TEKSTAI

Dopamino mada

Kai galvojame apie madą, įsivaizduojame kažką gražaus, kas padės mums atrodyti patraukliai, šiuolaikiškai, jaunatviškai ar stilingai. Tačiau ne ką mažiau svarbu, jog vilkint pasirinktą drabužį jaustumėmės gerai, gal netgi laimingai. Ar gali mada ne tik diktuoti tendencijas, bet ir gaminti laimės hormoną dopaminą?

Dopamininė apranga (angl. dopamine dressing) – 2022-aisiais įsigalėjęs terminas, kuomet išsivadavus iš pandemijos apribojimų imta kalbėti apie drabužių poveikį gerai savijautai. Karantino metu treningų bei laisvų, patogių namų drabužių pardavimai augo tiesiog astronomiškai. Taip išpopuliarėjo vadinamasis athleisure stilius, klasikinių bei sportinių drabužių deriniai (dažniausiai sportinio kostiumo ir tiesaus klasikinio palto, avint minkštus sportbačius bei užsimaukšlinus beisbolo tipo kepurę). Dopamininė aprangos tendencija išlieka aktuali ir 2023 metais. Ne gana to ji apima kur kas daugiau nei tik patogius treningus.

Norų karuselė

Laimės hormonas dopaminas yra natūralus organizme gaminamas neuromediatorius, kuris išsiskiria kai jaučiame malonius pojūčius. Jis taip pat siejamas su atpildo, motyvacijos, dėmesio bei atminties funkcijomis. Dopamino išsiskyrimas gana trumpalaikis, tačiau toks paveikus ir malonus, jog skatina norėti dar ir dar. Tai lemia tam tikrus besikartojančius elgesio modelius. Apranga, kaip viena iš kasdienių elgesio išraiškų, taip pat glaudžiai siejasi su dėmesiu, įvertinimu, savimeile bei saviverte, kurią neretai veikia aplinkinių reakcijos. Malonumo pojūtis dažnai surištas su juslėmis, kurias mada intensyviai stimuliuoja. Retai kada susimąstome, jog drabužiai bei aksesuarai veikia ne tik mūsų regą, bet ir lytėjimą, uoslę, klausą. Vis šie pojūčiai gali būti dalis aprangos teikiamo malonumo arba atvirkščiai – keltį erzelį bei nepasitenkinimą. Taigi ryšys tarp to, ką vilkime ir kaip jaučiamės yra gana akivaizdus. Ne gana to dopaminas išsiskiria net ir perkant mums patinkančius drabužius arba kai nusprendžiame pirkiniais taisyti savo prastą nuotaiką, jais guosti save išgyvenant tam tikras krizes. Tai jau tamsioji priklausomybės nuo laimės hormono pusė, sukelianti nevaldomą, impulsyvų vartojimą ir trumpalaikių beverčių daiktų perteklių mūsų namuose bei spintose. Prekybinės akcijos taip pat žaidžia dopamino pliūpsniais. Kadangi jis išsiskiria ir kaip tam tikras teigiamo atpildo, apdovanojimo pojūtis, tad kai mes sutaupome – pasijuntame puikiai. Tiesa trumpam. Nes jei įsigytas daiktas neteikia ilgalaikio džiaugsmo – jis tampa beverčiu. Ir naujoji dopamino aprangos tendencija kalba būtent apie tai. Juk visi žinome seną taisyklę, kad tai, ko norime, nebūtinai yra tai, ko mums iš tiesų reikia…

Nėra to blogo…

Hertfordshiro universiteto profesorė Karen Pine ėmėsi tirti šį reiškinį dar 2012-aisiais. Ji nustatė, kad žmonėms vilkint jiems patinkančius drabužius jų savivertė kyla. Kalbant apie dopamininę aprangą dažnai minima spalvų svarba. Jos glaudžiai siejasi su emocijų išraiška. Šią sąveiką nagrinėja spalvų psichologija. Vis tik stebint drabužių bei geros savijautos ryšį kolorito vaidmenį reikėtų vertinti labai individualiai. Mados kontekste gana įprasta, jog krizių akivaizdoje paletė tamsėja, o išsivadavus iš jų spalvos tampa ryškesnės. Todėl nenuostabu, kad antrą sezoną iš eilės podiumai raibuliuoja visomis vaivorykštės spalvomis. Ryškūs, šilti, energija pulsuojantys atspalviai skatina pozityvias emocijas, taip siekiama išjudinti karantino sąstingio paveiktą mados rinką. Vis labiau traukiantis pandemijos šešėliui galime įvertinti ne tik neigiamus jos padarinius. Akivaizdu, jog daugelis dėl karantino apribojimų bent porą sezonų negalvojo apie naujus apdarus. Dingo poreikis. Minėti treningai buvo universali išlikimo uniforma. Jie ne tik teikė komfortą, tačiau ilgainiui privertė suvokti, jog galima apsieiti ir su mažiau drabužių. Jei karantinas būtų užsitęsęs ilgėliau, tikėtina jog tai būtų iš esmės pakeitę bent dalies vartotojų įpročius. Vienas iš mados ir dopamino paradoksų – drabužių kiekis niekaip nesusijęs su laime. Būtent jų kokybė ir teikiamas džiaugsmas, laimingos patirtys ar keliami prisiminimai yra tikrasis laimingos mados šaltinis. Kitas svarbus klausimas, kalbantis apie savivertę bei pasitikėjimą savimi, ar jūsų aprangą lemia asmeniniai pasirinkimai, o gal jus labiau veikia išorės veiksniai? Mados psichologė dr. Dawnn Karen, dienraščio „The New York Times“ praminta „aprangos daktare“ teigia, kad ilgą laiką žmonės buvo linkę rengtis labiau paisydami išorės veiksnių (oro sąlygų, kitų žmonių nuomonių, gyvenimo aplinkybių/progų). Tuo tarpu pandemijos metu situacija pakito. Dėl sumažėjusio kontakto su aplinkiniais, daugelis pradėjo rengtis, taip, kaip jiems patogu ir patinka. Efekto ilgai laukti nereikėjo – žmonės mėgavosi užplūdusiu laimės bei laisvės pojūčiu, atrado naujus derinius arba galų gale pradėjo vilkėti drabužius, kuriais ilgai nedrįso puoštis. D. Karen teigimu daliai šis patirtis tapo tokia maloni, jog net ir grįžus į normalų gyvenimo ritmą paskatino teigiamus įvaizdžio pokyčius. Peršasi išvada, jog žmogui gyvybiškai svarbu išreikšti save per drabužius ir rengtis taip, kaip išties norisi. Apie panašius sprendimus kalba ir lėtosios mados šalininkai. Jų nuomone nuolat kintančios mados tendencijos ir deklaruojami grožio etalonai kelia nuolatinį stresą. Tuo tarpu žinant, kas tau tinka ir ką vilkint ne tik atrodai puikiai, bet taip ir jautiesi, pasiekiama ramybė ir laimė. Bėda tik, kad žmogaus prigimtis nuolat trokštą naujovių ir įspūdžių, kurie vėl gi didina dopamino kiekį organizmą. Todėl mados industrija, kiekvieną mūsų pėdsaką internete sekantys algoritmai neleis taip lengvai mėgautis ramybe. Pastoviai kylantys nauji lūkesčiai bei kirbančios abejonės žadina norą „medžioti“. Beje ši metafora taip pat neatsitiktinė. Mados psichologų nuomone vartojimas yra vienas iš archainės medžioklės pakaitalų. Pirmykštėse visuomenėse mūsų protėviai gyveno medžiotojų ir rinkėjų bendruomenėse, būtent šių veiklų pobūdis bei impulsai dalinai nulemia ir šiuolaikinio žmogaus vartojimo ypatumus bei pomėgius. Jei esate rinkėjo tipo jums patiks ilgai vaikščioti po parduotuves ar naršyti internete prisirenkant pilną krepšelį gėrybių. Tuo tarpu medžiotojai tyko tam tikro konkretaus, nusižiūrėto „grobio“ ir mėgaujasi jį sumedžioję. Abiem atvejais išsiskiria laimės bei atpildo hormonas dopaminas, kuriam išsisklaidžius norime procesą kartoti iš naujo. Įdomu tai, jog dopaminas skatiną norą gauti „daugiau“, o ne „geriau“. Visa tai vyksta nesąmoningame lygmenyje, tad kol nesusimąstome, kas mus skatina pirkti ir kodėl taip elgiamės – esame įkalinti uždarame, trumpalaikės laimės rate.

Jokių standartų

Mados psichologė S. Forbes-Bell iškėlė „aprengtos sąmonės“ teoriją. Anot jos mes vertiname drabužius, kaip tam tikrus mums asmeniškai reikšmingus ženklus arba simbolius. Tai, kokias reikšmes jiems suteikiame, veikia mūsų jausmus bei elgesį. Pavyzdžiui, jei geltoną džemperį siejate su laime, jį vilkint veikiausiai jausitės laimingesni. Jei ryškios spalvos – ne jums, pamėginkite vieną kitą spalvingesnį aksesuarą (rankinė, laikrodį ar batus) ir stebėkite, kaip šie akcentai veikia jūsų savijautą. Viskas be galo subjektyvu ir gali būti gana komplikuotų atvejų. Pavyzdžiui ADHD ir ADD tipo asmenys gali turėti sensorinį hiperjautrumą, tai reiškia, kad juos gali siaubingai erzinti ne tik tam tikri garsai, bet ir audinio prisilietimai prie kūno ar ryškios spalvos bei jų deriniai. Dopamininė apranga tokiems žmonėms dažnai būna „ryškiai“ pilka. Tuo tarpu daug kam būtent juoda spalva teikia daug daugiau komforto nei ryškūs atspalviai. Buvo net atlikti tyrimai, kurie nustatė, jog juodai apsirengę žmonės daro didesnę įtaką grupei, nes jie atrodo labiau autoritetingi. Tad viskas iš esmės priklauso nuo tikslų, kurių siekiate ir asmeninių simbolių bei asociacijų. Belieka išsiaiškinti, kokie drabužiai jums asmeniškai siejasi su laimingais prisiminimais arba kelia malonius pojūčius. Dar vienas svarbus ir pozityvus šiuolaikinės mados aspektas – išskirtinis dėmesys įvairovei. Žinoma, kitoniškumas taip pat įvelkamas į komercinį apvalkalą, tačiau tuo pačiu tai skatina tolerantiškesnį požiūrį į skirtingos išvaizdos asmenis. Mados industrija vis labiau kratosi stereotipų, grožio standartų, tipinių figūrų etalono. Feministės Naomi Wolf teigimu tik 1 iš 40 000 moterų absoliučiai atitinka modelių standartus. Įsišaknijusi sąvoka gražus = geras. Tai ilgą laiką vertė žmones dramatiškai keisti išvaizdą, mat juos nuolatos persekiojo nepakankamumo jausmas. Pastaruoju metu stengiamasi keisti požiūrį ir į amžių. Tradiciškai grožis buvo jaunystės sinonimas, o senatvė laikoma „bėda“ su kuria privalu kovoti. Prarasti jaunystę tolygu prarasti grožį, o kadangi jis yra viena paklausiausių prekių, tai senatvė automatiškai asocijuojasi su paklausos praradimu. Taip žmogus tarsi „suprekinamas“. Tai priveda prie rimtos, egzistencinės tapatybės ir savivertės krizės. Keičiant šį ydingą požiūrį, į brandą ir senėjimą skatinama žvelgti kaip į natūralų, neišvengiamą ir savitai gražų gyvenimo etapą. Taip prieš ko ne dešimtmetį gimė menocore stilistika bei individualios saviraiškos brandžiame amžiuje atmaina. „Meno“ duoda užuominą, kad tai specifinis įvaizdis po menopauzės, kuris balansuoja nuo laisvų siluetų ir saugaus minimalizmo iki stilistinio maksimumo, kurį puikiai įkūnija optimizmo ir drąsos nestokojanti 100-metė stiliaus ikona Iris Apfel. Impozantiški, eklektiški įvaizdžiai leidžia nesureikšminti amžiaus ir jam nepasiduoti. Dalis vyresnio amžiaus moterų (Lietuvoje, deje, labai menka) pastebi, kad amžius išlaisvina, jos įgauna daugiau pasitikėjimo ir drąsos nebepasiduoti visuomenės stereotipams. Mada tampa puikia priemone tai išreikšti. Todėl žvelgiant į perspektyvą vis dažniau kalbama apie natūralumą bei autentiškumą. Reklaminiuose plakatuose ir ant mados podiumų gausu skirtingo amžiaus, sudėjimo, rasių ir net negalią turinčių modelių. Tai ženkliai prisideda prie emaptiškesnės visuomenės ugdymo. Tad apibendrinant galima teigti, kad viena dominuojančių ateities mados tendencijų yra jaustis gerai atrodant taip, kaip nori.

TEKSTAI

Adomas Ievos kostiumu

Per amžius vyrų mada buvo įtaigi priemonė jų statuso, galios bei individualybės išraiškai. Vyriškame paveiksle nuolat kovėsi galia ir grožis. Pastarasis vis labiau buvo stumiamas šalin ir taip ilgainiui susimodeliavo stereotipais apaugusi vyriškumo samprata. Liaudyje įsitvirtino nuostata, kad vyras turi būti tik šiek tiek dailesnis už beždžionę, svarbiausia – stiprus, pasitikintis, savarankiškas ir finansiškai stabilus. Tautosaka tapęs epitetas „aukštas ir gražus“ turi veikiau pašiepiančią, nei teigiamą, reprezentatyvią nuostatą. Kodėl vyriškas grožis, rūpinimasis savo išvaizda mums kelia įtarimą? Grožis ir jėga yra lyg du priešingi poliai, kurių galios taške matome vyrus, o grožio – moteris. Stiprioji lytis ir dailioji lytis. Tokia tradicinė, kultūriškai susiformavusi nuostata, kuri XXI a. kelia vis daugiau klausimų.

Nauja, tai gerai pamiršta sena…

Ne vienam tradicinių pažiūrų ir klasikinio skonio puoselėtojui šiuolaikinė mada kilsteli antakį, o kartais iš nuostabos ir plačiai atveria žandikaulį. Nors šiuolaikinių dizainerių bei mados namų kuriama naujoji vyriškumo estetika daugeliui atrodo iššaukianti, reikia pastebėti, kad mūsų istorinė atmintis apie aprangos normas yra labai trumpa. Kartais susidaro įspūdis, jog mada gimė tik XX a. Iš dalies taip ir yra. Industrija, kurią pažįstame šiandien, susiformavo per praeitą šimtmetį. Tačiau aprangos kultūra siekia istorijos gelmes. Iš jų iškyla tokie vyriško įvaizdžio „perlai“, kurie šiandienos kontekste gali pasirodyti šokiruojantys. Aukštakulniai, šilkinės kojinės, kaspinai, gausios draperijos ir net korsetai buvo neatsiejama istorinio vyriško kostiumo dalis. Ką jau kalbėti apie XVIII-XIX a. Londono bei Paryžiaus visuomenėse figūravusius puošeivas. Preciziškas dėmesys aprangai būrė vadinamųjų dendžių ratą – vyrų, kuriems kūno bei grožio puoselėjimas, rafinuotas skonis buvo ko ne religija ir pagrindinis egzistencijos tikslas (užtenka paminėti amžininką Oscarą Wildą ir jo kultinį kūrinį „Doriano Grėjaus portretas“). Savimylos dabitos (dendis ilgainiui tapo bendriniu tai apibrėžiančiu žodžiu) mėgavosi damų dėmesiu ir suvedžiotojų reputacija. Būtent jie įvedė vadinamųjų „fantazijų“ arba nosinaičių viršutinėje švarko kišenėje madą, tik tuomet jas atstodavo lyg trofėjai kyšančios baltos šilkinės moteriškos kelnaitės. Išpuoselėtas vyriškumas tampriai siejosi ir su vyrų tarpusavio meile, kuria jie dalinosi uždaruose salonuose. Tai ilgainiui suformavo stereotipą, kad išsipustęs, išvaizdus, grožį puoselėjantis vyras veikiausiai yra netradicinės orientacijos. Tuometės aukštuomenės kronikos mini ir tūlą Georgą Bryaną “Beau“ Brummellį, vaikiną „iš niekur“, kuris savo itin elegantiškos išvaizdos pagalba tapo tikra įžymybe ir taip prasibrovė į elito ratus, buvo net paties princo bičiulis. Šiandien tokius personažus galėtume vadinti inluenceriais, tais laikais tai buvo tikra įvaizdžio meistrystė, leidusi užmaskuoti prastą kilmę ir susikurti naują tapatybę. Grožis, vis tik, galinga jėga.

Net ir XX a. yra buvę ekstravagantiškų vyriškos mados epizodų. Vienas ryškesnių periodų – 1970-ieji. Londono gatvėse tuo metu vyravo vadinamoji „povų revoliucija“ (angl. peacock revolution), puošeiviška subkultūra persmelkta romantizmo ir praeities nostalgijos. Jauni, ilgaplaukiai vyrukai rengėsi „blusturgiuose“ rastais senoviniais Viktorijos laikų kostiumais, dabinosi kaspinais ir puošniais marškiniais. Britanija tuo metu išgyveno ekonominę krizę ir toks įvaizdis buvo bėgimo nuo realybės išraiška. Panaši stilistika užvaldė ir muzikos pasaulį su tokiomis glam-rocko žvaigždėmis, kaip Davidas Bowie, kuris scenoje įsikūnydavo į androginišką Ziggy Stardust personažą. Aštuntasis dešimtmetis įsirašė į mados istoriją, kaip dar vienas svarbus lyčių stereotipus laužantis etapas. Moterų madoje Yves Saint Laurentas ėmėsi kelnių kostiumų variacijų ir sukūrė žymųjį dailiosios lyties smokingą. Tuo tarpu vyrų madoje, net ir komerciniuose pramoninių drabužių kataloguose, karaliavo prigludę siluetai, dekoratyvumas, išraiškingi žabo (raukiniai puošiantys marškinių užsegimą). Aštuntajame dešimtmetyje pirmą kartą pasigirsta ir unisex terminas, mada neakcentuojanti lytinės tapatybės. XX a. pabaigoje tai tapo makro tendencija, ilgainiui pagimdžiusia ir kitas su lytiškumu susijusias variacijas (gerderfluid, genderless, genderful, gender-bender, cross-dressing ir kt.).

Lyčių rokiruotė

Šiandienos kontekste vyrų mada yra itin gyvybinga, kintanti, išgyvenanti reikšmingas transformacijas. Besiplečiantis lytiškumo suvokimas veikia mados charakterį. Siekiama išsilaisvinimo iš nusistovėjusių normų, tai akivaizdžiai regime kiekviename žingsnyje, pradedant podiumais ar gatvės mada ir baigiant raudonojo kilimo įvaizdžiais bei „Instagram“ srautu. Moterų mada panašų procesą išgyveno prieš 100 metų. Siekdamos emancipacijos jos palengva įsisavino vyrišką garderobą, taip per išvaizdą deklaruodamos savo galią bei gebėjimą persikūnyti į skirtingus, iki tol išskirtinai vyrų uzurpuotus, vaidmenis. Žvelgiant iš šiandienos perspektyvų tuometis kelnes vilkinčių dailiosios lyties atstovių smerkimas kelia mažų mažiausiai juoką. Vis dėlto anuomet juokinga nebuvo ir drąsios stileivos buvo pašiepiamos, neįleidžiamos į viešas erdves ir netgi baudžiamos įstatymu numatyta tvarka. Tačiau stereotipai ilgainiui griuvo, moterų emancipacija sulaužė ko ne visus įmanomus įvaizdžio tabu ir šiandien jau nebestebina niekas. Tik ne vyrų madoje, kurioje vyksta esminės permainos pranašaujančios naująją vyriškumo revoliuciją. Jei prieš 100 metų moterys siekė įgauti galios visuomenėje, tai dabar vyrai siekia atgauti teisę į jautrumą bei jausmingumą. Šį procesą gana taikliai 2020-aisiais įvardino kultinių mados namų GUCCI pagrindinis dizaineris Alessandro Michelle, kuris su naujausia kolekcija paskelbė vyriškumo manifestą, skambantį maždaug taip: „Patriarchalinėje visuomenėje vyriškas identitetas nuolat formuotas pasitelkiant žiaurius, toksiškus stereotipus. Dominuojančio, laiminčio, kitus nugalinčio vyro pavyzdys skiepijamas berniukams nuo pat gimimo. Nuostatos, tam tikri išsireiškimas ir veiksmai ilgainiui ima formuoti mačo tipo idealą, kuriame nėra vietos pažeidžiamumui ar pasitikėjimui kitais. Bet kokios vadinamojo „moteriško“ elgesio apraiškos agresyviai užsipuolamos ir priimamos, kaip grėsmė dominuojančiam vyriškumo etalonui, kuris nepripažįsta įvairovės bei skirtumų. Šiame visuomenės įskiepytame modelyje nėra nieko natūralaus. Jis taip socialiai ir kultūriškai sukonstruotas, kad atmestų bet ką, kas neatitinka nustatytų normų. Atėjo laikas dekonstruoti istoriškai suformuotą vyriškumo modelį ir išlaisvinti vyrus, skatinti jų socialiniais pančiais bei dusinančiais stereotipais neapribotą saviraišką“. Pop muzikos žvaigždė Harry Styles tapo tam tikru šių permainų simboliu. 2019 m. gruodį jis pasirodė ant amerikietiškojo VOGUE viršelio. Ne gana to, kad buvo pirmasis vyras papuošęs šio leidinio titulinį puslapį, bet dar ir vilkintis GUCCI suknelę. „Žymėti drabužius etiketėmis „vyriški“ ar „moteriški“ yra saviraišką apribojanti nuostata. Apranga teikia tiek džiaugsmo ir aš niekada negalvoju, kam ji skirta. Rengiuosi taip, kaip tuo metu jaučiuosi“, komentavo savo įvaizdžius Harrys. Tiesa tai sukėlė LGBTQ+ bendruomenės pasipiktinimą, nes iki tol tokia kontroversiška saviraiška buvo šios bendruomenės skiriamasis ženklas ir tam tikras manifestas. Tačiau čia ir slypi esminė transformacija, kuri veda prie stereotipų griūties. Vis daugiau vyrų nesibaimina romantizuoti savo įvaizdžio, nesibodi gėlėtų audinių ar pastelinių tonų, raukinių, kaspinų, nėrinių ar sijonų. Pratinantis visuomenės akiai tokios aprangos variacijos pamažu tolsta nuo lytinių orientacijų šablonų.

Vaikinas su perlo auskaru

Vyrų mada – lyg klasikos konservai. Ilgus metus lydintis tas pats skonis, stilius ir etiketės. Nuo pat Prancūzijos revoliucijos laikų ji ženkliai supaprastėjo, tapo santūri, o vyrų gerbūvį ir finansinę padėtį įkūnijo išpuoštos žmonos bei meilužės. Įsivyravo nuostata, jog vyrai „veikia“, o moterys „atrodo“. Kostiumas tapo etalonu ir uniforma. Uniforma, kuri ilgainiui įkalino. Kaip teigia VOGUE mados apžvalgininkas Christianas Allaire: „Vyrai ilgą laiką jautėsi mados šešėlyje. Vos įžengę į didžiąsias parduotuves jie su pavydu praeidavo pro neaprėpiamą moteriško asortimento įvairovę kol galop patekdavo į savo pilkšvą, niūrų skyrių. Aš pats asmeniškai norėdamas bent šiek tiek pagyvinti savo garderobą nekart pirkau drabužius moterų skyriuje“. Bet laikai keičiasi. Viskas prasidėjo nuo detalių, kurių reikšmingiausia – perlai. Podiumuose pasirodę dar 2016 m. jie tapo tikru naujojo vyriškumo simboliu. Ir jei žymusis XVII a. tapytojas Janas Vermejeris tapytų savo garsiąją drobę „Mergina su perlo auskaru“ dabar, jai neabejotinai pozuotų jaunuolis. Perlai tapo daugiau nei aksesuaru. Jie suteikia charakterį ir progos efektą kokią drabužių stilistiką bepasirinktumėte ar kur juos besegėtumėte: ausyje, aplink kaklą ar ant rankos. Manieringa tendencija virto norma ir šiandien perlų karolius galime išvysti ne tik žvaigždžių pavyzdžiuose, bet ir skirtingo tipažo gatvės vaikinų įvaizdžiuose. Neatsilieka ir kosmetikos pramonė. Vyrai vis uoliau įsigyja ne tik odos priežiūros priemones, bet ir dekoratyvinę kosmetiką, o nagų lakas pastaraisiais metais tapo vienu perkamiausių produktų. Kvepalai – vienas pirmųjų grožio industrijos produktų ėmusiu trinti lytim apibrėžtas ribas. Unisex aromatai išpopuliarėjo dar 1990-aisiais, o pastaruoju metu parfumeriją išvis vengiama skirstyti į vyrišką ar moterišką. Panašiai ir su dizainerių kolekcijomis. Vis dažniau podiumais žygiuoja miksuotų modelių šou, taip kreipiant vartotoją rinktis patinkantį drabužį nepaisant lyties aspektų.

Žvaigždžių pavyzdžiai užima ne paskutinę vietą masinės mados transformacijose. Jaunasis Holivudas diktuoja naujas taisykles, kurios visų pirma pasimato ant raudonojo kilimo. Vienu tokių įvaizdžio „pareiškimų“ tapo amerikiečių aktorius Timothée Chalameto apranga šiųmetiniame Venecijos kino festivalyje. Jis vilkėjo Haider Ackermann kurtą skaisčiai raudoną palaidinę atvira nugara ir to paties atspalvio siauro silueto kelnes. Įvaizdis akimirksniu tapo ikoniniu, simbolizuojančiu naują santykį su vyrišku kūnu. Žymieji mados namai tampriai bendradarbiauja su įžymybėmis, tad nenuostabu kad rezultate avangardiniai sprendimai netrunka pasiekti plačiąsias mases. Gerbėjai noriai imituoja savo dievaičių išvaizdą, o šį poreikį pajutusi greitoji mada imasi jį tenkinti už žemą kainą. Taip tai, ką vos vakar matėme žvaigždžių kronikose, šiandien tampa kasdienės mados pasirinkimais. Ir tai nėra vienadienė tendencija. Vyriškos mados pokyčiai tik įsibėgėja, tad prisisekite diržus, meskite iš galvos stereotipus ir atpalaiduokite fantaziją.

Publikuoti ir cituoti galima tik nurodant autorystę. Visos teisės saugomos įstatymo numatyta tvarka.

TEKSTAI

Sumodeliuotas vyriškumas

Keliaujant po svečias šalis įprasta persivežti kelionę primenančių suvenyrų. Aš turiu įprotį aplankyti kokį įsimintiną meno renginį, kuris tampa ilgam atmintyje išliekančia išvykos iliustracija. Šįkart savaitę Londone iliustruoja nuostabi paroda apie vyriškumo kaitą madoje.

„Vyriškumo formavimas“ (angl. „Fashioning masculinities“) – viena ryškiausių šių metų mados parodų ne tik Londono “Victoria&Albert“ muziejuje, bet ir visoje Europoje. Ekspozicija tobulai apjungia vyriškos mados evoliuciją, užkoduotas prasmes bei simbolius, vyriškumo kaitą ir estetines transformacijas. Lyg interaktyviai vaikštant įtraukiančio albumo puslapiais, kiekvienas eksponatas pasakoja istoriją ir praplečia akiratį. Nenuostabu, kad parodą lydi ir puiki to paties pavadinimo knyga. Kuratoriai mėgina atsekti giją vedančią link minties, jog būtent drabužiai sukuria žmogų, vizualizuoja jo asmenybę. Per amžius vyrų mada buvo įtaigi priemonė jų statuso, galios bei individualybės išraiškai. Tai liudija istorijos eigoje kurtos didingos skulptūros, tapybos drobės, nuotraukos, kurios, šalia gausybės autentiškų skirtingų laikotarpių modelių, tapo šios parodos pagrindu. Iš esmės ekspozicija bando atsakyti į klausimą kaip, lyg koks sudėtingas drabužis, amžių tėkmėje buvo sukonstruotas vyriškumas, jo vizuali išraiška. Kokie atributai, detalės, simboliai jį išreiškė bei leido įsitvirtinti tam tikroms visuomenės nuostatoms. Įdomi ir lyg leitmotyvas besikartojanti nuolatinė grožio bei galios kova. Šiandienos kontekste vyrų mada yra itin gyvybinga, kintanti, išgyvenanti reikšmingas transformacijas. Besiplečiantis lytiškumo suvokimas bei kova už lygiateisiškumą veikia mados charakterį. Siekiama tam tikro išsilaisvinimo iš istoriškai nusistovėjusių normų ir tai akivaizdžiai regime kiekviename žingsnyje, pradedant podiumais ar gatvės mada ir baigiant raudonojo kilimo įvaizdžiais bei „Instagram“ srautu. Moterų mada šį procesą praėjo prieš 100 metų. Atėjo metas vyriškumo revoliucijai.

Nuo figos lapo iki korseto

Parodos pasakojimas logiškai pradedamas nuo apatinių, jų ypatumų skirtingomis epochomis, palaipsnio evoliucionavimo formuojant laikmečių grožio standartus bei reikšmingo sporto vaidmens judant funkcionalumo link. Tuo pačiu vizualiai aptariamas ir intymus santykis su kūnu, vyriškas erotizmas nuo figos lapo iki Andy Warholo aktų. Atsispiriant nuo graikų mitologijoje minimo Teiresijaus mito, pasakojančio apie lytį keitusį jaunuolį, eksponatų pagalba kalbama apie reikšmingą apatinių drabužių vaidmenį intymiame santykyje su žmogaus kūnu bei jo estetikos formavime. Figūros siluetas, formų išryškinimas ar maskavimas yra svarbi erotinės išraiškos dalis kalbant tiek apie moterų, tiek ir apie vyrų kūnus. Istoriški vyrai taip pat vilkėjo korsetus, mat torsas visais laikais asocijavosi su vyriška galia. Vis dėlto istoriškai įsitvirtino nuostata, kad stipriajai lyčiai svarbiau atrodyti galingai, o ne gražiai. Jėga, valdžia, ištvermė ilgainiui nukonkuravo dailumą bei erotiškumą. Tačiau sekant mados siūlą ir artėjant link XX a. juntamas laipsniškas vyriško grožio atgimimas. Parodoje tam skiriamas nemenkas dėmesys. Viena esminių grožio kūrimo priemonių – makiažas, taip pat buvo nesvetimas vyrams nuo faraonų laikų iki Karaliaus Liudviko XIV dvaro. Išties makiažas vyrų veiduose pranyko tik 1800-aisiais ir palaipsniui grįžo 1970-80 m. drauge su Glam rock muzikos srove ir tokiais atlikėjais kaip Davidas Bowie bei Mickas Jaggeris. Be išorinio grožio ne ką menkesnis vaidmuo tenka kūno kalbai, kuri taip pat įdomiai analizuojama šioje parodoje. Antai vizualiai aptariama erotiškiausia poza mene – pakeltos, virš galvos sukryžiuotos rankos. Tai ap(si)nuoginimo, atsidavimo preliudija, kurią itin mėgo savo darbuose D. Hockney ir A. Warholas. Toks vyro pateikimas tapyboje ar fotografijoje iliustruoja labiau pažeidžiamą, jautresnę vyriškumo pusę, kuri akivaizdžiai oponuoja ilgai deklaruotai galios, užkariautojo visomis prasmėmis, dominantei.

Džentelmenai ir dabitos

Parodoje lyg ant delno visa vyriškos mados istorija, liudijanti, kad vyrai tam tikrais istorijos etapais buvo ne ką menkesni puošeivos nei moterys. Gausios draperijos, kaspinai, nėriniai (rankų darbo, dažniausiai vežami iš Italijos bei Flandrijos ir kainavę kaip brangakmeniais inkrustuota juvelyrika), aksesuarai buvo akivaizdi turto bei įtakos išraiška. Ilgą laiką vyravo nuostata „daugiau yra geriau“ ir kuklumui, saikui ar santūrumui nebuvo vietos. Esminis lūžiais tapo dvi revoliucijos – Prancūzijos (nuvertusios monarchiją, sumenkinusios aristokratiją bei iškėlusios vidurinę klasę) bei pramonės (mechanizavusios gamybos procesą ir užkūrusios vis greitėjančius gyvenimo tempus). Vyrai, praktiškumo sumetimais (pramonė, besivystantis transportas generavo daug taršos) ėmė rengtis tamsiais, griežtais kostiumais, o jų gerbūvio ir turtų išraiška tapo nuo galvos iki kojų išpuoštos žmonos. XIX a. pradžioje įtakingas britų vyriškos mados diktatorius Georgas Bryanas Beau Brummellis ėmė propaguoti perfekcionistinį paprastumą, kokybę bei tobulai sukirptus kostiumus, kurie ilgainiui prigijo ir suformavo nepajudinamą kostiumo viešpatystę vyriškame garderobe. Tačiau jis nestokojo ir tam tikro dabitiškumo. Brummellio figūra bei bruožai buvo lyginami su mitinio Apolono. Preciziškas dėmesys aprangai būrė dendžių ratą – vyrų, kuriems kūno bei grožio puoselėjimas, rafinuotas skonis buvo ko ne religija ir pagrindinis egzistencijos tikslas (užtenka paminėti amžininką Oscarą Wildą ir jo kultinį kūrinį „Doriano Grėjaus portretas“). Savimylos puošeivos (dendis ilgainiui tapo bendriniu tai apibrėžiančiu žodžiu) mėgavosi damų dėmesiu ir suvedžiotojų reputacija. Būtent jie įvedė vadinamųjų „fantazijų“ arba nosinaičių viršutinėje švarko kišenėje madą, tik tuomet tai būdavo lyg trofėjai kyšančios baltos šilkinės moteriškos kelnaitės. Tuo pačiu išpuoselėtas vyriškumas tampriai siejosi ir su vyrų tarpusavio meile, kuria jie dalinosi uždaruose salonuose.

Ne ką mažiau intriguojanti ir augalinių motyvų vyrų madoje istorija. Nuo XIX a. augmenija audinių raštuose bei aksesuaruose pradėti sieti su QUEER (neheteroseksualios tapatybės) išraiška. Įdomu, jog specifinių gėlių žiedai turėjo savo informatyvią simboliką – žibutės žymėjo lesbienizmą, vėdrynai, ramunės bei našlaitės išreiškė homoseksualumą, saulėgrąžos bei lelijos sietos su vadinamuoju “grožio kultu“.

Vyriškumo spektras

Parodoje didelis dėmesys skirtas spalvų simbolikai. Ryškūs atspalviai sieti su prabanga, nes audinių dažai buvo brangūs, pigmentai vežami iš egzotiškų kraštų. Nenuostabu, kad ir dėl šios priežasties dažnai dominuodavo juoda, ji buvo praktiška ir tuo pačiu siejama su orumu, išsilavinimu, galia. Ši tendencijos įsivyravo XVI a. Ispanijoje. Tuo pačiu metu Europą iš Pietų Amerikos pasiekė ypatingi raudoni pigmentai išgaunami iš tų kraštų vabzdžių – košenilių. Raudona įsitvirtino kaip neabejotina valdžios spalva, sieta su narsa, veržlumu ir tvirtumu. Ne ką mažiau intriguojanti ir rožinės spalvos evoliucija. Tai lyg švelnesnė raudonos versija, simbolizavusi statusą bei turtą (prabangių audinių spalvinis spektras balansavo nuo lašišų iki fuksijų atspalvių). Rausva nebuvo siejama su moteriškumu (šis stereotipas susiformavo tik XX a.pr.). Galiausiai „millennial pink“ vėl suvienodino abiejų lyčių teises į rožinę, simbolizuojančią jautrumą, empatiją, pažeidžiamumą. Šios savybės integruojamos į šiuolaikines vyriškumo sampratas siekiant pažaboti ilgai vyravusį toksišką vyriškumą.

Ši paroda neabejotai padeda geriau suprasti vyriškos mados evoliuciją ir šiandien išgyvenamas jos transformacijas. Daug kam kyla pasipiktinimas, neva šiuolaikiniai vyrai virsta moterimis, praranda vyriškumą. Visa tai – ilgai skiepytų stereotipų pasekmė, kuri vertė manyti, kad grožis, puošnumas, romantika yra svetimi vyriškumui. Tačiau matant bendrą istorijos sudėliotą paveikslą regime, jog išgyvenome be galo skirtingus etapus ir teigti kas vyriška, o kas moteriška darosi itin keblu. Galiausiai visų mūsų esybės dualios, turime tiek vyriško, tiek moteriško prado elementų, skiriasi tik jų santykis ir išraiška. Ekspozicija palaipsniui mus atveda iki šių dienų. Paskutinėje salėje eksponuojama legendine tapusi GUCCI suknelė ir švarkas, kuriuos VOGUE viršelio nuotraukoje vilkėjo britų atlikėjas Harry Styles. Šalia puikuojasi ir žymi smokingo tipo pūsta aktoriaus Billy Porter vilkėta raudonojo kilimo suknelė. Ironiška, nes šie du vyrai buvo įsivėlę į ginčą dėl to heteroseksualių vyrų spekuliacijų Queer įvaizdžiais. Harry Styles laikosi pozicijos, kad drabužių tipas ar priskyrimas moterų / vyrų kategorijai neturėtų apriboti žmogaus saviraiškos. Tuo tarpu Billy Porter, ilgai kovojęs už Queer asmenų teises, teigė, kad tai nenuoširdu, veidmainiška ir tampa populistine mada, be idėjinio pagrindo.

Vieni žymiausių šių laikų mados namų GUCCI tapo pagrindiniu šios parodos mecenatu. Kaip tam tikras jos apibendrinimas nuskamba šio ženklo kūrybos vadovo Alessandro Michelle vyriškumo manifestas, kurį jis parašė sukūręs 2020-ųjų rudens/žiemos kolekciją: „Patriarchalinėje visuomenėje vyriškas identitetas nuolat formuotas pasitelkiant žiaurius, toksiškus stereotipus. Dominuojančio, laiminčio, kitus nugalinčio vyro pavyzdys skiepijamas berniukams nuo pat gimimo. Nuostatos, tam tikri išsireiškimas ir veiksmai ilgainiui ima formuoti mačio tipo vyriškumo idealą, kuriame nėra vietos pažeidžiamumui ar pasitikėjimui kitais. Bet kokios „moteriško“ elgesio apraiškos agresyviai užsipuolamos ir priimamos, kaip grėsmė dominuojančiam vyriškumo etalonui, kuris nepripažįsta įvairovės bei skirtumų. Šiame visuomenės įskiepytame modelyje nėra nieko natūralaus. Jis taip socialiai ir kultūriškai sukonstruotas, kad atmestų bet ką, kas neatitinka nustatytų normų. Todėl yra būtina ieškoti ir siūlyti alternatyvas, išlaisvinančias iš patriarchalinių dogmų. Atėjo laikas dekonstruoti istoriškai suformuotą vyriškumo modelį. Atverti įkalinantį narvą. Metas išlaisvinti vyrus ir skatinti jų socialiniais pančiais neapribotą saviraišką, kurios neįtakotų autoritarinės sankcijos bei dusinantys stereotipai“.

Publikuoti ir cituoti galima tik nurodant autorystę. Visos teisės saugomos įstatymo numatyta tvarka.

TEKSTAI

MADOS INFEKCIJOS simptomai

Rizikuoju užsitraukti juodą debesį, kaip yra nutikę ne vienam mėginusiam kiek atviriau pasisakyti apie lietuviškos mados kūrėjus ar renginio organizatorius. Lyg apie velionį, galima kalbėti tik gerai arba nieko. Priešingu atveju pasipila lavina kaltinimų kompetencijos stoka, piktybiškumu ar menamu pavydu. Ką gi – tebūnie. Šios apžvalgos tikslas – ne kenkti vieninteliam rimtam lietuviškos mados festivaliui, bet veikiau paskatinti susimąstyti ir imtis veiksmų teigiamų pokyčių link.

Atvykus į pirmosios festivalio dienos šou tenka gerokai luktelėti, kol pateksim į pagrindinę salę. Žiūrovų kantrybės testas – jokia naujiena, bet tai leido pajusti susirinkusiųjų nuotaikas, nugirsti ironiškus pokalbius. Akies krašteliu matant pagrindinę salę, išklotą burbuline plėvele, dalis juokavo, supainiojusi datas, nes podiumas dar tik įrenginėjamas. Bet ne, ilgainiui paaiškėjo, jog tai – šių metų scenografijos idėja. Supratau šią mintį kaip aliuziją į apsaugine plėvele karo metu apvyniotus paminklus (šįkart renginys vyko Nacionaliniame taikomosios dailės ir dizaino muziejuje). Tačiau gyvename ne tik karo, bet ir ekologinės katastrofos kontekste, tad toks vienadienis didelio plastiko kiekio panaudojimas abejotinam efektui sukurti nėra įtikinantis, veikiau nuviliantis. Šiųmetis festivalis buvo persmelktas karo Ukrainoje nuotaikomis. Tai nuskambėjo ir renginio pranešime spaudai. Vis tik parama ir solidarumas apsiribojo skambiomis frazėmis, realiai niekaip neprisidedant prie paramos iniciatyvų. O juk buvo galima bent dalį pelno už parduotus bilietus (kurie šiemet kainavo net 30 Eur) skirti, pavyzdžiui, Ukrainos dizaineriams paremti. Neabejoju, kad ir žiūrovų būtų susirinkę daugiau.

Festivalis visų pirma yra jame dalyvaujantys dizaineriai. Renginio ašis – „Mados infekcijos“ iniciatorė ir kūrybinė vadovė Sandra Straukaitė. Kasmetinė renginio metu pristatoma dizainerės kolekcija užduoda toną visam festivaliui. Jaunieji kūrėjai, lyg apšildančios grupės, kurioms tai puiki proga gauti pirmą kūrybos viešinimo „skiepą“ ir tapti nuolatiniais šio festivalio šeimos nariais. Tačiau stebina, kad vis mažiau netolimoje praeityje „infekuotų“ dizainerių nebegrįžta į šį renginį ir jo turinį užpildo vis nauji, kasmet atkrenkami „Mados injekcijos“ laureatai. Ir čia yra kuo džiaugtis.

Lukas Ivanavičius / “The bigger, the better“

Drąsiai tvirtinu, jog turime stiprią lietuviškos mados mokyklą, kuri kasmet išleidžia ne vieną originalaus braižo kūrėją. Formuojasi nauja stipri dizainerių kartą, kuri turi ką pasakyti ir sako tai garsiai, be užuolankų. Lukas Ivanavičius pristatė hiperbolizuotų formų kolekciją, kurioje galima įžvelgti ir socialinių tinklų iškreipto pasaulio kritiką. Pamatysite, Lukas bus kaip jo kolekcijos pavadinimas “The bigger, the better“ (kuo didesnis, tuo geresnis). Inga Skripka savo kolekcijoje šiuolaikiškai integravo tautinį paveldą, savo siluetams pasitelkdama etnografinių audinių replikas. Tuo tarpu Adelės Burokaitės pristatymą galima vadinti manifestu. Užduodama klausima “kas aš?“ ji kūrybiškai interpretuoja tapatybės spektrą balansuojantį tarp sapno ir realybės. Nenoras fiksuotis ties viena savasties išraiška – būdingas Z kartos bruožas. Įvaizdis yra procesas, nuolatinis virsmas ir drąsi asmenybės raiška. Festivalį vainikavo Londone gyvenančio dizainerio Saimono Tartenio šou. Ir tai buvo bomba. Kūrėjas puikiai perteikė tiek dramatiškas aktualijas, tiek ir šiuolaikinių tendencijų pulsą. Pristatymo režisūra, modelių eiliškumas, garso takelis kūrė kolekcijos naratyvą. Kiekvienas modelis vizualiai pasakojo istoriją. Man ši kolekcija kiek priminė vieną ankstyvųjų mados genijaus Alexander McQueen šou “Highland rape“ (1995 m.). Karo kontekste smurto ir estetikos santykis tampa paveikia priemone. Tokios paveikios kolekcijos ant lietuviško mados podiumų jau senokai nebuvo. Saimonas Tartenis vieninetlis pakvietė į savo kolekciją brandesnio amžiaus modelį (kas vakaruose tapę madinga tendencija), tačiau įkvepia ne tik tai. Jo ir Ingos Skripka modeliai inspiruoti autorių močiučių patirčių bei įvaizdžių. Jei Saimono kuriama estetika stipriau paveiki konceptualiai bei emociškai, tai Inga žavi lietuviškų šaknų aktualizavimu, kuris vietomis priminė klasikinius „Chanel“ kostiumėlius.

Kas toliau…? Dėl dizainerių ramu. Turime rimtą pamainą, kuriai labai reikia palaikymo, visų pirma įsigyjant, viešinant, remiant jų kūrybą. O dėl festivalio – taip, tai kol kas vienintelė jaunųjų talentų arena ir išties gaila, kad tradiciniu tapęs renginys tiesiog nyksta akyse. Matant silpstantį publikos bei pačių kūrėjų susidomėjimą pokyčiai yra gyvybiškai būtini. Tad šiemetinis festivalio plakatas, nors kalbėjo apie karo nuotaikas, užkodavo paties renginio nerimastingus simptomus – lyg dūmas besisklaidantis logotipas ir remonto darbų juostą primenantis užrašas – SOS „Mados infekcija“.

Nuotraukos – Ramūno Tengurio.

Publikuoti ir cituoti galima tik nurodant autorystę. Visos teisės saugomos įstatymo numatyta tvarka.

INTERVIU

Grožio klausimas

2022-04-03

VDA docentė: mados pasaulyje lūžis įvyko tik tada, kai ant podiumo mirė modelis. Pokalbis apie kartais nuvertinamą, dažniau sureikšminamą, konfliktus sukeliantį, mūsų esminius pasirinkimus lemiantį, milijardus uždirbantį ir mus visą gyvenimą lydintį grožį.