APIE KARTAS IR MADAS III

X + Y = Z

Tokia yra šiandien aktualių, visuomenės veidą formuojančių kartų lygtis. Tūkstantmečio arba Y karta (~1984 – 2002 m.) taip pat patyrė ryškių visuomeninių bei politinių pokyčių. Tai pirmoji gana stipriai technologijų paveikta karta, todėl jos atstovai vienu metu gali daryti daug veiklų ir kaip ir Z karta, sunkiai išlaiko dėmesį. Jie vertina bendravimą, skeptiškai žiūri į taisykles, kūrybiškai sprendžia problemas, drąsiai adaptuojasi prie greitai kintančių aplinkybių ir tendencijų. Y-kai turi tvirtas vertybes ir moralines nuostatas, jie visuomeniški ir draugiški aplinkai, jų tarpe didelis procentas vegetarų bei veganų. Tai atsakingi, ekologijai, moralei bei darbo etikai neabejingi vartotojai. Nepaisant to, greitoji mada suklestėjo būtent šios kartos formavimosi laikotarpiu. Tūkstantmečio vaikai pirmieji įsitraukė į socialinius tinklus ir tapo atsparūs tradicinei reklamai. Įprastos kampanijos jų nebeveikė, daug labiau imponavo gyvas pavyzdys, mados ženklo skleidžiama filosofija ir tiesioginis, atviras bendravimas su vartotoju. Įvaizdį jie suvokia, kaip tam tikrą žinutę. Tai paskatino ir mados ženklus imtis savų istorijų kūrimu, turinys tapo taip pat svarbu, kaip ir forma. Šiai kartai svarbu išsiskirti, akcentuoti savo individualumą, būti originaliems. Milenialsai – viena didžiausių šiandieninių vartotojų grupių, pagrinde tai dabartiniai 30+ m. asmenys. Tačiau juos dažniau sutiksite išmaniuoju telefonu naršančius interneto svetaines, nei perkančius realiose parduotuvėse. Būtent jie pradėjo keisti apsipirkimo įpročius perkaldami juos į virtualią erdvę. Y karta itin daug dėmesio skiria individualaus garderobo formavimui, stengiasi rasti savitą stilių ir juo pasidalinti savo „Instagram“ profilyje. Blogeriai, vlogeriai, influenceriai taip pat šios kartos produktas, kuris akivaizdžiai iliustruoja pakitusią vartojimo ir saviraiškos kultūrą. Šios medijos nukonkuravo tradicinę spaudą, paveikė net mados biblija tituluojamą žurnalą „Vogue“. Žymių mados ženklų kūrybos vadovų, dizainerių pozicijas vis dažniau užima būtent šios kartos atstovai. Jie diktuoja madą remdamiesi savo instinktais, sukaupta patirtimi ir žvelgdami į augančią Z amžiaus grupę. Čia ir prasideda linksmybės. Nes būtent tarp dviejų jauniausių kartų verda esminė konkurencija. Y-kai nenori užleisti dėmesio centro, tačiau kintančios gyvenimo aplinkybės (stabilios pajamos, karjera, šeima, nuosavi namai) juos stumia link brandžiojo visuomenės sluoksnio. Vos vyriausiam šios kartos atstovui stuktelėjo 40 m. Y-kai neteko jaunystės privelegijų, kurias uoliai perėmė paslaptingieji Z. Šie pasitelkią kultinį ruporą TikTok’ą laido juokelius apie pirmtakų stilių (ypač pašiepdami vadinamuosius skinny džinsus), šaiposi jų išpopuliarintų avokadų tostų, nuolat gurkšnijamos kavos išsinešimui (Z jaunimėlis renkasi avižų pieno latte), kurią vakare keičia vynas ir vis primena, kad net jų dievinami kosmetikos ženklai jau kuria linijas kovai su senėjimo požymiais. Esmė tame, kad nors Y-patingųjų kartos vartojimo galia stiprėja, jų įtaka mados tendencijoms kasmet slopsta vis labiau ryškėjant sunkiai nuspėjamiems Z-tams…

Z ERA

Nėra aiškios takoskyros tarp Y ir Z kartų, mat vyrauja skirtingos analitikų nuomonės dėl jų gimimo datų. Vieniems Z karta prasideda sulig 1995-aisiais, kietiems – ko ne 2005-aisiais. Bet kokiu atveju tai jaunuoliai iki 25-erių. Žurnalo „Vogue“ duomenimis, JAV ši amžiaus grupė sudaro trečdalį aktyvios visuomenės. Z praminė save liūdnąją arba pasmerktųjų dumerių karta (sąskambis su bumeriais neatsitiktinis, tarp šių generacijų yra netikėtų panašumų ir visų pirma į akis krinta abiems bendra protesto dvasia ir besikartojančios temos tada bei dabar – Black lives matter, kova už moterų teises, LGBT+ manifestacijos, klimato kaita). Kaip savu laiku bumeriai, taip ir dumeriai nenori suaugti (infantilumo apraiškos, tampančios charakteringa identiteto dalimi) ir priimti suaugusių pasaulio, kuris prasilenkia su jų lūkesčais bei poreikiais. Žinoma, visi anksčiau ar vėliau esame priversti suaugti. Vis tik Z kartos atstovai, nors ir būdami dar labai jauni, nėra tokie optimistiški, kaip Y, nebetiki “šviesia“ ateitimi, yra nusivylę vyresnėmis kartomis ir jų elgesiu (Gretos Thunberg fenomenas). Tai karta nepripažįstanti autoritetų. Jų pagarbą reikia užsitarnauti rimtais argumentais. Pasitelkę nuo mažumės prieinamą internetą jie gauna itin daug informacijos, yra atakuojami žinučių ir vaizdų srauto. Iš kitos pusės tai privatumą vertinanti, bendradarbiauti linkusi amžiaus grupė. Apokaliptinės nuotaikos skatina juos ieškoti paguodos praeityje. Tai iš dalies paaiškina ne pirmus metus trunkančias ryškias, dešimto praeito amžiaus dešimtmečio nostalgija persmelktas mados tendencijas. Lietuvoje galima stebėti šios amžiaus grupės jaunimo pomėgį rinktis drabužius parduotuvėse iš antrų rankų. Didžiausias šio tipo prekybos tinklas „Humana“ per pastarus metus tapo ko ne socialiniu reiškiniu ir šios kartos stilistinės saviraiškos priemone. Z jaunuoliai gana verslūs (kai kurie pradeda veiklą dar nebaigę mokyklos), racionalūs (labiau taupo, nei išlaidauja), tolerantiški, mažiau linkę atlikti tradicinius lyčių vaidmenis (paauglė iš Pakistano Malala Yousafzai – jauniausia Nobelio taikos premijos laureatė). Tai pirmoji skaitmeninė karta, kuri nepatyrė gyvenimo be moderniųjų technologijų. Tad natūralu, kad šie jaunuoliai paraleliai kuria ne tik realią, bet ir virtualią savo tapatybę. Jie puikiai pažįsta socialinius tinklus, skiria reklamą ir šlamštą. Be to jie aktyvūs dalinimosi platformų vartotojai. Z jaunuoliai itin aiškiai suvokia, kaip viskas laikina, tad kam pirkti, kai užtenka pasiskolinti, įkelti į savo socialinį profilį ir judėti toliau. Kartais susidaro įspūdis, kad šis jaunimas gyvena nuo vieno „Instagram“ įrašo iki kito. Beje, skirtingai nei Y, jie nenaudoja jokių gražinančių filtrų ir stengiasi būti maksimaliai autentiški, atviri. Nepagražinti realybė – vienas Z prioritetų. Kaip vartotojai jie tik įžengia į rinką, tačiau daugelis mados ženklų jau yra rimtai susirūpinę, ką pasiūlyti jaunajai kartai. Pastebėtos kelios rengsenos tendencijos būdingos Z jaunimui. Visų pirma – nesvarbu kaip tu atrodai, svarbu, kad jautiesi gerai. Jie itin akcentuoja komfortą, praktiškumą, mėgsta laisvus, lyg per didelius siluetus. Tai papildo ir sportinio stiliaus derinimas su kasdieniais, klasikiniais drabužiais. Antras svarbus aspektas – išsitrynę lyčių skirtumai. Skirstymas į vyrišką ar moterišką Z kartai atrodo senamadiška atgyvena. Kam apsiriboti tik savo lyties garderobu, kai gali eksperimentuoti su aibe įvairių variacijų. Kalbant apie šią kartą tai prasidėjo dar jų kūdikystės, kai įsivyravo skandinaviška mada naujagimius rengti neutralių, grafinių spalvų drabužėliais, vengiant įprastų žydrų ar rožinių. Progresyvūs mados namai jau kurį laiką pristato jungtines arba unisex kolekcijas. Bet kas iš to, jei Z atstovai nesivaiko tendencijų. Įvairovė, kitoniškumas, kurį propaguoja šių dienų jaunimas, siejasi ne tiek su itin originaliais drabužiai, kiek su poreikiu būti savimi ir nesistengti įtikti, pritapti. Normatyvūs (angl. normcore), niekuo neypatingi, bet savitai vilkimi drabužiai juos traukia labiau, nei naujausi mados vėjai.

Papildyta ištrauka iš žurnale MOTERIS / 2020-02 publikuoto straipsnio.

Publikuoti ir cituoti galima tik nurodant autorystę. Visos teisės saugomos įstatymo numatyta tvarka.

TEKSTAI

Mados kalba I

Sutinkame pagal drabužį, palydime pagal protą, byloja sena patarlė, liudijanti, kad ir vertinant istoriškai žmogaus išvaizda aplinkiniams suteikdavo daug informacijos. Šiuolaikiniai mokslininkai nustatė, kad vos per penkias sekundes susikuriame pirminę nuomonę apie nepažįstamąjį. Taigi mūsų drabužiai iš tiesų prabyla anksčiau nei mes patys.

Tai vadinama neverbaline (neišreikšta žodžiu) komunikacija. Simboliai, ženklai, susiformavę stereotipai veikia mūsų suvokimą apie pasaulį ir kuria daugybę išankstinių nuostatų. Pavyzdžiui, raudoni aukštakulniai automatiškai siejasi su seksualumu, moteriškumu, gundymu. Remdamiesi gyvenime įgyta patirtimi, matytais pavyzdžiais, lengviau orientuojamės kasdienėje aplinkoje. Smegenys nuolat priverstos apdoroti begalę informacijos, tad tokie išankstiniai vertinimai padeda taupyti jų laiką ir energiją.

Įvaizdis yra kiekvieno mūsų tapatybės išraiška, tad sąmoningai arba nesąmoningai juo daug pasakome apie save. Sutiktus žmones taip pat akimirksniu įvertiname ir priskiriame vienai arba kitai grupei, nors ką tik minėta patarlė lyg ir moko, kad pirminis įspūdis gali ir klaidinti. Vis tik tokie dalykai, kaip drabužių faktūra, siluetas, būklė, sujungti su žmogaus kūno kalba ir laikysena, dažnu atveju yra gana objektyvūs ženklai – juk retai sutiksime respektabilų nevalyvai atrodantį individą.

Žinoma, tai visai nereiškia, kad prabanga turėtų būti siejama su prestižu ir tam tikru statusu visuomenėje. Anaiptol. Užtenka prisiminti tokį ikoninį pavyzdį, kaip turtuolis vizionierius Steve’as Jobsas, turėjęs šimtus vienodų „Levi’s 501“ modelio mėlynų džinsų, juodų marškinėlių ir „New Balance“ sportbačių porų. Verslininkas galėjo įsigyti ką panorėjęs, bet būtent svarstymus apie tai, ką rengtis, laikė didžiausiu laiko švaistymu. Dėl tos priežasties kasdien vilkėdavo savo „uniformą“ ir kiekvieną sutaupytą minutę skirdavo smegenų veiklai išnaudoti.

Kad ir kaip būtų, net ignoruodami madą nuo jos visiškai nepabėgame ir susikuriame savitą įvaizdį, siunčiantį atpažįstamus signalus. Kaip teigė žymus šmaikščiomis įžvalgomis pagarsėjęs amerikiečių rašytojas Markas Twainas, „drabužiai sukuria žmogų – nuogaliai visuomenėje nėra svarbūs ar įtakingi“. Tačiau kiekvienas kraštutinumas išduoda tam tikrus asmeninius kompleksus. Anot psichologų, pernelyg išpuoselėtas, prekių ženklais nusėtas įvaizdis dažnai signalizuoja apie menką asmens savivertę, nevisavertiškumo kompleksą. Demonstratyviai prabangi apranga neretai tampa vidinės tuštumos priedanga.

Įvaizdžio svarba išaugo XX a. devintajame dešimtmetyje, kuomet vyravo radikalus materializmas, klestėjo kapitalizmas, amerikietiškos svajonės siekis, karjeros kultas. Statusas būdavo siejamas su einamomis pareigomis, turtu ir stipriu įvaizdžiu (dominavo vadinamasis power dressing – dalykinio stiliaus apranga ryškiai išreikštais pečiais). O štai šiandieniniame pasaulyje kortos persimaišė. Vienas ryškių lūžio taškų – 2008-ųjų finansinė krizė, per kurią nemaža dalis turtingųjų nustojo demonstruoti prabangą ir statusą, taip solidarizuodamiesi su sunkmetį išgyvenančia vidurine klase. Prisidėjo ir globalios ekologijos problemos, toksiškas vartotojiškumas, skurdo ir bado apraiškos, paskatinusios persvarstyti vertybes. Taigi šiandieninė prabanga ilgainiui imta sieti su kokybe, paprastumu, laiko patikrinta klasika arba vintažu.

Šou pasaulyje įsivyravo dar radikalesnė – homeless chic – tendencija. Milijonieriai, atrodantys kaip vargetos ir taip demonstruojantys savitą, kiek ironišką požiūrį į statusą, prabangą ir įvaizdį, vis dažniau papuola į paparacų akiratį. Taigi įvaizdžiu XXI a. manipuliuojama įvairiai, nors mados svarba, estetikai bei vartotojų santykiui su ja visgi kintant, dėl to nė kiek nemenksta. Per XX a. susiformavo nemažai gajų stereotipų, kurie plačiai paplito ir leidžia apibendrinti tam tikrų drabužių simboliką. Apie tai sekančiuose šios temos įrašuose. (ištrauka iš MOTERIS/2021-08 žurnale publikuoto straipsnio).

Publikuoti ir cituoti galima tik nurodant autorystę. Visos teisės saugomos įstatymo numatyta tvarka.

TEKSTAI

Mados kalba II / DŽINSAI

Denimo istorija prasidėjo darbininkų drabužinėje, aukso karštinei pasiekus viršūnę XIX a. pabaigoje. Patogus, patvarus audinys puikiai tiko darbo drabužiams. Imigrantas iš Bavarijos Levis Straussas, nugirdęs auksakasių skundus dėl nepatogių kelnių, pasiuvo pirmuosius džinsus. Beje, džinsų pavadinimas susijęs su Genujos miestu Italijoje, kur buvo pradėtas gaminti šis medvilninis audinys, o sinonimiškas denimo pavadinimas kildinamas iš Prancūzijos mieste Nime sukurto, itališką audinį imitavusio standaus audinio serge de Nîmes pavadinimo.

Kurį laiką džinsai buvo kalinių bei juodadarbių aprangos atributu ir tik po Antrojo pasaulinio karo pradėjo savo kelią į kasdienės aprangos lentynas. Galima teigti, kad džinsai buvo savotiškai “įkrauti“ papildomomis prasmėmis, kadangi ilgainiui juos savo įvaizdyje ėmė savintis menininkai, vėliau – kairiojo sparno politiniai veikėjai, aktyvistai ir galiausiai rokerių gaujos. Jie tapo opozicijos esamai status quo simboliu. Ženkliai prisidėjo ir 1950-ųjų Holivudo filmai. Vienas jų – “Rebel without a cause” (“Maištininkas be priežasties”), kuriame vaidino publikos numylėtinis ir tuometis sekso simbolis Jamesas Deanas. Jo atliekami maištingo žavaus blogiuko vaidmuo prilipdė pirmąją simbolinę džinsų etiketę, o patys džinsai tapo kasdienės maištingo jaunimo aprangos dalimi. Visuomenėje vis labiau įsitvirtinant Baby-boomer’ių kartai vidurinysis sluoksnis siekė atrodyti jaunatviškai ir progresyviai. Džinsai tapo lengviausiai prieinama priemone šį tikslą pasiekti. Yves Saint Laurent’as buvo ko ne pirmasis aukštosios mados dizaineris 1966-aisiais panaudojęs džinsus savo mados kolekcijoje. Tuo tarpu tuometinėje Sovietų Sąjungoje džinsai simbolizavo Vakarų kultūrą, oficialiai buvo draudžiami, o nelegaliai – vilkimi kaip savita rezistencijos išraiška.

Kiek vėliau, 1970-aisiais, džinsai aiškiai atskyrė kartas, virsdami masinės, pigios jaunimo aprangos dalimi. Čia paminėtinas faktas, kad kiekviena karta, pradedant bumeriais, linko į savitą džinsų siluetą. Net pavadinimas hipiai turi sąsajų su tuo metu madingais į apačią smarkiai platėjančiais džinsais iki klubų pažeminta juosmens linija (angl. hipsters).

Visgi ne tik anuomet, bet ir XXI a. mėgstamas džinsų kirpimas padeda atskirti kartas. Socialiniuose tinkluose jau senokai įsižiebęs milenialsų ir Z kartos ginčas dėl šių kelnių. Minėtas generacijas skiria būtent mėgstamų charakteringų modelių pasirinkimas. Y karta, arba milenialsai, vilki siaurus, vadinamuosius skinny džinsus, o Z karta nostalgiškai žvalgosi į XX a. dešimtąjį dešimtmetį ir renkasi tuo metu populiarius vintažinius ar juos imituojančius modelius.

Apskritai reikia pasakyti, kad prie šiuolaikinių džinsų evoliucijos ženkliai prisidėjo skirtingi muzikos žanrai ir atlikėjai. Štai už plėšytų džinsų madą turėtume dėkoti pankams (taip jie demonstravo savo maištą prieš kapitalistinę visuomenę), o purvinto denimo modeliai išpopuliarėjo drauge su grunge muzikos žanru ir subkultūra. Antai platūs, apsmukę, apatinius demonstruojantys lenarai yra hiphopo bei reivo subkultūrų indėlis. Per didelių, vadinamųjų oversized drabužių mada glaudžiai siejasi su šiais judėjimais ir taip pat turi tam tikrą reikšmę. Tuometiniai jaunuoliai, vilkintys apsmukusius, per didelius drabužius, siųsdavo signalą, kad turi vyresnį brolį (kurio išaugtus drabužius ir vilki) bei rimtą užnugarį gatvėje.

Taigi turtinga džinsų istorija suteikė jiems visuotinai atpažįstamų simbolinių prasmių. Kad ir kuriame pasaulio krašte būtumėte, visur denimo kelnės asocijuosis su jaunatviškumu, laisva dvasia, demokratišku, tolerantišku požiūriu, neformalia apranga, savitu kietumu ir universalumu (juk džinsus galima vilkėti tiek darbe, tiek laisvalaikiu). Tokioms kelnėms būdinga unikali savybė visus žmones tarsi sulyginti, panaikinti socialinius ar kultūrinius skirtumus. Tai – bene mėgstamiausias ir populiariausias drabužis pasaulyje, kurio siunčiamus signalus visi suprantame ir vertiname panašiai.

(ištrauka iš MOTERIS / 2021-08 žurnale publikuoto straipsnio)

Publikuoti ir cituoti galima tik nurodant autorystę. Visos teisės saugomos įstatymo numatyta tvarka.

TEKSTAI

Mados kalba III

Balti marškinėliai

Jų istorija taip pat įdomi, o išpopuliarėjimas sietinas su tais pačiais Holivudo filmais ir jau minėtais žaviaisiais blogiukais. Balti marškinėliai ilgą laiką tūnojo apatinių drabužių lentynoje. Situacija ėmė kisti vėlgi po Antrojo pasaulinio karo, nors jau tuo metu besiilsinčių JAV jūreivių, vilkinčių vadinamuosius T formos marškinėlius, nuotraukos kaitindavo merginų fantaziją, o kare nedalyvavę vaikinai ėmė imituoti šį įvaizdį. Vėliaukino filmų herojai vis dažniau pasirodydavo vilkintys neperskiriamu džinsų ir baltų marškinėlių deriniu. Devintajame XX a. dešimtmetyje šie marškinėliai pakeitė marškinius ir buvo pradėti vilkėti po dalykiniais ar laisvalaikio stiliaus kostiumais.

Vis tik svarbiausias komunikacinis baltų marškinėlių aspektas yra kaip galimų manifestacijų forma. Būtent ant tokios spalvos marškinėlių pasirodė pirmi užrašai, šūkiai, piešiniai. Čia ir vėl daug prisidėjo pankų subkultūra, kurios atstovai daugelį aprangos elementų transformuodavo DIY (angl. do it yourself, arba pasidaryk pats)principu. Baltos spalvos marškinėliai tapo politinių pareiškimų, reklamos, saviraiškos priemone. 1980–1990 m. įsivyravus logomanijostendencijai, logotipais marginti marškinėliai tapo pigia mėgstamų mados ženklų propagavimo priemone. Panašiu metu suklestėjo MTV muzikos klipų kanalas ir daugybė populiarių to meto grupių gamindavo savo atvaizdais ar albumų viršeliais puoštus marškinėlius, kuriuos fanai išgraibstydavo lyg karštas bandeles. Šiuolaikiniame garderobe balti marškinėliai simbolizuojanuosaikumą ir kartu pasitikėjimą savimi. Jie minimalistiški, universalūs – juk yra aibė jų dėvėjimo būdų ir derinių, o būtent tai ir nulemia marškinėlių charakterį bei siunčiamą žinutę.

Odinė striukė

Šis garderobo elementas vienas labiausiai siejamų su maištingumu, drąsa, polinkiu į iššūkius, pasitikėjimu savimi ir kietumu. Griežto stiliaus odinė striukė akimirksniu suteikia jėgos pojūtį. Taip yra todėl, kad šis drabužis per XX a. įgavo nemažai simbolinių reikšmių ir visiems suprantamą charakterį. Žvelgiant istoriškai, ir odinių striukių atveju matyti akivaizdžios sąsajos su darbo apranga bei aviatorių uniforma. Odinė ekipuotė buvo patogi dėl atsparumo oro sąlygoms ir ilgaamžiškumo. Po karo šios savybės sugundė pirmuosius baikerius. Jie savo aistrą motociklams, lygindami save su riteriais, tamsos raiteliais, o motociklus – su eikliais žirgais, kone mistifikavo. Tad nenuostabu, jog ir apranga tarsi įgijo magiškų galių.

1953 m. pasirodė filmas „The wild one“ („Laukinis“). Jame vaidinęs kultinis aktorius Marlonas Brando įkūnijo maištingą odinę striukę vilkintį jaunuolį, tapusį ištisos kartos simboliu. Jo įvaizdis tapo ne tik tam tikra uniforma bei įtvirtino maištingo, normas laužančio jaunimo stereotipą. O kur maištas, ten ir roko muzika: odinės striukės ilgą laiką buvo neatsiejama rokerių įvaizdžio dalimi ir ypač puoselėtos, dabintos muzikos grupių simbolika. Kiek vėliau įvairiai dekoruotas odines striukes pamėgo ir pankai.

Visi šie epizodai per keletą dešimtmečių suformavo aiškią juodos odinės striukės simboliką, kuri bet kokiam deriniui suteikia jaunatviško maištingumo. Tokie drabužiai visada tampa tam tikrais pareiškimais. Kartu tai ir įdomus reiškinys, kaip masinė visuomenė pamažu perėmė marginalais laikytųjų aprangą. Nenuostabu, kad XXI a. nebeturime tokių ryškių gatvės subkultūrų kaip prieš, tarkime, 50 metų.

(ištrauka iš MOTERIS / 2021-08 žurnale publikuoto straipsnio)

Publikuoti ir cituoti galima tik nurodant autorystę. Visos teisės saugomos įstatymo numatyta tvarka.

TEKSTAI

Mados kalba IV / Juodoji magija

Pakalbėkime apie spalvas. Dažnai girdime minint kone ezoterinį jų poveikį savijautai ir nuotaikai, suformuluotas net specifinis spalvų psichologijos terminas. Tačiau už viso to slypi ir daugybė tiesiog istoriškai susiformavusių stereotipų. Juoda – viena labiausiai mistifikuotų ir daugiausiai įvairiai simboliais apipintų spalvų. Su ja siejamas gedulas, juodoji magija, paslaptingumas, tamsiosios jėgos ir kt. Visgi atmeskime istorinius mitus ir pažvelkime, kaip šios spalvos suvokimas keitėsi XX a. ir kokį reikšmių bagažą ji yra sukaupusi šiandien.

Nors Vakaruose vis dar įprasta į laidotuves vykti pasipuošus juodai, gedulas nebėra tas reiškinys, su kuriuo ši spalva asocijuojasi labiausiai. Už tai savotiškai turime būti dėkingi ilgai valdžiusiai britų karalienei Viktorijai, netrumpą to valdymo laiką našlavusiai. Nuolat vilkėdama juodus apdarus monarchė pripratino prie jų britus ir taip ši spalva tapo būdinga netgi kasdienei aprangai.

Šiuolaikiniams žmonėms juoda spalva asocijuojasi ir su elegancija, kūrybiškumu, intelektu. Apie pastarąją sąsają verta pakalbėti kiek plačiau. Šiuo atveju nuopelnai tenka bitnikų subkultūrai. Tai – 1950–60 m. gyvavęs menininkų, intelektualų, mąstytojų ratas, propagavęs antimaterializmo idėjas, kritikavęs Vakarų visuomenę, žavėjęsis poezija bei filosofija ir demonstratyviai ignoravęs tuometę madą. Bitnikai rengėsi itin paprastai, o juodi golfai, beretės, tamsūs akiniai ir jūreiviško stiliaus palaidinės tapo lyg savita jų uniforma. Taip prilipo viena iš juodai spalvai būdingų etikečių – esą tai intelektualų spalva.

Išties galima rasti gausybę žymių asmenybių, be galo mėgusių ar ir tebemėgstančių juodą spalvą. Coco Chanel – viena jų. Ir jai turime dėkoti už moteriškos elegancijos etalonu laikomą mažą juodą suknelę, kurią, beje, žymioji dizainerė sukūrė stebėdama tarnaičių aprangą. Ši buvo patogi, nevaržanti judesių, praktiška, tad atsisakiusi nereikalingų detalių (prisegamos baltos prijuostės ir apykaklės) Chanel sukūrė pirmą žaibiškai išpopuliarėjusios juodos suknutės modelį.

Visgi tikrasis šio drabužio triumfo kaltininkas – ir vėl Holivudas. Legendinis filmas „Pusryčiai pas Tiffany“ su žavingąja pagrindinio vaidmens aktore Audrey Hepburn išties suviliojo juodąja mados magija. O pačią įsimintiną suknelę, vėliau tapusia absoliučia klasika, sukūrė neprilygstamasis Hubertas de Givenchy.

Yra vienas dalykas, kuris jungia visus straipsnyje minimus drabužius – tai jų nepavaldumas madai. Tendencijos keičia viena kitą, o šie garderobo elementai lieka nepakeičiami. Dėl šios priežasties jie vis įtraukiami ir į vadinamąsias spintos kapsules. Negana to, visi jie absoliučiai dera su bet kokiomis mados naujienomis. Ir kiekviena karta šiuos drabužius interpretuoja bei adaptuoja savitai, tuo ir toliau perduodama vienokią ar kitokią žinutę.

(ištrauka iš MOTERIS / 2021-08 žurnale publikuoto straipsnio).