Kartų konfliktai – seni, kaip pasaulis, tarsi natūraliai užprogramuoti žmonijos evoliucijos. Palikuonys stovi laipteliu aukščiau, tačiau požiūrio kampas dažnai yra atvirkščias – vyresnė karta iš aukšto žvelgia į jaunesnę, o pastaroji laužo vyresnių primetamas normas. Mada ypač vaizdžiai atspindi skirtingų amžiaus grupių individų saviraišką ir leidžia kitu kampu paanalizuoti kartų akistatas.

Karta – tai grupė žmonių, kuriuos sieja gimimo data bei esminiai įvykiai, nutikę kritiniais jų raidos laikotarpiais. Būtent šie reiškiniai suformuoja panašias vertybių sistemas, požiūrį, gyvenimo patirtį ir lemia kartų skirtumus. Kartų problemas nagrinėja ir filosofai, ir sociologai. Pastarieji kartų teoriją vertina gana prieštaringai. Vieni tai asocijuoja su šios srities „astrologija“, laikydami ją pernelyg abstrakčia ir sunkiai moksliškai pagrindžiama. Kitiems gi tai patogi, aiški ir dėsninga visuomenės analizės forma. Žymus sociologas Karlas Mannheimas dar 1923 m. parašė studiją „Kartų problema“. Tačiau diskusijų kartų klausimais itin padaugėjo po 1991 m. išleistos ir išpopuliarėjusios Williamo Strausso ir Neilo Howe knygos „Kartos“. Mada, kaip masiškai visuomenės priimama rengsenos ar elgsenos forma, itin tinkamas kartų saviraiškos studijos laukas. Tad ypač įdomu stebėti ir tyrinėti, kaip vienos ar kitos amžiaus grupės individai linksta prie panašių įvaizdžio pasirinkimų. Tuo pačiu mada – visuomenės lakmusas, nes tendencijos formuojasi ir gimsta veikiamos globalių socialinių, kultūrinių, politinių, ekonominių reiškinių. Tačiau net ir be sociologinių kompetencijų plika akimi regime susikertančius kartų interesus, konfrontuojančias jų pasaulėžiūras, skirtingų nuomonių ir elgesio formų akistatas. Apie kartų prioritetus, poreikius ir vertybes diskutuoja personalo vadovai, reklamistai, politikai, švietimo sistemos darbuotojai ir kt. Juk perpratus tam tikros amžiaus grupės ypatumus bei elgesio modelius galima daryti jai įtaką (parduoti, sudominti, įtikinti, įtraukti ir tt.). Šiuo metu visuomenėje figūruoja keturios aktyvios kartos: bumeriai (nuo angl. termino „baby-boom“, išvertus kūdikių bumas arba pokario gimstamumo bangą), X, Y (arba milenialsai) ir Z (arba dumeriai iš angl. „doomed“ – pasmerktieji). Kiekvienos kartos formavimosi laikotarpis apibrėžiamas su maždaug 5 metų paklaida, be to didelę įtaką turi ir regionas. Viena karta užaugina kitą ir jųdviejų santykis būna intensyviausias, labiausiai įtemptas. Visi savo adresu esame girdėję frazę „na ir jaunimas šiais laikais“ ir, matyt, sulauksime dienos, kai patys ją ištarsime. Mada ir įvaizdis ypač bado akis ir pirmiausiai atsiduria vyresniųjų kritikos smaigalyje. Keičiantis kartoms kito ir mados vaidmuo. XX a. viduryje žmonės tikėjo autoritetais, tad vyravo aiškios, keletą metų aktualios, dizainerių padiktuotos tendencijos. Pakitus visuomenei, artėjant naujajam tūkstantmečiui autoritetų vaidmuo sunyko ir mada subyrėjo į daugybę besikeičiančių tendencijų. Ją diktuoti ėmė nebe autoritetai, o naujos kartos atstovai gatvėse. Bet apie viską iš eilės.

BABY-BOOMER’iai

Atsigavus po II Pasaulinio karo (kuris atėmė ~75 mln. gyvybių) visuomenė ėmė sparčiai augti. Gimstamumo bumas (dabar sakytume “burbulas“) sprogo ~1947 – 1965 m. Bumerių karta buvo ugdoma “Tyliosios“, karo siaubo traumuotos kartos (~1928 – 1946 m.). Vis tik negalime tapatinti tuometinės JAV, Europos ir juolab Lietuvos visuomenės. Kiekviena jų išgyveno skirtingas istorines peripetijas. Ir jei vakaruose šios kartos jaunimas nėra į hipišką gyvenseną, tai Sovietų okupuotoje Lietuvoje už tokį įvaizdį ir pasaulėžiūrą kalindavo areštinėse ar psichiatrinėse. Tam tikra prasme tai mūsų prarastoji karta, neturėjusi laisvės ir galimybių rinktis, patyrusi politinės sistemos priespaudą ir suvaržymus. Minėti skirtumai rodo kokia diferencijuota yra kartų teorija. Ypač kai kalbame apie iki internetinę, globalizacijos nepaveiktą visuomenę. Tuometinėje Lietuvoje žmonės rengėsi gana vienodai, standartizuotai, atitikdami tarybinio piliečio etaloną. Bumeriams šiuo metu yra nuo 56 iki 74 metų. Būtent dabartiniai 50-mečiai ir 60-mečiai itin pajuto ženklų skirtumą tarp savo tėvų ir savęs šiame amžiaus tarpsnyje. Kalbama, kad XX a. antroje pusėje gyvenimo ritmas ir sąlygos tiek pakito, kad kiekviena karta gavo bent dešimtmečio rezervą. Todėl dabartiniai penkiasdešimtmečiai aktyvūs ir pilni entuziazmo, lyg būtų vos keturiasdešimties. Ilgėjant gyvenimo trukmei, senstant visuomenei kinta ir amžiaus suvokimas. Bumerių kartos tėvai sulaukę 50-ies jau ruošėsi pensijai. Tuo tarpu dabar šio amžiaus žmonės neretai pradeda gyvenimą iš naujo ir kuria ambicingus ateities planus. Jie formavosi septintajame dešimtmetyje, kuomet didelę dalį visuomenės sudarė jaunimas, kuriam  reikėjo kitokios mados nei jų tėvams. Galima teigti, kad būtent nuo 1960-ųjų ėmė ženkliai skirtis kartų elgesys ir saviraiška, sparčiai formavosi jaunatviška stilistika, būrėsi subkultūros. Tai lėmė ir pigesnės pret-a-porter (standartizuotų dydžių masinės gamybos produkcijos) bei mini mados (prie kurios bumo prisidėjo ir prekyboje pasirodę pirmosios kontraceptinės tabletės) suklestėjimą, kuris neaplenkė ir Lietuvos.

Hipių subkultūra ir stilistika – kitas ryškus, tolimesnių kartų įvaizdį paveikęs fenomenas, atnešė kosmopolitišką rytietiškų ir vakarietiškų aprangos elementų sluoksniavimą, laisvą požiūrį į kūną ir seksualumą, vyriško įvaizdžio pokyčius. Tai pacifistinių protestų, priešinimosi prieš kapitalizmą (bėgimas nuo realybės buriantis į atsiskyrėliškas komunas), kovos už žmogaus teises, o Lietuvoje – rezistencijos, karta. Ir apranga tam iš dalies pasitarnaudavo. To meto pogrindžio jaunimas slapta klausydavosi vakarietiškos muzikos, kontrabandos būdu gaudavo džinsus, o vyrukai augino ilgus plaukus ir barzdas. Tai niekaip neatitiko sovietinio modelio ir buvo laikoma maištu prieš sistemą. Kita dalis perėmė tarybinio piliečio įvaizdį, kuriam puikiai tiko darbo drabužiai. Paprasti, kuklūs, duslių spalvų kostiumai, krepdešino suknelės, kartūno palaidinės praversdavo įvairiems gyvenimo atvejams. Pasirinkimo stygius skatino šią kartą imtis rankdarbių. Ko ne kiekviena moteris mokėjo siūti bei megzti ir sava kūryba papuošdavo visą šeimą. Tai aktyviai skatino ir tuometiniai žurnalai. Tokie modeliai buvo originalumo apraiška unifikuotų įvaizdžių visuomenėje.

Baby-boomer’iai neabejotinai paklojo svarbų pamatą sekančioms kartoms. Jų skleista jaunatviška energija, maišto idėjos, idealizmas užprogramavo jaunatviško vis pasikartojantį elgesio modelį, padovanojo muzikos festivalių kultūrą (kurios pirmtaku laikomas Woodstocko festivalis 1969 m.), sukėlė seksualinę revoliuciją. Gerai pagalvojus, jų anūkai eina bumerių pramintomis pėdomis ir manifestuoja panašias idėjas (moterų teisę į kūną, pasipriešimą kariniams veiksmams, kovą prieš klimato kaitą ar rasinę diskriminaciją). Peršasi išvada, kad jaunatviškas makisimalizmas ilgainiui neatlaiko išbandymo branda, nuslobsta ir prisitaiko prie gyvenimo užleisdamas vietą naujos kartos saviraiškai…

Praplėsta ištrauka iš straipsnio publikuoto žurnale MOTERIS / 2020-02

Publikuoti ir cituoti galima tik nurodant autorystę. Visos teisės saugomos įstatymo numatyta tvarka.