Vasarą paplūdimyje nugirdau motinos ir senelės pokalbį. Jos aptarinėjo jauniausią šeimos narę, gal dvidešimties merginą, gyrė jos grožį ir protą, didžiavosi akademiniais pasiekimais. Staiga, pagyras nutraukė senelės pastaba: „gaila, tik, kad vyrą sunkiai ras su neskustomis pažastimis“. Tada prisiminiau savo šios vasaros kelionę į Londoną ir į akis kritusią natūralizmo tendenciją – Vakaruose vis daugiau jaunų merginų išbraukia depiliaciją iš savo kasdienės rutinos. Tai paskatino pastudijuoti plaukų auginimo, priežiūros ir šalinimo madas, įpročius bei istoriją.

Justė Kubilinskaitė

Yra toks posakis: “per Marytės plauką“, bylojantis apie itin ploną ribą kažko siekiant. Tuo pačiu jis puikiai iliustruoja ir subtilią liniją, kertančią dvi skirtingo požiūrio į plaukų priežiūros estetiką stovyklas. Todėl iškart noriu pasakyti, kad šiuo straipsniu neadvokatauju nei vienai jų. Tikiu pasirinkimo laisve ir manau, kad santykis su savo kūnu ir gera savijauta jame yra kiekvieno asmeninė, intymi ir gerbtina pasirinkimo teisė. Tautosakoje turime aibę posakių susijusių su plaukais (pvz. ilgas plaukas – trumpas protas; žilė galvom – velnias uodegon), kurie nuo seno formavo gana toksiškus stereotipus. Ši kūno puošmena visada buvo dėmesio centre, siejosi ne tik su vieno ar kito laikotarpio grožio samprata, bet ir su sveikata, mistiniais prietarais, statuso ženklais ar netgi bausmėmis. Plaukų spalva visada turėjo simbolinę reikšmę ir šiuo atveju pasisekė blondinams, o raudonplaukiams teko sunkiausia dalia. Plaukų šalinimas irgi turi ilgą istoriją, nuo įšventinimo ritualų iki grožio etalonų. Bet apie viską iš eilės.

Ilgo plauko istorija

     Taip vadinosi 2010 m. „Disney“ studijos animacinis filmas apie auksaplaukę ir jos nerealaus grožio ilgus plaukus, kuriuose slypėjo magiškos galios. Siužetą veikiausiai inspiravo ne vienos tautos pasakojimuose pasikartojančios istorijos ir mitai apie plaukus. Vienas seniausių byloja apie biblijinį personažą stipruolį Samasoną.  Šis įsimylėjo filistinę Delilą, kuri klasta išgavo Samsono paslaptį apie jo plaukuose slypinčią galią ir jam miegant slapta nukirpo sruogą. Samsonas, netekęs galios, pateko į filistinų nelaisvę. Plaukams ataugus Samsonas atgavo galią, užmušė apie 3000 filistinų, bet žuvo ir pats. Panašus siužetas pasakojamas ir Gilgamešo epe ar mituose apie Heraklį. Šie pasakojimai liudiją, kad plaukų ilgio ir grožio sąsaja buvo būdinga abiems lytims. Būtent pagal šukuosenas ar perukų madas skiriame skirtingus istorinius periodus. Tačiau visais laikais plaukų ilgis ir grožis buvo geros sveikatos, jaunystės ir žavesio simbolis. Senovėje žmonės ilgus plaukus laikė laisvės ir išdidumo išraiška, todėl vergams ar pasmerktiesiems mirti pirmiausia nukirpdavo barzdas, ūsus ir plaukus. Jų netekti reikšdavo didžiulę gėdą, o kitais atvejais bausmę arba pasišventimo ir atsiskyrimo nuo žemiškų gėrybių ženklą. Viduramžiais moterims, įtariamoms santuokine neištikimybe ar raganavimu, be gailesčio nurėždavo garbanas. Tuo tarpu vienuolės, duodamos įžadus ir atsisakydamos pasaulietinio gyvenimo tuštybės, skusdavo plaukus, kaip nuolankumo ir atsidavimo Dievui ženklą. Žvelgiant iš krikščionybės perspektyvų ilgi, palaidi plaukai turėjo dvejopą prasmę. Jie galėjo simbolizuoti nekaltybę ir šventumą (visuose atvaizduose švenčiausioji mergelė Marija vaizduojama ilgais, nuometu pridengtais plaukais), bet tuo pačiu kituose kontekstuose buvo šėtoniškų pagundų ir nuodėmės išraiška (puolusia moterimi laikyta šventoji Marija Magdalietė atgailaudama savo ilgais plaukais plovė Kristui pėdas). Gal būtent iš šių biblijinių pavyzdžių ir gimė posakiai apie Marytės plauką…

     Pagal plaukus buvo sprendžiama ir apie moters statusą – netekėjusios nekaltos  merginos galėjo puikuotis palaidais plaukais (simbolizuojančiais jų laisvę, sveikatą, vaisingumą ir jaunystę). Tuo tarpu vedusioms moterims buvo privalu plaukus rišti formuojant įvairias šukuosenas. Ilgainiui išeiti į viešumą nepridengta galva buvo tiesiog nepadoru. Tokia mada tęsėsi iki pat 1960-ųjų. Panašiu metu sužibo ir žymiosios kino aktorės Merilyn Monroe žvaigždė. Ne paslaptis, kad jos įvaizdis buvo kruopščiai apgalvotas ir tarsi sukonstruotas iš įsimintinų, ikoniškų detalių. Iš prigimties tamsiaplaukė Norma Jeane Mortenson (toks tikrasis aktorės vardas) prodiuserių sumanymu buvo transformuota į šviesiaplaukę žavią blondinę, prisirpusiomis raudomis lūpomis, valiūkiškai primerktomis akimis ir koketišku apgamu ant skruosto. Sukurtas tipažas tapo itin geidžiamas to meto kino industrijoje. Daugumai Merilyn įkūnytų herojų buvo būdingi pasikartojantys bruožai: linksmas žavesys, tam tikras naivumas, seksualumas ir, pavadinkim, paprastumas. Tai ne tik formavo vieną iš to meto moters etalonų, bet ir sukūrė mūsų dienas pasiekusį mitą apie „kvailas blondines“.

Tik ne plikė

     Plaukų sureikšminimas gimdė ir kūrybiškus sprendimus jų netekus. Perukai nešioti jau Senovės Egipte. Tuomet jie buvo gaminti ne tik iš natūralių plaukų, bet ir avių vilnos, šilkinių siūlų, virvelių, jūržolių ar kito augalinio pluošto, dažyti tamsiai ruda arba juoda spalva, tepti aromatiniais aliejais. Perukas saugojo galvą nuo kaitrios saulės, jo dydis ir žaliava priklausė nuo žmogaus socialinės kilmės. Perukai nešioti ir senovės Graikijoje bei Romoje. Kartais madas išprovokuoja labai netikėti dalykai, kaip antai 1580 m. Europą ištikusi sifilio epidemija, didžiausia nuo juodojo maro laikų. Lytiniu keliu plintanti liga turėjo itin nemalonias pasekmes – atviras žaizdas, bėrimus ir plaukų slinkimą. Tais laikais ilgi, išpuoselėti plaukai buvo statuso ženklas, tad jų netekus reputacija ženkliai sušlubuodabo. Perukai ne tik imitavo plaukus, bet ir atliko dezodoranto funkcijas, mat buvo pudruojami bei kvėpinami levandomis ar apelsinais tam, kad maskuotų nemalonius, nuo savininko sklindančius ligos paliesto kūno kvapus. Sifilis paskatino perukų gamybą, tačiau  charakteringais laikmečio mados atributais juos pavertė pirmuoju mados diktatoriumi tituluojamas Karalius Saulė (Liudvikas XIV). Dėl genetinio ypatumo monarchas vos septyniolikos pradėjo sparčiai plikti. Savo išvaizdos puoselėjimui jis pasamdė 48 perukų gamintojus. Neilgai trukus dvariškiai ir aristokratai ėmė masiškai kopijuoti valdovo įvaizdį, perukų kainos išaugo ir tapo statuso simboliu. To meto aristokratai nepasižymėjo uolia higiena, tad daugelio puošeivų galvose knibždėjo utelės. Čia irgi pravertė perukų mada, mat kovojant su parazitais aristokratai, nepaisant lyties, skusdavosi plikai. Tuo tarpu XX a. pradžioje įsivyravo kita gana pikantiška, su minėta lytine liga susijusi perukų mada. Tačiau tai buvo ne galvos, o intymių vietų perukui, kurie kurtizanėms ir viešnamių darbuotojoms leido nuslėpti galimos ligos požymius.

Savame kailyje

     Skustis ar neskusti, štai kur klausimas. Taip būtų galima perfrazuoti Hamleto monologą svarstant  plaukų depiliacijos ypatumus bei požiūrį į šią, daugeliui įprastą grožio procedūrą. Lyginant su kitais gyvūnais iš pažiūros atrodome beveik pliki. Vis dėlto net 95% mūsų kūno dengia skirtingų tipo plaukai, kurių yra apie 5 milijonus (iš jų 100 000 – 200 000 galvos plote). Ir jei galvos plaukus esame linkę puoselėti, tai santykis su kitų kūno vietų „augmenija“ yra intymus ir asmeniškas klausimas. Čia istoriškai irgi būta įdomybių. Daug kas priklauso ir nuo regiono. Antai islamo šalyse moterys kruopščiai depiliuoja kūno plaukus. Jų depiliacija gliaudžiai siejasi su idealaus kūno grožio samprata. Kaip žinia estetiniai etalonai linkę kisti, o pastaruoju metu apkritai stengiamasi jų vengti akcentuojant įvairovės ir savitumo svarbą. Jei plaukai auga įvairiose kūno vietose, vadinasi tam yra svarbios fiziologinės priežastys. Naujosios natūralizmo estetikos šalininkės atkreipia į tai dėmesį ir kalba apie pop-kultūros (kino filmų, reklamos, mados) įtaką suformavusią ištisų moterų kartų elgesio įpročius. Birmingemo universiteto profesorės Heather Widdows teigimu, nemenka dalis moterų pripažįsta jog imasi depiliacijos ne tiek dėl asmeninių paskatų, kiek dėl nusistovėjusių ar primestų visuomenės normų. Mat priešingas elgesys būtų nepriimtinas ir gėdingas. Vis dėlto dalis jaunosios kartos atstovių su tuo nesutinka ir drąsiai formuoja alternatyvų požiūrį į moters kūno estetiką.

     Tačiau depiliacija nėra šių laikų išradimas. Kūno plaukai būdavo šalinami dar senovės Egipte, Graikijoje ir Romoje, tam naudojant jūrų kriaukles, bičių vašką ir kitas priemones. Victoria Sharrow yra parašiusi knygą „Plaukų enciklopedija: kultūros istorija“, kurioje teigia, jog senovėje depiliacija buvo veikiau higienos, nei grožio procedūra. Senovės Romoje tai buvo ir visuomeninės padėties ženklas – kuo švelnesnė oda, tuo aukštesnės padėties persona. Viduramžiais uolios katalikės privalėjo puoselėti viso kūno plaukus, kaip vaisingumo ir moteriškumo ženklą. Moterims nepriimtinas buvo tik veido plaukuotumas, pavyzdžiui ūsai. Karalienė Elžbieta I savo pavyzdžiu įvedė išpešiotų antakių ir išskustos itin aukštos kaktos madą (tai simbolizavo kilnumą ir išmintį). Natūralus požiūris į kūno plaukuotumą vyravo ir Azijoje. Bikini srities plaukai ilgą laiką buvo laikyti vaisingumo ir sveikatos ženklu. Korėjoje jie puoselėjami iki šiol, kai kurios moterys net ryžtasi šios srities plaukų transplantacijoms.

Skustuvo ašmenimis

     1760 m. prancūzas Jacques Perret išranda skustuvą ir XIX a. pradžioje Amerikoje ir Europoje plaukų skutimas tampa kasdienės grožio rutinos dalimi. Šiame laikotarpyje įdomi ir paties evoliucijos teorijos tėvo Charleso Darwino teorija, kurią jis 1871 m. išdėstė veikale „Žmogaus kilmė“. Raidos prasme plaukuotumas siejamas su branda, įžengimu į suaugusių pasaulį. Tačiau Darwinas kūno plaukuotumą tapatino su primityviais, menkiau išsivysčiusio pirmykščio žmogaus bruožais. Jis akcentavo, jog lygi moters oda yra evoliucijos ir didesnio seksualinio patrauklumo išraiška. Populiarėjant šio mokslininko idėjoms jas pasigavo ir amžininkai medikai, susieję plaukuotumą su įvairaus pobūdžio ligomis bei nukrypimais. Įdomu tai, kad dauguma šių nuostatų buvo orientuotos būtent į moteris. Tuo laikotarpiu joms vis aktyviau besireiškiant visuomenėje kilo poreikis kurti tam tikrus jų kontrolės ir valdymo mechanizmus. Propaguojamas „teisingas“, priimtinas, standartizuojantis požiūris į kūną tapo vienu jų. Todėl nenuostabu, kad XX a. pradžioje dauguma baltaodžių aukštesnės klasės moterų kūno plaukuotumą laikė gėdingu, apsileidimo ir prastos kilmės ženklu.

     Drabužių mada taip pat įtakojo kūno estetikos sampratą. 1915 m. žurnalas „Harpers Bazaar“ pirmą kartą publikavo reklaminę kampaniją apie būtinybę skustis pažastis. Tai buvo siejama su vis labiau populiarėjančiomis berankovėmis suknelėmis. Ta proga pradėti gaminti ir moteriški skustuvai, kurie, anot tuomečių reklamų, yra naujas privalomas tualetinio stalelio atributas, padedantis išspręsti visas „gėdingas problemas“. Tuo tarpu 1930-40 m. palaipsniui trumpėjant sijonams iškilo ir kojų estetikos klausimas. Antrojo pasaulinio karo metu moteris ištiko nailoninių kojinių krizė. Taip susiformavo poreikis depiliuoti kojas, ne gana to jos buvo tonuojamos įvairiais augaliniais tirpalais taip imituojant kojines.   

     1946 m. sukuriamas bikini maudymosi kostiumėlis priverčia susirūpinti ir to paties pavadinimo plaukų ploto estetinis klausimas. Tiesa didysis proveržis bikini depiliacijos madose įvyko 1953 m. kuomet spaudoje pasirodė pirmasis žurnalo „Playboy“ numeris, pradėjęs formuoti naujus grožio ir geidžiamo kūno standartus. Trumpas atokvėpis siejamas tik su 1960-70 m. kilusia antrąja feminizmo banga bei paraleliai besireiškiančia Hipių subkultūra. Tuomet plaukuotumas buvo siejamas su moterų išsilaisvinimu ir lygiomis teisėmis į savo kūną. Lemiamas smūgis natūralizmo estetikai suduotas devintajame XX a. dešimtmetyje. Sparčiai auganti ir populiarėjanti porno industrija propagavo totalią depiliaciją. 1987 m. brazilės seserys pasivadinusios „J Sisters“ atidaro pirmąjį pilnos braziliškos depiliacijos saloną Niujorke ir sulaukia neregėtos sėkmės. Pas jas lankėsi būrys įžymybių, tokių kaip Gwyneth Paltrow ar Naomi Campbell. O paskui jas ir tūkstančiai naujų klienčių. Taip depiliaciją iš asmeninio pasirinkimo virto visuotine norma.  

Teisė rinktis

     Straipsnio pradžioje mano minėtas nugristas pokalbis kalba apie šiuo metu vykstančius reikšmingus pokyčius. Čia vėl gi galime įžvelgti kartų konfliktą bei kintančias madas. Jaunosios Z kartos moterys linkę priimti savo kūnus su visais natūraliais jų ypatumais. INSTAGRAM platformoje juntama stipri kūno plaukuotumą reabilituojanti tendencija. Tai, kas vieniems rėžia akį, kitiems tampa naujosios išlaisvinančios estetikos gairėmis. Juntamas ir menkesnis noras įtikti vyriškam žvilgsniui, atitikti jo lūkesčius pagal nusistovėjusias normas. Tai augina ir naują vyrų kartą, kurie suvokia moters kūno vertinimo ir standartizavimo žalą. Džiugina, jog šį judėjimą palaiko ir komerciniai projektai. Antai nauji moteriškų skutimosi priemonių ženklai „The flamingo razor“ ar „Billie“ savo reklaminėse kampanijose šlovina pasirinkimo laivę.

     Kaip jau tikėtina supratote iš mano pateiktų pavyzdžių ir istorijų, plaukai vaidina svarbų simbolinį vaidmenį. Ir šiandien jie, kaip ir 1970-aisiais, simbolizuoja jaunų moterų poreikį pozityviai žiūrėti į savo kūną, turėti į jį nevaržomą, jokiomis estetinėmis ar moralinėmis normomis nereglamentuojamą teisę. Moters kūno vertimas objektu, jo komentavimas ir vertinimas vis labiau laikoma nepriimtinu elgesiu. Jaunos šių dienų moterys siekia suprasti ankstesnių toksiškų praktikų prigimtį ir keisti atgyvenusias nuostatas. Labai svarbu, kad kistų ir vyriškas žvilgsnis bei požiūris į moteris. Šį klausimą nagrinėjo ir Arizonos universiteto profesorė Breanne Fahs. 2008 m. ji drauge su savo studentais atliko eksperimentą, kurio metu merginų paprašė auginti kūno plaukus ir aprašyti savo patirtį. Tuo tarpu vaikinų buvo paprašyta skustis kojas, pažastis ir bikinį sritį bei taip pat raštu reflektuoti potyrius. Eksperimentas patvirtino daugybę negatyvių nuostatų susijusių su kūno plaukuotumu. Jo dalyviai patyrė stiprų savivertės nuosmukį, susidūrė su gėdinimu, užgauliojimu ar net agresija, tapatinimu su seksualinėmis mažumomis bei atstūmimu net artimųjų rate. Moteris, šiuo atžvilgiu, visuomenės ir artimos aplinkos normos bei lūkesčiai slegia gerokai labiau nei vyrus. Tuo pačiu iki šių dienų tęsiamą eksperimentą iniciavusi profesorė pastebėjo ir kylantį pačių dalyvių norą priešintis ir ginti savo teises į kūną. Akivaizdi akistata su primetamomis normomis verčia susimąstyti, kiek esame savarankiški ir laisvi santykyje su savimi.

Straipsnis publikuotas žurnale HAPPY365 / 2024