TEKSTAI

Rožiniai nostalgijos akiniai

Dažnai girdžiu klausimą, kurio labai nemėgstu – „kas dabar madoje?“. Nemėgstu, nes nežinau ką atsakyti. Senais gerais laikais buvo kur kas paprasčiau įvardinti mados kaprizus, nes konkrečiais dešimtmečiais vyravo aiškus dominuojantis siluetas, spalvų paletė, visiems viena etaloninė šukuosena ir madingas makiažas. Pala pala…, iš kur tie sentimentai ir nusivylimas, ar tik nebus čia man kokia amžiaus vidurio egzistencinė krizė…? Taip besvarstant topteli, jog pati nostalgija šiuo metu yra labai madinga, jos apstu visur – drabužių spintose, muzikos ritmuose, „Instagram“ nuotraukų filtruose ar šiuolaikiniuose serialuose. Vis dėlto mada yra gerokai sudėtingesnis dalykas, nei vien dominuojanti estetika. Ji yra visuomenės nuotaikų veidrodis. Tad ir nostalgijos suvešėjimas liudija daugybę įdomių ir intriguojančių priežasčių, kurias šįkart nusprendžiau išsiaiškinti.

Justė Kubilinskaitė

Praeities, tarsi didžiulė talpi kuprinė, kuri nuo gimimo užgula mūsų pečius. Joje kaupiasi asmenybę formuojantys prisiminimai, patirtys, įspūdžiai. Ir nors filosofai neretai teigia, kad nei praeitis, nei ateitis neegzistuoja ir reali yra tik dabartis, patirtys bei išgyventos istorijos daro mums neabejotiną įtaką. Sentimentai snaudžia mumyse ir yra lengvai pažadinami vaizdų, skonių ar kvapų. Pastarieji turi ypatingą raktą, atrakinantį praeities Narnijos duris. Antai per Velykas tėvų namuose radau savo paauglystės laikų kvepalus. Nosį kuteno vos juntamas salsvas aromatas akimirksniu nukėlęs į mano septynioliktą pavasarį. Tai privertė prisiminti dar vieną istoriją, kurią kadaise skaičiau moksliniame žurnale. Straipsnyje buvo pasakojama apie indėnų gentis ir jose nuo seno vyraujantį prisiminimų kūrimo ritualą. Reikšmingų įvykių metu žiniuonės iš įvairių augalų užmaišydavo kvapnių esencijų talpas, kurias susirinkusieji leisdavo per rankas uostydami. Pasibaigus ceremonijai talpos būdavo užsandarinamos ir padedamos saugoti prisiminimų saugykloje. Praėjus ilgesniam laikui bet kas galėdavo ateiti, išsitraukti vieno ar kito įvykio talpą ir uostant ją mintimis grįžti į reikšmingą dieną. Panašiai elgiamės ir mes, tarsi iš didelės drabužinės traukdami skirtingų laikmečių apdarus ir juos prikeldami naujam gyvenimui.

Esu pastebėjusi, kad kartojasi gretimų kartų sentimentai. Jaunystėje žavėjausi ir mielai vilkėjau tėvų hipiškus drabužius. Tuo tarpu mano dukros dievina 1990-ųjų stilistiką, kuri iki skausmo primena mano pačios paauglystę. Manau daugelis mūsų esame išgyvenę panašius įvaizdžio formavimosi periodus. Madoje dažniausiai jaučiame nostalgiją ne savo pačių praeičiai, o tai, kurios nė nepatyrėme. Būtent dėl to vintažas įgauna viliojančio žavesio, sukuria apčiuopiamą idealizuoto laikmečio iliuziją ir tarsi leidžia ją pasimatuoti. Praeities stilistikos niekada negrįžta identiška forma, mat atsiranda naujas santykis, laiko perspektyvos filtras, kontekstas, kuris į vieną ar kitą laikotarpį įgalina pažvelgti kitaip ir jį interpretuoti atliepiant šiuolaikines aktualijas. Kartais būtent ta skirtingų laikmečių akistata, retro estetikos aktualizavimas esamojo laiko aplinkybėse, tampa puikiu, skirtingas kartas jungiančiu mados dialogu. Iš kitos pusės, išaugus vartotojiškumui mados kūrėjai priversti būti hiperproduktyvūs, kurti ne 2, o bent 4 kolekcijas per metus. XX a. mados meistrai galėjo mėgautis lėta aukštosios mados prabanga, ramiai kontempliuojant siluetus, kurie kito ne kas sezoną, o bent jau kas penkmetį. Šiuolaikiniai dizaineriai griebiasi nostalgijos šiaudo stengdamiesi įtikti įnoringam vartotojui, sužadinti jo prisiminimus ir taip emociškai suvilioti „nauja“ tendencija. Žmonės – iš esmės nostalgiškos būtybės, tad natūralu, jog mada, būdama intymiausia dizaino forma, atspindi jų natūrą ir gyvenimo būdą. Todėl laiko patikrinta stilistika dažnai sėkmingai atgimsta naujam sezonui.

Nuo diagnozės iki tendencijos

Bandydama suprasti nostalgijos prigimtį neriu į pačią pradžią, atsiverčiu virtualų visuotinės lietuvių enciklopedijos puslapį ir randu, jog nostalgija (gr. nostos – grįžimas + algos – kančia, skausmas) yra tėvynės ilgesys arba ilgesingas idealizuotas praeities prisiminimas, persmelktas apgailestavimo. Skamba liūdnokai ir verčia susimąstyti, ar tikrai nostalgija yra negatyvus jausmas? Taip, dažnu atveju tai yra reakcija į netektį, asmeninių ryšių, emociškai reikšmingų vietų, kultūros ar istorijos vertybių praradimą. Tačiau nostalgija kyla ir dėl to, kad žmonės praeitį linkę prisiminti ją idealizuodami, supriešindami su permaininga ir komplikuota dabartimi. Tokiu būdu ji tampa pabėgimo nuo realybės priemone. O priežasčių, kodėl norėtųsi nuo jos bėgti, ilgai ieškoti nereikia, pakanka prisiminti ką tik prasiautusią pandemiją ir izoliuojantį karantiną, besitęsiantį karą ir baimę dėl jo grėsmės, technologijų sukeltą priklausomybę ir tarpusavio susvetimėjimą…

Pirmą kartą nostalgiją poetiškai apdainuota Homero epe „Odisėja“. Tiesa, nors pats žodis yra graikų kilmės, klasiko eilėse jis neminimas, nes tuo metu tiesiog dar nebuvo sukurtas. Terminą 1688 m. įvedė šveicarų medikas J. Hoferis, parašęs „Disertaciją apie nostalgiją arba tėvynės ilgesį“. Jis nagrinėjo keistą kareivių elgesį, tam tikrą juos apėmusią melancholiją, kurią sužadino kalnuose besiganiusių karvių varinių skambalų garsai, nesąmoningai jiems priminę gimtuosius namus. Slogutis taip įsimetė jaunuolių gretose, kad kai kurie neva net mirė iš ilgesio. Šis šveicarų mokslininkas užčiuopė garsų poveikį prisiminimams. Panašiai, kaip ir kvapai, sentimentalios melodijos dirgina mūsų atmintį, leidžia mintimis keliauti į širdžiai brangias praeities akimirkas. Vis tik iki pat XX a. vidurio nostalgija laikyta psichine, depresijai artima diagnoze, dažna kareivių tarpe. Tačiau ilgainiui nepaaiškinamas namų ilgesys įgavo ir bendrinės būsenos apibrėžimą. Juk namai yra ne tik vieta. Tai ir tam tikras saugumo, šilumos, savasties jausmas, kurio taip siekiame kasdieniame gyvenime. Įdomu, jog nostalgijos jausmą geba jausti net septynmečiai vaikai. Šis faktas priminė, kaip mano dukros, kurios kaip ir dauguma vaikų, darželyje nekentė popiečio miego, eidamos į pradines klases su ilgesiu prisimindavo darželio dienotvarkės rutiną. Praeitis yra ta saugi sala, į kurią bėgame, kai aplink pasidaro neramu ir baugu. Ne gana to, šiuolaikinių technologijų pagalbą mes, kaip tie indėnai, gyvenimo akimirkas konservuojame telefonų nuotraukų galerijose. Susidaro įspūdis, jog tampa svarbiau ryškius gyvenimo momentus nufotografuoti, nei juos realiai patirti, o jų nenufotografavus prisiminimas tarsi prarandamas. Kalti ir socialiniai tinklai, kurie įtraukia į nepaliaujamą įspūdžių dalijimosi ritualą, kurį stebint apima toksiškas FOMO (angl. fear of missing out – baimė kažką gyvenime praleisti) jausmas, jog visi aplinkui gyvena, o aš tik egzistuoju pilkoje kasdienybėje. Išmanieji telefonai palaipsniui virsta mūsų išorinėmis smegenimis, už mus prisimenančiomis ne tik telefonų numerius, bet ir artimųjų gimtadienius ar netolimos praeities įvykius. Kyla bauginantis klausimas, ar ilgainiui apskritai neprarasime gebėjimo prisiminti be telefono pagalbos…? Šis nerimas išprovokavo kitą, psichologų teigimu gerokai sveikesnę JOMO (angl. joy of missing out – džiaugsmas atsispyrus dalyvavimui) nuostatą. Tai būsena, kai žmonės pilnai įsitraukia į tai, kas iš tikrųjų vyksta jų gyvenime, o ne nuolat lygina save su kitais. Šis išsilaisvinimas mažina toksišką pavydą ir leidžia sąmoningai mėgautis ir pasitenkinti tuo, ką turime.

Nauja – gerai pamiršta sena

Mada ir nostalgija ilgą laiką buvo absoliučiai priešingos sąvokos. Istoriškai mada buvo naujumo, progreso, pažangos ir galios simbolis. Kintant laikams kito ir mados, o senamadiškumas turėjo neigiamą, pašiepiamą, ydingą reikšmę. Mada buvo kuriama praeities normų laužymo ar transformavimo principu. Netgi teritorijos ir tautos būdavo užkariaujamos primetant nugalėtojų madą. Žinoma, kultūriškai susiformavo tam tikri nepajudami etalonai, kuriuos vadiname klasika, kurios kertiniu pamatu tapo Antika. Apie sąmoningą nostalgijos įtraukimą į mados raidą ir estetiką galime kalbėti nuo XIX a. Tuo metu įsivyravęs Ampyro stilius įkvėpimo sėmėsi iš senovės civilizacijų (etruskų, Egipto, Romos imperijos). Kiek anksčiau, Romantizmo periodu, buvo juntamas nusivylimas civilizacijos technologizacija, sumaterialėjimu ir susvetimėjimu, tad imtasi aistringai poetizuoti istoriją ir gamtą. Kažkur girdėta…? Išties, galime įžvelgti intriguojančią paralele su šiuolaikybe. Per pastaruosius porą šimtų metų visuomenė išgyveno dvi svarbias, gyvenimą keičiančias revoliucijas – pramoninę ir skaitmenizacijos. Ir į jas abi buvo juntamas pasipriešinantis atsakas žvalgantis į „idealią praeitį“. Psichologijoje toks reiškinys kartais aiškinamas poreikiu pabėgti nuo įtampų ir nežinios kupinos realybės. Tai, kas nauja, nepatirta siejasi su rizika, pavojumi, nerimu. Tuo tarpu praeitis yra aiški, apibrėžta, nekintanti, į ją įsitvėrus tarsi įgauname stabilumo nežinomybės blaškomoje dabartyje. Tai – saugi zona, kurianti lėtesnio laiko iliuziją. Tad dalinai retro tendencijos yra ir pasipriešinimas technologijoms, kurios vis labiau užvaldo mūsų kasdienybę.

Dalis mados dizainerių istorines interpretacijas pavertė savo kūrybinio braižo pamatu. Pavyzdžiui legendinė britų dizainerė Vivienne Westwood. Ji meistriškai apjungė provokuojančią, revoliucingą ir nesutramdomą pankų subkultūros estetiką su transformuotais istorinio kostiumo elementais. Mada užprogramuota lyg švytuoklė balansuoti tarp praeities ir ateities. Vis tik futuristinės estetikos prognozės, kuriomis buvo itin susižavėta 1960-aisiais pasidėjus kosminei erai, nepasitvirtino. Tuomečių mados kūrėjų vizijos apie XXI a. žmones (t.y. mus) kelia lengvą šypsnį. Taip gimė praeitį ir ateitį apjungiantis retro-furizmo terminas, tapęs gyvu įrodymu ir pavyzdžiu, jog įsivaizduoti ateitį nėra taip paprasta ir daugelis dalykų kinta visai kitaip nei prognozuota. Todėl ir praeities interpretacijos šiuolaikinėje madoje dažnesnės bei saugesnės nei ateities vizijos. Mados kūrėjai neretai reflektuoja laikotarpį, kurio metu jie patys formavosi, kaip asmenybės. Tai tampa organiška jų tapatybės dalimi ir tuo pačiu modeliuoja tam tikros kartos identitetą. Bendra kultūrinė patirtis, kaip ir vyraujanti mada, turi apjungiantį efektą, kuria bendrystės jausmą. Gyvename itin vizualioje kultūroje, kurioje vis sunkiau sukurti kažką absoliučiai naujo, nematyto, stebinančio. Ilgą laiką būtent tradicijų laužymas buvo naujų formų kūrimo įrankis. Vis dėlto praktiškai naujas dizainas prigyja tada, kai jame persipina 50 proc. atpažįstamumo ir 50 proc. novatoriškumo. Pastaruoju metu juntamas ryškus amatų, tautodailės atgimimas juos jungiant su šiuolaikiniu mados dizainu. Atrodytų, viską turėtų užvaldyti technologijos, dirbtinio intelekto generuotos idėjos, bet tam atsvara tampa autentiškas rankų darbas. Kad ir vadinamieji „granny square“ mezginiai, primenantys močiutės antklodes, tapę ryškia šiuolaikinės mados tendencija.

Seni geri laikai…

Jau užsiminiau, kad nostalgija neretai siejama su amžiumi. Laikui bėgant praeitis atrodo vis svaresnė, labiau artima, ten kaupiasi vis daugiau laimingų akimirkų, lyg pasakiškoje Niekados šalyje išdykauja vaikystė, vėliau romantiškai įsikuria jaunystė… Filosofiškai svarstant, amžėjimas (naujas alternatyvus terminas keičiantis negatyviai skambančią „senatvę“) yra mums visiems bendra tendencija. Ir visai nesvarbu koks jūsų skonis ar požiūris į madą, kurios santykis su amžiumi yra ganėtinai iškreiptas. Mada ilgą laiką buvo orientuota į jaunystę, kaip tam tikrą įpareigojantį estetinį etaloną. Ir tai nė kiek nestebina. Jaunystė lengvai parduodama, ją “išsaugojančios“ priemonės yra milžiniška industrija (jaunas=gražus=vertingas). Vis dėlto jau kurį laiką socialiniai tinklai gaudo plintančias alternatyvias nuostatas. Brandesnė auditorija pradėjo gana aktyviai reikštis socialinėje medijoje. Ji, lyginant su bendraamžiais prieš 10-20 metų jaučiasi, “jaunesnė“, aktyvesnė, priimanti senėjimą, kaip privalumą, tam tikrą autentiškumą, neišvengiamą procesą, kurio nemato prasmės stabdyti ar gražinti. Jis turi būti priimamas natūraliai, kaip brendimas paauglystėje.
Mada jaučia šiuos pokyčius ir akimirksniu reaguoja. Tiesa kartais gan absurdiškai. Štai jau kurį laiką jaunimo tarpe plinta granny-chic įvaizdžiai, inspiruoti babyčių aprangos. Ilgą laiką minimalizmą dievinę ir nenorėję subręsti millenialsai su savo kintančiu amžiumi taikosi per grandmillennial stilistiką. Todėl kinta ir madingo vintažo charakteris – 90-uosius keičia 70-ieji.
Kodėl jaunimas nori atrodyti, kaip „senimas“? Iš dalies šią tendenciją išprovokavo pandemijos karantinas, kuomet iš naujo atradome paprastų, patogių, nepretenzingų drabužių žavesį. Ekstremali situacija aktyvavo normalumo poreikį. Kita vertus žávi ir tam tikras atsainumas, kuris įvaizdžiui suteikia lengvumo ir natūralumo. Norisi mažiau streso. Gal vartotojai pervargo nuo įnoringos ir nuolat kintančios mados? Net šou verslo elitas, kuris neretai “įgyvendina“ ir “įkūnija“ podiumines tendencijas, rengiasi “kaip pensininkai“. Tačiau yra ir kita medalio pusė. Vakaruose girdimas vyresnės kartos nepasitenkinimas dėl kėsinimosi į jų amžių. Dabar tarsi “madinga“ matuotis “senatvę“, kai tau 30 ar 40, taip teisinant savo gyvenimo ar skonio pokyčius. Gal tai ir būdas jaukintis amžių, tačiau šis paviršutiniškas flirtas su amžėjimu jį tarsi nepelnytai nuvertina. Senatvę reikia “užsidirbti“, tik tada ji tampa natūraliai žavinga, autentiška ir imponuojanti.

Straipsnis publikuotas žurnale HAPPY365 / 2024

INTERVIU

Mums liko tik… praeitis?

Kaip gyvenimą užvaldė nostalgijos troškimas / Juta Kiudė (straipsnio ištrauka)

Sėdžiu su kūdikiu namuose, buvau nusiteikusi, kad kurį laiką kultūrinio gyvenimo patirčių daug nebus. Įsisupusi į chalatą per ekraną stebiu, kas vyksta, ką praleidžiu. Arenose koncertuoja „Dinamika“, „Mokinukės“, „Hiperbolė“ ir „69 danguje“. „Netflixo“ žiūrimiausiųjų sąraše – serialas „Draugai“, o praėjusio amžiaus pabaigos filmams sukurta atskira sekcija pavadinimu „Nostalgic 90s“. Populiarumo smaigalyje esančios žvaigždės demonstruoja džinsinių kostiumėlių madas, primindami man Britney ir Timberlake’ą iš 2001 metų. Panašu, kad jeigu ką ir praleidžiu, tai nebent programos pakartojimą.

Populiariosios kultūros kanaluose nostalgijos upė liejasi iš krantų – visur siūloma grįžti atgal, dar ir dar pasišildyti praeities vaizdeliuose. Kodėl mados, muzikos ir kino vizionieriai neišsiperka panašaus dydžio reklaminių plotų?! Pasidalinau šiuo nepakeliamu rūpesčiu su interneto draugais. Iš karto sureagavo įžvalgi fotografė Neringa Rekašiūtė – pasiūlė perskaityti sociologo Zygmunto Baumano „Retrotopiją“. Na, ką gi, vieną sekundę jaučiausi atradusi nepažintą ir neaptartą visuomenės reiškinį, bet, aišku, Z. Baumanas apie tai jau yra parašęs knygą. Joje glaustai ir paveikiai kalbama apie mūsų romaną su praeitimi. Kokie saldūs ir vilties teikiantys tie prisiminimai, kai utopijomis patikėti darosi vis sunkiau, o ateitis žada tik rūpesčius ir nestabilumą. Nostalgiški dalykai tampa priešnuodžiu nerimui dėl ateities.

Klaipėdos universiteto sociologas Liutauras Kraniauskas tvirtina, kad nostalgiško turinio per pastaruosius 15 metų padaugėjo: „Anksčiau didieji žinių sklaidos kanalai kontroliuodavo tai, kokios kultūros naujienos mus pasiekia. Jie spręsdavo, ką verta atsiminti, o kas amžiams nuguls archyvuose. Šiandien informaciniame lauke veikia žymiai daugiau ekonominių grupių, kurios užsiima nostalgiškų kūrinių sklaida.“

Gerai, bet kodėl ta sklaida tokia plati, srauni ir nesibaigianti? Ar tos „ekonominės grupės“ negalėtų sukurti ko nors naujo, irgi guodžiančio?

Kas naujo, t. y. kas seno, muzikoje?

Didžiulius pasirodymus įvairiose Lietuvos arenose organizuoja nostalgijos degalų užsipylusios grupės, o Natalija Bunkė čia muša visus rekordus ir jau suaugusias damas kviečia kartu dainuoti vaikystės hitą „Paukšteli, padangių paukšteli“. Ar viskas jau sudainuota, liko tik skanduoti „pakartot“ ir iš tikrųjų kartoti? Į pagalbą atskuba Loranas Vaitkus, muzikos leidybos kompanijos „Universal Music Group“ atstovas Lietuvoje. Loranas į mano nerimą žiūri su atlaidžia šypsenėle – nieko čia naujo, viskas sukasi spirale, muzikos istorija yra cikliška, o žmonėms patinka sentimentai.

„Nostalgija muzikoje visada yra svarbi korta, keičiasi tik karta, į kurią prisiminimas nukreipiamas. Šiandien tai labiau krenta į akį, nes nostalgiški koncertai įgavo naują formatą. Prieš 10 metų buvo nedidelių tribute pasirodymų mažose koncertų salėse bumas, o šiandien anksčiau populiarios grupės jau renka arenas. Atlikėjams patogu, nereikia važinėti po visą Lietuvą, bet ir reklamos reikia daugiau. O karta, kuriai nostalgiška 2000-ųjų muzika, šiandien turi didelę perkamąją galią ir investuoja į savo sentimentus“, – aiškina L. Vaitkus.

Bet… Visada yra „bet“! Sentimentuose paskendęs žmogus gali ir visai pamiršti, kad gyvenimas toliau juda į priekį. L. Vaitkus tvirtina, kad senų gerų laikų ištroškusiai auditorijai vis sunkiau pristatyti naują muziką. Šiuolaikiniai atlikėjai sukasi iš padėties perdirbdami senas dainas ar kurdami naujus hitus kartu su atlikėjais, kurie, pasiekę savo karjeros zenitą, dalyvavo „Bravo“ muzikiniuose apdovanojimuose.

„Kita vertus, suprantu tingumą muzikos naujienų atžvilgiu. Žmonės, kuriems dabar 30, 40 ir daugiau metų ir taip turi ką veikti – darbai, vaikai, paskolos, atostogos, kiti reikalai. Mažiausiai ko norisi, tai ieškoti naujo turinio. Reikia kažko patikimo ir pažįstamo“, – mums atlaidus išlieka L. Vaitkus.

Kaip kaimynų bute padaužytas radiatorius linksmai suskamba ir jūsų namuose, taip ir mano pašnekovai kalba lyg susitarę. Štai ką prisipažino sociologas L. Kraniauskas: „Pagaunu save, kad vis grįžtu prie savo paauglystės, maždaug 1986 m., muzikinių įrašų. Vėl ir vėl pašvilpauju klausydamasis tų dainų, bet tuo pačiu bandau ir suvokti kontekstą, pamatyti save tuometinėje visuomenėje. Toks grįžimas atgal man padeda suprasti, prie kokių kultūrinių tendencijų tuo metu prisiliečiau.“

Ir štai netikėtas posūkis – Liutauras aiškina, kad dėl visko kaltas… ego: „Tam, kad kultūros produktas būtų nostalgiškas, vartotojas jau turi kažką žinoti, t. y. jo smegenyse dar gyvi atsiminimai. Šie atsiminimai ir sudaro mūsų savastį, ego, kurį išlaikome visą gyvenimą. Tarkime, jeigu augau su „Mokinukių“ muzika, tai ir dabar galiu jų paklausyti, net jeigu šiandien suprantu, kad tai buvo visiška nesąmonė. Bet tas klausymasis leidžia išlaikyti savastį, neišsimėtyti laike kaip vis naujam individui. Nostalgiškas turinys padeda palaikyti ego tęstinumą ir taip sustiprina šiandieninę poziciją. Tai pastovumas, kurio norisi, kai pasaulis taip greitai keičiasi.“

Nostalgijos ratai madoje

Su L. Kraniausku dar susitiksime, bet kol kas grįžkime prie muzikos ir madų. L. Vaitkus sako pastebėjęs, kad madai grįžti reikia maždaug 20 metų. „Dėl to šiandien dalis muzikantų kuria tuos laikus primenančią muziką ir pasirenka įvaizdį, kokį matydavom muzikiniuose vaizdo klipuose 2005-aisiais.“

Tad belieka su siaubu laukti, kada į mada grįš džinsai žemintu liemeniu? VDA ir VDK Mados dizaino katedrų docentė, žurnalo „Moteris“ mados redaktorė Justė Kubilinskaitė-Tarvydienė paaiškina, kaip nostalgija veikia mados pasaulyje: „Šiandien mados kūrėjai priversti būti hiperproduktyvūs, reikia sukurti ne 2, o bent 4 kolekcijas per metus. Dizaineriai griebiasi nostalgijos šiaudo stengdamiesi įtikti įnoringam vartotojui, sužadinti jo prisiminimus ir taip emociškai suvilioti „nauja“ tendencija.“

Pašnekovė sako, kad mada užprogramuota lyg švytuoklė balansuoti tarp praeities ir ateities, ir dažniausiai jaučiame nostalgiją ne savo pačių praeičiai, o tai, kurios nepatyrėme.

„Pati jaunystėje žavėjausi tėvų hipiškais drabužiais, mano dukros dievina 9 dešimtmečio stilistiką, kuri iki skausmo primena mano pačios paauglystę. Būtent todėl vintažas įgauna daugiau žavesio, sukuria apčiuopiamą idealizuoto laikotarpio iliuziją ir tarsi leidžia ją pasimatuoti. Tendencijos niekada negrįžta identiška forma, visada atsiranda laiko perspektyvos filtras.“

Madoje nostalgiškos natos egzistavo ne visada. J. Kubilinskaitė-Tarvydienė pasakoja, kad mada ilgai buvo naujumo simbolis, o senamadiškumas vertintas pašaipiai: „Apie sąmoningą nostalgijos įtraukimą į mados raidą galime kalbėti nuo XIX amžiaus. Tuo metu įsivyravęs Ampyro stilius įkvėpimo sėmėsi iš senovės civilizacijų (etruskų, Egipto, Romos imperijos). Kiek anksčiau, Romantizmo periodu, jau buvo juntamas nusivylimas civilizacijos technologizacija, sumaterialėjimu ir susvetimėjimu, o tai atsispindėjo ir madoje.“

Pašnekovė primena, kad didžiosios žmonijos revoliucijos – tiek pramonės, tiek skaitmeninė – sulaukė pasipriešinimo žvelgiant į „idealią praeitį“: „Tai poreikis pabėgti nuo įtampų ir nežinios kupinos realybės. Iš dalies retro tendencijos yra ir pasipriešinimas technologijoms, kurios vis labiau užvaldo mūsų kasdienybę.“

Technologijų pažanga, nerimas dėl ateities ir iš to kylantys nostalgiški potraukiai susiję. Tik sociologas L. Kraniauskas primena, kad ši taisyklė nėra universali. „Štai, Juta, tu – humanitarė, kultūrininkė, jaudiniesi dėl ateities. Bet pasižiūrėk, kokiom nuotaikom gyvena kriptovaliutų, finansinių paslaugų įmonės, biotechnologijų ar kosmoso technologijų startuoliai… O lia lia, kokią ateitį jie mato! Jie nesijaudina ir drąsiai, nekantriai žengia pirmyn.“

Bet juk tikrai atrodo, kad nerimas didėja, migla ne prasisklaido, o tik tirštėja, jau ir kirvį tuoj bus galima pakabinti. Ar tai nėra priežastis, kodėl labiau nei bet kada norisi paskęsti šiltuose praeities prisiminimuose? Anot L. Kraniausko, dabartinė sentimentalaus turinio banga nėra reakciją į išbalansuoto pasaulio situaciją, niekada taip nebuvo. „Visa apimanti retromanija prasidėjo anksčiau, daugmaž 2000 m. ir tai visų pirma yra bandymas gauti dar didesnį pelną iš kultūros industrijų.“

Ir ko tik žmonės nepadaro dėl pinigų! Užlipus ant nostalgijos bėgių galima važiuoti ilgai ir parduoti daug. Bet galima ir nugarmėti žemyn kartu su naujų prekių palete. Mados analitikė J. Kubilinskaitė-Tarvydienė sako, kad „cituojant“ praeitį yra pasitaikę ir nemalonių, neetiškų, kartais net šokiruojančių atvejų, kuriuos būtų galima vadinti paviršutiniška ir spekuliatyvia praeities kultūrine apropriacija. „Kad ir sovietinių simbolių naudojimas vakarietiškoje madoje. Nejautrus, dekoratyvus ir tarsi žaismingas santykis su daliai Europos itin skausmingais simboliais niekaip nepateisinamas ir tik liudija apie kūrėjų bei tokios kūrybos vartotojų neišprusimą, empatijos stoką.“

Ištrauka iš žurnalo “Literatūra ir menas“ publikacijos 2024 Nr.7 (3789) / https://literaturairmenas.lt/publicistika/juta-kiude-mums-liko-tik-praeitis