Dizaineriui, kartais nesuprastam savo laikmečio vizionieriui Pierre’ui Cardinui 2022-aisiais būtų sukakę 100 metų. Pokalbis apie jo asmenybė bei indėlį į mados pasaulį LRT Klasika radijo laidoje “Pakeliui su vasara“. Įrašo nuoroda apačioje (pokalbis nuo 24:45 min.)
Rizikuoju užsitraukti juodą debesį, kaip yra nutikę ne vienam mėginusiam kiek atviriau pasisakyti apie lietuviškos mados kūrėjus ar renginio organizatorius. Lyg apie velionį, galima kalbėti tik gerai arba nieko. Priešingu atveju pasipila lavina kaltinimų kompetencijos stoka, piktybiškumu ar menamu pavydu. Ką gi – tebūnie. Šios apžvalgos tikslas – ne kenkti vieninteliam rimtam lietuviškos mados festivaliui, bet veikiau paskatinti susimąstyti ir imtis veiksmų teigiamų pokyčių link.
Atvykus į pirmosios festivalio dienos šou tenka gerokai luktelėti, kol pateksim į pagrindinę salę. Žiūrovų kantrybės testas – jokia naujiena, bet tai leido pajusti susirinkusiųjų nuotaikas, nugirsti ironiškus pokalbius. Akies krašteliu matant pagrindinę salę, išklotą burbuline plėvele, dalis juokavo, supainiojusi datas, nes podiumas dar tik įrenginėjamas. Bet ne, ilgainiui paaiškėjo, jog tai – šių metų scenografijos idėja. Supratau šią mintį kaip aliuziją į apsaugine plėvele karo metu apvyniotus paminklus (šįkart renginys vyko Nacionaliniame taikomosios dailės ir dizaino muziejuje). Tačiau gyvename ne tik karo, bet ir ekologinės katastrofos kontekste, tad toks vienadienis didelio plastiko kiekio panaudojimas abejotinam efektui sukurti nėra įtikinantis, veikiau nuviliantis. Šiųmetis festivalis buvo persmelktas karo Ukrainoje nuotaikomis. Tai nuskambėjo ir renginio pranešime spaudai. Vis tik parama ir solidarumas apsiribojo skambiomis frazėmis, realiai niekaip neprisidedant prie paramos iniciatyvų. O juk buvo galima bent dalį pelno už parduotus bilietus (kurie šiemet kainavo net 30 Eur) skirti, pavyzdžiui, Ukrainos dizaineriams paremti. Neabejoju, kad ir žiūrovų būtų susirinkę daugiau.
Festivalis visų pirma yra jame dalyvaujantys dizaineriai. Renginio ašis – „Mados infekcijos“ iniciatorė ir kūrybinė vadovė Sandra Straukaitė. Kasmetinė renginio metu pristatoma dizainerės kolekcija užduoda toną visam festivaliui. Jaunieji kūrėjai, lyg apšildančios grupės, kurioms tai puiki proga gauti pirmą kūrybos viešinimo „skiepą“ ir tapti nuolatiniais šio festivalio šeimos nariais. Tačiau stebina, kad vis mažiau netolimoje praeityje „infekuotų“ dizainerių nebegrįžta į šį renginį ir jo turinį užpildo vis nauji, kasmet atkrenkami „Mados injekcijos“ laureatai. Ir čia yra kuo džiaugtis.
Drąsiai tvirtinu, jog turime stiprią lietuviškos mados mokyklą, kuri kasmet išleidžia ne vieną originalaus braižo kūrėją. Formuojasi nauja stipri dizainerių kartą, kuri turi ką pasakyti ir sako tai garsiai, be užuolankų. Lukas Ivanavičius pristatė hiperbolizuotų formų kolekciją, kurioje galima įžvelgti ir socialinių tinklų iškreipto pasaulio kritiką. Pamatysite, Lukas bus kaip jo kolekcijos pavadinimas “The bigger, the better“ (kuo didesnis, tuo geresnis). Inga Skripka savo kolekcijoje šiuolaikiškai integravo tautinį paveldą, savo siluetams pasitelkdama etnografinių audinių replikas. Tuo tarpu Adelės Burokaitės pristatymą galima vadinti manifestu. Užduodama klausima “kas aš?“ ji kūrybiškai interpretuoja tapatybės spektrą balansuojantį tarp sapno ir realybės. Nenoras fiksuotis ties viena savasties išraiška – būdingas Z kartos bruožas. Įvaizdis yra procesas, nuolatinis virsmas ir drąsi asmenybės raiška. Festivalį vainikavo Londone gyvenančio dizainerio Saimono Tartenio šou. Ir tai buvo bomba. Kūrėjas puikiai perteikė tiek dramatiškas aktualijas, tiek ir šiuolaikinių tendencijų pulsą. Pristatymo režisūra, modelių eiliškumas, garso takelis kūrė kolekcijos naratyvą. Kiekvienas modelis vizualiai pasakojo istoriją. Man ši kolekcija kiek priminė vieną ankstyvųjų mados genijaus Alexander McQueen šou “Highland rape“ (1995 m.). Karo kontekste smurto ir estetikos santykis tampa paveikia priemone. Tokios paveikios kolekcijos ant lietuviško mados podiumų jau senokai nebuvo. Saimonas Tartenis vieninetlis pakvietė į savo kolekciją brandesnio amžiaus modelį (kas vakaruose tapę madinga tendencija), tačiau įkvepia ne tik tai. Jo ir Ingos Skripka modeliai inspiruoti autorių močiučių patirčių bei įvaizdžių. Jei Saimono kuriama estetika stipriau paveiki konceptualiai bei emociškai, tai Inga žavi lietuviškų šaknų aktualizavimu, kuris vietomis priminė klasikinius „Chanel“ kostiumėlius.
Kas toliau…? Dėl dizainerių ramu. Turime rimtą pamainą, kuriai labai reikia palaikymo, visų pirma įsigyjant, viešinant, remiant jų kūrybą. O dėl festivalio – taip, tai kol kas vienintelė jaunųjų talentų arena ir išties gaila, kad tradiciniu tapęs renginys tiesiog nyksta akyse. Matant silpstantį publikos bei pačių kūrėjų susidomėjimą pokyčiai yra gyvybiškai būtini. Tad šiemetinis festivalio plakatas, nors kalbėjo apie karo nuotaikas, užkodavo paties renginio nerimastingus simptomus – lyg dūmas besisklaidantis logotipas ir remonto darbų juostą primenantis užrašas – SOS „Mados infekcija“.
Nuotraukos – Ramūno Tengurio.
Publikuoti ir cituoti galima tik nurodant autorystę. Visos teisės saugomos įstatymo numatyta tvarka.
Pokalbis su kultūros žurnaliste Juta Liutkevičiūte apie vieną didžiausių mados aktyvizmo judėjimų “Mados revoliuciją“, kuri ypač aktyvi kasmet balandžio pabaigoje.
Žmogaus plaukai, jo šukuosena tarytum aureolė apgaubia galvą ir tampa natūralia labiausiai matoma figūros detale, kartais lyginama su karūna. Tai suprato ir pirmykštės gentys, ir senosios civilizacijos. Senovės egiptiečiai natūralius plaukus skusdavo, o galvas prisidengdavo perukais, pagamintais iš natūralių plaukų, gyvūnų šerių, kailio ar audinių. Nuo seno diduomenę nuo prastuomenės taip pat skyrė perukas. Prastuomenė galvas prisidengdavo tiesiog kepurėmis ar skaromis, tuo tarpu aukštuomenė – perukais.
Nuoroda į laidos įrašą (nuo 17 min) >> https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000205619/ka-byloja-sukuosena-plauku-kalba-nuo-gibsono-moteru-bandeliu-iki-naujai-prisikelusio-mullet
Minimalizmo šūkis, madingas oksimoronas, nuvalkiota klišė… Kaip bepavadintume šią frazę, ji nesitraukia iš šiuolaikinio leksikono, o pandemijos metu įleido šaknis ir ne vieno mūsų sąmonėje bei drabužinėje. Turime nemenką besaikio vartojimo užaugintą antsvorį ir gyvename daiktų pertekliuje. Karantinas, lyg priverstinė dieta, privertė suprasti, kad galime vartoti gerokai mažesnėmis porcijomis, o kartais ir išvis apsieiti be vieno ar kito pirkinio. Ar teko girdėti apie daiktų triukšmą? Pasirodo jis vargina ir veikia ne ką silpniau nei kaimyno garsiai klausomas metalo gabalas ar su pneumatiniu kūju gatvėje besidarbuojantis kelininkas. Kuo daugiau daiktų, tuo daugiau „triukšmo“. Nė nepajuntame, kaip aplink įsivyrauja nebylus, bet varginantis chaosas. Pirmieji jo požymiai – mes neberandame, ko ieškome, mes nebežinome, ko norime ir galiausiai – klasika – nuolat „neturime“ ką apsirengti. Ir dar tas nuolatinis nuovargis… Juk net nesusimąstome, kad kiekvieną daiktą turime „aptarnauti“ – valyti dulkes, skalbti, lyginti, taisyti… Tai tampa rutina, kurią dažnas praskaidrina ne kuo kitu, o nauju, „džiuginančiu“ pirkiniu. Bet laimė trunka neilgai. Vieną dieną susivoki, kad ne tu turi daiktus, o jie tave. Pakeitus elgesio modelį pasikeičia ne tik garderobas, bet ir savijauta. Juk žinote, kas yra balastas – okupavęs mūsų aplinką jis braunasi į vidų neigiamų emocijų, streso ir nervų pavidalu. Dulkes renkantys daiktai, metų metus dienos šviesos nematantys drabužiai, iš mados išėję batai palieka savo pėdsakus mūsų mintyse ir nesąmoningoje elgsenoje. Atiduokite, išrūšiuokite, padovanokite ir pamatysite, kaip palengva aplinkui ir viduje įsivyrauja harmoninga tyla, atsiranda erdvės naujoms mintims, oro įkvėpimui ir apima malonus laisvės pojūtis. Laisvės suvokti, kad man tiesiog nereikia, kad esu pati sau pakankama ir jokios puošmenos nepadarys manęs labesne. Patikėkite, geriau turėti penkis širdžiai mielus drabužius, nei pilną spintą madingo ir bereikšmio šlamšto.
Mados redaktorės skiltis / MOTERIS 2020 birželis
antraoda.com 