Denimo istorija prasidėjo darbininkų drabužinėje, aukso karštinei pasiekus viršūnę XIX a. pabaigoje. Patogus, patvarus audinys puikiai tiko darbo drabužiams. Imigrantas iš Bavarijos Levis Straussas, nugirdęs auksakasių skundus dėl nepatogių kelnių, pasiuvo pirmuosius džinsus. Beje, džinsų pavadinimas susijęs su Genujos miestu Italijoje, kur buvo pradėtas gaminti šis medvilninis audinys, o sinonimiškas denimo pavadinimas kildinamas iš Prancūzijos mieste Nime sukurto, itališką audinį imitavusio standaus audinio serge de Nîmes pavadinimo.
Kurį laiką džinsai buvo kalinių bei juodadarbių aprangos atributu ir tik po Antrojo pasaulinio karo pradėjo savo kelią į kasdienės aprangos lentynas. Galima teigti, kad džinsai buvo savotiškai “įkrauti“ papildomomis prasmėmis, kadangi ilgainiui juos savo įvaizdyje ėmė savintis menininkai, vėliau – kairiojo sparno politiniai veikėjai, aktyvistai ir galiausiai rokerių gaujos. Jie tapo opozicijos esamai status quo simboliu. Ženkliai prisidėjo ir 1950-ųjų Holivudo filmai. Vienas jų – “Rebel without a cause” (“Maištininkas be priežasties”), kuriame vaidino publikos numylėtinis ir tuometis sekso simbolis Jamesas Deanas. Jo atliekami maištingo žavaus blogiuko vaidmuo prilipdė pirmąją simbolinę džinsų etiketę, o patys džinsai tapo kasdienės maištingo jaunimo aprangos dalimi. Visuomenėje vis labiau įsitvirtinant Baby-boomer’ių kartai vidurinysis sluoksnis siekė atrodyti jaunatviškai ir progresyviai. Džinsai tapo lengviausiai prieinama priemone šį tikslą pasiekti. Yves Saint Laurent’as buvo ko ne pirmasis aukštosios mados dizaineris 1966-aisiais panaudojęs džinsus savo mados kolekcijoje. Tuo tarpu tuometinėje Sovietų Sąjungoje džinsai simbolizavo Vakarų kultūrą, oficialiai buvo draudžiami, o nelegaliai – vilkimi kaip savita rezistencijos išraiška.
Kiek vėliau, 1970-aisiais, džinsai aiškiai atskyrė kartas, virsdami masinės, pigios jaunimo aprangos dalimi. Čia paminėtinas faktas, kad kiekviena karta, pradedant bumeriais, linko į savitą džinsų siluetą. Net pavadinimas hipiai turi sąsajų su tuo metu madingais į apačią smarkiai platėjančiais džinsais iki klubų pažeminta juosmens linija (angl. hipsters).
Visgi ne tik anuomet, bet ir XXI a. mėgstamas džinsų kirpimas padeda atskirti kartas. Socialiniuose tinkluose jau senokai įsižiebęs milenialsų ir Z kartos ginčas dėl šių kelnių. Minėtas generacijas skiria būtent mėgstamų charakteringų modelių pasirinkimas. Y karta, arba milenialsai, vilki siaurus, vadinamuosius skinny džinsus, o Z karta nostalgiškai žvalgosi į XX a. dešimtąjį dešimtmetį ir renkasi tuo metu populiarius vintažinius ar juos imituojančius modelius.
Apskritai reikia pasakyti, kad prie šiuolaikinių džinsų evoliucijos ženkliai prisidėjo skirtingi muzikos žanrai ir atlikėjai. Štai už plėšytų džinsų madą turėtume dėkoti pankams (taip jie demonstravo savo maištą prieš kapitalistinę visuomenę), o purvinto denimo modeliai išpopuliarėjo drauge su grunge muzikos žanru ir subkultūra. Antai platūs, apsmukę, apatinius demonstruojantys lenarai yra hiphopo bei reivo subkultūrų indėlis. Per didelių, vadinamųjų oversized drabužių mada glaudžiai siejasi su šiais judėjimais ir taip pat turi tam tikrą reikšmę. Tuometiniai jaunuoliai, vilkintys apsmukusius, per didelius drabužius, siųsdavo signalą, kad turi vyresnį brolį (kurio išaugtus drabužius ir vilki) bei rimtą užnugarį gatvėje.
Taigi turtinga džinsų istorija suteikė jiems visuotinai atpažįstamų simbolinių prasmių. Kad ir kuriame pasaulio krašte būtumėte, visur denimo kelnės asocijuosis su jaunatviškumu, laisva dvasia, demokratišku, tolerantišku požiūriu, neformalia apranga, savitu kietumu ir universalumu (juk džinsus galima vilkėti tiek darbe, tiek laisvalaikiu). Tokioms kelnėms būdinga unikali savybė visus žmones tarsi sulyginti, panaikinti socialinius ar kultūrinius skirtumus. Tai – bene mėgstamiausias ir populiariausias drabužis pasaulyje, kurio siunčiamus signalus visi suprantame ir vertiname panašiai.
(ištrauka iš MOTERIS / 2021-08žurnale publikuoto straipsnio)
Publikuoti ir cituoti galima tik nurodant autorystę. Visos teisės saugomos įstatymo numatyta tvarka.
Jų istorija taip pat įdomi, o išpopuliarėjimas sietinas su tais pačiais Holivudo filmais ir jau minėtais žaviaisiais blogiukais. Balti marškinėliai ilgą laiką tūnojo apatinių drabužių lentynoje. Situacija ėmė kisti vėlgi po Antrojo pasaulinio karo, nors jau tuo metu besiilsinčių JAV jūreivių, vilkinčių vadinamuosius T formos marškinėlius, nuotraukos kaitindavo merginų fantaziją, o kare nedalyvavę vaikinai ėmė imituoti šį įvaizdį. Vėliaukino filmų herojai vis dažniau pasirodydavo vilkintys neperskiriamu džinsų ir baltų marškinėlių deriniu. Devintajame XX a. dešimtmetyje šie marškinėliai pakeitė marškinius ir buvo pradėti vilkėti po dalykiniais ar laisvalaikio stiliaus kostiumais.
Vis tik svarbiausias komunikacinis baltų marškinėlių aspektas yra kaip galimų manifestacijų forma. Būtent ant tokios spalvos marškinėlių pasirodė pirmi užrašai, šūkiai, piešiniai. Čia ir vėl daug prisidėjo pankų subkultūra, kurios atstovai daugelį aprangos elementų transformuodavo DIY (angl. do it yourself, arba pasidaryk pats)principu. Baltos spalvos marškinėliai tapo politinių pareiškimų, reklamos, saviraiškos priemone. 1980–1990 m. įsivyravus logomanijostendencijai, logotipais marginti marškinėliai tapo pigia mėgstamų mados ženklų propagavimo priemone. Panašiu metu suklestėjo MTV muzikos klipų kanalas ir daugybė populiarių to meto grupių gamindavo savo atvaizdais ar albumų viršeliais puoštus marškinėlius, kuriuos fanai išgraibstydavo lyg karštas bandeles. Šiuolaikiniame garderobe balti marškinėliai simbolizuojanuosaikumą ir kartu pasitikėjimą savimi. Jie minimalistiški, universalūs – juk yra aibė jų dėvėjimo būdų ir derinių, o būtent tai ir nulemia marškinėlių charakterį bei siunčiamą žinutę.
Odinė striukė
Šis garderobo elementas vienas labiausiai siejamų su maištingumu, drąsa, polinkiu į iššūkius, pasitikėjimu savimi ir kietumu. Griežto stiliaus odinė striukė akimirksniu suteikia jėgos pojūtį. Taip yra todėl, kad šis drabužis per XX a. įgavo nemažai simbolinių reikšmių ir visiems suprantamą charakterį. Žvelgiant istoriškai, ir odinių striukių atveju matyti akivaizdžios sąsajos su darbo apranga bei aviatorių uniforma. Odinė ekipuotė buvo patogi dėl atsparumo oro sąlygoms ir ilgaamžiškumo. Po karo šios savybės sugundė pirmuosius baikerius. Jie savo aistrą motociklams, lygindami save su riteriais, tamsos raiteliais, o motociklus – su eikliais žirgais, kone mistifikavo. Tad nenuostabu, jog ir apranga tarsi įgijo magiškų galių.
1953 m. pasirodė filmas „The wild one“ („Laukinis“). Jame vaidinęs kultinis aktorius Marlonas Brando įkūnijo maištingą odinę striukę vilkintį jaunuolį, tapusį ištisos kartos simboliu. Jo įvaizdis tapo ne tik tam tikra uniforma bei įtvirtino maištingo, normas laužančio jaunimo stereotipą. O kur maištas, ten ir roko muzika: odinės striukės ilgą laiką buvo neatsiejama rokerių įvaizdžio dalimi ir ypač puoselėtos, dabintos muzikos grupių simbolika. Kiek vėliau įvairiai dekoruotas odines striukes pamėgo ir pankai.
Visi šie epizodai per keletą dešimtmečių suformavo aiškią juodos odinės striukės simboliką, kuri bet kokiam deriniui suteikia jaunatviško maištingumo. Tokie drabužiai visada tampa tam tikrais pareiškimais. Kartu tai ir įdomus reiškinys, kaip masinė visuomenė pamažu perėmė marginalais laikytųjų aprangą. Nenuostabu, kad XXI a. nebeturime tokių ryškių gatvės subkultūrų kaip prieš, tarkime, 50 metų.
(ištrauka iš MOTERIS / 2021-08 žurnale publikuoto straipsnio)
Publikuoti ir cituoti galima tik nurodant autorystę. Visos teisės saugomos įstatymo numatyta tvarka.
Pakalbėkime apie spalvas. Dažnai girdime minint kone ezoterinį jų poveikį savijautai ir nuotaikai, suformuluotas net specifinis spalvų psichologijos terminas. Tačiau už viso to slypi ir daugybė tiesiog istoriškai susiformavusių stereotipų. Juoda – viena labiausiai mistifikuotų ir daugiausiai įvairiai simboliais apipintų spalvų. Su ja siejamas gedulas, juodoji magija, paslaptingumas, tamsiosios jėgos ir kt. Visgi atmeskime istorinius mitus ir pažvelkime, kaip šios spalvos suvokimas keitėsi XX a. ir kokį reikšmių bagažą ji yra sukaupusi šiandien.
Nors Vakaruose vis dar įprasta į laidotuves vykti pasipuošus juodai, gedulas nebėra tas reiškinys, su kuriuo ši spalva asocijuojasi labiausiai. Už tai savotiškai turime būti dėkingi ilgai valdžiusiai britų karalienei Viktorijai, netrumpą to valdymo laiką našlavusiai. Nuolat vilkėdama juodus apdarus monarchė pripratino prie jų britus ir taip ši spalva tapo būdinga netgi kasdienei aprangai.
Šiuolaikiniams žmonėms juoda spalva asocijuojasi ir su elegancija, kūrybiškumu, intelektu. Apie pastarąją sąsają verta pakalbėti kiek plačiau. Šiuo atveju nuopelnai tenka bitnikų subkultūrai. Tai – 1950–60 m. gyvavęs menininkų, intelektualų, mąstytojų ratas, propagavęs antimaterializmo idėjas, kritikavęs Vakarų visuomenę, žavėjęsis poezija bei filosofija ir demonstratyviai ignoravęs tuometę madą. Bitnikai rengėsi itin paprastai, o juodi golfai, beretės, tamsūs akiniai ir jūreiviško stiliaus palaidinės tapo lyg savita jų uniforma. Taip prilipo viena iš juodai spalvai būdingų etikečių – esą tai intelektualų spalva.
Išties galima rasti gausybę žymių asmenybių, be galo mėgusių ar ir tebemėgstančių juodą spalvą. Coco Chanel – viena jų. Ir jai turime dėkoti už moteriškos elegancijos etalonu laikomą mažą juodą suknelę, kurią, beje, žymioji dizainerė sukūrė stebėdama tarnaičių aprangą. Ši buvo patogi, nevaržanti judesių, praktiška, tad atsisakiusi nereikalingų detalių (prisegamos baltos prijuostės ir apykaklės) Chanel sukūrė pirmą žaibiškai išpopuliarėjusios juodos suknutės modelį.
Visgi tikrasis šio drabužio triumfo kaltininkas – ir vėl Holivudas. Legendinis filmas „Pusryčiai pas Tiffany“ su žavingąja pagrindinio vaidmens aktore Audrey Hepburn išties suviliojo juodąja mados magija. O pačią įsimintiną suknelę, vėliau tapusia absoliučia klasika, sukūrė neprilygstamasis Hubertas de Givenchy.
Yra vienas dalykas, kuris jungia visus straipsnyje minimus drabužius – tai jų nepavaldumas madai. Tendencijos keičia viena kitą, o šie garderobo elementai lieka nepakeičiami. Dėl šios priežasties jie vis įtraukiami ir į vadinamąsias spintos kapsules. Negana to, visi jie absoliučiai dera su bet kokiomis mados naujienomis. Ir kiekviena karta šiuos drabužius interpretuoja bei adaptuoja savitai, tuo ir toliau perduodama vienokią ar kitokią žinutę.
(ištrauka iš MOTERIS / 2021-08 žurnale publikuoto straipsnio).
Kaukė – ypatinga ir šiuo metu itin aktuali aprangos detalė, turinti tiek dekoratyvią, tiek apsauginę ar net psichologinę reikšmę. Metus gyvename prisidengę veidus, tad kirba noras plačiau panagrinėti kaukių prigimtį ir kaip jos mus veikia šiandieniniame gyvenime.
Pastaruoju metu vyksta aibės tarptautinių nuotolinių konferencijų ir seminarų, kuriuose įprastomis aplinkybėmis fiziškai dalyvauti būtų sunku. Namuose uždaręs ir gyvenimo dinamiką apribojęs karantinas atvėrė plačias lavinimosi internete galimybes. Taip vieną žiemos vakarą praleidau klausydama mados ekspertų pranešimų. Vieno jų pabaigoje iškilo klausimas, kaip vertinamos kaukės iš stilistinės pusės. Koks kaukių dėvėjimo etiketas, estetinės ypatybės ar derinimo principai? Ar elegantiškai apsirengus pridera būti su medicinine kauke? O gal saugumas – svarbiausias argumentas, atremiantis bet kokius stilistinius išvedžiojimus?
Rafael Pavarotti
Iš tiesų dabartinis gyvenimas sunkiai įsivaizduojamas be kaukių. Kiekvienas turime savo santykį su jomis. Vieni, susirūpinę ekologija, renkasi daugkartines, siuvasi jas derindami prie mėgstamų drabužių. Kiti – net ir medicinines paverčia daugkartinėmis, neapdairaus taupumo sumetimais dėvėdami jas iki paskutinio siūlo. Formuojasi ir tam tikras naujas kaukių dėvėjimo, derinimo etiketas. Antai aukšto rango moterys vis dažniau pasirodo su to paties audinio, kaip dalykinis kostiumėlis, kaukėmis. Jos tampa ir korporatyvinio įvaizdžio dalimi. Politikai, prezidentai vis dažniau pirmenybę teikia santūriems juodiems modeliams. Kaukės tapo ir nauju verslo dovanų priedu, firminiu suvenyru per konferencijas ar kitus renginius, reklamos talpinimo bei politinių manifestų vieta (nukonkuravo įprastus marškinėlius). O gatvėse galima išvysti itin platų pasirinkimų spektrą. Nenuostabu, kad kilo aibė verslo idėjų ir internete galima rasti kaukių su šmaikščiais piešiniais, užrašais, įžymybių veidais ar gyvūnų snukiais. Prekyba jomis tapo ir dar viena paramos forma, kuomet gautas pelnas skiriamas pasirenkamai organizacijai ar aktyvistų judėjimui. Dizaineriai, netekę užsakymų ir užvėrę salonų duris, taip pat ėmėsi siūti savo kūrybos veido apsaugas (beje, mąstant praktiškai ir ekologiškai, tam puikiai tinka siūtų drabužių audinių atraižos). Kaip sakoma, karūna nenukrito, ir daugeliui tai tapo finansiniu išsigelbėjimu. Tokia realybė.
BEVEIDĖ MINIA
Iš namų be kaukės išeiti nevalia. Nutrūkus socialiniams kontaktams, gatvėje prasilenkiant su kone beveidžiais praeiviais apima labai prieštaringi jausmai – nerimas, vienatvė, susvetimėjimas. Akys laksto mėgindamos užkabinti pažįstamą žvilgsnį. Kiek kartų viešumoje nepasisveikinote su bičiuliu, nes jo tiesiog nepažinote, arba apsipažinote ir puolėt kalbint niekuo dėtą praeivį? Simboline prasme kaukės yra tam tikras susvetimėjimo, atsiribojimo, paslaptingumo, nežinomybės ženklas, siekiantis gilią istoriją ir turintis senas tradicijas. Užgavėnės, Venecijos karnavalas, teatras… Kaukių mūsų kultūroje apstu.
„Žmogus su kauke“ – įsišaknijusi psichologinė metafora, kalbanti apie emocijas ir tikrąją savo esybę slepiančią personą. Kaukės dažnai asocijuojasi su veidmainyste, nepatikimumu, slapukavimu. Ir nors dabar pagrindinė jų funkcija – apsauga nuo sparčiai plintančio viruso, akivaizdu, kad kaukių poveikis ir reikšmė gerokai platesni. Jos įgyja naują simboliką. Patikima, tinkamai dėvima kaukė priimama kaip ženklas, kalbantis apie žmogaus atsakomybę ir sąmoningumą, o štai komiškos, jokios apsaugos neteikiančios rodosi kaip pačios pandemijos paniekinimas. Tai, kokią reikšmę kiekvienas skiriame kaukėms, tapo kritiškai svarbiu santykių ir elgesio vertinimo kriterijumi. Nenuostabu, kad tuo pat metu tai ir vienija, ir priešina visuomenę bei akivaizdžiai demaskuoja jos problemas. Juk, pavyzdžiui, visuotinis kaukių dėvėjimas itin pravartus įvairaus plauko nusikaltėliams. Policija skundžiasi vis sunkiau identifikuojamais vagimis ir plėšikais. Galvas suka ir paparacai: po kaukėmis pasislėpusias įžymybes sunku atpažinti, tokios jų nuotraukos mažiau paklausios ir leidžia žvaigždėms bent šiek atsipūsti nuo perdėto dėmesio. Visa tai atrodė laikina, tačiau praėjus metams kirba nerami mintis – o gal tai nauja mūsų kasdienybė ir kaukė taps privalomu aprangos elementu?
PRIEŠISTORĖ
Mados istorijoje nedaug tokių pavyzdžių, kuomet specifiniai, siaurą funkciją turintys aprangos elementai tampa masiškai naudojami ir net madingi. Į galvą šauna įvairios uniformos ir jų detalės, įsitvirtinusios mados rinkoje, itin praktiški darbo drabužiai, kurių savybės tapo patrauklios ir kasdienybėje. Medicininė veido kaukė buvo sukurta XIX a. pabaigoje. Tai išprovokavo bakteriologijos mokslo atsiradimas ir plėtra – higiena, sterilumas tapo medicinos srities būtinybe. Apsauginės kaukės jau ne vieną dešimtmetį yra Azijos gyventojų kasdienybė, ten jos dėvimos nuolat, saugantis ne tik nuo įvairių sezoninių virusų, bet ir nuo alergenų ar oro taršos.
1918-19 m. Ispaniško gripo pandemija
Mada – gyvenimo atspindys, todėl natūralu, kad neilgai trukus ir dizaineriai ėmė naudoti kaukes kaip originalų kolekcijų akcentą. Antai 2002-ųjų Rafo Simonso vyriškoje kolekcijoje, pasirodžiusioje netrukus po rugsėjo 11-osios teroro atakų, kaukės turėjo stiprų stilistinį, emocinį ir estetinį užtaisą. Tai buvo savotiška alternatyva vartotojiškumą įkūnijančiai logomanijai. Anonimiškumas tapo nauja originalumo, įvaizdžio deklaracijos forma. XXI a. kaukės turi stiprią simbolinę reikšmę. 2017 m. po JAV prezidento inauguracijos jos imtos naudoti kaip manifestacija prieš D. Trumpo politiką – diskriminuojantį požiūrį į imigrantus, moteris, mažumas, LGBTQ bendruomenę. Jas mielai išnaudojo ir klimato kaitos aktyvistai. Požiūryje į kaukėtus asmenis prasiskverbia ir rasinės neapykantos bei išankstinių nuostatų stereotipai. Ilgą laiką kaukės asocijavosi su ekstremizmu, kriminaliniais elementais, nesaugumu, tad pakeisti jų semantiką – nelengva užduotis. Mada, siūlydama originalius sprendimus ir patrauklius modelius, ženkliai prie to prisidėjo. Taip po truputį kaukės tampa bendruomeniškumo, sąmoningumo, atsakomybės ir rūpesčio simboliu.
PASLAPTIES ŠYDAS
Rekomendacinis, o vėliau ir privalomas kaukių dėvėjimas buvo priimtas labai nevienareikšmiškai. Neilgai trukus pasipylė kalbų apie teises ir laisves, lydimų begalės absurdiškų sąmokslo teorijų. Kaip teigia žymi komunikacijos specialistė Julie Beun, kauke pridengtas veidas maskuoja svarbią tapatybės dalį, penktadaliu apribojama kūno kalba, o ji sudaro net 65 % viso bendravimo. Daugelis mūsų esame linkę tarsi skenuoti neverbalinę komunikaciją – pavyzdžiui, prikąsta lūpa ar kramtomas skruostas net ir menkai įgudusiam kūno kalbos specialistui siunčia signalą apie žmogaus abejones, nepasitikėjimą savimi ar nerimą. Aišku, liko akys, kurias mėgstama laikyti sielos veidrodžiu. Tačiau uždengus du trečdalius veido jų siunčiami signalai tapo sunkiau pagaunami ir suprantami. Žodžius, išraiškas, kurias transliuoja burna ir lūpos, pakeitė kaukės su pieštomis emocijomis arba užrašais „labas“, „aš šypsausi“, „viskas bus gerai“ ir pan. Kaukę galima rinktis pagal nuotaiką, asmenybės charakterį ar pažiūras.
Veidas – labai svarbi tapatybės dalis. Dauguma kasdienių drabužių iš principo mus niveliuoja. Pagalvokime apie džinsus, dalykinius kostiumus ar sportinę aprangą – nematydami veido esame daugmaž vienodi. Puoselėjant originalų ar ekstravagantišką stilių medicininė apsauginė kaukė tampa tikru svetimkūniu, akimirksniu sugriaunančiu kruopščiai kuriamą paveikslą, bet kartu signalizuoja apie žmogaus sąmoningumą, atsakomybę bei rūpestį ne tik savimi, bet ir aplinkiniais. Juk būtent tokio tipo kaukės yra patikimiausios saugantis nuo viruso. O nertos vašeliu ar inkrustuotos deimantais gal ir atrodo efektingai, bet praktinio efekto neteikia. Todėl stiliaus žinovai šiuo klausimu laikosi nuosaikios pozicijos ir nėra linkę smerkti stileivų su vienkartinėmis kaukėmis. Juk puikiai suprantama, kad sveikata – svarbiau nei stilius.
UNIKALUS, KAIP VISI
Iš prigimties žmonės linkę į du kraštutinumus – norą akcentuoti savo individualumą ir kartu siekį priklausyti grupei, būti priimtiems sociumo. Abu poreikiai vienodai svarbūs. Vis tik apribojus vieną jų ta būtinybė tik išauga. Daug kalbama apie neigiamą karantino poveikį psichinei žmonių sveikatai. Dalinis vizualios tapatybės praradimas – taip pat reikšmingas smūgis bendrai savijautai, tad originalios kaukės tapo paklausia preke. Juolab kad išmokta jas siūti įterpiant ir apsauginį sluoksnį. Mados psichologai pastebi, kad originalaus dizaino kaukės kompensuoja apribotos saviraiškos trūkumą ir padeda išreikšti individualumą. Tad jei negalime 100 % skaityti vienas kito kūno kalbos, tikrai galime naudoti kaukes savo stiliui paryškinti.
Be abejonės, kaukės mus apriboja, varžo išraiškas, mimiką, slopina balso intonacijas. Neilgai trukus moterys pastebėjo paralelę, kad jas nusimesti tolygu palengvėjimui nusisegus liemenėlę ar nusispyrus aukštakulnius. Bet vėlgi tai – tik įpročio reikalas, kuris palaipsniui, bet užtikrintai formuojasi. Jau dabar išeinant iš namų be kaukės galvoje užsidega raudona lemputė, lyg pamiršus raktus ar mobilųjį telefoną. Modelių įvairovė atliepia net ekstravagantiškus gatvės subkultūrų atstovų poreikius.
Šiandieną kaukės tampa padoraus, mandagaus, kultūringo elgesio norma ir tam tikru solidarumo simboliu. Jos neabejotinai papildys įprastų kasdienių mūsų aksesuarų asortimentą. Kaip ir prie kiekvienos naujovės, prie jų teks priprasti, atrasti savitą santykį ir prisitaikyti pagal save. Netolimoje ateityje pasirodys dizainerių ir mados namų kuriamos išmaniosios kaukės, kurios ne tik originaliai atrodys, bet ir puikiai saugos nuo plintančių negandų, siųs perspėjimus apie įtartinus kontaktus. Tikėkimės, kad šį virusą įveiksime sėkmingai, tačiau yra dar tūkstančiai kitų, su kuriais gyvensime ateityje. Vadinasi, teks išmokti įdėmiau įsižiūrėti į akis, labiau stebėti judesius, o ne išraiškas ir įvaldyti naują kaukių dėvėjimo kuriamą etiketą.
Šį terminą nugirdau klausydama radijo laidą apie Japoniją po pandemijos. Realybę po karantino jie vadina naująją normalybe. Matyt žodis realybė jų kalboje yra mažiau populiarus. Kita vertus yra akivaizdus skirtumas tarp to, kas realu ir kas normalu. Realybė ne visada būna normali ir tuo turėjome progos įsitikinti. Mane suintrigavo pats naujadaras ir privertė susimąstyti apie normalumo sąvoką. Nuo pat gimimo mus lydi tam tikros normos ir jomis apibrėžti rėmai. Normalus ūgis, kūno masė, kraujospūdis. Normaliai apsirengęs ir besielgiantis žmogus yra normalios visuomenės pamatinė plyta (perfrazuojant „Pink Floyd“ sieną). Normalumas yra tam tikras etalonas, standartas. Jei jis nebūtų dominuojantis, gyventume absoliučiame chaose. Tai lyg gairė, leidžianti pastebėti nukrypimus ar orientyras, stengiantis susigaudyti permainingoje šiandienos įvairovė. Tuo tarpu madoje normalumo kategorija turi gana prieštaringą reputaciją. Iš vienos pusės ji ženklina greitąją madą, kuri tapo visuomenės uniforma. Intuityviai jaučiame daugumos priimtus mados normatyvus, kurie leidžia saugiai susilieti su minia. Tuo pačiu tai tikras įžeidimas mados dizaineriams. Retas kuris norėtų sulaukti epiteto, kad ilgai kurta kolekcija yra tiesiog labai normali. Tokio komplimento potekstė – nuobodulys ir originalumo stoka. X kartos atstovai tėvų buvo ugdomi užaugti „normaliais žmonėmis“. Tuo tarpu Z kartoje normalumas yra gana miglota savybė. Privalai turėti bent vieną keistenybę. Jei neturi – sugalvok, bet žiūrėk, kad būtų įtikinama. Tuo pat metu aiškiai suvokiamas ir egzistencinis normalumo gėris – kam kažko siekti, leisti gyvenimą liejant prakaitą, kai galima gyventi sau čia ir dabar, paprastai ir normaliai. Gerai pagalvojus, visi mes nesame tokie jau unikalūs, kokiais įsivaizduojame esą. Ar žinote, kad tik 0,1% mūsų DNR yra unikali, o likę 99,9% – lyg konvejerio nulieta identiška schema? Tačiau būtent ši maža dalelytė nulemia, kad skiriamės vieni nuo kitų ir net identiški dvyniai nėra vienodi. Tad, matyt, nuo normalybės pabėgti nepavyks. O kiek esame linkę peržengti ribas ir išsišokti iš minios – kiekvieno asmeninis reikalas, nulemtas mažyčio DNR skirtumo.
antraoda.com 