Ar pastebėjote, kad jau kurį laiką į pasaulį, bent jau telefonu darytose nuotraukose, žvelgiame nebenusiimdami rožinių akinių? Ši pagražinto gyvenimo metafora tapo kasdiene būtinybe. Antai Pietų Korėjoje talpinti savo nuotraukas neapdorotas filtrais laikoma prasto tono ženklu, nekultūringu elgesiu. Internete apstu memų iliustruojančių „Instagram“ ir realybės akistatą. Kartais tikrovė ir įamžintas momentas skiriasi lyg diena ir naktis. Esame nuolatiniai buities režisieriai, dailininkai, scenografai… Ir nors mokomės gyventi lėtai, mėgautis smulkmenomis, pastebėti kasdienybės grožį, tačiau tuo pačiu sunkiai atsispiriame pagundai pagražinti fiksuojamas akimirkas. Dalis Z kartos jaunimo kategoriškai atsisako gyventi tobulos, bet iškreiptos realybės apsupty, tad sąmoningai propaguoja grubų realizmą ir „purvinos“ buities estetiką. Kodėl mus persekioja noras tobulinti(s)? Ar tikrai esam tokie patys sau nepakankami, kad nuolat siekiame viską „pakelti kvadratu“? Kalbant apie išvaizdą, pagrindinė priežastis – viduje susikurtas mūsų pačių paveikslas, kuris, dažnu atveju nesutampa su gamtos duotybe. Po gabalėlį dėliojame savo portretą, rankiodami mus imponuojančius pavyzdžius, pasiduodami įtakoms ir aplinkinių pavyzdžiui. Gyvename laikais, kai turime nebe vieną tapatybę. Mielai įsijaučiame į savotišką žmogdievio vaidmenį, kuomet virtualioje realybėje galime sukonstruoti savo avatarą, susikurti efemerišką, tobulą savęs versiją su galimybe ją nuolat atnaujinti, retušuoti, redaguojant klaidas ir trūkumus. Atsitraukiantis, veidus po kaukėmis paslėpęs karantinas leido nusimesti kai kuriuos filtrus. Oda natūraliai švyti pailsėjusi nuo makiažo (kam jis, jei pusę veido dengia apsauginis raištis?). Atostogos neretai tampa ta akimirka metuose, kai siekiame ilsėtis nuo kasdien mus persekiojančių ritualų, rolių ir įvaizdžių. Tačiau ilgai laukto poilsio įspūdžius ne ką mažiau norime pritempti iki tobulybės. Esame įsisukę į nuolatines lenktynes, kas gražiau atrodys, pagamins maistą, keliaus ar deginsis paplūdimy. Net nepajuntame, kad gainiodamiesi tobulo kadro praleidžiame svarbiausią dalyką – nebūname čia ir dabar ir iš tiesų neišgyvename akimirkos, o tik ją vaizduojame tobuluose plokščių ekranų rėmuose.  

Mados redaktorės skiltis / MOTERIS 2020 liepa