Pokalbis LRT laidoje “Labas rytas, Lietuva“ apie mados fenomeną, jo formavimąsi, raišką ir santykį su visuomeniniais procesais.
Laidos vedėjas Ignas Andriukevičius
Tag Archives: stilius
Plaukuosenos
Vasarą paplūdimyje nugirdau motinos ir senelės pokalbį. Jos aptarinėjo jauniausią šeimos narę, gal dvidešimties merginą, gyrė jos grožį ir protą, didžiavosi akademiniais pasiekimais. Staiga, pagyras nutraukė senelės pastaba: „gaila, tik, kad vyrą sunkiai ras su neskustomis pažastimis“. Tada prisiminiau savo šios vasaros kelionę į Londoną ir į akis kritusią natūralizmo tendenciją – Vakaruose vis daugiau jaunų merginų išbraukia depiliaciją iš savo kasdienės rutinos. Tai paskatino pastudijuoti plaukų auginimo, priežiūros ir šalinimo madas, įpročius bei istoriją.
Justė Kubilinskaitė
Yra toks posakis: “per Marytės plauką“, bylojantis apie itin ploną ribą kažko siekiant. Tuo pačiu jis puikiai iliustruoja ir subtilią liniją, kertančią dvi skirtingo požiūrio į plaukų priežiūros estetiką stovyklas. Todėl iškart noriu pasakyti, kad šiuo straipsniu neadvokatauju nei vienai jų. Tikiu pasirinkimo laisve ir manau, kad santykis su savo kūnu ir gera savijauta jame yra kiekvieno asmeninė, intymi ir gerbtina pasirinkimo teisė. Tautosakoje turime aibę posakių susijusių su plaukais (pvz. ilgas plaukas – trumpas protas; žilė galvom – velnias uodegon), kurie nuo seno formavo gana toksiškus stereotipus. Ši kūno puošmena visada buvo dėmesio centre, siejosi ne tik su vieno ar kito laikotarpio grožio samprata, bet ir su sveikata, mistiniais prietarais, statuso ženklais ar netgi bausmėmis. Plaukų spalva visada turėjo simbolinę reikšmę ir šiuo atveju pasisekė blondinams, o raudonplaukiams teko sunkiausia dalia. Plaukų šalinimas irgi turi ilgą istoriją, nuo įšventinimo ritualų iki grožio etalonų. Bet apie viską iš eilės.
Ilgo plauko istorija
Taip vadinosi 2010 m. „Disney“ studijos animacinis filmas apie auksaplaukę ir jos nerealaus grožio ilgus plaukus, kuriuose slypėjo magiškos galios. Siužetą veikiausiai inspiravo ne vienos tautos pasakojimuose pasikartojančios istorijos ir mitai apie plaukus. Vienas seniausių byloja apie biblijinį personažą stipruolį Samasoną. Šis įsimylėjo filistinę Delilą, kuri klasta išgavo Samsono paslaptį apie jo plaukuose slypinčią galią ir jam miegant slapta nukirpo sruogą. Samsonas, netekęs galios, pateko į filistinų nelaisvę. Plaukams ataugus Samsonas atgavo galią, užmušė apie 3000 filistinų, bet žuvo ir pats. Panašus siužetas pasakojamas ir Gilgamešo epe ar mituose apie Heraklį. Šie pasakojimai liudiją, kad plaukų ilgio ir grožio sąsaja buvo būdinga abiems lytims. Būtent pagal šukuosenas ar perukų madas skiriame skirtingus istorinius periodus. Tačiau visais laikais plaukų ilgis ir grožis buvo geros sveikatos, jaunystės ir žavesio simbolis. Senovėje žmonės ilgus plaukus laikė laisvės ir išdidumo išraiška, todėl vergams ar pasmerktiesiems mirti pirmiausia nukirpdavo barzdas, ūsus ir plaukus. Jų netekti reikšdavo didžiulę gėdą, o kitais atvejais bausmę arba pasišventimo ir atsiskyrimo nuo žemiškų gėrybių ženklą. Viduramžiais moterims, įtariamoms santuokine neištikimybe ar raganavimu, be gailesčio nurėždavo garbanas. Tuo tarpu vienuolės, duodamos įžadus ir atsisakydamos pasaulietinio gyvenimo tuštybės, skusdavo plaukus, kaip nuolankumo ir atsidavimo Dievui ženklą. Žvelgiant iš krikščionybės perspektyvų ilgi, palaidi plaukai turėjo dvejopą prasmę. Jie galėjo simbolizuoti nekaltybę ir šventumą (visuose atvaizduose švenčiausioji mergelė Marija vaizduojama ilgais, nuometu pridengtais plaukais), bet tuo pačiu kituose kontekstuose buvo šėtoniškų pagundų ir nuodėmės išraiška (puolusia moterimi laikyta šventoji Marija Magdalietė atgailaudama savo ilgais plaukais plovė Kristui pėdas). Gal būtent iš šių biblijinių pavyzdžių ir gimė posakiai apie Marytės plauką…
Pagal plaukus buvo sprendžiama ir apie moters statusą – netekėjusios nekaltos merginos galėjo puikuotis palaidais plaukais (simbolizuojančiais jų laisvę, sveikatą, vaisingumą ir jaunystę). Tuo tarpu vedusioms moterims buvo privalu plaukus rišti formuojant įvairias šukuosenas. Ilgainiui išeiti į viešumą nepridengta galva buvo tiesiog nepadoru. Tokia mada tęsėsi iki pat 1960-ųjų. Panašiu metu sužibo ir žymiosios kino aktorės Merilyn Monroe žvaigždė. Ne paslaptis, kad jos įvaizdis buvo kruopščiai apgalvotas ir tarsi sukonstruotas iš įsimintinų, ikoniškų detalių. Iš prigimties tamsiaplaukė Norma Jeane Mortenson (toks tikrasis aktorės vardas) prodiuserių sumanymu buvo transformuota į šviesiaplaukę žavią blondinę, prisirpusiomis raudomis lūpomis, valiūkiškai primerktomis akimis ir koketišku apgamu ant skruosto. Sukurtas tipažas tapo itin geidžiamas to meto kino industrijoje. Daugumai Merilyn įkūnytų herojų buvo būdingi pasikartojantys bruožai: linksmas žavesys, tam tikras naivumas, seksualumas ir, pavadinkim, paprastumas. Tai ne tik formavo vieną iš to meto moters etalonų, bet ir sukūrė mūsų dienas pasiekusį mitą apie „kvailas blondines“.
Tik ne plikė
Plaukų sureikšminimas gimdė ir kūrybiškus sprendimus jų netekus. Perukai nešioti jau Senovės Egipte. Tuomet jie buvo gaminti ne tik iš natūralių plaukų, bet ir avių vilnos, šilkinių siūlų, virvelių, jūržolių ar kito augalinio pluošto, dažyti tamsiai ruda arba juoda spalva, tepti aromatiniais aliejais. Perukas saugojo galvą nuo kaitrios saulės, jo dydis ir žaliava priklausė nuo žmogaus socialinės kilmės. Perukai nešioti ir senovės Graikijoje bei Romoje. Kartais madas išprovokuoja labai netikėti dalykai, kaip antai 1580 m. Europą ištikusi sifilio epidemija, didžiausia nuo juodojo maro laikų. Lytiniu keliu plintanti liga turėjo itin nemalonias pasekmes – atviras žaizdas, bėrimus ir plaukų slinkimą. Tais laikais ilgi, išpuoselėti plaukai buvo statuso ženklas, tad jų netekus reputacija ženkliai sušlubuodabo. Perukai ne tik imitavo plaukus, bet ir atliko dezodoranto funkcijas, mat buvo pudruojami bei kvėpinami levandomis ar apelsinais tam, kad maskuotų nemalonius, nuo savininko sklindančius ligos paliesto kūno kvapus. Sifilis paskatino perukų gamybą, tačiau charakteringais laikmečio mados atributais juos pavertė pirmuoju mados diktatoriumi tituluojamas Karalius Saulė (Liudvikas XIV). Dėl genetinio ypatumo monarchas vos septyniolikos pradėjo sparčiai plikti. Savo išvaizdos puoselėjimui jis pasamdė 48 perukų gamintojus. Neilgai trukus dvariškiai ir aristokratai ėmė masiškai kopijuoti valdovo įvaizdį, perukų kainos išaugo ir tapo statuso simboliu. To meto aristokratai nepasižymėjo uolia higiena, tad daugelio puošeivų galvose knibždėjo utelės. Čia irgi pravertė perukų mada, mat kovojant su parazitais aristokratai, nepaisant lyties, skusdavosi plikai. Tuo tarpu XX a. pradžioje įsivyravo kita gana pikantiška, su minėta lytine liga susijusi perukų mada. Tačiau tai buvo ne galvos, o intymių vietų perukui, kurie kurtizanėms ir viešnamių darbuotojoms leido nuslėpti galimos ligos požymius.
Savame kailyje
Skustis ar neskusti, štai kur klausimas. Taip būtų galima perfrazuoti Hamleto monologą svarstant plaukų depiliacijos ypatumus bei požiūrį į šią, daugeliui įprastą grožio procedūrą. Lyginant su kitais gyvūnais iš pažiūros atrodome beveik pliki. Vis dėlto net 95% mūsų kūno dengia skirtingų tipo plaukai, kurių yra apie 5 milijonus (iš jų 100 000 – 200 000 galvos plote). Ir jei galvos plaukus esame linkę puoselėti, tai santykis su kitų kūno vietų „augmenija“ yra intymus ir asmeniškas klausimas. Čia istoriškai irgi būta įdomybių. Daug kas priklauso ir nuo regiono. Antai islamo šalyse moterys kruopščiai depiliuoja kūno plaukus. Jų depiliacija gliaudžiai siejasi su idealaus kūno grožio samprata. Kaip žinia estetiniai etalonai linkę kisti, o pastaruoju metu apkritai stengiamasi jų vengti akcentuojant įvairovės ir savitumo svarbą. Jei plaukai auga įvairiose kūno vietose, vadinasi tam yra svarbios fiziologinės priežastys. Naujosios natūralizmo estetikos šalininkės atkreipia į tai dėmesį ir kalba apie pop-kultūros (kino filmų, reklamos, mados) įtaką suformavusią ištisų moterų kartų elgesio įpročius. Birmingemo universiteto profesorės Heather Widdows teigimu, nemenka dalis moterų pripažįsta jog imasi depiliacijos ne tiek dėl asmeninių paskatų, kiek dėl nusistovėjusių ar primestų visuomenės normų. Mat priešingas elgesys būtų nepriimtinas ir gėdingas. Vis dėlto dalis jaunosios kartos atstovių su tuo nesutinka ir drąsiai formuoja alternatyvų požiūrį į moters kūno estetiką.
Tačiau depiliacija nėra šių laikų išradimas. Kūno plaukai būdavo šalinami dar senovės Egipte, Graikijoje ir Romoje, tam naudojant jūrų kriaukles, bičių vašką ir kitas priemones. Victoria Sharrow yra parašiusi knygą „Plaukų enciklopedija: kultūros istorija“, kurioje teigia, jog senovėje depiliacija buvo veikiau higienos, nei grožio procedūra. Senovės Romoje tai buvo ir visuomeninės padėties ženklas – kuo švelnesnė oda, tuo aukštesnės padėties persona. Viduramžiais uolios katalikės privalėjo puoselėti viso kūno plaukus, kaip vaisingumo ir moteriškumo ženklą. Moterims nepriimtinas buvo tik veido plaukuotumas, pavyzdžiui ūsai. Karalienė Elžbieta I savo pavyzdžiu įvedė išpešiotų antakių ir išskustos itin aukštos kaktos madą (tai simbolizavo kilnumą ir išmintį). Natūralus požiūris į kūno plaukuotumą vyravo ir Azijoje. Bikini srities plaukai ilgą laiką buvo laikyti vaisingumo ir sveikatos ženklu. Korėjoje jie puoselėjami iki šiol, kai kurios moterys net ryžtasi šios srities plaukų transplantacijoms.
Skustuvo ašmenimis
1760 m. prancūzas Jacques Perret išranda skustuvą ir XIX a. pradžioje Amerikoje ir Europoje plaukų skutimas tampa kasdienės grožio rutinos dalimi. Šiame laikotarpyje įdomi ir paties evoliucijos teorijos tėvo Charleso Darwino teorija, kurią jis 1871 m. išdėstė veikale „Žmogaus kilmė“. Raidos prasme plaukuotumas siejamas su branda, įžengimu į suaugusių pasaulį. Tačiau Darwinas kūno plaukuotumą tapatino su primityviais, menkiau išsivysčiusio pirmykščio žmogaus bruožais. Jis akcentavo, jog lygi moters oda yra evoliucijos ir didesnio seksualinio patrauklumo išraiška. Populiarėjant šio mokslininko idėjoms jas pasigavo ir amžininkai medikai, susieję plaukuotumą su įvairaus pobūdžio ligomis bei nukrypimais. Įdomu tai, kad dauguma šių nuostatų buvo orientuotos būtent į moteris. Tuo laikotarpiu joms vis aktyviau besireiškiant visuomenėje kilo poreikis kurti tam tikrus jų kontrolės ir valdymo mechanizmus. Propaguojamas „teisingas“, priimtinas, standartizuojantis požiūris į kūną tapo vienu jų. Todėl nenuostabu, kad XX a. pradžioje dauguma baltaodžių aukštesnės klasės moterų kūno plaukuotumą laikė gėdingu, apsileidimo ir prastos kilmės ženklu.
Drabužių mada taip pat įtakojo kūno estetikos sampratą. 1915 m. žurnalas „Harpers Bazaar“ pirmą kartą publikavo reklaminę kampaniją apie būtinybę skustis pažastis. Tai buvo siejama su vis labiau populiarėjančiomis berankovėmis suknelėmis. Ta proga pradėti gaminti ir moteriški skustuvai, kurie, anot tuomečių reklamų, yra naujas privalomas tualetinio stalelio atributas, padedantis išspręsti visas „gėdingas problemas“. Tuo tarpu 1930-40 m. palaipsniui trumpėjant sijonams iškilo ir kojų estetikos klausimas. Antrojo pasaulinio karo metu moteris ištiko nailoninių kojinių krizė. Taip susiformavo poreikis depiliuoti kojas, ne gana to jos buvo tonuojamos įvairiais augaliniais tirpalais taip imituojant kojines.
1946 m. sukuriamas bikini maudymosi kostiumėlis priverčia susirūpinti ir to paties pavadinimo plaukų ploto estetinis klausimas. Tiesa didysis proveržis bikini depiliacijos madose įvyko 1953 m. kuomet spaudoje pasirodė pirmasis žurnalo „Playboy“ numeris, pradėjęs formuoti naujus grožio ir geidžiamo kūno standartus. Trumpas atokvėpis siejamas tik su 1960-70 m. kilusia antrąja feminizmo banga bei paraleliai besireiškiančia Hipių subkultūra. Tuomet plaukuotumas buvo siejamas su moterų išsilaisvinimu ir lygiomis teisėmis į savo kūną. Lemiamas smūgis natūralizmo estetikai suduotas devintajame XX a. dešimtmetyje. Sparčiai auganti ir populiarėjanti porno industrija propagavo totalią depiliaciją. 1987 m. brazilės seserys pasivadinusios „J Sisters“ atidaro pirmąjį pilnos braziliškos depiliacijos saloną Niujorke ir sulaukia neregėtos sėkmės. Pas jas lankėsi būrys įžymybių, tokių kaip Gwyneth Paltrow ar Naomi Campbell. O paskui jas ir tūkstančiai naujų klienčių. Taip depiliaciją iš asmeninio pasirinkimo virto visuotine norma.
Teisė rinktis
Straipsnio pradžioje mano minėtas nugristas pokalbis kalba apie šiuo metu vykstančius reikšmingus pokyčius. Čia vėl gi galime įžvelgti kartų konfliktą bei kintančias madas. Jaunosios Z kartos moterys linkę priimti savo kūnus su visais natūraliais jų ypatumais. INSTAGRAM platformoje juntama stipri kūno plaukuotumą reabilituojanti tendencija. Tai, kas vieniems rėžia akį, kitiems tampa naujosios išlaisvinančios estetikos gairėmis. Juntamas ir menkesnis noras įtikti vyriškam žvilgsniui, atitikti jo lūkesčius pagal nusistovėjusias normas. Tai augina ir naują vyrų kartą, kurie suvokia moters kūno vertinimo ir standartizavimo žalą. Džiugina, jog šį judėjimą palaiko ir komerciniai projektai. Antai nauji moteriškų skutimosi priemonių ženklai „The flamingo razor“ ar „Billie“ savo reklaminėse kampanijose šlovina pasirinkimo laivę.
Kaip jau tikėtina supratote iš mano pateiktų pavyzdžių ir istorijų, plaukai vaidina svarbų simbolinį vaidmenį. Ir šiandien jie, kaip ir 1970-aisiais, simbolizuoja jaunų moterų poreikį pozityviai žiūrėti į savo kūną, turėti į jį nevaržomą, jokiomis estetinėmis ar moralinėmis normomis nereglamentuojamą teisę. Moters kūno vertimas objektu, jo komentavimas ir vertinimas vis labiau laikoma nepriimtinu elgesiu. Jaunos šių dienų moterys siekia suprasti ankstesnių toksiškų praktikų prigimtį ir keisti atgyvenusias nuostatas. Labai svarbu, kad kistų ir vyriškas žvilgsnis bei požiūris į moteris. Šį klausimą nagrinėjo ir Arizonos universiteto profesorė Breanne Fahs. 2008 m. ji drauge su savo studentais atliko eksperimentą, kurio metu merginų paprašė auginti kūno plaukus ir aprašyti savo patirtį. Tuo tarpu vaikinų buvo paprašyta skustis kojas, pažastis ir bikinį sritį bei taip pat raštu reflektuoti potyrius. Eksperimentas patvirtino daugybę negatyvių nuostatų susijusių su kūno plaukuotumu. Jo dalyviai patyrė stiprų savivertės nuosmukį, susidūrė su gėdinimu, užgauliojimu ar net agresija, tapatinimu su seksualinėmis mažumomis bei atstūmimu net artimųjų rate. Moteris, šiuo atžvilgiu, visuomenės ir artimos aplinkos normos bei lūkesčiai slegia gerokai labiau nei vyrus. Tuo pačiu iki šių dienų tęsiamą eksperimentą iniciavusi profesorė pastebėjo ir kylantį pačių dalyvių norą priešintis ir ginti savo teises į kūną. Akivaizdi akistata su primetamomis normomis verčia susimąstyti, kiek esame savarankiški ir laisvi santykyje su savimi.
Straipsnis publikuotas žurnale HAPPY365 / 2024
Lietuviškos mados ateitis
Antrus metus iš eilės Vilniaus dailės akademija mokslo metus užbaigia grandioziniu „Graduate show“ renginiu, atveriančiu studijų, kūrybinių dirbtuvių ir parodų salių duris bei kviečiančiu susipažinti su naująją kūrėjų karta, įsiliejančia į gyvenimą su inovatyviomis idėjomis ir jaunatviška energija. MOTERS žurnalas tapo mados dizaino katedros diplomantų šou mecenatu ir informaciniu partneriu, siekiančiu prisidėti prie jaunųjų dizainerių kūrybos sklaidos. Kaip ir pernai, absolventų kolekcijos sulaukė itin didelio susidomėjimo. Tad kokia gi ta jaunoji lietuviškos mados karta?
Justė Kubilinskaitė
Foto – Rusnės Šimulynaitės
„Graduate show“ (lietuviškai „baigiamųjų darbų šou“) yra įprastas įvykis pasaulio meno ir dizaino aukštosiose mokyklose. Visuomenei atviras diplomantų darbų pristatymas sulaukia didžiulio susidomėjimo. Jo metu atrandami jaunieji talentai, apčiuopiamos naujosios kūrėjų kartos kūrybinės tendencijos, problematika, kuri juos inspiruoja ir tampa meninių idėjų katalizatoriumi. Vilniaus dailės akademija pelnytai įsirašo į prestižinių meno akademijų gretas ir ketindama perimti gerąsias praktikas siekia šį renginį paversti kasmete tradicija. Rašau šį straipsnį ne tik kaip mados apžvalgininkė ir žurnalo mados redaktorė. Esu VDA mados dizaino katedros docentė, jau penkerius metus prisidedanti prie jaunosios kartos kūrėjų ugdymo bei diplominių darbų rengimo. Daugelį kūrybinių procesų žinau ir stebiu iš vidaus. Tai, kas dažnu atveju lieka paraštėse, kaip kūrybinio proceso dalis, yra ne mažiau intriguojantys dalykai nei pats rezultatas – debiutinė drabužių kolekcija, tampanti savita vizitine kortele ir pirmuoju prisistatymu plačiajai publikai. Diplominiai darbai yra vadovo kuruojami studentų meniniai tyrimai individualia, autorių dominančia tema. Bakalauro pakopoje jie yra gana fragmentiški, tačiau idėjine prasme neabejotinai įdomūs, pagrindžiantys jaunųjų dizainerių kūrybinius ieškojimus. Mados dizaino katedra, pradėjusi aktyvią savo evoliuciją sulig pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais, palaipsniui formavo ir formuoja lietuviškos mados mokyklos charakterį. Jei pradžioje jis buvo gana vėjavaikiškas, persmelktas nepriklausomybės dvasioje siautėjusių avangardinės mados vėjų, tai su kiekvienu nauju dešimtmečiu brendo ir tvirtėjo. Tad skaičiuojant ketvirtą Mados dizaino katedros dešimtmetį jau galima kalbėti apie tam tikrą brandą ir patirtimi grįstą studijų kokybę. Ši alma mater išugdė visus šiai dienai plačiai žinomus, jau lietuviškos mados klasikais tampančius dizainerius: Juozą Statkevičių, Raminę Piekautaitę, Sandrą Straukaitę, Juliją Janus, Agnę Kuzmickaitę, Giedrių Paulauską ir daugybę kitų. Drąsiai vartoju sąvoką „lietuviškos mados mokykla“, nes stebėdama skirtingų kartų kūrėjus matau jų sėkmę ne tik lokaliame, bet ir tarptautiniame kontekste. Tai liudija mūsuose ugdomų dizainerių kompetencijas ir savitą kūrybinį braižą.
Šiemet VDA mados dizaino katedra išleido 14 bakalauro studijų pakopos absolventų. Jų darbai buvo eksponuojami ARKOS galerijoje ir diplominių kolekcijų šou „Menų spaustuvėje“. Šis renginys neabejotinai įgauna pagreitį ir ilgainiui galėtų tapti alternatyva kitiems jaunųjų talentų festivaliams. Kokybine ir idėjine prasme kolekcijos įdomios, išbaigtos, liudijančios apie studijų metu įgytas jaunųjų profesionalų žinias. Prisimenant pristatytus darbus ryškėja ir keletas pasikartojančių, jaunąją dizainerių kartą jaudinančių teminių leitmotyvų.
Griaunantys stereotipus
Apranga, mados ženklai yra svarbūs socialinių rolių bei statuso žymenys, tad nenuostabu, jog tai masina jaunuosius mados kūrėjus ieškoti naujų šių simbolių interpretacijų, dekonstruoti grožio standartus ar griauti stereotipus. Raimedas Latvys drąsiai formuoja savo kūrybinį braižą ir socialinę kritiką įvelka į satyros rūbą. Dizaineris nevengia remtis autentiška patirtimi, taip kurdamas dar įtaigesnį įspūdį. Diplominiame darbe tema „Žmogaus gyvuliškosios prigimties atvaizdavimas mados dizaino kolekcijoje „Metamorfozė“ (darbo vadovas doc. Dainius Bendikas), analizuojama Palangos kurorto poilsiautojų įvaizdžio transformacija, hiperbolizuojant charakteringus tipažus ir ironiškai išryškinant pop kultūros atributų motyvus.
Foto – Tautvydo Stuko / Raimedo Latvio kolekcijos modeliai
Socialinių rolių sankirta įkvėpė ir Viltę Savickaitę (darbo vadovas doc. D. Bendikas). Pasitelkdama stalo metaforą bei mados ir maisto paraleles, kūrėja apjungia skirtingus vaidmenis, kurie kolekcijoje įgauną vieningą ir menišką įvaizdžių stilistiką. Grafiški, subtiliais rankų darbo elementais išsiskiriantys, kiek teatrališki modeliai signalizuoja apie autentišką ir savitą šios jaunos kūrėjos braižą.
Tuo tarpu diplomantė Liepa Kušlikytė savo diplominiame darbe (darbo vadovė doc. Justė Tarvydienė) ieško kūrybinės pirmykščio ir šiuolaikinio žmogaus įvaizdžio sintezės, kurią įtaigiai išreiškia eksperimentinėje drabužių kolekcijoje. Dizainerė svarsto, ar dabarties žmogus sugebėtų išlikti pirmykščio žmogaus sąlygomis. Pati įsijausdama į šį vaidmenį Liepa rinko rastas medžiagas ir eksperimentiniu būdu kūrė naujas modelių konstrukcijas, funkcinius elementus versdama dekoratyviais ir kurdama kiek utopišką, bet estetiškai paveikų įvaizdį.
Globalios pastarųjų metų pandemijos bei karinių konfliktų sukeltos įtampos provokuoja jaunus kūrėjus ieškoti atsakymų kūryboje. Artūras Astrauskas diplominiame darbe „Eilinė apokalipsė: mada kaip įrankis socialinei kritikai“ (darbo vadovas doc. D. Bendikas) taip pat sprendžia išlikimo ir prisitaikymo klausimus. Savo kolekcijoje dizaineris mados kalba pasakoja apie eilinės apokalipsės konceptą, kuris veikia kaip reakcija į šiuolaikines klimato krizės, karo, perteklinio vartotojiškumo problemas. Dizaineris kūrybiškai gilinosi į transformatyvius modelių konstrukcijų sprendimus inovatyviai praplečiančius drabužių funkcijas.
Foto – Rusnės Šimulynaitės / Artūro Astrausko kolekcijos modeliai
Pirmyn į gamtą!
Gamta bei santykis su ja yra nuolatinė dizainerius inspiruojanti tema. Mados, kaip vienos taršiausių pramonių kontekste, gamtos motyvai tampa tam tikru kūrybiniu prieglobsčiu, padedančiu ieškoti tvarių sprendimų bei harmoningo santykio su aplinka. Tai jautriai atskleidžia diplomantė Karolina Markovska nagrinėjusi miesto ir gamtos sąveika mados dizaino kolekcijoje (darbo vadovė lekt. Rūta Kvaščevičiūtė-Mikalauskė).
Kartais dizainerių įkvėpimo šaltiniu tampa itin netikėti dalykai, kaip antai pelėsiai. Jų išvaizda ir gyvavimo ciklas inspiravo Livetos Jasmontaitės mados dizaino projektą „Human Mildew“ (darbo vadovė doc. Alevtina Ščepanova). Pelėsių struktūra, koloritas ir charakteris buvo kūrybiškai perteikti per originalias, pačios dizainerės rankų darbo medžiagas. Tokiu būdu nepatrauklus gamtinis procesas įgavo estetišką, elegantiškų kolekcijos modelių išraišką.
Tvarumas – vienas kertinių šiuolaikinių dizainerių kūrybos principų. Beveik visose diplominėse kolekcijose kreipiamas dėmesys į atsakingą santykį su medžiagomis, atliekomis, ieškoma ilgalaikių, inovatyvių sprendimų. Milda Petrauskaitė gamtos procesus integruoja savo meninėje praktikoje, rezultate sukurdama tvarią, senovinių amatų technikomis išpildytą mados kolekciją „Regenerate“ (darbo vadovė lekt. Justina Semčenkaitė). Dizainerė nagrinėja ryšį tarp archajiškos praeities ir modernių problemų, siekia atsigręžti į praeitį ir pritaikant protėvių išmintį surasti senus atsakymus į naujus klausimus.
Asmeninė praeitis inspiravo ir Kotryną Kvašytę. Diplominio darbo (vadovė prof.dr. R. Maldutienė) kolekcijos idėjų autorė sėmėsi savo vaikystės piešiniuose. Bendradarbiaudama su tekstilės atliekų tvarkymo įmone ir pasitelkdama eksperimentinius antrinio gaminio perdirbimo metodus dizainerė sukūrė kolekciją, kurioje atgijo jos vaikystėje vaizduoti mados vaizdiniai.
Foto – Tautvydo Stuko / Kotrynos Kvašytės kolekcijos modeliai
Vakarė Vareikaitė savo eksperimentinėje mados kolekcijoje BUG (darbo vadovė doc. A. Ščepanova) taip pat nagrinėja antrinio dizaino vaidmenį šiuolaikiniame mados lauke. Originalūs šios dizainerės modeliai gimė juos perkuriant iš dėvėtų drabužių. Tokiu būdu siekiama mažinti tekstilės atliekas ir kūrybiškai žvelgti į nebedėvimus drabužius jiems suteikiant antrą gyvenimą.
Naujasis futurizmas
Ateities perspektyvos ir prognozės yra svarbus nuolatinės mados evoliucijos impulsas. Tad nenuostabu, jog į savarankišką profesinį kelią žengiantys kūrėjai taip pat ieško savų atsakymų į amžiną klausimą – kokia gi bus ta ateities mada? Jaunoji dizainerė Deimantė Jakštytė futuristines tendencijas regi per ateiviškos estetikos prizmę (diplominio darbo vadovė prof. Jolanta Talaikytė). “Svetimas grožis” – eksperimentinė kolekcija, tyrinėjanti belytę nežemiškų būtybių estetiką, integruojant ją į šiuolaikinį mados dizainą. Autorė kviečia įsivaizduoti pasaulį be socialinių stereotipų, kur grožis yra suvokiamas ne per lyčių prizmę, bet per originalumą ir unikalią saviraišką. Šios kolekcijos modeliai kol kas gal ir neras savo vietos gatvės madoje, tačiau neabejotinai pasitarnaus muzikos atlikėjų ar kitų originalaus žanro artistų sceniniams įvaizdžiams. Tuo tarpu Deimantės kurso kolegė Gabija Bronsart kuriant savo diplominio darbo kolekciją (vadovė prof. J. Talaikytė) pasitelkė dirbtinio intelekto ir šiuolaikinių mados dizaino technologijų sintezę. Kūrybiniam procesui įkvėpimo semtasi iš drugelių ekosistemos ir motociklų sporto aprangos. Taip gimė eksperimentinė kolekcija „MotoMorfozė“ apjungianti dinamišką sportinę estetiką ir vakaro aprangos eleganciją.
Kūnas ir siela
Mados dizainas – itin įvairialypis kūrybinės raiškos laukas. Tai puikiai liudija šiųmečių diplomantų kolekcijos. Dalis jų ieškojo gilesnių prasmių, mados ir meno ar ezoterinių praktikų jungčių. Itin vizuali ir efektinga diplomantės Gaudrimės Barboros Driskiūtės kolekcija, kurios pamatu tapo sakralumo raiška ir kūrinio „Saulės giesmė“ interpretacija (darbo vadovė prof.dr. Renata Maldutienė). Dizainerė siekia rasti būdą, kaip šiuolaikiškai kalbėti apie išgyvenamas asmenines religines patirtis ir demonstruoti krikščionišką pasaulėžiūrą mados dizaino kontekste. Tam įtaigiai pasitarnauja viduramžių kūrinyje „Saulės giesmė“ aprašomos šešios gamtos stichijos, kurios autorės įkūnijamos į originalius įvaizdžius, jų kūrybai pasitelkiant įvairias mados dizaino technikas, senų ir naujų medžiagų jungimą.
Rokas Aidukonis įkvėpimo semiasi magiškame ir mistifikuotame Taro kortų pasaulyje. Šio ateities spėjimo „įrankio“ estetika ir reikšmės kūrybiškai interpretuojamos 6 vyriškų modelių kolekcijoje „What’s in your cards?“ (darbo vadovė doc. J. Tarvydienė). Simbolika ir užkoduotos prasmės yra svarbi šio dizainerio kūrybinio braižo dalis. Rokas siekia, kad drabužiai būtų ne tik estetiškai efektingi, bet ir kuriantys tam tikrus „vaidmenis“, padedantys dėvinčiajam per įvaizdį išreikšti savo asmenybę.
Ne ką mažiau įdomus ir dizainerės Aurėjos Auksės Asimontaitės diplominis darbas nagrinėjantis sinestezijos reiškinį (t.y. nevalingas dviejų ar daugiau pojūčių atsiradimas, dirginant tik vieno iš tų pojūčių jutimo organą pvz. garso matymas) ir galimas jo apraiškas mados dizaino kolekcijoje (darbo vadovė lekt. Evelina Dragūnienė). Jaunoji kūrėja šiuolaikinėje madoje pasigenda gilesnio ryšio su vartotoju, kalba apie emocinių ir jutiminių aspektų stygių. Kurdama diplominę kolekciją autorė siekia užpildyti šias spragas, tam pasitelkdama sinestezinius elementus, įkvėptus M. K. Čiurlionio muzikos kūrinių. Šis jautrus ir inovatyvus kūrybinis metodas įgalino Aurėją sukurti originalią proginių modelių kolekciją. Sinestezijos fenomeno pagalba dizainerė atranda savitą būdą kaip muzika gali praturtinti mados dizainą ir suteikti transformacinį potencialą šioje srityje.
Straipsnis publikuotas žurnale MOTERIS / 2024 spalis
Rožiniai nostalgijos akiniai
Dažnai girdžiu klausimą, kurio labai nemėgstu – „kas dabar madoje?“. Nemėgstu, nes nežinau ką atsakyti. Senais gerais laikais buvo kur kas paprasčiau įvardinti mados kaprizus, nes konkrečiais dešimtmečiais vyravo aiškus dominuojantis siluetas, spalvų paletė, visiems viena etaloninė šukuosena ir madingas makiažas. Pala pala…, iš kur tie sentimentai ir nusivylimas, ar tik nebus čia man kokia amžiaus vidurio egzistencinė krizė…? Taip besvarstant topteli, jog pati nostalgija šiuo metu yra labai madinga, jos apstu visur – drabužių spintose, muzikos ritmuose, „Instagram“ nuotraukų filtruose ar šiuolaikiniuose serialuose. Vis dėlto mada yra gerokai sudėtingesnis dalykas, nei vien dominuojanti estetika. Ji yra visuomenės nuotaikų veidrodis. Tad ir nostalgijos suvešėjimas liudija daugybę įdomių ir intriguojančių priežasčių, kurias šįkart nusprendžiau išsiaiškinti.
Justė Kubilinskaitė
Praeities, tarsi didžiulė talpi kuprinė, kuri nuo gimimo užgula mūsų pečius. Joje kaupiasi asmenybę formuojantys prisiminimai, patirtys, įspūdžiai. Ir nors filosofai neretai teigia, kad nei praeitis, nei ateitis neegzistuoja ir reali yra tik dabartis, patirtys bei išgyventos istorijos daro mums neabejotiną įtaką. Sentimentai snaudžia mumyse ir yra lengvai pažadinami vaizdų, skonių ar kvapų. Pastarieji turi ypatingą raktą, atrakinantį praeities Narnijos duris. Antai per Velykas tėvų namuose radau savo paauglystės laikų kvepalus. Nosį kuteno vos juntamas salsvas aromatas akimirksniu nukėlęs į mano septynioliktą pavasarį. Tai privertė prisiminti dar vieną istoriją, kurią kadaise skaičiau moksliniame žurnale. Straipsnyje buvo pasakojama apie indėnų gentis ir jose nuo seno vyraujantį prisiminimų kūrimo ritualą. Reikšmingų įvykių metu žiniuonės iš įvairių augalų užmaišydavo kvapnių esencijų talpas, kurias susirinkusieji leisdavo per rankas uostydami. Pasibaigus ceremonijai talpos būdavo užsandarinamos ir padedamos saugoti prisiminimų saugykloje. Praėjus ilgesniam laikui bet kas galėdavo ateiti, išsitraukti vieno ar kito įvykio talpą ir uostant ją mintimis grįžti į reikšmingą dieną. Panašiai elgiamės ir mes, tarsi iš didelės drabužinės traukdami skirtingų laikmečių apdarus ir juos prikeldami naujam gyvenimui.
Esu pastebėjusi, kad kartojasi gretimų kartų sentimentai. Jaunystėje žavėjausi ir mielai vilkėjau tėvų hipiškus drabužius. Tuo tarpu mano dukros dievina 1990-ųjų stilistiką, kuri iki skausmo primena mano pačios paauglystę. Manau daugelis mūsų esame išgyvenę panašius įvaizdžio formavimosi periodus. Madoje dažniausiai jaučiame nostalgiją ne savo pačių praeičiai, o tai, kurios nė nepatyrėme. Būtent dėl to vintažas įgauna viliojančio žavesio, sukuria apčiuopiamą idealizuoto laikmečio iliuziją ir tarsi leidžia ją pasimatuoti. Praeities stilistikos niekada negrįžta identiška forma, mat atsiranda naujas santykis, laiko perspektyvos filtras, kontekstas, kuris į vieną ar kitą laikotarpį įgalina pažvelgti kitaip ir jį interpretuoti atliepiant šiuolaikines aktualijas. Kartais būtent ta skirtingų laikmečių akistata, retro estetikos aktualizavimas esamojo laiko aplinkybėse, tampa puikiu, skirtingas kartas jungiančiu mados dialogu. Iš kitos pusės, išaugus vartotojiškumui mados kūrėjai priversti būti hiperproduktyvūs, kurti ne 2, o bent 4 kolekcijas per metus. XX a. mados meistrai galėjo mėgautis lėta aukštosios mados prabanga, ramiai kontempliuojant siluetus, kurie kito ne kas sezoną, o bent jau kas penkmetį. Šiuolaikiniai dizaineriai griebiasi nostalgijos šiaudo stengdamiesi įtikti įnoringam vartotojui, sužadinti jo prisiminimus ir taip emociškai suvilioti „nauja“ tendencija. Žmonės – iš esmės nostalgiškos būtybės, tad natūralu, jog mada, būdama intymiausia dizaino forma, atspindi jų natūrą ir gyvenimo būdą. Todėl laiko patikrinta stilistika dažnai sėkmingai atgimsta naujam sezonui.
Nuo diagnozės iki tendencijos
Bandydama suprasti nostalgijos prigimtį neriu į pačią pradžią, atsiverčiu virtualų visuotinės lietuvių enciklopedijos puslapį ir randu, jog nostalgija (gr. nostos – grįžimas + algos – kančia, skausmas) yra tėvynės ilgesys arba ilgesingas idealizuotas praeities prisiminimas, persmelktas apgailestavimo. Skamba liūdnokai ir verčia susimąstyti, ar tikrai nostalgija yra negatyvus jausmas? Taip, dažnu atveju tai yra reakcija į netektį, asmeninių ryšių, emociškai reikšmingų vietų, kultūros ar istorijos vertybių praradimą. Tačiau nostalgija kyla ir dėl to, kad žmonės praeitį linkę prisiminti ją idealizuodami, supriešindami su permaininga ir komplikuota dabartimi. Tokiu būdu ji tampa pabėgimo nuo realybės priemone. O priežasčių, kodėl norėtųsi nuo jos bėgti, ilgai ieškoti nereikia, pakanka prisiminti ką tik prasiautusią pandemiją ir izoliuojantį karantiną, besitęsiantį karą ir baimę dėl jo grėsmės, technologijų sukeltą priklausomybę ir tarpusavio susvetimėjimą…
Pirmą kartą nostalgiją poetiškai apdainuota Homero epe „Odisėja“. Tiesa, nors pats žodis yra graikų kilmės, klasiko eilėse jis neminimas, nes tuo metu tiesiog dar nebuvo sukurtas. Terminą 1688 m. įvedė šveicarų medikas J. Hoferis, parašęs „Disertaciją apie nostalgiją arba tėvynės ilgesį“. Jis nagrinėjo keistą kareivių elgesį, tam tikrą juos apėmusią melancholiją, kurią sužadino kalnuose besiganiusių karvių varinių skambalų garsai, nesąmoningai jiems priminę gimtuosius namus. Slogutis taip įsimetė jaunuolių gretose, kad kai kurie neva net mirė iš ilgesio. Šis šveicarų mokslininkas užčiuopė garsų poveikį prisiminimams. Panašiai, kaip ir kvapai, sentimentalios melodijos dirgina mūsų atmintį, leidžia mintimis keliauti į širdžiai brangias praeities akimirkas. Vis tik iki pat XX a. vidurio nostalgija laikyta psichine, depresijai artima diagnoze, dažna kareivių tarpe. Tačiau ilgainiui nepaaiškinamas namų ilgesys įgavo ir bendrinės būsenos apibrėžimą. Juk namai yra ne tik vieta. Tai ir tam tikras saugumo, šilumos, savasties jausmas, kurio taip siekiame kasdieniame gyvenime. Įdomu, jog nostalgijos jausmą geba jausti net septynmečiai vaikai. Šis faktas priminė, kaip mano dukros, kurios kaip ir dauguma vaikų, darželyje nekentė popiečio miego, eidamos į pradines klases su ilgesiu prisimindavo darželio dienotvarkės rutiną. Praeitis yra ta saugi sala, į kurią bėgame, kai aplink pasidaro neramu ir baugu. Ne gana to, šiuolaikinių technologijų pagalbą mes, kaip tie indėnai, gyvenimo akimirkas konservuojame telefonų nuotraukų galerijose. Susidaro įspūdis, jog tampa svarbiau ryškius gyvenimo momentus nufotografuoti, nei juos realiai patirti, o jų nenufotografavus prisiminimas tarsi prarandamas. Kalti ir socialiniai tinklai, kurie įtraukia į nepaliaujamą įspūdžių dalijimosi ritualą, kurį stebint apima toksiškas FOMO (angl. fear of missing out – baimė kažką gyvenime praleisti) jausmas, jog visi aplinkui gyvena, o aš tik egzistuoju pilkoje kasdienybėje. Išmanieji telefonai palaipsniui virsta mūsų išorinėmis smegenimis, už mus prisimenančiomis ne tik telefonų numerius, bet ir artimųjų gimtadienius ar netolimos praeities įvykius. Kyla bauginantis klausimas, ar ilgainiui apskritai neprarasime gebėjimo prisiminti be telefono pagalbos…? Šis nerimas išprovokavo kitą, psichologų teigimu gerokai sveikesnę JOMO (angl. joy of missing out – džiaugsmas atsispyrus dalyvavimui) nuostatą. Tai būsena, kai žmonės pilnai įsitraukia į tai, kas iš tikrųjų vyksta jų gyvenime, o ne nuolat lygina save su kitais. Šis išsilaisvinimas mažina toksišką pavydą ir leidžia sąmoningai mėgautis ir pasitenkinti tuo, ką turime.
Nauja – gerai pamiršta sena
Mada ir nostalgija ilgą laiką buvo absoliučiai priešingos sąvokos. Istoriškai mada buvo naujumo, progreso, pažangos ir galios simbolis. Kintant laikams kito ir mados, o senamadiškumas turėjo neigiamą, pašiepiamą, ydingą reikšmę. Mada buvo kuriama praeities normų laužymo ar transformavimo principu. Netgi teritorijos ir tautos būdavo užkariaujamos primetant nugalėtojų madą. Žinoma, kultūriškai susiformavo tam tikri nepajudami etalonai, kuriuos vadiname klasika, kurios kertiniu pamatu tapo Antika. Apie sąmoningą nostalgijos įtraukimą į mados raidą ir estetiką galime kalbėti nuo XIX a. Tuo metu įsivyravęs Ampyro stilius įkvėpimo sėmėsi iš senovės civilizacijų (etruskų, Egipto, Romos imperijos). Kiek anksčiau, Romantizmo periodu, buvo juntamas nusivylimas civilizacijos technologizacija, sumaterialėjimu ir susvetimėjimu, tad imtasi aistringai poetizuoti istoriją ir gamtą. Kažkur girdėta…? Išties, galime įžvelgti intriguojančią paralele su šiuolaikybe. Per pastaruosius porą šimtų metų visuomenė išgyveno dvi svarbias, gyvenimą keičiančias revoliucijas – pramoninę ir skaitmenizacijos. Ir į jas abi buvo juntamas pasipriešinantis atsakas žvalgantis į „idealią praeitį“. Psichologijoje toks reiškinys kartais aiškinamas poreikiu pabėgti nuo įtampų ir nežinios kupinos realybės. Tai, kas nauja, nepatirta siejasi su rizika, pavojumi, nerimu. Tuo tarpu praeitis yra aiški, apibrėžta, nekintanti, į ją įsitvėrus tarsi įgauname stabilumo nežinomybės blaškomoje dabartyje. Tai – saugi zona, kurianti lėtesnio laiko iliuziją. Tad dalinai retro tendencijos yra ir pasipriešinimas technologijoms, kurios vis labiau užvaldo mūsų kasdienybę.
Dalis mados dizainerių istorines interpretacijas pavertė savo kūrybinio braižo pamatu. Pavyzdžiui legendinė britų dizainerė Vivienne Westwood. Ji meistriškai apjungė provokuojančią, revoliucingą ir nesutramdomą pankų subkultūros estetiką su transformuotais istorinio kostiumo elementais. Mada užprogramuota lyg švytuoklė balansuoti tarp praeities ir ateities. Vis tik futuristinės estetikos prognozės, kuriomis buvo itin susižavėta 1960-aisiais pasidėjus kosminei erai, nepasitvirtino. Tuomečių mados kūrėjų vizijos apie XXI a. žmones (t.y. mus) kelia lengvą šypsnį. Taip gimė praeitį ir ateitį apjungiantis retro-furizmo terminas, tapęs gyvu įrodymu ir pavyzdžiu, jog įsivaizduoti ateitį nėra taip paprasta ir daugelis dalykų kinta visai kitaip nei prognozuota. Todėl ir praeities interpretacijos šiuolaikinėje madoje dažnesnės bei saugesnės nei ateities vizijos. Mados kūrėjai neretai reflektuoja laikotarpį, kurio metu jie patys formavosi, kaip asmenybės. Tai tampa organiška jų tapatybės dalimi ir tuo pačiu modeliuoja tam tikros kartos identitetą. Bendra kultūrinė patirtis, kaip ir vyraujanti mada, turi apjungiantį efektą, kuria bendrystės jausmą. Gyvename itin vizualioje kultūroje, kurioje vis sunkiau sukurti kažką absoliučiai naujo, nematyto, stebinančio. Ilgą laiką būtent tradicijų laužymas buvo naujų formų kūrimo įrankis. Vis dėlto praktiškai naujas dizainas prigyja tada, kai jame persipina 50 proc. atpažįstamumo ir 50 proc. novatoriškumo. Pastaruoju metu juntamas ryškus amatų, tautodailės atgimimas juos jungiant su šiuolaikiniu mados dizainu. Atrodytų, viską turėtų užvaldyti technologijos, dirbtinio intelekto generuotos idėjos, bet tam atsvara tampa autentiškas rankų darbas. Kad ir vadinamieji „granny square“ mezginiai, primenantys močiutės antklodes, tapę ryškia šiuolaikinės mados tendencija.
Seni geri laikai…
Jau užsiminiau, kad nostalgija neretai siejama su amžiumi. Laikui bėgant praeitis atrodo vis svaresnė, labiau artima, ten kaupiasi vis daugiau laimingų akimirkų, lyg pasakiškoje Niekados šalyje išdykauja vaikystė, vėliau romantiškai įsikuria jaunystė… Filosofiškai svarstant, amžėjimas (naujas alternatyvus terminas keičiantis negatyviai skambančią „senatvę“) yra mums visiems bendra tendencija. Ir visai nesvarbu koks jūsų skonis ar požiūris į madą, kurios santykis su amžiumi yra ganėtinai iškreiptas. Mada ilgą laiką buvo orientuota į jaunystę, kaip tam tikrą įpareigojantį estetinį etaloną. Ir tai nė kiek nestebina. Jaunystė lengvai parduodama, ją “išsaugojančios“ priemonės yra milžiniška industrija (jaunas=gražus=vertingas). Vis dėlto jau kurį laiką socialiniai tinklai gaudo plintančias alternatyvias nuostatas. Brandesnė auditorija pradėjo gana aktyviai reikštis socialinėje medijoje. Ji, lyginant su bendraamžiais prieš 10-20 metų jaučiasi, “jaunesnė“, aktyvesnė, priimanti senėjimą, kaip privalumą, tam tikrą autentiškumą, neišvengiamą procesą, kurio nemato prasmės stabdyti ar gražinti. Jis turi būti priimamas natūraliai, kaip brendimas paauglystėje.
Mada jaučia šiuos pokyčius ir akimirksniu reaguoja. Tiesa kartais gan absurdiškai. Štai jau kurį laiką jaunimo tarpe plinta granny-chic įvaizdžiai, inspiruoti babyčių aprangos. Ilgą laiką minimalizmą dievinę ir nenorėję subręsti millenialsai su savo kintančiu amžiumi taikosi per grandmillennial stilistiką. Todėl kinta ir madingo vintažo charakteris – 90-uosius keičia 70-ieji.
Kodėl jaunimas nori atrodyti, kaip „senimas“? Iš dalies šią tendenciją išprovokavo pandemijos karantinas, kuomet iš naujo atradome paprastų, patogių, nepretenzingų drabužių žavesį. Ekstremali situacija aktyvavo normalumo poreikį. Kita vertus žávi ir tam tikras atsainumas, kuris įvaizdžiui suteikia lengvumo ir natūralumo. Norisi mažiau streso. Gal vartotojai pervargo nuo įnoringos ir nuolat kintančios mados? Net šou verslo elitas, kuris neretai “įgyvendina“ ir “įkūnija“ podiumines tendencijas, rengiasi “kaip pensininkai“. Tačiau yra ir kita medalio pusė. Vakaruose girdimas vyresnės kartos nepasitenkinimas dėl kėsinimosi į jų amžių. Dabar tarsi “madinga“ matuotis “senatvę“, kai tau 30 ar 40, taip teisinant savo gyvenimo ar skonio pokyčius. Gal tai ir būdas jaukintis amžių, tačiau šis paviršutiniškas flirtas su amžėjimu jį tarsi nepelnytai nuvertina. Senatvę reikia “užsidirbti“, tik tada ji tampa natūraliai žavinga, autentiška ir imponuojanti.
Straipsnis publikuotas žurnale HAPPY365 / 2024
Apie lietuviškų mados renginių istoriją
Mados festivaliai nepriklausomoje Lietuvoje pradėti organizuoti praėjus vos keliems mėnesiams po Sausio 13 d. įvykių, o net kelios stiprios dizainerių kartos yra vadinamos viso Baltijos regiono pažibomis. Vis tik Vilnius, priešingai nei Ryga ar Talinas, neturi savo mados savaitės, o mūsų mados festivaliai retai suteikia realias komercines ar net sklaidos galimybes. Apie komplikuotą lietuviškų mados renginių istoriją – pokalbis su VDA docente ir mados dizaino magistrantūros programos vadove Juste Kubilinskaite-Tarvydiene.
Ved. Deimantė Bulbenkaitė.
Laidos įrašas ↓
antraoda.com 