos neabejotinai papildys įprastų kasdienių mūsų aksesuarų asortimentą. Kaip ir prie kiekvienos naujovės, prie jų teks priprasti, atrasti savitą santykį ir prisitaikyti pagal save. Netolimoje ateityje pasirodys dizainerių ir mados namų kuriamos išmaniosios kaukės, kurios ne tik originaliai atrodys, bet ir puikiai saugos nuo plintančių negandų, siųs perspėjimus apie įtartinus kontaktus. Tikėkimės, kad šį virusą įveiksime sėkmingai, tačiau yra dar tūkstančiai kitų, su kuriais gyvensime ateityje. Vadinasi, teks išmokti įdėmiau įsižiūrėti į akis, labiau stebėti judesius, o ne išraiškas ir įvaldyti naują kaukių dėvėjimo kuriamą etiketą.

Straipsnis publikuotas žurnale MOTERIS 2021/03

Standartinis
PUBLIKACIJOS

Normalybė

Šį terminą nugirdau klausydama radijo laidą apie Japoniją po pandemijos. Realybę po karantino jie vadina naująją normalybe. Matyt žodis realybė jų kalboje yra mažiau populiarus. Kita vertus yra akivaizdus skirtumas tarp to, kas realu ir kas normalu. Realybė ne visada būna normali ir tuo turėjome progos įsitikinti. Mane suintrigavo pats naujadaras ir privertė susimąstyti apie normalumo sąvoką. Nuo pat gimimo mus lydi tam tikros normos ir jomis apibrėžti rėmai. Normalus ūgis, kūno masė, kraujospūdis. Normaliai apsirengęs ir besielgiantis žmogus yra normalios visuomenės pamatinė plyta (perfrazuojant „Pink Floyd“ sieną). Normalumas yra tam tikras etalonas, standartas. Jei jis nebūtų dominuojantis, gyventume absoliučiame chaose. Tai lyg gairė, leidžianti pastebėti nukrypimus ar orientyras, stengiantis susigaudyti permainingoje šiandienos įvairovė. Tuo tarpu madoje normalumo kategorija turi gana prieštaringą reputaciją. Iš vienos pusės ji ženklina greitąją madą, kuri tapo visuomenės uniforma. Intuityviai jaučiame daugumos priimtus mados normatyvus, kurie leidžia saugiai susilieti su minia. Tuo pačiu tai tikras įžeidimas mados dizaineriams. Retas kuris norėtų sulaukti epiteto, kad ilgai kurta  kolekcija yra tiesiog labai normali. Tokio komplimento potekstė – nuobodulys ir originalumo stoka. X kartos atstovai tėvų buvo ugdomi užaugti „normaliais žmonėmis“. Tuo tarpu Z kartoje normalumas yra gana miglota savybė. Privalai turėti bent vieną keistenybę. Jei neturi – sugalvok, bet žiūrėk, kad būtų įtikinama. Tuo pat metu aiškiai suvokiamas ir egzistencinis normalumo gėris – kam kažko siekti, leisti gyvenimą liejant prakaitą, kai galima gyventi sau čia ir dabar, paprastai ir normaliai. Gerai pagalvojus, visi mes nesame tokie jau unikalūs, kokiais įsivaizduojame esą. Ar žinote, kad tik 0,1% mūsų DNR yra unikali, o likę 99,9% – lyg konvejerio nulieta identiška schema? Tačiau būtent ši maža dalelytė nulemia, kad skiriamės vieni nuo kitų ir net identiški dvyniai nėra vienodi. Tad, matyt, nuo normalybės pabėgti nepavyks. O kiek esame linkę peržengti ribas ir išsišokti iš minios – kiekvieno asmeninis reikalas, nulemtas mažyčio DNR skirtumo.

Mados redaktorės skiltis / MOTERIS 2020 rugpjūtis

Standartinis
APIE

INTRO

Esu Justė Kubilinskaitė Tarvydė. Baigusi Vilniaus dailės akademijos mados dizaino magistrantūros studijas jau daugelį metų dirbu žymiausio Lietuvoje žurnalo MOTERIS mados redaktore, stiliste, įvaizdžio konsultante. Dar rašant magistrantūros diplominį darbą susidomėjau mados psichologija ir sociologija. Ilgainiui tai tapo mano pagrindine tema ir specializacija dirbant mados pasaulyje. Sukauptas žinias sudėjau į specializuotą šios pakraipos kursą VDA magistrantams. Esu Vilniaus dailės akademijos ir Vilniaus dizaino kolegijos docentė, VDA mados dizaino katedros magistrantūros studijų programos vadovė, diplominių darbų kuratorė. Studentams dėstau stiliaus pagrindus, šiuolaikinės mados istoriją, mados psichologiją bei sociologiją. Šiuo metu studijuoju VDA dizaino krypties doktorantūroje ir tiriu mados vaidmenį mene bei ją, kaip konceptualią kūrybinę mediją.

Jūs užklydote į privačią mados observatoriją, kurioje ji stebima per psichologijos ir sociologijos teleskopus. ANTRA ODA – mano tyrimų centras, stebėjimų ir studijų laboratorija, asmeninis dienoraštis ir virtualus žurnalas, kuriame mada / stilius / įvaizdis nagrinėjami, kaip žmogaus elgesio, saviraiškos, komunikacijos forma. Čia kaupsis viskas, kas sužadins smalsumą ir leis, lyg Alisai, pažvelgti į madą iš kitos veidrodžio pusės…

Kontaktai: labasjuste@gmail.com

Standartinis