Gyvenimo skilimas į realybę ir virtualybę išprovokavo naujas elgesio formas. Saviprezentacija svarbi ne tik viešumoje, bet ir virtualiame sraute. Tai, ko nematome veidrodyje, galime išvysti ekrane. Kuriame savo virtualią tapatybę ją retušuodami, filtruodami bei transformuodami tik mums žinomais būdais, viešai pateikdami mūsų savimeilę tenkinančią versiją. Imame tapatintis su telefono ekrane įrėmintais autoportretais. „Modeliuodami“ save priartėjame prie vidaus diktuojamo savivaizdžio ar vis tik tolstame nuo autentiškojo AŠ? Savivaizdis kinta išgyvenant savo vertingumą, kuris virtualiame socialiniame sraute tampa nuolatiniu matmeniu. Esame reiklūs skaitmeniniams autoportretams, būdami tuo pat metu jų autoriais ir kritikais. Kiek „tiesos“ paliekame? Kiek jos reikia, kad vis dar būtume atpažįstami? Viešinimasis ir slapstymasis, kaip nuolatinė virtualybės būsena ir dilema – kiek savęs atskleisti?

Kūrybinis autoskopijos (savęs apžiūros / haliucinacijos) projektas kalba apie santykį su savimi, šiuo atveju ardant savo atvaizdą. Tas pats selfis transformuojamas naikinant foną / kontekstą, paliekant tik fragmentus, taip ir neatskleidžiant pilno, „tikro“ vaizdo. Taip manipuliuojant kuriamas vis kitas įspūdis. Hiperbolizuotas retušavimas sąmoningai vengiant natūralumo imitacijos, piešimas trintuku, kuomet naikinamas vaizdas kuria naują, autoironiškai išreiškiantį tuštumos ir turinio santykį. „Cenzūruotas“ selfis tampa virtualios veidmainystės forma ir siunčiu įvairiaprasmius ženklus.