TEKSTAI

Apie ką kalba PANTONE 2022 spalva?

17-3938 VERY PERI – toks pilnas 2022 m. spalvos kodas ir pavadinimas. Kasmet PANTONE institutas analizuoja pasaulio įvykius, globalias tendencijas ir nustato madingas spalvas ateinantiems metams. Yra atrenkamos ištisos teminės paletės ir spalva, kuri kartojasi jose, tikėtina, tampa metų nominante. 2021-aisiais turėjome kiek retesnę išimtį ir net dvi metų spalvas – geltoną bei pilką. Bipoliškas koloritas turėjo savo aiškią simboliką su pandemija susigyvenančiam pasauliui. Tačiau metai baigėsi ir norisi pasvarstyti, ką mums žada 2022-ieji ir kokios žinutės užkoduotos švelniai violetiniame atspalvyje.  

https://theglossarymagazine.com/fashion/pantone-colour-very-peri-purple/

Ką reiškia „very peri“?

Pradžiai apie pavadinimą, nes bet kokį dalyka pradedu studijuoti nuo žodyno (neretai pateikiančio labai tikslias ir intriguojančias pirmines reikšmes). Ką reiškia šis į tiesmuką rimą sujungtas darinys „very peri“? Pirmoji junginio dalis nekelia klausimų ir signalizuoja apie kažką itin išreikšto, užaštrinto arba paprasčiau tariant „labai“. O štai PERI nuteikia mįslingai. Pirmą kartą išgirdus man prieš akis iškilo atlikėja Katty Perry, kuri, beje, savu laiku labai mėgo šį atspalvį. Tačiau viskas gerokai kebliau. Peri gali būti siejama su senovės Persų mitologine būtybe, superžmogumi, kuris iš pirmo žvilgsnio yra blogio įsikūnijimas, tačiau ilgainiui atsiskleidžia, kaip geras ir maloningas džinas arba fėja. Ši mistinė simbolika gali sietis su ateinančių metų spalvoje užkoduotu tikėjimu žmonija ir atsigręžimu į gėrį, visų pirma imantis planetos gelbėjimo misijos. Kita „peri“ reikšmė taip pat ne mažiau aktuali kalbant apie vyraujančias tendencijas. Peri – žodžio „periferija“ trumpinys, kuris, šiuo atveju, simbolizuotų mažas bendruomenes ir nuo mega centrų pavargusią visuomenę. Tendencija prasidėjo gerokai ankčiau, bet, panašu, įgauna pagreitį. Vertinama tai, kas gaminama lokaliose, nedidelėse artelėse, studijose, vis labiau grįžta rankų darbo vertė. Mados fotosesijos keliasi iš didmiesčių centrų į priemiesčius, provinciją, arčiau paprasto, glamūro nepaliesto gyvenimo. Sujungus abi paslaptingo žodelyčio „peri“ reikšmes ima dėliotis ir platesnis šia spalva nutapytas kitų metų portretas. O jame ir daugiau zeitgeist arba laikmečio dvasią atspindinčių ženklų.   

Metaverse

Išgaudami esminę ateinančių metų spalvą PANTONE analitikai gilinasi į daugybę aspektų: pramogų ir kino pasaulio, šiuolaikinio meno, mados ir dizaino tendencijas, gyvenimo būdo, maisto ir kelionių ypatumus ir pan. Šiuolaikinis pasaulis vis labiau įgauna dvilypį charakterį. Gyvename realybės ir virtualybės paralelėse. Mada gan spar2iai adaptuojasi prie kintančių aplinkybių. Pasaulį užklupusi pandemija tapo katalizatoriumi dar sparčiau pereiti rpei virtualių šou, kompiuterinių žaidimų simuliacijų ar klonuotų modelių. Šioje plotmėje aiškūs lyderiai yra BALENCIAGA mados namai ir kūrybinė komanda su Demna Gvasalia priešakyje. 2021-ųjų pabaigoje M. Zuckerbergas paskelbė apie META, platformą, kurioje susijungs jo valdomi socialiniai tinklai, vaizdo žaidimai bei kiti virtualios realybės atributai. Marcas tai vadina Metaverse „naująja ekosistema“. Nesiplėsiu į technologines smulkmenas, tačiau vos žvilgtelėjus į naujojo „rojaus“ (kuris kažkuo labai primena SIMS žaidimą žaidžiamą to paties M.Z.) prezentaciją į akis krenta koloritas persmelkas pasikartojančia melsvai violetine 2022-ųjų spalva. Reklaminis triukas? Greičiausiai viskas labai apgalvota ir čia sutapimų tikimybė menka. Manau ir patys PANTONE instituto analitikai nėra naivūs, nekalti spėliotojai. Jų siūlomi koloritai ir spalvinės schemos turi aiškias sąsajas su marketinginėmis tendencijomis ir mega korporacijų strateginiais planais. Ir šiuo atveju tikrai galime kalbėti apie madingas splavas, nes jų dinamika ir kaita aiškiai juntama, tik nėra tokia kardinali ir greita. Vartotojas turi priprasti prie naujovių, jas adaptuoti, tačiau pajutus rutinos skonį spalvų temperatūra ir skalė ima kisti. Šis institutas jau 23 metus įtakoja įvairių mados, dizaino, interjero produktų vystymą, pakuočių dizainą bei vartojimo dinamiką. Pristatydama naująją spalvą PANTONE spalvų instituto strategė Laurie Pressman neslepia akivaizdžių sąsajų su skaitmeniniu, virtualiu pasauliu teigdama, kad ji simbolizuoja nerūpestingą pasitikėjimą, drąsą ir smalsumą, kuris lydės mums priimant pasikeitusių galimybių „kraštovaizdį“ bei atvers naują viziją į kitokį gyvenimą. Toks apibūdinimas puikiai tinka ir METAi. Argumentuojant spalvos pasirinkimą akcentuojama, kad gyvename permainų, transformacijų, tam tikro tranzito laikais.  

Metaverse

Genderfluid

Bet pabandykime nutolti nuo technologijų ir priartėti arčiau žmogaus. Mada ir jos atrobutai yra mūsų antroji oda ir akivaizdi saviraiškos forma. Ne vienerius metus stebime besitrinančias ribas bei brėžiamus naujus Z kartos tapatybės kontūrus. Visų pirma į akis krenta lyties samprata ir išraiška. Fundamentali dviejų priešingų polių – vyriškumo bei moteriškumo, sistema griūna formuodama naujas raiškas. Imame aiškiai jausti tolstantį XX a., kuris ilgą laiką vilkosi paskui kaip ryškus šešėlis. Tačiau užaugus kartai, kuri apie šį itin svarbų mums raidos etapą žino tik iš pasakojimų, dauguma nustatytų normų ir stereotipų tampa nebeaktualūs, svetimi ir atgyvenę. Lyties aspektas ilgą laiką buvo ko ne esmine mados pasaulio ašimi, aiškiu matmeniu ir standartizavimo rodikliu. Suvokėme pasaulį per melsvos ir rausvos prizmę, tačiau XXI a. į lytiškumą (beje ne tik į jį) imame žiūrėti, kaip į spektrą. Pasteliškas VERI PERI atspalvis ir yra ta samplaika, savyje neturinti aiškaus vyriško ar moteriško prado. XX a. suformulavo unisex fenomeną (drabužius tinkančius abiem lytim ir tuo pačiu neakcentuojančius lytiškumo). XXI a. turime visą paletę naujų sąvokų: genderless, genderfull, genderfluid, etc. Mados kolekcijos vis rečiau skirstomos į vyriškas / moteriškas, jaunieji vartotojai rengiasi nepaisydami lytinių stereotipų, o LGBT+ bendruomenės aktyvistai, trumpai pasidžiaugę kintančiomis nuostatomis, jau ėmė piktintis nepagrįstomis įvaizdžio spekuliacijomis ir heteroseksualių asmenų besisavinama queer saviraiška. Taigi neapibrėžta, pasteliška violetinė neabejotnai tampa puikia visas šias permainas apjungiančia spalva.  

Gigi Goode / “Drag Race“

Spalvos psichologija

Ši populiariosios psichologijos atšaka aktyviai taikoma marketinge. Studijuojant dailės akademijoje turėjome spalvotyros paskaitas, kuriose buvo aiškinamos spalvų dermės, kilmė, poveikis. Akivaizdu, kad spalvos veikia mus emociškai, gali lemti pasirinkimus. Spalvos neabejotinai atkreipia dėmesį (neveltui akcijos žymimos oranžine spalva, o įspėjamieji pavojaus ženklai, lyg bitės geluonis, pasižymi geltonos ir juodos deriniu). Kokį psichologinį atspalvį turi violetinė? Tai originalumo, kūrybiškumo, intuicijos, prabangos, dvasingumo ir tuo pačiu gedulo, vienatvės, depresyvumo bei beprotybės spalva. Visi minimo aspektai yra aktualūs šiandieniniame pasaulyje, madoje ir individų saviraiškoje. Pastelinis spalvos charakteris liudija apie kiek švelnesnę minimų savybių išraišką. Viskas tarsi praskiesta soc.tinklų estetkos pienu. Nepamirškime, kad įžengiame į trečiuosius  pandemijos metus ir tai jau yra pakankamas ilgas laikotarpis formuotis naujiems įpročiams, elgesio normoms, saviraiškai bei komunikacijai. 2020-ieji buvo šoko ir eksperimento pojūčio periodas, 2021-ieji – kovos ir prisitaikymo laikotarpis. Kokį toną įgaus 2022-ieji? Sprendžiant iš šių metų spalvos charakterio turėtų rastis daugiau kompromisų (juk violetinė – priešingų polių raudonos bei mėlynos samplaika) bei vis ryškesnė kitoniškumo raiška. Raktiniai žodžiai su kuriais pats PANTONE institutas sieja šią spalvą yra džiaugsmas (kas pagal spalvų psichologiją sunkiai siejasi su šaltais atspalviais), pozityvus požiūris, dinamiškumas, drąsus kūrybiškumas ir vaizduotė.

https://99designs.com/blog/tips/color-psychology/

2018 vs 2022

PANTONE paskelbus 2022-ųjų spalvą iškart persmelkė déjà vu jausmas. Ir tas “matyto” efektas išties nėra toks tolimas, kad būtų sunku jį atsekti. 2018-aisiais mūsų minimas spalvų institutas metų spalva išrinko 18-3838 Ultra Violet. Kiek sodresnę šiųmetės spalvos versiją. Tai privertė žvilgetėti, kuo buvo ypatingi 2018-ieji ir kaip spalva atspindėjo to laikotarpio zeitgeist (laikmečio dvasią). Tai buvo gana ryškūs ir kontrastingi metai, persmelkti aštėjančios klimato kaitos problematikos bei pasauliu nuvilnijusios #metoo bangos (jos purslai buvo juntami ir Lietuvos akademiniame, politiniame bei meno pasaulyje). Virgil Abloh tapo pirmuoju tamsiaodžiu „Louis Vuitton“ mados namų kūrybos vadovu (tuo tarpu vienas skaudžiausių 2021-ųjų mados įvykių tapo jo netektis), o Carolina Herrara pristatė atsisveikinimo kolekciją. Tuo tarpu Alexanderis Wangas nusprendė kurti seasonless kolekcijas ir prisidėti prie lėtinamo mados tempo. Vis daugiau aukštosios mados ženklų atsisakė natūralaus kailio, o legendinis Harlemo dizaineris Dapper Dan (kadaise teistas už plagiatą) buvo pakviestas į ikoninę kolaboraciją su GUCCI. Britų aristokratija sulaukė ledi Dianos pamainos ir stiliaus ikonos vėliavą perėmė (tiksliau išplėšė iš Kate Middleton rankų) Meghan Markle.

Panašių melsvai rausvų atspalvių netolimoje praeityje būta ir daugiau. 2008-aisiais metų spalva paskelbta 18-3943 Blue Iris taip pat labai gimininga naująjai favoritei. Šiuos metus geriausiai prisimename dėl pasaulį parklupdžiusios ekonominės krizės. Tuo tarpu mados pasaulis neteko vieno žymiausių XX a. dizainerių Yves Saint Laurento, tendencijose karaliavo violetiniai atspalviai, laisvi boyfriend džinsai, o žvaigždes užvaldė cheap-chic manija. Jei žvelgti į metų spalvas, lyg į savotiškus horoskopus, 2022-ieji taip pat turėtų būti gana kontraversiški, plečiantys realybės ribas bei įtvirtinantys naujas nuostatas.

Publikuoti ir cituoti galima tik nurodant autorystę. Visos teisės saugomos įstatymo numatyta tvarka.

Standartinis
TEKSTAI

MASKARADAS

Kaukė – ypatinga ir šiuo metu itin aktuali aprangos detalė, turinti tiek dekoratyvią, tiek apsauginę ar net psichologinę reikšmę. Metus gyvename prisidengę veidus, tad kirba noras plačiau panagrinėti kaukių prigimtį ir kaip jos mus veikia šiandieniniame gyvenime.

Pastaruoju metu vyksta aibės tarptautinių nuotolinių konferencijų ir seminarų, kuriuose įprastomis aplinkybėmis fiziškai dalyvauti būtų sunku. Namuose uždaręs ir gyvenimo dinamiką apribojęs karantinas atvėrė plačias lavinimosi internete galimybes. Taip vieną žiemos vakarą praleidau klausydama mados ekspertų pranešimų. Vieno jų pabaigoje iškilo klausimas, kaip vertinamos kaukės iš stilistinės pusės. Koks kaukių dėvėjimo etiketas, estetinės ypatybės ar derinimo principai? Ar elegantiškai apsirengus pridera būti su medicinine kauke? O gal saugumas – svarbiausias argumentas, atremiantis bet kokius stilistinius išvedžiojimus?

Iš tiesų dabartinis gyvenimas sunkiai įsivaizduojamas be kaukių. Kiekvienas turime savo santykį su jomis. Vieni, susirūpinę ekologija, renkasi daugkartines, siuvasi jas derindami prie mėgstamų drabužių. Kiti – net ir medicinines paverčia daugkartinėmis, neapdairaus taupumo sumetimais dėvėdami jas iki paskutinio siūlo. Formuojasi ir tam tikras naujas kaukių dėvėjimo, derinimo etiketas. Antai aukšto rango moterys vis dažniau pasirodo su to paties audinio, kaip dalykinis kostiumėlis, kaukėmis. Jos tampa ir korporatyvinio įvaizdžio dalimi. Politikai, prezidentai vis dažniau pirmenybę teikia santūriems juodiems modeliams. Kaukės tapo ir nauju verslo dovanų priedu, firminiu suvenyru per konferencijas ar kitus renginius, reklamos talpinimo bei politinių manifestų vieta (nukonkuravo įprastus marškinėlius). O gatvėse galima išvysti itin platų pasirinkimų spektrą. Nenuostabu, kad kilo aibė verslo idėjų ir internete galima rasti kaukių su šmaikščiais piešiniais, užrašais, įžymybių veidais ar gyvūnų snukiais. Prekyba jomis tapo ir dar viena paramos forma, kuomet gautas pelnas skiriamas pasirenkamai organizacijai ar aktyvistų judėjimui. Dizaineriai, netekę užsakymų ir užvėrę salonų duris, taip pat ėmėsi siūti savo kūrybos veido apsaugas (beje, mąstant praktiškai ir ekologiškai, tam puikiai tinka siūtų drabužių audinių atraižos). Kaip sakoma, karūna nenukrito, ir daugeliui tai tapo finansiniu išsigelbėjimu. Tokia realybė.

BEVEIDĖ MINIA

Iš namų be kaukės išeiti nevalia. Nutrūkus socialiniams kontaktams, gatvėje prasilenkiant su kone beveidžiais praeiviais apima labai prieštaringi jausmai – nerimas, vienatvė, susvetimėjimas. Akys laksto mėgindamos užkabinti pažįstamą žvilgsnį. Kiek kartų viešumoje nepasisveikinote su bičiuliu, nes jo tiesiog nepažinote, arba apsipažinote ir puolėt kalbint niekuo dėtą praeivį? Simboline prasme kaukės yra tam tikras susvetimėjimo, atsiribojimo, paslaptingumo, nežinomybės ženklas, siekiantis gilią istoriją ir turintis senas tradicijas. Užgavėnės, Venecijos karnavalas, teatras… Kaukių mūsų kultūroje apstu.

„Žmogus su kauke“ – įsišaknijusi psichologinė metafora, kalbanti apie emocijas ir tikrąją savo esybę slepiančią personą. Kaukės dažnai asocijuojasi su veidmainyste, nepatikimumu, slapukavimu. Ir nors dabar pagrindinė jų funkcija – apsauga nuo sparčiai plintančio viruso, akivaizdu, kad kaukių poveikis ir reikšmė gerokai platesni. Jos įgyja naują simboliką. Patikima, tinkamai dėvima kaukė priimama kaip ženklas, kalbantis apie žmogaus atsakomybę ir sąmoningumą, o štai komiškos, jokios apsaugos neteikiančios rodosi kaip pačios pandemijos paniekinimas. Tai, kokią reikšmę kiekvienas skiriame kaukėms, tapo kritiškai svarbiu santykių ir elgesio vertinimo kriterijumi. Nenuostabu, kad tuo pat metu tai ir vienija, ir priešina visuomenę bei akivaizdžiai demaskuoja jos problemas. Juk, pavyzdžiui, visuotinis kaukių dėvėjimas itin pravartus įvairaus plauko nusikaltėliams. Policija skundžiasi vis sunkiau identifikuojamais vagimis ir plėšikais. Galvas suka ir paparacai: po kaukėmis pasislėpusias įžymybes sunku atpažinti, tokios jų nuotraukos mažiau paklausios ir leidžia žvaigždėms bent šiek atsipūsti nuo perdėto dėmesio. Visa tai atrodė laikina, tačiau praėjus metams kirba nerami mintis – o gal tai nauja mūsų kasdienybė ir kaukė taps privalomu aprangos elementu?

PRIEŠISTORĖ

Mados istorijoje nedaug tokių pavyzdžių, kuomet specifiniai, siaurą funkciją turintys aprangos elementai tampa masiškai naudojami ir net madingi. Į galvą šauna įvairios uniformos ir jų detalės, įsitvirtinusios mados rinkoje, itin praktiški darbo drabužiai, kurių savybės tapo patrauklios ir kasdienybėje. Medicininė veido kaukė buvo sukurta XIX a. pabaigoje. Tai išprovokavo bakteriologijos mokslo atsiradimas ir plėtra – higiena, sterilumas tapo medicinos srities būtinybe. Apsauginės kaukės jau ne vieną dešimtmetį yra Azijos gyventojų kasdienybė, ten jos dėvimos nuolat, saugantis ne tik nuo įvairių sezoninių virusų, bet ir nuo alergenų ar oro taršos.

1918-19 m. Ispaniško gripo pandemija

Mada – gyvenimo atspindys, todėl natūralu, kad neilgai trukus ir dizaineriai ėmė naudoti kaukes kaip originalų kolekcijų akcentą. Antai 2002-ųjų Rafo Simonso vyriškoje kolekcijoje, pasirodžiusioje netrukus po rugsėjo 11-osios teroro atakų, kaukės turėjo stiprų stilistinį, emocinį ir estetinį užtaisą. Tai buvo savotiška alternatyva vartotojiškumą įkūnijančiai logomanijai. Anonimiškumas tapo nauja originalumo, įvaizdžio deklaracijos forma. XXI a. kaukės turi stiprią simbolinę reikšmę. 2017 m. po JAV prezidento inauguracijos jos imtos naudoti kaip manifestacija prieš D. Trumpo politiką – diskriminuojantį požiūrį į imigrantus, moteris, mažumas, LGBTQ bendruomenę. Jas mielai išnaudojo ir klimato kaitos aktyvistai. Požiūryje į kaukėtus asmenis prasiskverbia ir rasinės neapykantos bei išankstinių nuostatų stereotipai. Ilgą laiką kaukės asocijavosi su ekstremizmu, kriminaliniais elementais, nesaugumu, tad pakeisti jų semantiką – nelengva užduotis. Mada, siūlydama originalius sprendimus ir patrauklius modelius, ženkliai prie to prisidėjo. Taip po truputį kaukės tampa bendruomeniškumo, sąmoningumo, atsakomybės ir rūpesčio simboliu.

PASLAPTIES ŠYDAS

Rekomendacinis, o vėliau ir privalomas kaukių dėvėjimas buvo priimtas labai nevienareikšmiškai. Neilgai trukus pasipylė kalbų apie teises ir laisves, lydimų begalės absurdiškų sąmokslo teorijų. Kaip teigia žymi komunikacijos specialistė Julie Beun, kauke pridengtas veidas maskuoja svarbią tapatybės dalį, penktadaliu apribojama kūno kalba, o ji sudaro net 65 % viso bendravimo. Daugelis mūsų esame linkę tarsi skenuoti neverbalinę komunikaciją – pavyzdžiui, prikąsta lūpa ar kramtomas skruostas net ir menkai įgudusiam kūno kalbos specialistui siunčia signalą apie žmogaus abejones, nepasitikėjimą savimi ar nerimą. Aišku, liko akys, kurias mėgstama laikyti sielos veidrodžiu. Tačiau uždengus du trečdalius veido jų siunčiami signalai tapo sunkiau pagaunami ir suprantami. Žodžius, išraiškas, kurias transliuoja burna ir lūpos, pakeitė kaukės su pieštomis emocijomis arba užrašais „labas“, „aš šypsausi“, „viskas bus gerai“ ir pan. Kaukę galima rinktis pagal nuotaiką, asmenybės charakterį ar pažiūras.

Veidas – labai svarbi tapatybės dalis. Dauguma kasdienių drabužių iš principo mus niveliuoja. Pagalvokime apie džinsus, dalykinius kostiumus ar sportinę aprangą – nematydami veido esame daugmaž vienodi. Puoselėjant originalų ar ekstravagantišką stilių medicininė apsauginė kaukė tampa tikru svetimkūniu, akimirksniu sugriaunančiu kruopščiai kuriamą paveikslą, bet kartu signalizuoja apie žmogaus sąmoningumą, atsakomybę bei rūpestį ne tik savimi, bet ir aplinkiniais. Juk būtent tokio tipo kaukės yra patikimiausios saugantis nuo viruso. O nertos vašeliu ar inkrustuotos deimantais gal ir atrodo efektingai, bet praktinio efekto neteikia. Todėl stiliaus žinovai šiuo klausimu laikosi nuosaikios pozicijos ir nėra linkę smerkti stileivų su vienkartinėmis kaukėmis. Juk puikiai suprantama, kad sveikata – svarbiau nei stilius.

UNIKALUS, KAIP VISI

Iš prigimties žmonės linkę į du kraštutinumus – norą akcentuoti savo individualumą ir kartu siekį priklausyti grupei, būti priimtiems sociumo. Abu poreikiai vienodai svarbūs. Vis tik apribojus vieną jų ta būtinybė tik išauga. Daug kalbama apie neigiamą karantino poveikį psichinei žmonių sveikatai. Dalinis vizualios tapatybės praradimas – taip pat reikšmingas smūgis bendrai savijautai, tad originalios kaukės tapo paklausia preke. Juolab kad išmokta jas siūti įterpiant ir apsauginį sluoksnį. Mados psichologai pastebi, kad originalaus dizaino kaukės kompensuoja apribotos saviraiškos trūkumą ir padeda išreikšti individualumą. Tad jei negalime 100 % skaityti vienas kito kūno kalbos, tikrai galime naudoti kaukes savo stiliui paryškinti.

Be abejonės, kaukės mus apriboja, varžo išraiškas, mimiką, slopina balso intonacijas. Neilgai trukus moterys pastebėjo paralelę, kad jas nusimesti tolygu palengvėjimui nusisegus liemenėlę ar nusispyrus aukštakulnius. Bet vėlgi tai – tik įpročio reikalas, kuris palaipsniui, bet užtikrintai formuojasi. Jau dabar išeinant iš namų be kaukės galvoje užsidega raudona lemputė, lyg pamiršus raktus ar mobilųjį telefoną. Modelių įvairovė atliepia net ekstravagantiškus gatvės subkultūrų atstovų poreikius.

Šiandieną kaukės tampa padoraus, mandagaus, kultūringo elgesio norma ir tam tikru solidarumo simboliu. Jos neabejotinai papildys įprastų kasdienių mūsų aksesuarų asortimentą. Kaip ir prie kiekvienos naujovės, prie jų teks priprasti, atrasti savitą santykį ir prisitaikyti pagal save. Netolimoje ateityje pasirodys dizainerių ir mados namų kuriamos išmaniosios kaukės, kurios ne tik originaliai atrodys, bet ir puikiai saugos nuo plintančių negandų, siųs perspėjimus apie įtartinus kontaktus. Tikėkimės, kad šį virusą įveiksime sėkmingai, tačiau yra dar tūkstančiai kitų, su kuriais gyvensime ateityje. Vadinasi, teks išmokti įdėmiau įsižiūrėti į akis, labiau stebėti judesius, o ne išraiškas ir įvaldyti naują kaukių dėvėjimo kuriamą etiketą.

Straipsnis publikuotas žurnale MOTERIS 2021/03

Standartinis
PUBLIKACIJOS

Normalybė

Šį terminą nugirdau klausydama radijo laidą apie Japoniją po pandemijos. Realybę po karantino jie vadina naująją normalybe. Matyt žodis realybė jų kalboje yra mažiau populiarus. Kita vertus yra akivaizdus skirtumas tarp to, kas realu ir kas normalu. Realybė ne visada būna normali ir tuo turėjome progos įsitikinti. Mane suintrigavo pats naujadaras ir privertė susimąstyti apie normalumo sąvoką. Nuo pat gimimo mus lydi tam tikros normos ir jomis apibrėžti rėmai. Normalus ūgis, kūno masė, kraujospūdis. Normaliai apsirengęs ir besielgiantis žmogus yra normalios visuomenės pamatinė plyta (perfrazuojant „Pink Floyd“ sieną). Normalumas yra tam tikras etalonas, standartas. Jei jis nebūtų dominuojantis, gyventume absoliučiame chaose. Tai lyg gairė, leidžianti pastebėti nukrypimus ar orientyras, stengiantis susigaudyti permainingoje šiandienos įvairovė. Tuo tarpu madoje normalumo kategorija turi gana prieštaringą reputaciją. Iš vienos pusės ji ženklina greitąją madą, kuri tapo visuomenės uniforma. Intuityviai jaučiame daugumos priimtus mados normatyvus, kurie leidžia saugiai susilieti su minia. Tuo pačiu tai tikras įžeidimas mados dizaineriams. Retas kuris norėtų sulaukti epiteto, kad ilgai kurta  kolekcija yra tiesiog labai normali. Tokio komplimento potekstė – nuobodulys ir originalumo stoka. X kartos atstovai tėvų buvo ugdomi užaugti „normaliais žmonėmis“. Tuo tarpu Z kartoje normalumas yra gana miglota savybė. Privalai turėti bent vieną keistenybę. Jei neturi – sugalvok, bet žiūrėk, kad būtų įtikinama. Tuo pat metu aiškiai suvokiamas ir egzistencinis normalumo gėris – kam kažko siekti, leisti gyvenimą liejant prakaitą, kai galima gyventi sau čia ir dabar, paprastai ir normaliai. Gerai pagalvojus, visi mes nesame tokie jau unikalūs, kokiais įsivaizduojame esą. Ar žinote, kad tik 0,1% mūsų DNR yra unikali, o likę 99,9% – lyg konvejerio nulieta identiška schema? Tačiau būtent ši maža dalelytė nulemia, kad skiriamės vieni nuo kitų ir net identiški dvyniai nėra vienodi. Tad, matyt, nuo normalybės pabėgti nepavyks. O kiek esame linkę peržengti ribas ir išsišokti iš minios – kiekvieno asmeninis reikalas, nulemtas mažyčio DNR skirtumo.

Mados redaktorės skiltis / MOTERIS 2020 rugpjūtis

Standartinis
PUBLIKACIJOS

Mažiau yra daugiau

Minimalizmo šūkis, madingas oksimoronas, nuvalkiota klišė… Kaip bepavadintume šią frazę, ji nesitraukia iš šiuolaikinio leksikono, o pandemijos metu įleido šaknis ir ne vieno mūsų sąmonėje bei drabužinėje. Turime nemenką besaikio vartojimo užaugintą antsvorį ir gyvename daiktų pertekliuje. Karantinas, lyg priverstinė dieta, privertė suprasti, kad galime vartoti gerokai mažesnėmis porcijomis, o kartais ir išvis apsieiti be vieno ar kito pirkinio. Ar teko girdėti apie daiktų triukšmą? Pasirodo jis vargina ir veikia ne ką silpniau nei kaimyno garsiai klausomas metalo gabalas ar su pneumatiniu kūju gatvėje besidarbuojantis kelininkas. Kuo daugiau daiktų, tuo daugiau „triukšmo“. Nė nepajuntame, kaip aplink įsivyrauja nebylus, bet varginantis chaosas. Pirmieji jo požymiai – mes neberandame, ko ieškome, mes nebežinome, ko norime ir galiausiai – klasika – nuolat „neturime“ ką apsirengti. Ir dar tas nuolatinis nuovargis… Juk net nesusimąstome, kad kiekvieną daiktą turime „aptarnauti“ – valyti dulkes, skalbti, lyginti, taisyti… Tai tampa rutina, kurią dažnas praskaidrina ne kuo kitu, o nauju, „džiuginančiu“ pirkiniu. Bet laimė trunka neilgai. Vieną dieną susivoki, kad ne tu turi daiktus, o jie tave. Pakeitus elgesio modelį pasikeičia ne tik garderobas, bet ir savijauta. Juk žinote, kas yra balastas – okupavęs mūsų aplinką jis braunasi į vidų neigiamų emocijų, streso ir nervų pavidalu. Dulkes renkantys daiktai, metų metus dienos šviesos nematantys drabužiai, iš mados išėję batai palieka savo pėdsakus mūsų mintyse ir nesąmoningoje elgsenoje. Atiduokite, išrūšiuokite, padovanokite ir pamatysite, kaip palengva aplinkui ir viduje įsivyrauja harmoninga tyla, atsiranda erdvės naujoms mintims, oro įkvėpimui ir apima malonus laisvės pojūtis. Laisvės suvokti, kad man tiesiog nereikia, kad esu pati sau pakankama ir jokios puošmenos nepadarys manęs labesne. Patikėkite, geriau turėti penkis širdžiai mielus drabužius, nei pilną spintą madingo ir bereikšmio šlamšto.

Mados redaktorės skiltis / MOTERIS 2020 birželis

Standartinis